Visur gerai – stovykloje geriausia!

Ramunė Kubiliūtė

Viena JAV gyvenanti pensininkė, mėgstanti keliauti, truputį pasakojo apie savo turistinę kelionę į Kiniją. Tai buvo net prieš Olimpiadą. Paklausta, ar viskas ten jai atrodė labai egzotiška, ji atsakė, kad iš tikrųjų žmonės – tie patys. Kiek jai teko pastebėti savo viešnagės metu, žmonės visur turi gyventi kasdieninį gyvenimą, jie turi panašių reikalų ir siekių,  panašus jų elgesys su kitais... Vasaros metu kaip tik vieniems gal ir tenka pagalvoti apie turistines keliones, kitiems – apie atostogas, dar kitiems – apie stovyklas. Visos jos turi panašumų – žmogui reikia atsipūsti nuo kasdienybės, ar tai išvažiuoti į egzotišką vietą, ar į gamtą. 2008 metų vasara eina prie galo. Kai kurios mokyklos pradės mokslo metus rugpjūčio mėn. pabaigoje. Pagalvojus apie artėjantį rudenį  prisimename, kad tada grįžta į darbą mokyklas lankantieji, jose dėstantieji. Apima nostalgija, prisiminus  vasaros stovyklas, ypač jei neseniai ar praeityje teko kai kuriose jų dalyvauti ar apsilankyti. JAV Lietuvių Bendruomenė  lietuviškas stovyklas sveikino prieš dvejus metus. Kai kurios lietuviškos stovyklavietės išeivijoje atšventė savo gyvavimo sukaktuves. Gal reikia visomis vasaros stovyklomis kasmet pasidžiaugti? Nors stovyklautojų įspūdžiai ir prisiminimai yra aktualiausi,  visur negalima apsilankyti. Kartais reikia pasiten-kinti tų stovyklų aprašymais.

Įvairovė

„Drauge” skaičiau apie šiais metais birželio mėnesį Dainavoje vykusią 40 m. jubiliejinę JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo tarybos žinioje organizuojamą Mokytojų tobulinimo savaitę (kursus). Skautų ir ateitininkų vedamuose skyriuose „Drauge” jau pasirodė straipsnių ir juos iliustruojančių nuotraukų iš įvairių šią vasarą JAV-se vykusių stovyklų,  gal dar bus straipsnių apie JAV ir Kanadoje vykusias stovyklas lietuvių kilmės jaunuoliams. Vytauto Didžiojo universiteto absolventė Gintarė Raugalytė rugpjūčio 16 d. ,,Draugo” skyriuje ,,Iš ateitininkų gy-venimo”  aprašė savo įspūdžius apie viešnagę JAV stovykloje „Dainavoje ir joje liepos  27 – rugpjūčio 3 d. vykusioje Ateitininkų sendraugių stovykloje. Neseniai „Drauge” pasirodė Čikagos apylinkėse gyvenančios Pranės Šlutienės straipsnis apie jos apsilankymą „Vilties” stovykloje Lietuvoje. Teko girdėti, kad Camp Manatoc, Peninsula, Ohio valstijoje vykstančioje skautų IX Tautinėje stovykloje, kur išeivijos skautai atšventė Lietuvių skautų sąjungos (LSS) 90 metų jubiliejų, dalyvavo apie 400 stovyklautojų iš JAV bei Kanados ir net dvi viešnios iš Australijos. (Lietuvoje skautai taip pat surengė tautinę stovyklą). Ateitininkų elektroninėje konferencijoje buvo įdomu skaityti labai trumpą ir ne viską paaiškinančią žinutę, kad liepos 4-12 d. įvyko Ateitininkų federacijos organizuojama Lietuvos ateitininkų šeimų stovykla Habovkoje (Slovakijoje) –  ,,Rohače 2008”. Buvo rašoma, kad tai būta labai įdomios kelionės ir stovyklos, nes vyko nuostabios išvykos į kalnus ir olas, pilį, šeimos susirinko lietuviškai laikomoms šv. Mišioms. Smalsu daugiau apie tai sužinoti. Norėtųsi paklausti, kodėl šių metų stovykla buvo rengiama ne Lietuvoje, o kitame krašte? Gal šiemet pasitaikė kokia ypatinga proga? Gal tų šeimų vaikams ta kelionė iškėlė susidomėjimą turistavimu ir smalsumą apie gyvenimą kitame krašte? Gal jie stovyklaudami kitame krašte labiau pradėjo didžiuotis savuoju kraštu, Lietuva? Reikės palaukti, gal kas apie tą stovyklą parašys…

Įspūdžiai

Jaunimo stovyklos, su kuriomis tenka jauniems susipažinti ir į kurias suvažiuoja daugiausia stovyklautojų, paprastai rengiamos stovyklautojų gyvenamajame krašte. Pavarčius stovyklų laikraštėlius, kartais galima susidaryti šiokį tokį vaizdą, kas buvo veikiama tose stovyklose. Atsirado proga pavartyti  kelių Lietuvoje šią vasarą vykusių stovyklų aprašymus, laikraštėlius, korespondencijas iš tų stovyklų vadovų ir dalyvių. Štai keletas pavyzdžių.

* * * 

Berčiūnų stovykloje, prie Panevėžio, vyksta Lietuvos ateitininkų stovyklos. Apie vieną ten veikusią stovyklą buvo rašomos santraukinės žinutės. Buvo rašoma, kad „Laisvalaikio stovykloje nebuvo daug. Jo metu vyko visų laukiamos maudynės išsekusioje Sanžyloje, vaikai rašė vienas kitam laiškus ir siuntė juos puikiai veikusiu vietiniu paštu...” Vyko sporto pamokėlės, kurių metu mokytojas Arvydas juos mokė „Trečias bėga”, „Japonišką futbolą”, „Drakonų dvikovą” ir pan. Žurnalistikos būrelio metu stovyklautojai susipažino su Ateitininkų federacijos žurnalu „Ateitis”. Jie sužinojo apie žurnalistikos žanrus, apie tai, kaip ir kokius reikia užduoti klausimus. Vieną dieną jauni žurnalistai užsuko pažiūrėti, kaip skautų uniforma apsirengęs vadovas Martynas vedė skautų pamokėles, kaip rišti mazgus. Vienas iš ateitininkų principų – katalikiškumas, todėl stovyklautojai liturgijos pamokų metu  diakono Nerijaus buvo supažindinti su šv. Mišių dalimis. Kiekvieną vakarą būreliuose vyko dienos aptarimai. Valgydami naktipiečius vaikai ir vadovai dalijosi dienos išgyvenimais, kartu susimąs-tydavo, ar prasmingai praleido dienas. (Reikia padėkoti tai stovyklai vadovavusiai „Ateities” žurnalo redaktorei Redai Sopranaitei už pasidalinimą šio laikraštuko ištraukomis)

* * * 

Lietuvos dienos centrus lankantys vaikai yra dažnai socialiai remtinų šeimų vaikai, kurių tėvai jų neįrašo į skautų ar ateitininkų veiklą mokslo metais, ir dėl šeimos finansinės ir socialinės padėties tos šeimos dažniausiai vasaros metu nevažiuoja atostogauti. Tačiau jei mokslo metais vaikai lanko dienos centrus, išradingi dienos centrų vadovai paprastai ieško ir randa finansinės paramos suruošti tiems vaikams bent trumpą stovyklą mokslų metų pabaigoje, kad ir tie vai-kai turėtų malonių vasaros atostogų prisiminimų.

Užpalių mokyklos patalpose veikia dienos centras ,,Saulutė”. Jame dirbanti  Edita Juršienė parašė laišką JAV organizacijos ,,Vaiko vartai į mokslą” valdybai, kuri remia tą dienos Centrą. Centro vadovybė panaudojo dalį organizacijos paramos su-rengti Centro dalyviams trumpą stovyklą, o stovyklai pasibaigus  paklau-sė, kaip pasisekė šių metų stovykla. E. Juršienė rašė: 

,,Birželio 2-6 dienomis vykdėme teminę stovyklėlę vaikams ‘Perkūnas’. Stovykloje dalyvauti vaikams labai patiko. Stovyklai vaikai labai ruošėsi, darė plakatus, kūrė sakmes, ketureilius, gaminome stovyklos atributą-marškinėlius, kuriuos vėliau vaikai parsinešė namo, kaip prisiminimą apie stovyklą. Aplankėme neto-liese esantį žirgyną, žaidėme socialinius žaidimus, ieškojome paslėpto ,,lobio”. Stovyklos metu aplankėme Pasvalio kraštą bei jo muziejų, dalyvavome edukacinėje programoje, mokėmės siūti vyžas, jas  pasisiuvus kiekvienas vaikas vežėsi namo. Aplankėme sausąsias ir šlapiąsias smegduobes, girnų muziejų. Buvo daug įvairių varžybų, įvairios veiklos. Kaip ir kiekvienais metais, išleidome sto-vykloje laikraštuką ‘Perkūnas’, į kurį vaikai įdėjo daug darbo. Labai džiugu, kad stovykloje geranoriškai dirbti padėjo pradinių klasių mokytojos. Vaikai buvo be galo patenkinti”.
 Stovykloje geriausia!

Vilniaus dienos centro ,,Vilties angelas” vadovai jau kovo mėn. užsa-kė stovyklavietę,  gegužę būrė vadovų komandą. Stovykloje dalyvavo 38 vaikai ir 9 vadovai. Viena stovyklos vadovių, centre dirbanti su centrą lan-kančių vaikų motinomis, soc. darbuotoja Žydrūnė Liobikaitė papasakojo, kiek darbo buvo įdėta ruošiant šių metų stovyklą. Šių metų stovyklos te-ma – „Gyvenimas kaip pasaka”. Sto-vyklos tikslai:

• Sudaryti sąlygas vaikams turi-ningai praleisti savaitę vasaros atostogų;

• Stovyklos metu ugdyti vaikų sportiškumą, kūrybiškumą, meniškumą;

• Ugdyti higienos ir tvarkymosi įgūdžius;

• Padėti vaikams susidraugauti su dar nepažįstamais vaikais, skatinti draugiškumą;

• Sukurti sąlygas vaikams džiaugtis, grožėtis gamta, susitikti su pasakų herojais, patikėti, kad gyvenimas gali būti gražus, kaip pasaka.

„Vilties angele” dirbanti savanorė, labai muzikali, „Vaiko vartai į mokslą” 2008 m. Kaune dienos centrų darbuotojams rengiamame seminare muzikos vakarą vedusi Rasa Darbutaitė aprašė to centro 2008 m. vasarą organizuojamą stovyklą ir pasirinko antraštę, panaudotą šiam straipsniui. Ji savo pasakojimą  pra-dėjo šiuo „subtitru”/ paaiškinimu – „Įspūdžiai iš Vilniaus arkivyskupijos, ‘Caritas’ vaikų dienos centro ‘Vilties angelas’, bei Vilniaus ‘Caritas’ Kalvarijų parapijos, Druskininkų, Varėnos, Švenčionių dienos centrus lankančių vaikų stovyklos ‘Gyvenimas kaip pasaka’”.

– O kodėl stovykla negali būti il-gesnė?

– Bet tada tau nusibostų joje būti.

– Ne, stovykloje man niekada nenusibosta...

Visą savaitę patirti gyvenimą kaip pasaką... Visą savaitę pasakiškai draugauti, vadinti vadovus mokytojais, auklėtojais, geriausiais draugais ir užsimiršus –  net  mama. Gal tikrai tą savaitę vadovas tapo viskas viename... Juk buvo galima bet kada užsikarti vadovui ant kaklo, užšokti jam ant nugaros, prisiglausti žiūrint filmą arba atsisėsti ant kelių vadovui baigiant valgyti savo pietus. Arba įžnybti Batuotam Katinui ir patikrinti, ar tik jis ne persirengęs Tomas. Arba atvažiavusiam princui nutraukti nuo galvos kepurę, kad įsitikintum, ar tai tikras karaliaus sūnus, o ne Kęstutis. Mat jis ieškojo savosios Pelenės ir davė matuotis stiklinę kurpaitę visoms mažosioms damoms. Bet, kaip ir turėjo būti, kurpaitė tiko tik vienai vienintelei – išrinktajai Pelenei, ir visai ne Kristinai, kaip didesnieji vaikai bandė spėti. Raudonskruostė Raudonkepuraitė buvo dosni dovanomis ir stovyklos pabaigoje apdalijo visus diplomais ir puikia raudonkepuraitiška šypsena. Tik gaila, kad vadovė Anžela Raudonkepuraitės nematė, būtų tikrai nustebusi, kokia ši mergaitė į ją panaši.

Atvykus į svečius raganai ir peliukui Miciui iš „Raganiukės teatro”, kai kurie vaikai paragavo pačios tikriausios aktoriaus duonos: tapo tikra Raudonkepuraite, jos mama, močiute, vilku ir medžiotoju. Šie pa-sakų herojai buvo šiuolaikiniai: vilkas miške važinėjosi mopedu, medžiotojas švaistėsi moderniausiu šautuvu. Regis, mažiesiems aktoriukams aktoriaus duona pasirodė be galo gardi, kadangi jie scenoje labai rimtai atliko savo vaidmenis, vaikščiojo atsisukę į žiūrovus, šoko, žiopčiojo ir šiaip bandė įveikti scenos jaudulį.

O su kitais svečiais – jungtiniu liaudies muzikantų ir dainininkų kolektyvu – buvo galima prisišokti į valias: ir poromis, ir rateliais, ir pynutėmis, ir visaip vinguriuoti pagal linksmas melodijas. Pasirodo, liaudies muzika turi pakankamai „parako”, kad „užvestų” ir vaikus, ir vadovus.

Sporto ir lenktynių visą savaitę buvo sočiai: berniukai rodė savo kojų vikrumą per futbolo rungtynes, mergaitės tuo metu palaikė savo komandos žaidėjus. Su vadovais pasigalynėti buvo galima per kvadrato varžybas. Kas laimėjo, nesvarbu, svarbiau, kad žaidžiant buvo taip linksma, jog daug kam nesinorėdavo net iš aikštelės išeiti. Lenktynių būta ir per olimpiadą: bėgte, kūlversčiais, šuoliuojant ir visokiais kitokiais judesiais komandos bandė patekti tarp pirmaujančiųjų. Iš vandens traukė įvairiausių dydžių ir formų batus, ieškojo batelių miške, lupo dantimis apelsinus ir komandomis gėrė iš vieno sulčių pakelio. Batuotas Katinas viską slaptai stebėjo, žymėjosi ir vakarais prizus laimėjusioms komandoms siuntė.
O jau kiek spindinčių akių, šypsenų teko pamatyti ir įdomių pokalbių išgirsti. „Norėčiau dušo želė... Oi, susipainiojau, norėčiau paprastos želė...”, – per vakarienę savo norus išsakė viena mergaitė.
„Jūs, vadovai, esate puikūs ir mandagūs!” komplimentus laiške žarstė kita mergaitė. Mandagumas – dorybė, puiku, kad vaikai ją pastebi.

Kiekvieną dieną atvykus paštininkui Pranciškui daugelis vaikų nenustygdavo vietoje: „Rasa, o tu man parašei laišką?” „Aš žinau, kad šiandien gausiu iš Žydrūnės laišką!” „O aš parašiau tau laišką...” Kai Pranciškus iš pašto dėžės ištraukdavo šūsnis laiškų, jo padėjėjai Julius, Arnas ir Romas vos spėdavo juos gavėjams nešioti. Kaskart ir Batuotas Katinas laiškų atsiųsdavo. Mandagus tas katinas, nieko nepridursi.
Visą savaitę vaikai vaikščiojo mėlynomis lūpomis. Ir visai ne todėl, kad buvo šalta, o todėl, kad aplink stovyklavietę mėlynių ir žemuogių buvo visa gausybė. Tada sunku net žygyje keliauti, nes uogos taip ir masino prie jų lenktis ir prisirinkus saują į burnytę susidėti. Atrodė, kad uogos tik mūsų ir laukė, kadangi miškas net mėlynavo ir raudonavo vos tik mums prie jų prisiartinus.

O vakarais, prieš įžengiant į sapnų karalystę, stovyklavietė nurimdavo ir po vakarinio bendro dantų valymo ir kojų plovimo kiekviename kambaryje pasigirsdavo įvairiausios pasakos... Pasakų herojai aplankė ir žygio metu arba naktį miške. Tada buvo galima sužinoti, kaip jiems sekasi įveikti įvairius sunkumus, apgauti velnią arba ištraukti adatą iš piršto. Tuo metu buvo galima išgirsti, kaip bitės dūzgia ir žiogeliai svirpia – tokia didelė buvo tyla!

– Ar būtina važiuoti namo?
– Ne, gali pasilikti čia, stovykla-vietėje. Mes išvažiuosim, o tu liksi...
– O ką aš čia veiksiu?
– Maudysies, žaisi.
– Ne, vienas nenoriu. Tik noriu, kad stovykla niekada nesibaigtų...
Sunku, kai pasaka baigiasi. Bet atsisveikinom tik trumpam. Susitik-sime kitoj pasakoj!

* * *
Tėveliai ir jaunimu besirūpinantys suaugę žino, kaip svarbu yra  prasmingas, žaismingas ir sąžiningas vaikų užėmimas vasaros stovyklose.  Org. „Vaiko vartai į mokslą” koordinatorės Lietuvoje ir „Vilties angelo” dienos centre dirbanti soc. darbuotoja Ž. Liobikaitė aiškino: „Stovyklos sėkmę ir tikslų įgyvendinimą lėmė tai, kad jai ruoštis buvo pradėta iš anksto”. Mokslų metu po mokyklos ir atliktų pamokų yra visokiausių organizacijų ir komandų, šokių grupių ir chorų, prie kurių veiklos galima prisijungti. Norintys puoselėti lietuvybę išeivijoje tai daro per lietuviškas mokyklas, chorus, šokių grupes, organizacijas. Reikia palinkėti visiems sėkmės, ruošiantis naujiems mokslo metams. Tegul 2008 m. vasaros stovyklų patirtys lieka gražiais prisiminimais. Galite jau svajoti apie ateities vasaras ir stovyklas, ar kaip savanorė Rasa parašė kitoj pasakoj…