amberboy
Europos vyrų krepšinio čempionato talismanas Amberis. ELTA nuotr.

Krepšinis Lietuvoje – religija ar beprotybė?

ALEKSAS VITKUS

Spaudoje ne kartą teko skaityti, kad daugeliui lietuvių krepšinio sportas ir susižavėjimas juo yra seniai tapęs vos ne religija. Ir po 72 metų pertraukos Lietuvoje rugpjūčio 31 d. prasidėjus Europos vyrų krepšinio pirmenybėms, bijoma, kad ši religija gali virsti beprotybe. Jei 1939 m. panašios pirmenybės vyko tik Kaune – tuometinėje laikinojoje Lietuvos sostinėje, ir ten dalyvavo tik 8 valstybės, šį kartą varžybos vyks net šešiuose Lietuvos miestuose (Kaunas, Vilnius, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir Alytus), kuriuose kovos net 24 valstybių rinktinės.

Todėl šia proga reikėtų bent trumpai prisiminti, kas lietuvius supažindino su krepšinio sportu, juos išmokė to sporto plonybių, pagaliau – išvedė į platų pasaulį, krepšinio menu užbūrę Lietuvos jaunimą ir pradžiuginę visą šalį.

Kas buvo tie vyrai? Pirmiausia, gal reikėtų neužmiršti po Pirmojo pasaulinio karo iš Rusijos į Kauną grįžusio sporto entuziasto Karolio Dineikos, kuris 1920 m. išleido „Krepšiasvydžio vadovėlį vyrams” ir taip tapo šios sporto šakos Lietuvoje pradininku. Prie jo netrukus prisidėjo žymusis karo lakūnas Steponas Darius, parašęs krepšinio taisykles ir tame sporte pats aktyviai dalyvavęs.

Dariui išvykus į Ameriką, naujo sporto populiarumas augo labai pamažu, todėl pirmose 1935 m.  Europos krepšinio pirmenybėse Lietuva net nedalyvavo. Bet kai tais pačiais metais Kaune vyko pasaulio lietuvių kongresas, su atstovais atvyko ir JAV sportininkų grupė. Tarp jų buvo dr. Konstantinas Savickas, kuris pasiliko Lietuvoje mokyti vietinius lietuvius krepšinio meno. Jis gerokai pakėlė Lietuvos krepšinio lygį, tiek, kad 1937 m. Rygoje, Latvijoje, įvykusiose Europos vyrų krepšinio pirmenybėse Lietuvos rinktinė, padedama JAV lietuvių Prano Talzūno, Jono Žuko ir Felikso Kriaučiūno, laimėjo aukso medalį. Krepšinį tuojau pamėgo visa Lietuvos moksleivija ir visuomenė.

Po dvejų metų Lietuvos rinktinė, vėl sustiprinta JAV lietuvių, šį kartą kapitono Kriaučiūno, Vytauto Budriūno, Juozo Jurgėlos, Mykolo Ruzgio ir Prano Lubino, naujai pastatytoje, apie 12,000 žiūrovų talpinusioje Kauno halėje vėl pasiglemžė Europos 1939 m. auksą. Čia ypač pasižymėjo anais laikais milžinu (66 arba 199.5 cm ūgio) vadintas Pranas Lubinas, kuris JAV buvo žinomas Frank Lubin vardu. Jo pavardė buvo ilgai minima ir čempionatui pasibaigus, kai latviai bandė protestuoti dėl jo dvigubos pilietybės ir „nenormalaus” ūgio.

Daug žinių apie Lubiną radau žurnalo „Sports Illustrated” korespondento Luke Winn š. m. rugpjūčio 15 d. laidos keturių puslapių straipsnyje „Lithuania Calling”. Winn, atrodo, praleido nemažai laiko lankydamasis Lietuvoje, kur susipažino su Lietuvos krepšinio istorijos faktais, kuriuos ir mes ne visi žinome. Ypač daug įdomių faktų ten yra apie Lubiną. Gimęs Amerikoje tėvų iš Lietuvos šeimoje, Lubinas JAV žaidė UCLA komandoje, o 1936 m. Berlyno olimpiadoje atstovavo JAV rinktinei, laimėjusiai olimpinį auksą.

 Antrajam pasauliniam karui, visi JAV lietuviai krepšininkai pasitraukė į Ameriką, krepšinį puoselėti palikę jų išaugintiems „vietiniams”. Užėjus okupacijoms, krepšinis nebuvo pamirštas. Pradėta sėkmingai rungtyniauti su sovietų komandomis, kur Pabaltijo kraštų krepšininkų žaidimo technika tuojau pasirodė aiškiai pranašesnė. Lietuviai kelis kartus iškovojo visos Sovietų Sąjungos aukso medalius, savo dalyvavimu jos rinktinėje padėjo sovietams laimėti auksą 1972 ir 1988 m. olimpiadose. Buvo metų, kai sovietų rinktinėje beveik visą pagrindinį penketuką sudarydavo vien pabaltiečiai.

Atėjo garsiojo Arvydo Sabonio laikai, kuris savo ūgiu (73 arba 221 cm) gerokai pralenkė „milžiną” Lubiną. Sabonį ir jo laimėjimus plačiai aprašė Raimundas Lapas „Draugo” rugpjūčio 20 d. laidoje. Noriu tik pridurti, kad Sabonis, būdamas vos 17os metų, žaisdamas parodomosiose rungtynėse prieš amerikiečių studentų rinktines, savo neįprasta perdavimų technika taip nustebino garsųjį Indiana University trenerį Bobby Knight, kad tas po pralaimėtų rungtynių galėjo tik pasakyti, jog „geresnio neamerikiečio krepšininko kaip Sabonis dar niekada nemačiau”.

Atgavę nepriklausomybę ir taip gavę teisę Lietuvos vardu dalyvauti olimpinėse žaidynėse, krepšininkai ir toliau puošėsi laimėjimais. Laimėjo olimpinę bronzą trijose olimpiadose iš eilės (1992, 1996 ir 2000 m.), 2004 ir 2008 m. žaidynėse jiems teko pasitenkinti garbinga ketvirtąja vieta. Čia negaliu neprisiminti, kaip 2004 m. olimpiadoje Atėnuose, nors medalių nelaimėjusi, Lietuvos rinktinė sudrebino visą krepšinio pasaulį, nugalėdama (ir be Sabonio!) išdidžiąją JAV „Svajonių” komandą rezultatu 94–90.

Bet tai nebuvo vienintelė lietuvių pergalė prieš amerikiečius. Šįmet Šendžene (Kinija) vykusiose universiados žaidynėse Lietuva vėl nugalėjo amerikiečius rezultatu 76–74. Tiesa, žaidė studentų komandos, bet pergalė vis tiek maloni. Nugalėję rusus, lietuviai ten pelnė bronzą.

Todėl Luke Winn stebisi, kad tokia maža, vos 3 mln. gyventojų turinti Lietuva vaidina tokį svarbų vaidmenį pasaulinio krepšinio scenoje, jos vyrų rinktinei pasaulyje šiuo metu stovint penktoje vietoje, nusileidžiant tik tokioms didžiosioms valstybėms kaip JAV (313 mln. gyv.), Ispanija (47 mln.), Argentina (40 mln.), Graikija (11 mln.), pralenkiant Turkiją (79 mln.), Italiją (61 mln.) ir daug kitų.

Įvairių žinovų nuomone, rugpjūčio 31 d. prasidėjusiose varžybose Lietuvos rinktinė medalių greičiausiai neiškovos, nors kiti prisimena, kad ir 2010 m. į Turkijoje vykusias pasaulio pirmenybes Lietuvos komanda pateko ne dėl savo žaidimo, bet užmokėjusi pusės milijono eurų baudą. Ji ten iškovojo bent bronzą. Tikimės, kad ir šįmet negandą Lietuvai pranašaujantys bus suklydę.