Pamąstymai prieš naujuosius
mokslo metus


Audronė Sidaugienė

Taip greitai bėga laikas... Vakarais miegam jau prie atviro lango, o pievų gyventojai vis garsiau skelbia artėjančią spalvų puotą. Paštininkas vis neša ir neša laiškus iš mokyklų, primindamas, kad mokslo metai jau čia pat. Parduotuvės vėl pilnos mokyklinių prekių, – vėl jaudulys. Bičiulė, prisiminusi pirmuosius jos sūnaus mokslo metus čia, Amerikoje, pasakoja, kad palikusi sūnų mokykloje apsiverkė ne todėl, kad jį paliko, o todėl, kad nepajuto jokios šventės, kokią visi jaučia Lietuvoje, ypatingai pirmosios klasės mokinukai ir tėveliai. Ne taip mes pradėdavom mokslo metus Lietuvoje, ne taip skambutis ten skambėdavo, daug kas buvo ne taip. Bet kai vieni mokslo metai veja kitus, kai kiekvieną pavasarį vis daugiau draugų vaikų apsivelka mokyklų baigimo mantijas, supranti, kad ir švenčių čia mokykloje netrūksta, ir skambutis mielas, nes skamba jis jau kitai kartai, kitokiems vaikams.

O tą nostalgišką rugsėjo pirmosios nuotaiką mes stengiamės sukurti lietuviškose mokyklose. Tuo labiau, kad visi mokytojai dirba čia iš širdies, aukodami savo laisvadienius ir stengdamiesi perduoti meilę ne tik gimtam kraštui ir kalbai, bet ir leidžiantys pasijusti vienos šeimos dalimi.

Tad sveikinu visus: ir pirmokus, ir dešimtokus, ir visus visus – dirbusius, dirbančius ir visaip remiančius ir prisidedančius prie lietuviško švietimo išeivijoje su naujais mokslo metais, tikiu, kad jie bus sėkmingi, įdomūs ir viltingi! Taip norisi tikėti, kad dirbsime visi vieningai ir sieksim žinių, kad susirasim draugų ir didžiuosimės būdami lietuviškos kultūros dalimi.
* * *
Kai pernai išvažinėjau iš lituanistinių mokyklų mokytojų stovyklos, galvojau, ar norėsiu naudoti savo atostogų savaitę kitais metais... Kai artėjo ši vasara, klausimas buvo išspręstas labai greitai – nekilo jokių abejonių – visi norime ten vėl važiuoti.

Ir štai jau 40 kartą birželio paskutinę savaitę Dainavoje rinkosi lituanistinių mokyklų mokytojai. Gana sudėtinga, ypač mums, trečiabangiams, įsivaizduoti, kad prieš tiek metų pirmą kartą čia susitiko mūsų kolegos ir kėlė tuos pačius klausimus, diskutavo tomis pačiomis temomis. Bet tuo labai greitai patiki, kai sutinki į stovyklą atvykusius vyresnius stovyklautojus arba anų stovyklautojų vaikus ir anūkus.

Tie, kas nei karto nebuvo Dainavoje, nesimaudė Spyglyje ir negirdėjo aidu atsiliepiančio ,,Dainava”, nesupras, kodėl ten važiuoja žmonės. Ir ne vieną, ne du, o jau 15 ar net 23 kartą. Tiek metų iš eilės į Dainavą sugrįžta kelios lietuvių kilmės šeimos iš įvairių JAV valstijų, norinčios patobulinti savo protėvių kalbą, pabūti lietuviškoje aplinkoje, dar kartą prisiliesti prie lietuviškos kultūros ir savo šaknų.

Esam tikrai labai laimingi, kad turim Dainavą, kad turim Lietuvių Fondą su Švietimo taryba ir nepavargstantį mokytojų stovyklos komitetą. Tai jie visi drauge sukuria puikias sąlygas mums tobulėti, mokytis, ilsėtis su šeimomis ir džiaugtis vasaros malonumais. Ačiū jiems visų stovyklautojų vardu!

Šių metų stovykloje dalyvavo 135 stovyklautojai, iš jų – net 36 mokytojai iš 7 lituanistinių mokyklų: Čikagos lituanistinės mokyklos, Lemonto Maironio, Napervillio ,,Rasos”, Napervillio vaikų darželio ,,Bim Bam”, Detroito ,,Žiburio”, Cleveland Šv. Kazimiero ir Los Angeles Šv. Kazimiero. Lietuvių kalbos žinias gilino 22 ,,studentai”, o kol visi studijavo, vaikų programose dalyvavo 36 mažieji lietuvaičiai.

Šių metų stovykla buvo ypatingai nusisekusi, nes turėjom šaunų būrį labai įdomių paskaitininkų, puikių savo srities specialistų ir nuostabių asmenybių. Paskaitas skaitė, savo patirtimi dalinosi Vilniaus universiteto lituanistinių studijų katedros vedėja dr. Meilutė Ramonienė, TMID prie LRV lit. švietimo poskyrio vedėja Daiva Žemgulienė, JAV Švietimo tarybos pirmininkė Daiva Navickienė, mūsų folkloro nuostabioji puoselėtoja Veronika Povilionienė, LF atstovė Jūratė Mereckienė ir mūsų vyresnės kolegės, mokytojaujančios JAV mokyklose – Silvija Radvilienė ir Nijolė Gierštikienė.

Klausantis visų be išimties paskaitų taip norėjosi, kad jos niekada nesibaigtų, nes ne tik buvo be galo įdomu ir naudinga, bet visos šios moterys spinduliavo tokia gera energija, uždegė mus savo noru dalintis patirtimi, ne tik pedagogine, bet ir bendražmogiškąja.

Paskaitų ir diskusijų temos buvo tokios įvairios ir įdomios, kad kartais buvo gaila, kad visa tai girdi tik 36 mokytojai, o ne visi apie 300 JAV lituanistinėse mokyklose dirbantys mokytojai. Viliamės, kad stovykloje dalyvavę mokytojai pasidalins gautomis žiniomis ir idėjomis su savo kolegomis mokyklose.

* * *
Kaip ir kiekvienais metais, kiekvieną vakarą vyko puiki programa.
Pradėjom savo savaitę susikaupę, prisiminėm ir meldėmės Šiluvos Marijai. Napervillio ,,Rasos” lituanistinės mokyklos mokytoja Janina Prialgauskienė ir jos dukra Vaida Wocyniec išpuošė salę raudonomis rožėmis, o Šiluvos Marija kvietė susimąstyti ir žvakučių ugnelių bei giesmių jūroje pamiršti dienos rūpesčius, pakilti aukščiau savęs ir peržvelgti savo gyvenimą.

Kai Jonines organizuoja ir veda pati Veronika – negali likti nuošalyje. Kojos kilojosi ir mažiems, ir dideliems. O kur dar dainos, vainikėlių pynimas ir ugnelės šlovinimas! Tuo labiau, kad armoniką virpino šaunusis Ričardas Kairys. Ne vienas stebėjęs ugnies šokį ir išgirdęs Veronikos maldą – ,,Sveikatos sau ir kitiems, ramybės ir taikos sielose, širdyse, tautoje...” – susigraudino. Toks trapus tas gyvenimas, o tokios senos mūsų tautos tradicijos.

Vieną iš vakarų skyrėm sportui, kitą rodėm savo talentus, mokėmės ratelių, šokių ir dainų linksmavakaryje su Veronika. Dainininkė supažindino mus su 2 naujais savo CD, mokė dainų iš jų, prisiminė savo bičiulį Vytautą Kernagį.

Kadangi stovykla susirinko jau 40-ąjį kartą – stovyklai padovanojom nuo visų stovyklautojų valtelę, o pavadinimą išrinkom demokratiniu būdu ir pakrikštijom ,,Slibinu”. 40-ąją stovyklą baigėme dideliu vaikų ir suaugusių koncertu, vaišėmis ir šokiais iki ryto.

* * *

Be visų šitų aprašytų renginių, paskaitų ir kitų užsiėmimų, Dainavoje dar dega laužai, iki ryto netyla dainos – liaudiškos ir pritariant gitarai, skamba daug skardaus juoko, žvejojama ir atsigulus vidury kvepiančios pievos skaičiuojamos žvaigždės, gimsta pirmoji draugystė, o gal net ir meilė... Ir pasijunti esanti maža dalelė tos nuostabios lietuviškos šeimos, kuriai labai svarbu, kad mūsų vaikai dar kalbėtų lietuviškai, kad gerbtų ugnį ir vandenį, bet svarbiausia, kad mylėtų mūsų visų Tėvynę ir jos žmones – čia ir ten.

Ir tada vėl atrandi savyje jėgų važiuoti šeštadienį į mokyklą, nes ten irgi ta pati aura, tie patys bendraminčiai.

Stovyklai baigiantis pasikeičiam adresais, su viltim, kad ne tik rašysim, bet ir kitais metais vėl susitiksim. Ir kaip gali nesusitikti, kai taip apie tą buvimą kartu atsiliepia Veronika: ,,Mano gimtinė vadinasi Dainava, todėl aš čia jaučiuosi kaip namie. Man viskas taip sava. Ačiū jums už tai, kad toli nuo tėvynės gali pajusti tikrąją Dainavą. Sveikatos, laimės, giedro dangaus ir džiugaus kūrybinio jausmo jums visiems ir jūsų šeimoms. Myli jus Veronika. AČIŪ!”

Meilutė Ramonienė: ,,Skrisdama iš Lietuvos galvojau, kodėl Amerikos Dainava taip pavadinta. Čia viskas paaiškėjo iškart: Dainavos krašto žmonių draugiškumas, Dainavos be galo gražus kraštovaizdis, Dainavos pievos ir miškeliai aplink Spyglį, Dainavos dainos… Tik šviečiantys jonvabaliai kitokie negu Lietuvos Dainavoj – skraidantys, šokantys, kažkur viliojantys. Turbūt visa tai ir suveda čia tokį gražų būrį mažų, jaunų ir vyresnių, būrį įvairiausiomis bangomis ir skirtingais keliais atkeliavusių šion pusėn Atlanto kartu pabūti, kartu pasimokyti, įkvėpti lietuviškos dvasios, pasisemti kažko, kas vienija mus. Jaučiaus Dainavoj kaip namie, kaip su savais. Tai brangus jausmas, kurio negali užmiršti. Tegu nenutrūksta gija, jungianti visus, kada nors buvusius, esančius, būsiančius Dainavoj.”…