menas
Dailininkė Karolina Kunčinaitė.

Šiltas ir jaukus prisilietimas prie veltinio
Čiurlionio galerija kviečia į veltinio parodą

LAIMA APANAVIČIENĖ

menas Dabar jau galima papasakoti daugybę legendų apie tai, kaip 1998 m. Vilniaus dailės akademijos (VDA) Tekstilės katedros trečio kurso studentės, pilnos didžiulio noro dalyvauti parodose, nuveikti ką nors daugiau nei kursinės užduotys, susibūrė į grupę ,,Baltosios kandys”, kaip gimė grupės pavadinimas ir t. t. Kai tais metais į grupę susibūrusios šešios merginos – Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė ir Julija Vosyliūtė, palaikomos dėstytojos Eglės Bogdanienės, sumanė organizuoti tarptautinį veltinio simpoziumą, sugebėjo gauti finansinę paramą, sukvietė tekstilės meno studentus iš įvairių užsienio šalių ir renginys sėkmingai įvyko, daugelis skeptikų manė, kad tai tik laikina užgaida. Deja, jie apsiriko. Grupė, kurią suvienijo bendra kūrybinė veikla, panašus požiūris į gyvenimą ir meną, kolektyvinės veiklos džiaugsmas, bendros kūrybos džiaugsmas, na, ir, žinoma, draugystė, gyvuoja ir šiandien. Jau ne tik jos pačios, bet ir žiūrovas pastebi, kad parodose jų darbai puikiai tarpusavyje dera, juos vienija ypatinga harmonija. Dabar drąsiai galima sakyti – tai ne šiaip sau jaunų dailininkių susibūrimas, tai – dvasinė seserystė.

Nenutrūkstamos veiklos dešimtmetis – tai keturi įvykę tarptautiniai veltinio simpoziumai, daugybė tarptautinių parodų ir keturi konceptualaus meno projektai: ,,Mandala”, ,,Spiros”, ,,Šventė” ir ,,Miškan…”.

Viename fabrike pamačiusios debesis kandžių, pasivadino ,,Baltomis kandimis”. Šiuo pavadinimu norėjo pasakyti, jog yra gerosios kandys, kuriančios iš vilnos, o ne naikinančios ją. Visus tuos metus ,,Baltos kandys” bendradarbiauja su Anykščių individualia įmone ,,Fetras” (buvęs veltinio fabrikas ,,Velteksa”) ir jos direktoriumi Raimondu Biliūnu.

Kodėl pasirinktas veltinis? ,,Tuo metu veltinis buvo didelė naujovė VDA Tekstilės katedroje. Dar ir šiandien ne visos šios technikos galimybės išsemtos ir išbandytos. Mes, ir ne vien mes, tiesiog pradėjome bandymus – kursiniams bei diplominiams darbams ėmėme naudoti veltinį. Žinoma, nesame šios technologijos atradėjos, tačiau vienos iš pradininkių ir puoselėtojų Lietuvoje, galime drąsiai pasakyti – esame. Šiuo metu meninio veltinio technika VDA yra dėstoma šalia kitų itin garbingų tekstilės technologijų – gobeleno, batikos ir aplikacijos”, – pasakoja viena grupės dalyvių Karolina Kunčinaitė. Veltinis – viena iš pačių archajiškiausių tekstilės rūšių. Jį velti pradėjo klajoklių tautos vidurinėje Azijoje bei avių augintojai Skandinavijoje, veltinį žinojo ir Rusijoje (garsieji jų batai – ,,valenki”, yra nuvelti iš vilnos). Lietuvoje žmonės audė, o po to vėlė vilnonį audinį – milą. Taigi tai nėra nauja, greičiau – naujai prikelta senovinė tekstilės technika.

Šiuo metu ji labai išpopuliarėjo rankdarbių srityje, tačiau meninis veltinis yra kita pakraipa. Tai paveikslai, apimtiniai erdviniai kūriniai, net skulptūros, miniatiūros, meniniai papuošalai, darbai, skirti interjerui, vienetiniai audiniai ir net drabužiai.

Šia technika sukurti darbai priimami itin palankiai. Prancūzijoje merginų kurtus veltinio paveikslus pavadinomenas ,,minkšta tapyba”, Maskvoje klausė: ,,Iš kur tokios ryškios spalvos?”, Balkanų kraštuose veltiniu itin stebėjosi kaip nematytu reiškiniu. Daug pagyrimų kūrėjos susilaukė Japonijoje, kur itin vertinamas rankų darbas.
Merginos ne tik ruošia parodas, bet ir veda mokymus, seminarus, dirba pedagoginį darbą. Dėstymas – tai neatsiejama daugumos menininkų veikla. ,,Mes dažnai tuo užsiimame, mokome velti vaikus, suaugusius, vedame ilgalaikius kursus arba trumpalaikius užsiėmimus. Beveik visose parodose, kurias darėme užsienyje, buvo organizuojami seminarai. Jų metu mokėme velti veltinį, dalyviai likdavo sužavėti tokiu paprastu ir tuo pačiu neįtikėtinu technologiniu reiškiniu, aktyviai vėlė ir stebėjosi, kaip iš pūkuoto vilnos pluošto, naudojant muilą ir karštą vandenį, galima suvelti vientisą, tvirtą medžiagą – apie plačią grupės ,,Baltos kandys” veiklą pasakoja Karolina.

Įdomu, ar nesunku dirbti grupėje, mat esame įpratę matyti menininką individualistą? Kokiomis savybėmis turi pasižymėti menininkas, kad galėtų dirbti grupėje? Karolina mano, kad čia nei taisyklių, nei savybių nėra. Ji teigia, kad tiesa, jog visi menininkai yra individualistai, visi, piešdami pozuojantį modelį, nupiešia jį šiek tiek panašų į save. Jos – ne išimtis. ,,Taip susiklostė, kad pradėjome savo kūrybinį kelią kaip grupė, dar neparagavusios individualios kūrybos džiaugsmo vienatvėje. Dirbti kartu mokėmės ir iki šiol mokomės. Atradome daugybę būdų, kaip rasti bendrą sprendimą, išklausyti kitų nuomonę, iš daugybės galimybių pasirinkti geriausią, išmokome dalintis organizacinio darbo našta”, – apie darbą kartu pasakoja Karolina.

Bendri projektai, mintys bei sumanymai gimsta kartu bendraujant, kalbantis, kuriant planus. Netikėtai viena iš jų pasiūlo kažką įdomaus, kita papildo, trečia patikslina ir t. t. – mintis veja mintį, ir štai – gimsta naujas darbo sumanymas, naujas projektas.

Savo didžiuosius projektus jaunos menininkės kuria ne vienerius metus. Praeina laikas, kol mintis išgryninama, kol nutariama, kaip ją įgyvendinti technologiškai. Tada ateina diena, kai pradedama dirbti su medžiagomis, kuriamas kūrinys. ,,Neapsakomas džiaugsmas apima, kai darbas padarytas ir puikiai atrodo parodų salėse. Tuomet jaučiame, kad sukūrėme gyvą pasaulį, kūrinį, skleidžiantį energiją, dvasią, jausmus. Jis tampa amžinu užtaisu, mintis ir jausmas virsta materija. Tas, kas geba jausti, supranta meno kūrinio kalbą. Todėl kūrybinio darbo džiaugsmo, žavesio ir beveik patiriamo katarsio niekas negali pakeisti net gerai apmokamas darbas”, – sako Karolina.

Jaunosios menininkės labai skirtingos tiek gyvenime, tiek kūryboje. Kiekviena jų – asmenybė. Pažįstantys dailininkes asmeniškai, beveik vienu balsu kartoja: ,,Kaip jūs galite kartu dirbti, kaip tiek ilgai galite kartu išbūti? Jūs – visiškai skirtingos.” Viena jų – logiška konceptualistė, antra – rausva romantikė gamtininkė, trečia – rimta mokslininkė bei skulptorė, dar viena – literatė, kita – tapytojafotografė, o šeštoji – smulkių miniatiūrų kūrėja. Skirtumus tikrai lengviau išvardinti nei bendrumą. Bendrystė yra širdyje – kito paaiškinimo, kaip jos gali tiek metų dirbti kartu, nėra.

,,Jei kalbėčiau apie save, galiu išskirti savo polinkį į literatūrinius siužetus paveiksluose, tam tikrą šiltų spalvų gamą, bandymus literatūros srityje. Dar galiu pridurti, kad man labai svarbu (manau, ir kitos šio teiginio neatmestų), kad dirbdamas dailininkas jaustų atsakomybę – kokias mintis, energiją ir jausmus jis perleidžia per paveikslą, ką jis perduoda pasauliui, kokių energijų junginį nuolat skleis sukurtas darbas , – apie tai, kuo skiriasi iš kitų grupės narių, pasakoja Karolina. – Kūrinys – tai amžinas šių dalykų perdavėjas, stiprus ir gyvas jis lieka gyventi ilgiau nei jo autorius.

menas Daugelis dailininkų naudoja kūrybą kaip apsivalymo priemonę, sudeda į paveikslus visas savo blogas emocijas, nusivylimus, net dvasios pūlinius ir paleidžia į meno mylėtojų pasaulį. Tokie kūriniai dažnai būna sukrečiantys, gal net įspūdingi, kartais skaudžiai protingi, tačiau žmonės šalia jų apsiteršia. Tokie darbai neįkvepia žiūrovų nei šviesai, nei meilei, nebent intelektualiam liūdesiui ar gyvenimo ironijai. Menininkas kūrybos metu turi ne apsivalyti, o jau būdamas apsivalęs nuo negandų, pasidalinti tuo, ką turi savyje geriausio.”

Dirstelėkime į K. Kunčinaitės kūrybinę dirbtuvę. ,,Kaip gimsta darbai?” – klausiu. ,,Jei kalbėsime apie technologinę darbo atlikimo dalį, tai labai priklauso, kokį kūrinį darai. Jei veltinio paveikslą, tai šis darbas susideda iš daugelio labai skirtingų dalių – sumanymo gimimo mintyse, vėliau piešinio iš spalvotų vilnos pūkų sudėliojimo ant medžiagos, dar vėliau – minkšto paveikslo pridaigstymo prie medžiagos pagrindo. Toks pusiau padarytas kūrinys vežamas į Anykščių veltinio įmonę ‘Fetras’, kur jį suvelia adatų mašinos, po to atliekama apdaila ir paruošimas parodai ar užsakovo interjerui. O kaip gimsta ir iš kur ateina sumanymas, paaiškinti beveik neįmanoma. Tiesiog – iš ten… ir taip…”, – sako Karolina.

Kas nulėmė dviejų kūrybingų žmonių – a. a. rašytojo Jurgio Kunčino ir architektės Rimos Kunčinienės – dukros pasirinkimą studijuoti dailę? ,,Mano pasirinkimą labai skatino ir palaikė mama. Buvo toks įvykis – pas mūsų kaimynus dažnai viešėdavo tapytojas Augustinas Savickas. Kartą kaimynė (nežinia kodėl) sugalvojo parodyti mano vaikiškus piešinius žymiam dailininkui. Tėvams buvo perduota, kad maestro Savickas patarė leisti vaiką į dailės mokyklą. Taip viskas ir prasidėjo.

,,O tėvo dovana, manau, yra toji kūrėjo kibirkštis, kurią jis pats puoselėjo visą gyvenimą. Tą kibirkštį jis išsaugojo net sunkiausiais nepritekliaus, apribojimų ir nepripažinimo metais. Visuomet dirbo tik rašytojo bei vertėjo darbą, kad ir koks jis materialiai nepelningas buvo”, – apie savo pasirinkimą sako K. Kunčinaitė.

Tačiau atėjo laikas, kai prabilo ir rašytojiški Karolinos genai. 2006 m. pasirodė jos knyga ,,Klajonių paveikslai”. Kas paskatino ją parašyti? Ar Karolina ruošiasi toliau tęsti savo rašytojos bandymus? ,,Ši pirmoji knyga, reikia prisipažinti, net man pačiai – brangus kūrybinis netikėtumas. Pradėjau rašyti po keletos kelionių į Indiją. Tiesiog negalėjau sustoti. Rašiau sau ir savo malonumui. Jei ne draugė – aktorė bei rašytoja Birutė Mar, kuriai daviau paskaityti savo užrašus, jie taip ir būtų likę gulėti stalčiuje. Bet neliko, tad stebiuosi ir džiaugiuosi tuo iki šiolei.

 Išduosiu paslaptį, kad jau beveik baigta ir antroji knyga. Tai bus romanas paaugliams. Tikiuosi, viešėdama tris mėnesius Čikagoje, rasiu ramaus laiko parašyti knygos pabaigą, nes namuose mano mažoji dukrelė neleidžia to padaryti”, – ateities planais pasidalino menininkė.

Nors Karolina jau 15 metų nuolat dalyvauja parodose, yra aktyvi meniniame gyvenime kartu su grupe „Baltos kandys”, turi ne vieną apdovanojimą, ji nė karto nebuvo suruošusi asmeninės parodos. Tad Čiurlionio galerijoje – pirmasis krikštas. Paroda, kurią remia Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Čikagoje – nedidelė, tačiau labai įdomi ir čikagiečiams meno mylėtojams dar nematyta. ,,Parodoje bus rodomi mano naujausi paveikslai iš veltinio medžiagų. Juos galima bus ne tik pamatyti, bet ir atsargiai paliesti, nes dažniausiai tekstilės meno kūrinius žiūrovai trokšta pačiupinėti. Tai normalu, pati medžiaga skleidžia šilumą ir jaukumą, tarsi kviečia prisiglausti prie minkštos tapybos.

Taip pat pristatysiu naują konceptualų kūrinį ‘Keliaujantis namukas’, kurio dinamiškąją vaizdo dalį kartu kūrė menotyrininkas dr. Vytautas Tumėnas. Žiūrovas pamatys ir vienetinius papuošalus iš veltinio”, – kviesdama į parodą sako Karolina.

Paroda tęsis visą mėnesį. O rugsėjo 23 d., 7 val. v. moterų klubas ,,Alatėja”, Čiurlionio galerija ir menininkė Kunčinaitė kviečia visus į šiltą ir jaukų vakarą – teorinįpraktinį veltinio vėlimo seminarą. Karolinos darbų apsuptyje turėsite progą pasimokyti veltinio meno, pabendrauti ir pabūti kartu. Norinčias dalyvauti seminare prašoma užsiregistruoti tel. 708-293-3192 (Laima) arba el. paštu sidauga@sbcglobal.net


menas