Pamąstymai prieš naujuosius
mokslo metus
Audronė Sidaugienė
Taip greitai bėga laikas... Vakarais miegam jau prie atviro lango, o
pievų gyventojai vis garsiau skelbia artėjančią spalvų puotą.
Paštininkas vis neša ir neša laiškus
iš mokyklų, primindamas, kad mokslo metai jau čia pat.
Parduotuvės vėl pilnos mokyklinių prekių, – vėl jaudulys.
Bičiulė, prisiminusi pirmuosius jos sūnaus mokslo metus čia, Amerikoje,
pasakoja, kad palikusi sūnų mokykloje apsiverkė ne todėl, kad jį
paliko, o todėl, kad nepajuto jokios šventės, kokią visi jaučia
Lietuvoje, ypatingai pirmosios klasės mokinukai ir tėveliai. Ne taip
mes pradėdavom mokslo metus Lietuvoje, ne taip skambutis ten
skambėdavo, daug kas buvo ne taip. Bet kai vieni mokslo metai veja
kitus, kai kiekvieną pavasarį vis daugiau draugų vaikų apsivelka
mokyklų baigimo mantijas, supranti, kad ir švenčių čia mokykloje
netrūksta, ir skambutis mielas, nes skamba jis jau kitai kartai,
kitokiems vaikams.
O tą nostalgišką rugsėjo pirmosios nuotaiką mes stengiamės
sukurti lietuviškose mokyklose. Tuo labiau, kad visi mokytojai
dirba čia iš širdies, aukodami savo laisvadienius ir
stengdamiesi perduoti meilę ne tik gimtam kraštui ir kalbai, bet
ir leidžiantys pasijusti vienos šeimos dalimi.
Tad sveikinu visus: ir pirmokus, ir dešimtokus, ir visus visus
– dirbusius, dirbančius ir visaip remiančius ir prisidedančius
prie lietuviško švietimo išeivijoje su naujais
mokslo metais, tikiu, kad jie bus sėkmingi, įdomūs ir viltingi! Taip
norisi tikėti, kad dirbsime visi vieningai ir sieksim žinių, kad
susirasim draugų ir didžiuosimės būdami lietuviškos kultūros
dalimi.
* * *
Kai pernai išvažinėjau iš lituanistinių mokyklų mokytojų
stovyklos, galvojau, ar norėsiu naudoti savo atostogų savaitę kitais
metais... Kai artėjo ši vasara, klausimas buvo išspręstas
labai greitai – nekilo jokių abejonių – visi norime ten vėl
važiuoti.
Ir štai jau 40 kartą birželio paskutinę savaitę Dainavoje
rinkosi lituanistinių mokyklų mokytojai. Gana sudėtinga, ypač mums,
trečiabangiams, įsivaizduoti, kad prieš tiek metų pirmą kartą
čia susitiko mūsų kolegos ir kėlė tuos pačius klausimus, diskutavo
tomis pačiomis temomis. Bet tuo labai greitai patiki, kai sutinki į
stovyklą atvykusius vyresnius stovyklautojus arba anų stovyklautojų
vaikus ir anūkus.
Tie, kas nei karto nebuvo Dainavoje, nesimaudė Spyglyje ir negirdėjo
aidu atsiliepiančio ,,Dainava”, nesupras, kodėl ten važiuoja
žmonės. Ir ne vieną, ne du, o jau 15 ar net 23 kartą. Tiek metų
iš eilės į Dainavą sugrįžta kelios lietuvių kilmės šeimos
iš įvairių JAV valstijų, norinčios patobulinti savo protėvių
kalbą, pabūti lietuviškoje aplinkoje, dar kartą prisiliesti prie
lietuviškos kultūros ir savo šaknų.
Esam tikrai labai laimingi, kad turim Dainavą, kad turim Lietuvių Fondą
su Švietimo taryba ir nepavargstantį mokytojų stovyklos
komitetą. Tai jie visi drauge sukuria puikias sąlygas mums tobulėti,
mokytis, ilsėtis su šeimomis ir džiaugtis vasaros malonumais.
Ačiū jiems visų stovyklautojų vardu!
Šių metų stovykloje dalyvavo 135 stovyklautojai, iš jų
– net 36 mokytojai iš 7 lituanistinių mokyklų: Čikagos
lituanistinės mokyklos, Lemonto Maironio, Napervillio ,,Rasos”,
Napervillio vaikų darželio ,,Bim Bam”, Detroito ,,Žiburio”,
Cleveland Šv. Kazimiero ir Los Angeles Šv. Kazimiero.
Lietuvių kalbos žinias gilino 22 ,,studentai”, o kol visi
studijavo, vaikų programose dalyvavo 36 mažieji lietuvaičiai.
Šių metų stovykla buvo ypatingai nusisekusi, nes turėjom
šaunų būrį labai įdomių paskaitininkų, puikių savo srities
specialistų ir nuostabių asmenybių. Paskaitas skaitė, savo patirtimi
dalinosi Vilniaus universiteto lituanistinių studijų katedros vedėja
dr. Meilutė Ramonienė, TMID prie LRV lit. švietimo poskyrio
vedėja Daiva Žemgulienė, JAV Švietimo tarybos pirmininkė Daiva
Navickienė, mūsų folkloro nuostabioji puoselėtoja Veronika
Povilionienė, LF atstovė Jūratė Mereckienė ir mūsų vyresnės kolegės,
mokytojaujančios JAV mokyklose – Silvija Radvilienė ir Nijolė
Gierštikienė.
Klausantis visų be išimties paskaitų taip norėjosi, kad jos
niekada nesibaigtų, nes ne tik buvo be galo įdomu ir naudinga, bet
visos šios moterys spinduliavo tokia gera energija, uždegė mus
savo noru dalintis patirtimi, ne tik pedagogine, bet ir
bendražmogiškąja.
Paskaitų ir diskusijų temos buvo tokios įvairios ir įdomios, kad
kartais buvo gaila, kad visa tai girdi tik 36 mokytojai, o ne visi apie
300 JAV lituanistinėse mokyklose dirbantys mokytojai. Viliamės, kad
stovykloje dalyvavę mokytojai pasidalins gautomis žiniomis ir idėjomis
su savo kolegomis mokyklose.
* * *
Kaip ir kiekvienais metais, kiekvieną vakarą vyko puiki programa.
Pradėjom savo savaitę susikaupę, prisiminėm ir meldėmės Šiluvos
Marijai. Napervillio ,,Rasos” lituanistinės mokyklos mokytoja
Janina Prialgauskienė ir jos dukra Vaida Wocyniec išpuošė
salę raudonomis rožėmis, o Šiluvos Marija kvietė susimąstyti ir
žvakučių ugnelių bei giesmių jūroje pamiršti dienos rūpesčius,
pakilti aukščiau savęs ir peržvelgti savo gyvenimą.
Kai Jonines organizuoja ir veda pati Veronika – negali likti
nuošalyje. Kojos kilojosi ir mažiems, ir dideliems. O kur dar
dainos, vainikėlių pynimas ir ugnelės šlovinimas! Tuo labiau,
kad armoniką virpino šaunusis Ričardas Kairys. Ne vienas
stebėjęs ugnies šokį ir išgirdęs Veronikos maldą –
,,Sveikatos sau ir kitiems, ramybės ir taikos sielose, širdyse,
tautoje...” – susigraudino. Toks trapus tas gyvenimas, o
tokios senos mūsų tautos tradicijos.
Vieną iš vakarų skyrėm sportui, kitą rodėm savo talentus,
mokėmės ratelių, šokių ir dainų linksmavakaryje su Veronika.
Dainininkė supažindino mus su 2 naujais savo CD, mokė dainų iš
jų, prisiminė savo bičiulį Vytautą Kernagį.
Kadangi stovykla susirinko jau 40-ąjį kartą – stovyklai
padovanojom nuo visų stovyklautojų valtelę, o pavadinimą
išrinkom demokratiniu būdu ir pakrikštijom
,,Slibinu”. 40-ąją stovyklą baigėme dideliu vaikų ir suaugusių
koncertu, vaišėmis ir šokiais iki ryto.
* * *
Be visų šitų aprašytų renginių, paskaitų ir kitų
užsiėmimų, Dainavoje dar dega laužai, iki ryto netyla dainos –
liaudiškos ir pritariant gitarai, skamba daug skardaus juoko,
žvejojama ir atsigulus vidury kvepiančios pievos skaičiuojamos
žvaigždės, gimsta pirmoji draugystė, o gal net ir meilė... Ir pasijunti
esanti maža dalelė tos nuostabios lietuviškos šeimos,
kuriai labai svarbu, kad mūsų vaikai dar kalbėtų lietuviškai,
kad gerbtų ugnį ir vandenį, bet svarbiausia, kad mylėtų mūsų visų
Tėvynę ir jos žmones – čia ir ten.
Ir tada vėl atrandi savyje jėgų važiuoti šeštadienį į mokyklą, nes ten irgi ta pati aura, tie patys bendraminčiai.
Stovyklai baigiantis pasikeičiam adresais, su viltim, kad ne tik
rašysim, bet ir kitais metais vėl susitiksim. Ir kaip gali
nesusitikti, kai taip apie tą buvimą kartu atsiliepia Veronika: ,,Mano
gimtinė vadinasi Dainava, todėl aš čia jaučiuosi kaip namie. Man
viskas taip sava. Ačiū jums už tai, kad toli nuo tėvynės gali pajusti
tikrąją Dainavą. Sveikatos, laimės, giedro dangaus ir džiugaus
kūrybinio jausmo jums visiems ir jūsų šeimoms. Myli jus
Veronika. AČIŪ!”
Meilutė Ramonienė: ,,Skrisdama iš Lietuvos galvojau, kodėl
Amerikos Dainava taip pavadinta. Čia viskas paaiškėjo
iškart: Dainavos krašto žmonių draugiškumas,
Dainavos be galo gražus kraštovaizdis, Dainavos pievos ir
miškeliai aplink Spyglį, Dainavos dainos… Tik
šviečiantys jonvabaliai kitokie negu Lietuvos Dainavoj –
skraidantys, šokantys, kažkur viliojantys. Turbūt visa tai ir
suveda čia tokį gražų būrį mažų, jaunų ir vyresnių, būrį įvairiausiomis
bangomis ir skirtingais keliais atkeliavusių šion pusėn Atlanto
kartu pabūti, kartu pasimokyti, įkvėpti lietuviškos dvasios,
pasisemti kažko, kas vienija mus. Jaučiaus Dainavoj kaip namie, kaip su
savais. Tai brangus jausmas, kurio negali užmiršti. Tegu
nenutrūksta gija, jungianti visus, kada nors buvusius, esančius,
būsiančius Dainavoj.”…