APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

,,Gimiau nei per anksti..”

JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net

Kai klausau šios dainos, visada pagalvoju, kad tikrai gimiau nei per anksti, nei per vėlai ir kad pačiu laiku. Ak, aš vėl apie save, nors du Antanai (Paužuolis ir Dundzila) laiškuose „Drauge” pasisakė prieš autorius, kurie bet kokios temos straipsniuose visų pirma parašo apie save. Iš tiesų, dažniausiai savo padrikose pastabose minėdamas save, rašau apie visą mano amžiaus kartą, kurioje ir jie abu yra, gal tik kelių metų skirtumu į vieną ar kitą pusę. Juk mes gyvenome (ir dar gyvename) labai įdomiame amžiuje, kuriame buvo tiek daug pasikeitimų ir tiesiog neįtikėtinų pasikeitimų. Va, ir rašant šias eilutes „Draugui”, prisimenu, rodos, taip neseniai parašęs siųsdavau paštu, nežinodamas nei kada gaus, nei ar iš viso gaus, o dabar – paspaudei kompiuterio klavišą ir tavo „šedevras” jau redaktorės Cidzikaitės kompiuterio monitoriuje. O jai nereikia taisyti tarp eilučių ir braukyti, kaip gavus paštu ar net faksu. Dabar labai lengvai gali keisti, taisyti žodžius, sakinius, pastraipas. Va, telefonas buvo telefonas ir viskas. Džiaugėmės, kai jis tapo bevielis namuose, nešiojamas iš kambario į kambarį, net į kiemą. O dar labiau džiaugėmės, kai jau galėjome nešiotis, vežioti ir kalbėti su visu „svietu”. Šiandieną su juo galime ir fotografuoti, ir filmus žiūrėti, ir trumpus laiškučius rašyti, ir įrašytą muziką klausyti, ir naujas dainas parsisiųsdinti, ir, reikalui esant, jis net kelią mums parodys. Bet su ta nauja technologija ne taip lengva. Štai Baltimore dienraštyje „komikų” skyriuje du senukai bevargdami mašinoje su kompiuterizuota sistema išgirsta lietuviškai „Idiotas”.

Svarbiausia, kad visi pasikeitimai mano amžiuje vyko ne tik technologijos srity, palengvinantys ir net iš pagrindų pakeičiantys žmonių gyvenimą, bet dideliai daliai žmonijos jie suteikė praeity neįsivaizduojamą laisvę. Laisvę gyventi, kurti, kaip nori, kaip sugebi, o ir nesugebantiems tiesiama pagalbos ranka. Juk šiame amžiuje Amerikos juodaodis pagaliau atsikratė užsilikusių nuo vergijos pančių, Lietuva su kitais pavergtais kraštais ištrūko iš sovietinės imperijos. Nežinau kaip kiti mano bendraamžiai, bet aš džiaugiuosi ir vertinu, kad gyvenau tokiame amžiuje. Ir kaipgi nevertinsiu, nes vaikystę praleidau, kai mano gimtajame krašte šeimininkavo įsiveržę okupantai, kai lietuvis savo žemėje buvo paverstas tarnu, niekinamas, kalintas, tremtas, priverstas bėgti gelbėdamas savo gyvybę ar nenorėdamas gyventi prievartoje. Apskritai, veik visa mano vaikystė buvo praleista vieno baisiausio pasaulio istorijoje karo sūkury ir, nepaisant jo baisumų, įsitikinau, kad joks karas nėra baisesnis už gyvenimą tironijoje. Jei ne Pirmasis pasaulinis karas, Lietuva 1918 m. nebūtų atgavusi nepriklausomybės, jei ne antrasis, atnešęs Vakarų Europai taiką ir po jo sekęs milžiniškas Amerikos ginklavimasis ir tapimas pasaulio policininku, „Blogio imperija” nebūtų subyrėjusi ir Lietuva mūsų amžiuje nebūtų atgavusi laisvės.

Seniems žmonėms yra įprasta į praėjusius laikus žvelgti su nostalgija, o amerikiečiai tuos laikus vadina „good old days”. Internete vyrauja pusiau humoristinis žvilgsnis į trūkumus dabartinėje visuomenėje. O tie trūkumai – tai visa, kas išnykę, ir tikrai ne dėl senosios kartos. Štai dalis iš ten vadinamų gerų dalykų, kurie sakoma yra išnykę: mandagumas tarp vairuotojų, melodija iš muzikos, romantika iš meilės, įsipareigojimas šeimai, mokslas iš mokyklų, ryžtas ko nors siekti, sąžiningumas ir našumas darbe, skoningumas ir padorumas aprangoje. Vis dėlto sunku su tuo nesutikti. Štai mano pažįstamų dukros Aldonos Glemža (Glemžaitės) ilgoko laiško pradžia „The Baltimore Sun” dienrašty apie Amerikos vairuotojus: „Niekur kitur gyvenime aš nepatiriu tiek pykčio iš žmonių, kaip važiuodama dviračiu. Kaip dviratininkė aš girdėjau į mane nukreiptus mašinų vairuotojų keiksmus, sviedžiamus į mane iš mašinų daiktus, bandymus privažiuoti prie mano dviračio vos vos neliečiant manęs, veik milimetro atstumu...” O aš nors keiksmų nepatiriu, bet sunkiai susilaikau jų nesiųsdamas. Verdu pykčiu, kai greitkely, greitojoje juostoje, maždaug dešimčia mylių lėčiau nei leidžiamas greitis, važiuoja kas nors prie ausies prisikišęs telefoną, nors užpakaly eilė mašinų blykčiojančiomis šviesomis. Verdu pykčiu, kai prie šviesoforo laukiu žalios strėlės sukimui į kairę ir jai trumpai pasirodžius, priekinė mašina nejuda, nes vairuotoja kažką gurkšnoja iš didžiulio butelio, o prie ausies vėl tas nelemtas telefonas. O kai strėlė pasikeičia į geltoną, pajuda ta mašina ir aš, sekdamas ją, atsiduriu sankryžoje prie raudonos šviesos fotografuojamas už prasižengimą. Bet vis tiek, jei amerikietis skundžiasi, kad vairuotojams trūksta buvusio mandagumo, tai jis turėtų pamatyti, kaip važinėjama Lietuvoje. Tikrai manau, kad daugiau nesiskųstų.

Romantika prapuolusi iš meilės? Kai po poros susitikimų, o kartais net po pirmo, jau klausiama kieno būste dalinsimės lova, romantikos tikrai nėra. Man regis, kad tiek laisvė, tiek meilė ir visi kiti geri dalykai daugiau vertinami ir ilgiau išlieka, jei jie sunkiau pasiekiami. O meilėje ne koketuojantis merginos žvilgsnis užburia ir pasilieka, bet netikėtai pagautas nedrąsus, matant ją dėl to susigėdus ir raustant. Nepatirti to, nepatirti dienų, savaičių nežinios, spėliojimų, nepatirti džiaugsmo ją laimėjus ir mėnesiais ar metais užsitęsusio draugavimo.... Manau, kad dabartinė karta daug ko netenka.

Muzika be melodijos, bet ar tai muzika? Ar tai muzika, jei jos nepaniūniuosi, nepašvilpausi, jei net dainos žodžių nesupranti? O jei supranti, tai jie dažniausia vulgarumų, keiksmų negramatine kalba mišinys. O kaip ta kalba bus gramatiška, jei jos neišmoko valdiškose mokyklose. Nežinau, kaip Amerikoje jaunimas susikalbėtų, jei nebūtų, pavyzdžiui, žodžio „like”. Deja, ne tik kultūringai kalbėti neišmoko, bet ir skaičiuoti. Parduotuvėje užsikirtus kompiuterizuotai kasai, jauna kasininkė gavusi užmokestį grynais, visiškai pasimeta, kai reikia pridėti pardavimo mokestį ir apskaičiuoti grąžą. Ją turi gelbėti pensinio amžiaus kolegė. Nenuostabu, kad Maryland valstijoje viename juodųjų universitete per šešerius metus tik 17 procentų studentų įstengia jį baigti ir džiaugiamasi, kad kitame 39 procentai jį baigia, nors jiems taip pat prireikia šešerių metų.

Dėl dabartinės amerikiečių aprangos sunku man apsispręsti. Kai prisimenu, kaip tarnaujant kariuomenėje per vasaros karščius reikėjo vilkėti marškinius ilgomis rankovėmis ir kaklaraištį, o iš bazės nebuvo galima išeiti be išeiginės uniformos, pavydžiu dabartiniams kariams. Suprantu, kaip nepatogu buvo gailestingoms seselėms su tomis uniformomis aptarnauti ligonius, o dar nepatogiau vienuolėms su senovišku apdaru, bet atsidūręs ligoninėje, kai negaliu atskirti gailestingosios sesers nuo valytojos ar gydytojo nuo šlaviko, pasigendu anų senų laikų. Gražiau atrodo moteris su aukštakulniais nei su sportbačiais, bet kodėl ji turėtų varginti ir net gadinti kojas dėl to grožio, kuris yra kintantis. Taip, kaip šiandieną šaipomės iš seniau naudotų įvairių korsetų, kitame šimtmety bus šaipomasi iš aukštakulnių. Ir apskritai, ar kitame amžiuje visa mūsų dabartinė technika neatrodys juokingai primityvi? Bet vis tiek manau, kad pačiu laiku esu gimęs.