archy
Lietuvos valstybės istorijos archyvo Rusijos imperijos įstaigų dokumentų skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė.

 Kas protėvių herbe: gulbė ar višta?

KARILĖ VAITKUTĖ

Neringa Češkevičiūtė – Lietuvos valstybės istorijos archyvo Rusijos imperijos įstaigų dokumentų skyriaus vedėja. Su ja kalbėjomės apie Valstybinio istorijos archyvo darbus ir rūpesčius ir ko gali tikėtis savo protėvių dokumentų archyve beieškantis lankytojas.

– Kokie skyriai yra Lietuvos valstybės istorijos archyve ir ką veikia ten dirbantys žmonės?

– Iš viso su sargais ir valytojomis archyve dirba 52 žmonės. Yra pagrindiniai keli skyriai: Dokumentų saugojimo ir apskaitos skyrius, Rusijos imperijos įstaigų dokumentų skyrius, Senųjų aktų skyrius, kuris netrukus bus panaikintas ir prijungtas prie Rusijos imperijos įstaigų dokumentų skyriaus, Religinių organizacijų dokumentų skyrius ir Civilinės metrikacijos įstaigų dokumentų skyrius.

– Kaip besidominčiam žmogui ieškoti medžiagos apie savo protėvius?

– Galima prašyti surasti prosenelių dokumentus – gimimo, santuokos ar mirties liudijimus. Tik reikia pasakyti žmogaus, kurio dokumentą norima surasti, vardą, pavardę, įvykio vietą ir laiką. Skyriaus darbuotojai ieško tik konkrečios informacijos. Be to, jie dirba pasiskirstę dekanatais. Tarkime, vienas ieško dokumentų Šiluvos dekanate, kitas – Veliuonos dekanate ir t. t. Kartais dokumentai nerandami, nes, tarkime, žmogus gyveno dekanato paribyje, pagal gyvenamąją vietą priklausė vienam dekanatui, o tuoktis nuvyko į kitą dekanatą. Norint rasti protėvių dokumentus, reikia žiūrėti kur kas plačiau. Tačiau archyvas šiuo metu genealoginių tyrimų neatlieka, nes nėra pakankamai specialistų, pakankamai darbuotojų.

– Ar į archyvus nepriima dirbti naujų žmonių?

– Mažina darbo vietas, ir tai – mūsų didžiausia problema. Jaunam specialistui siūlomas 800 lt atlyginimas, todėl jie, baigę universitetą, nenori pas mus ateiti dirbti. Blogiausia, kad nebeliko rusiškai skaitančių. Visi dabar moka anglų kalbą, o ne rusų. Vienetai, kurie baigia studijas ir moka skaityti senąją rusų kalbą, renkasi mokslininko duoną Istorijos institute, Mokslų akademijoje, o ne archyvuose. Mūsų archyve nėra kartų kaitos, nėra kam perduoti darbų.

– Gal žmogus, atėjęs į archyvą, pats gali užsiimti protėvių dokumentų paieška? archy

– Taip, žinoma. Į skaityklą atėjęs žmogus užsisako jam reikiamą bylą ir varto. Vieni suranda reikiamą informaciją, o kiti – ne. Bet paprastai, pamatę dokumentus, jie tuojau sugrįžta ir klausia: kodėl rusiškai ar lenkiškai, kodėl nespausdinta, kodėl su ,,vištos koja’’ surašyta? Nors, tiesą sakant, Rusijos imperijos įstaigų raštininkai ir bažnyčių zakristijonai rašydavo gana gražiai ir tvarkingai.

– Ar Valstybės istorijos archyve esantys dokumentai yra skaitmeninti? Ar galima ką nors rasti internete, nebūtinai apsilankyti pačiame archyve?

– Apie 66 fondai – bažnyčių metrikų knygos – yra skaitmeninti. Tai – atskirų bažnyčių knygų pirminis variantas. Dekanatinės, vyskupinės knygos nėra skaitmenintos. Riboja ir dokumentų apsaugos įstatymas, kuris leidžia skaitmeninti tik 100 metų senumo ir senesnius dokumentus. Tie 66 fondai buvo skaitmeninti Europos Sąjungos lėšomis. Lėšos pasibaigė, ir projektas pasibaigė. Dabar vyksta kitas projektas. Tačiau kol kas skanuota ir mikrofilmuota medžiaga bus naudojama tik mūsų skaitykloje, ne internete. Gerai, kad galų gale buvo susirūpinta skaitmeninimu, nes tapo aišku, kad iš archyvų greitai nieko nebeliks. Knygos, kurias varto skaityklos lankytojai, trupa akyse. Todėl dabar pirmas ir svarbiausias archyvo uždavinys yra skaitmeninti metrikų knygas.

– O jei tam tikras dokumentas nebuvo rastas arba pats skaitytojas nesugeba informacijos atrasti, ką jam daryti toliau? Kaip surasti tuos protėvius?

– Šiuo metu archyvo darbuotojai dirba atsakinėdami į 2008 m. pateiktus prašymus. 2009 m. ir vėliau gautų prašymų tirti genealoginius medžius archyvas nebepriiminėjo. Gali būti, kad ateityje tie prašymai vėl bus priiminėjami. Nors tuo nėra labai patenkinta Lietuvos genealogų draugija, kuri laiko archyvo darbuotojus varžovais. Mano manymu, mes nesame varžovai, nes norinčių užsakyti genealoginius tyrimus yra daugybė. Genealogijos draugijoje dirba tik pora istorikų, o kiti yra neprofesionalai, turintys vos metus kitus patirties. Patirties reikėtų turėti keliolika metų.

– Kodėl archyvinių dokumentų suradimo darbas yra toks sudėtingas?

– Sudėtinga sudaryti šeimos ar giminės genealoginį medį, jei šeimos nariai nepriklausė vienai parapijai, nebuvo sėslūs, tuokėsi daugiau nei vieną kartą. Būna atvejų, kai šeimos medžio sudarymas – tai detektyvinė istorija, kurią išnarplioti nelengva.

– Ar dažnai pasitaiko klaidų metrikuose? Kaip žinoti, kad tas ar kitas dokumentas priklauso tam pačiam, o ne kitam žmogui?

– Reikia peržiūrėti daugiau negu vieną dokumentą, kad nustatytumei, jog dokumente su klaida vis dėlto kalbama apie tą patį žmogų. Kartais būna dideli metų skirtumai, nes žmonės apie metus meluodavo. Kartais meluodavo antrą kartą tuokdamiesi, ypač jei antra žmona būdavo gerokai jaunesnė. Archyvarai sako, kad mirties ir santuokos dokumentuose penkeri metai – ne paklaida. Mano di džiausia rasta klaida – apie 50 metų. Dokumentuose įrašyta, kad tas žmogus mirė, turėdamas daugiau nei 100 metų. Vaikų tas senolis susilaukė ir būdamas vos ne 80 metų. Galėtume į ,,Guinness’’ knygą traukti tokius rekordus. Dokumentas nemelavo, nors protu, atrodo, nesuvokiama, kad būta tokių lietuvių vyrų. Kartais tarp iš antros santuokos, ,,antrojo lizdo’’ vaikų ir pirmos santuokos vaikų būna didžiulis metų skirtumas – peršokama per visą kartą.

– Ar dažna klaida yra motinos mergautinės pavardės klaida?

– Nereta. Paprastai, kai motinos mergautinė pavardė būna su klaida, iš tikrųjų tai būna motinos senelės pavardė. Ypač jei ta senelė užaugino anūkę, tai anūkė ir vadinama kokia ,,Montvilų Mare’’, o ne tikrąja pavarde pagal tėvą. Tačiau mirties liudijimuose įrašyti gyvi likę vaikai, ir, jei vaikų vardai sutampa, patikrinus kitus dokumentus, tada jau į mergautinę motinos pavardę su klaida nekreipiame dėmesio. Kartais gali būti net suklystas mirties liudijimas. Taip pat gali būti suklysta vaiko lytis. Tačiau informaciją dar galima patikrinti bajorų giminės lentelėje, surašytoje XIX a. antroje pusėje. Jei ten vardas įrašytas, tai tas žmogus numirti anksčiau negalėjo, nes į lenteles surašydavo tik tuo metu gyvus buvusius sūnus. Kartais būna ir taip: tris žmonas jau palaidojęs, vyras tuokiasi ketvirtą kartą, nuvažiavęs į visai kitą parapiją ir sako, kad jis ne našlys, o jaunikaitis. Prisimeluodavo kartais tie ,,jaunikaičiai’’.

– Papasakokite daugiau apie bajorų giminės lentelę.

– Rusiškai tai vadinosi ,,Rodoslovnaja’’. Iki tol bajorystė ėjo paprotine teise, rankos paspaudimu ir garbės žodžiu. Po paskutinio Abiejų Tautų padalijimo 1795 m. pagal Jekaterinos II įstatymus visi bajorai turėjo susitvarkyti dokumentus – surinkti dokumentus ir surašyti į vieną knygą savo genealoginį medį. Dokumentai buvo reikalingi stojant į universitetą, į civilinę tarnybą, gaunant antpečius karinėje tarnyboje. Todėl šios lentelės – svarbus dokumentas. Tokių lentelių nebuvo daug, gal 10 proc. iš visų, nes tas malonumas buvo labai brangus. Kartais randi parašyta, kad dėl finansinių sunkumų dokumentai nepristatyti – juk už kiekvieną dokumentą reikėdavo mokėti. Vienas lapas – 25 rubliai, arba ankstesniais laikais – 1 sidabro rublis. Kai kurie bajorai dokumentų nerankiodavo, nes neteikė tam reikšmės. Vieni neturėjo pinigų, o kiti – tiesiog nebuvo nusiteikę.

Pirmas patvirtinimas vyko 1799 m., po to – 1834 m., paskui – 1873 m., o papildymas – 1909 m. Kad šeima sudarytų lentelę, reikėjo turėti didžiulę bylą, pilną dokumentų. Šių bylų labai daug buvo sugadinta tarybiniais laikais – jos buvo išplėšytos, išdraskytos. Kita vertus, visas tas lenteles taip pat sudarinėjo žmonės, ne mašinos, o žmonės klysta. Taigi ir šitose lentelėse gali pasitaikyti klaidų.

archy– O kaip herbus pasirinkdavo? Ar jie būdavo skiriami?

– Nesirinkdavo, skirdavo, pvz., karalius ar kunigaikštis grupei žmonių suteikė herbą už pasižymėjimus kare ar tarnyboje prie dvaro. Būna ir taip, kad žentas gauna žmonos tėvų herbą, nes tėvas pareiškia, kad jo giminė yra labai stipri ir galinga, ir, norint imti dukterį į žmonas, negalima prarasti herbo, jis turįs pereiti į dukters šeimą. Tuomet ir bajorų giminės medžio lentelėse galima rasti dukterų vardus. Paprastai kiekviename herbe yra keletas dalykų, kurie yra svarbūs, o visa kita būna dailininko ,,išmislas’’. Raudonas skydas yra štrichuojamas juodai baltai, aukso spalva žymima taškiukais. Svarbu, kas pavaizduota ant paties skydo ir virš jo. O aplink skydą būna nupieštos ,,kvarbatkos’’, kurias kas kaip norėjo, taip nusipaišė. Tais laikais buvo tik du dailininkai: vienas kopijavo Neseckį, o kitas pynė ažuolų vainikus aplink herbus. XIX a. pačioje pradžioje ir XVIII a. dailininkas tik eskizą pieštuku papaišydavo, vėliau herbai jau gražiau ir spalvotai būdavo piešiami. Kartais atrodo, kad vaikas geriau nupieštų, nei kai kurie to meto dailininkai. Kartais kokį nors žvėrelį sunku ir atpažinti. Parašyta, kad šuniukas, o nupiešta nei katė, nei lapė.

– Ar lieka neįmintų mįslių, nerastų dokumentų?

– Kartais ir aš net negaliu perskaityti pavardės – juk lietuviška pavardė, žemaitiškai ištarta ir lenkiškai arba rusiškai užrašyta, jau gali būti visai iškraipyta. Kartais pavardės būdavo išverčiamos. Pavyzdžiui, Padegimas vienu laikotarpiu ėmė ir ,,dingo’’ iš archyvo, jokių dokumentų nebeliko. Pasirodo, pavardė buvo išversta iš Pogoželski. Klasikinis variantas toks: Kazlauskas, Kazlas, Oželis ir Kozelo yra tas pats žmogus. Taigi kartais, jei žmogus nesikreipia į profesionalų genealogą, jis gali sudaryti visai ne savo giminės medį.

– Jei seneliai nepasakoja apie tai, kad jie kilę iš bajorų, kokios gali būti to priežastys?

– Viena iš priežasčių – Sibiro baimė. Kita vertus, galbūt šeimoje niekas to nepabrėžė, kad jie kilę iš bajorų, nes jau buvo nusigyvenę bajorai. Kai kurie gal žinojo šeimos istoriją, bet jiems nerūpėjo ją toliau pasakoti. Kai kurie, ypač tie, kurie gyveno tarybiniais metais, galvojo: kam reikalingos problemos vaikams? Žmonės tiesiog bijojo. Esu girdėjusi žmones pasakojant, kad matė, kaip tėvai ar seneliai, pamatę pro langą ateinant stribus, sumetė visus dokumentus į krosnį. Taip visa ,,bajorystė’’ ir supleškėdavo.

– Ar archyvai turi dokumentus iš visų parapijų?

– Sudėtinga yra su Suvalkų gubernija – dokumentų iš jos parapijų archyve turime labai mažai. Negavome knygų iš Seinų vyskupystės. Iš pradžių galvojome, kad jų visiškai ir nėra, tačiau paaiškėjo, kad labai daug bylų išsaugojo kurija. Dabar jau ir Salt Lake City esančiame mormonų archyve yra daug tų dokumentų. Nors tai nepilni rinkiniai, bet jie gausesni už mūsų. Kai kas yra ir pas mus bažnyčiose, bet mes negalime iš bažnyčių dokumentų gauti. Tai priklauso nuo kunigo geranoriškumo, nes pateikti dokumentų archyvui jie neprivalo. Paprastai bažnyčios vesdavo tris knygas. Pirmas egzempliorius buvo pačios bažnyčios parašyta knyga. Vėliau, nuo 1795 m., pagal įstatymą reikėdavo perduoti žinias ir į vyskupystę. Tuomet darydavo nuorašą. Knygas perrašinėdavo žmonės, o žmonės juk daro klaidų. Kartais būna, kad vietoj jaunikių tėvų parašyti abu jaunikiai. Mes archyve tuomet sakome, kad, matyt, zakristijonas buvo gerokai užvaišintas ir ne tą parašė. Tuomet reikia surasti daugiau dokumentų klaidą arba įrodyti, arba paneigti.

– Kokia tvarka Lietuvos kapinėse? Kaip atrasti seną kapą?

– Nėra jokios tvarkos – laidojo arba ,,prie savų’’ arba ,,ant savų’’. Dabar yra įstatymas toje pačioje vietoje nelaidoti bent 25 metus. Anksčiau to nebuvo. Senų kapinių sąrašų Lietuvoje nėra. Vienintelės kapinės, kurios turi sąrašus palaidotų žmonių, yra Rasų kapinės. Jeigu giminė sėsli, gyvena viename kaime ir 100 ar 200 metų ,,dirba žemę ir vaikus’’, tai yra kapai toje pačioje vietoje, ir giminės žino, kur kas palaidoti. Tačiau, kai šeima važinėdavo ir negyvendavo vienoje vietoje, tai ir mirdavo ne vienoje vietoje. O tuomet kas gi privažinės tuos kapus sužiūrėti?

– Tad archyve galima surasti gimimo, santuokos ir mirties dokumentus, ką dar?

– Metrikai yra tik 1 proc. archyve saugomų dokumentų, nes juk archyve yra visa Lietuvos istorija nuo XIII a. iki 1940 m. Archyvo fondai sudaryti pagal Lietuvoje veikusias įstaigas, tarkime, Karališkosios privilegijos – pirmas fondas, Šv. Petro bažnyčia – tai dar viena įstaiga ir jos fondas. Didžiojo Kunigaikščio kanceliarija – kita įstaiga su savo fondu. Iš viso yra daugiau nei 1,200 fondų. Jei kalbėsime skaičiais, jei sudėsime visas bylas į vieną eilę, iš viso yra beveik 17 kilometrų.

– Ačiū už pokalbį.


archy
archy