Švediškas akibrokštas

GINTARAS VISOCKAS

Nūnai Lietuvos televizijos vis dažniau parodo įdomių laidų istorinėmis temomis. Omenyje pirmiausiai turiu Lietuvos tematiką. Sakykime, ,,XX amžiaus slaptuosius archyvus”. Už serialo pasirodymą viešumoje privalome dėkoti dr. istorikui Arvydui Anušauskui bei TV žurnalistei Gražinai Sviderskytei.

Ypač įspūdinga serija, kurioje pasakojama, kaip tuometiniai mūsų nedraugai, įskaitant Lenkiją, Vokietiją ir Rusiją, Lietuvoje rengė įvairiausio pobūdžio neramumus, perversmus, pučus. Toje serijoje užtektinai įtaigiai ir išsamiai atskleidžiama, kokius sudėtingus galvosūkius narpliojo ano meto mūsų slaptosios tarnybos. Svarbiausia, kad mūsų tarpukario žvalgai galvosūkius ne tik tirdavo, bet ir ištirdavo. Ano meto Lietuvos žvalgyba mokėjo grumtis net keliuose frontuose. Antano Smetonos valdymo laikotarpis buvo užtektinai prasmingas. Tai turėtų pripažinti net aršiausi ,,smetoninio režimo” kritikai.

Tačiau kiekviena pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio pergalė – tarsi priekaištas mūsų nūdienai. 1918–1940 metų sėkmingos žvalgybinės ir kontržvalgybinės operacijos bylote byloja, kad net ir negausi tauta, patekusi į itin nepalankią geopolitinę padėtį, pajėgi priešintis kelis sykius gausesnėms jėgoms. Deja, šiandieninės mūsų slaptosios ir specialiosios tarnybos neturi kuo pasigirti.

• • •
Pastarųjų kelerių metų įvykiai byloja, jog Kremliaus politika mums nieko gero nežada. Pagrindinis, nors viešai ir neskelbiamas Kremliaus uždavinys – kryptingai kurstyti antibaltiškas nuotaikas. O kurstydama tokias nuotaikas dabartinė Rusijos vadovybė, pasitelkdama pagalbon neblogai finansuojamus fondus, tarp Lietuvos ir Latvijos rusakalbių karštligiškai ieško bendraminčių. Siekdamas į savo politines užmačias įvelti kuo daugiau Baltijos valstybių rusakalbių, Kremlius į Vilnių, Rygą ar Daugpilį siunčia savo emisarus, kurie ten rengia kryptingus susitikimus, seminarus, pasitarimus. Nuošalyje nepaliekami ir ambicingi Lietuvos planai Visagine pastatyti naują atominę jėgainę. Minėti Rusijos emisarai akivaizdžiai bando suburti tuos, kurie abejoja Lietuvos, kaip atominės šalies, perspektyvomis.

Baltijos valstybės teisingai pasielgė, kelis Rusijos piliečius, aršiausiai propagavusius antilietuviškas ir antilatviškas nuotaikas, paskelbdama nepageidaujamais asmenimis – persona non grata. Nėra reikalo įsileisti tų, kurie į Vilnių ir Rygą atvyksta tik tam, kad žlugdytų lietuviškumą ir latviškumą. Taigi jau žinome kelias Baltijos valstybėse nepageidaujamais asmenimis paskelbtų Rusijos piliečių pavardes. Taip pat išsiaiškinome, jog svarbiausia šių Rusijos piliečių tribūna – internetinė svetainė Regnum.ru, jog prie jų šliejasi ir dėl sovietinės okupacijos neigimo nuteistas ,,Fronto” vadovas Algirdas Paleckis.

Taigi gera pradžia – pusė darbo. Bet tuo pačiu nederėtų pamiršti ir klausimo: o kiek daug tokio pobūdžio pavojų dar nesame įvardinę?! Galų gale, ar laiku įvardinsime, ar sugebėsime laiku neutralizuoti? Juk mūsų, latvių ir estų jėgos nėra beribės. Šiandien reikia išmanyti Rusijos federalinės saugumo tarnybos FST veikimo būdus.

Todėl ir svarstytina, kokie turėtų būti mūsų svarbiausi uždaviniai. Bet mes vis dar rašome knygas apie KGB, vis dar renkamės į partizanų, tremtinių ir politinių kalinių sąskrydžius Ariogaloje, nors jau privalėtume rengti analitines studijas apie FSB planus ir numatyti Baltijos valstybėse persona non grata paskelbtų Rusijos piliečių veiksmus.

• • •
Viena iš Lietuvai draugiškų valstybių tyčia ar netyčia pridarė nemalonumų, įveldama mus į vadinamąjį ,,pliušinių meškiukų skandalą”. Švedų lakūnų skrydis iš Lietuvos į Baltarusiją, pasirodo, – ne iš piršto laužtas faktas. Beje, skrydis nebuvo palaimintas valdžios. Ir dėl neteisėto įsiveržimo į Baltarusijos oro erdvę kalti ne tik privačiai švedų bendrovei atstovavę pilotai, bet ir mes, lietuviai. Kad esama švedų kaltės – menka paguoda. Jei baltarusiai sumanys keršyti, lengviau jiems bus nubausti Lietuvą nei Švediją, juk Lietuva – arčiau nei Švedijos Karalystė.

Iškalbinga detalė: niekam nemalonią tiesą apie skrydį ilgokai neigė pats Baltarusijos prezidentas Aleksandr Lukašenka. Neigė ir Lietuvos krašto apsaugos ministerijos vadovybė. Tačiau Seimo NSGK vadovas pastaruoju metu viešai pareiškė LRT televizijai, jog švedų lakūnų valdomo lengvojo lėktuvo skrydis nebuvo pastebėtas dėl tąsyk Karmėlavos oro erdvės stebėjimo ir kontrolės bazėje budėjusių estų specialistų aplaidumo. Tiesa, jau kitą dieną kalbėdamas su Lietuvos televizijomis, Seimo NSGK pirmininkas įrodinėjo, jog nė viena Lietuvos tarnyba nepadarė jokių klaidų, nes vadovavosi mūsų įstatymais.

O įstatymai, pasirodo, turi mažyčių spragų. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius tvirtino, esą Baltarusijos oro erdvės pažeidimas – privačių asmenų veikla. Suprask, nei Švedijos, nei Lietuvos valstybės čia nieko dėtos. Ironiškai svarstant, gal išties kaltų nėra. Tačiau šiuo konkrečiu atveju svarbiau yra ne tai, kaip į šį atvejį žiūri oficialusis Stokholmas ir oficialusis Vilnius, bet kokius keršto planus kuria nenuspėjamas Baltarusijos vadovas. Svarbu ne tai, ką mano mūsų premjeras, svarbu, kokių priemonių griebsis piktasis Lukašenka.

Žinoma, Lietuvos Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą. Prezidentei Daliai Grybauskaitei teisinosi Lietuvos kariuomenės vadas, šiam – Lietuvos karinių oro pajėgų vadas. Šį atvejį uždarame posėdyje aptarė Seimo NSGK. Išvados, anot Seimo NSGK pirmininko, greičiausiai bus pateiktos iki rugsėjo pabaigos. Bet karti gyvenimiška patirtis byloja, jog svarbiausių paaiškinimų Lietuvos piliečiai greičiausiai nesulauks. O juk šio skrydžio priežastis, naudą bei pasekmes būtina nuodugniai aptarti dar ir dėl to, jog Lukašenka šį sykį itin supyko.

Štai ims ir savo krovinių srautus nukreips ne Klaipėdos pusėn. Lietuva be nuostolių iš balos neišliptų. Seimo NSGK vadovas tikino norįs manyti, jog oficialusis Minskas nesiims ekonominių priemonių, nes ekonominių apribojimų pasekmes pirmiausiai pajus skurdžiai gyvenantys baltarusiai.

Menka paguoda. Naivu manyti, jog Lukašenka nuoširdžiai pergyvena dėl smunkančio baltarusių pragyvenimo lygio. Diktatoriams tokie dalykai paprastai nerūpi. Be to, Lietuva irgi priskirtina ne itin sočiai gyvenančių šalių grupei. Todėl ,,pliušinių meškiukų” desantas galįs pakenkti ir skurdžioms lietuviškoms kišenėms.

Jokiu būdu nenorėčiau sutikti, jog, vadovaudamiesi išskirtinai ekonominiais sumetimais, neturėtume spausti oficialiojo Minsko. Tačiau ar ,,pliušinių meškiukų” išmėtymas virš Minsko – būtent ta akcija, dėl kurios buvo verta laužyti ietis?

Akivaizdu, jog Europos Sąjunga neranda būdų, kuriais būtų įmanoma bent jau stabdyti Lukašenka antikonstitucinius, antidemokratinius išpuolius. Matyt, nežinodama, ko griebtis, ir kuria akibrokštus, kurie neatneša apčiuopiamos naudos nei Švedijai, nei Lietuvai, nei, galų gale, – patiems baltarusiams. O Lietuva ir vėl įvelta į diskusijas bei tyrimus, kurie jai – nereikalingi.

Gintaras Visockas – Lietuvos žurnalistas, interneto tinklalapio Slaptai.lt steigėjas.