Liepos pradžioje čikagiečiai per vietinę
spaudą ir žiniasklaidą gal matė pasikalbėjimus su vienu iš
Northwestern University (Evanston, IL) „NUsolar”
(http://nusolar.org/) komandos dalyvių („Operations
Chair”), tuometiniu inžinerijos fakulteto studentu Vytu Bradūnu.
Kas pažįsta Vyto šeimą, žino, kad jis yra poeto, buvusio
,,Draugo” kultūrinio priedo redaktoriaus Kazio Bradūno ir jo
žmonos Kazimieros, dabar gyvenančių Vilniuje, anūkas. Po universiteto
užbaigimo birželį Vytas liepos mėnesį dar vieną kartą oficialiai kaip
„NUsolar” komandos narys dalyvavo saulės energija varomų
automobilių lenktynėse. Komandos suprojektuotas ypatingas SC5
automobilis (tai jau penktas universitetinės komandos projektas nuo
1998 m.) dalyvavo beveik dvi savaites užtrukusiose lenktynėse. Atstumas
– 2,400 mylių tarp Dallas, Texas ir Calgary, Alberta (Canada).
Vairuotojai kasdien nuvažiuodavo po porą šimtų mylių. Komandos
turėjo suplanuoti, kiek mylių saulės energija ir baterijomis pakrauti
automobiliai galės nuvažiuoti. Po lenktynių Vytas atostogavo, pailsėjęs
sutiko atsakyti į klausimus apie šį savo įdomų laisvalaikio (bet
atliekamą universiteto ribose) užsiėmimą. Tegul jis pats daugiau apie
tai papasakoja.
– Tavo giminėje – poetai,
mokytojai ir pan. Kaip pasirinkai inžinerijos specialybę? Ir kodėl
pasirinkai lankyti universitetą prie Čikagos, nors gimei ir augai
Baltimorėje?
– Nuo pat mažens domėjausi, kaip kas veikia, daug ką
išardydavau, analizavau. Turėjau ,,priklausomumą” LEGO
(LEGO – plastikinės kaladėlės naudojamos mažiems objektams
pastatyti – R. K.). Turėjau polinkį matematikai ir griežtiesiems
mokslams. Nepatiko literatūra ir istorija (kas mano giminėje labai
neįprasta). Rezultatas – esu inžinierius. Man nereikėjo galvoti,
ką noriu universitete studijuoti. Mano sesuo jau studijavo Northwestern
universitete. Kai pradėjau duoti prašymus į įvairius
universitetus, žinoma, turėjau paduoti prašymą ir į
Northwestern, turbūt pajutęs savotišką lenktyniavimą, kuris
vyksta tarp vaikų šeimoje. Kai su studentiškomis
paskolomis buvau priimtas, nutariau, kad tai buvo labai
ekonomiškas ir paprastas sprendimas.
– Kaip susidomėjai tokiu
neįprastu laisvalaikiu – saulės energija varomu automobiliu? Ar
tai prasidėjo viename iš universitete lankomų kursų? Kaip
patekai į komandą?
– Galima sakyti, kad viskas buvo lemtinga – nuo pirmųjų studijų universitete
metų, kai buvome paskirstyti į kambarius universiteto bendrabučiuose.
Mūsų bute gyvenome keturi pirmokai ir keturi trečiokai. Tarp tų
trečiokų – du buvę ,,Solar car” komandos nariai: vienas
– tuometinis komandos pirmininkas, kitas – komandos
mechaninis ,,kapitonas”. Iš pradžių eidavau į jų
susirinkimus, nes galėjau veltui pavalgyti. Po to, kai maisto
nelikdavo, vis rasdavau priežasčių ten sugrįžti. Po 2005 metų komandos
vadovai išėjo, taip atsirado mums, jau antrokams, proga patekti
į komandos vadovybės vietas. Aš jau tada sau pažadėjau, kad
noriu matyti, kaip mūsų suprojektuotam automobiliui pasiseks
rungtynėse.
– Ar rungtynės yra pagrindinis
tikslas? Ar automobilio projektavimas ir jo statymas yra to projekto
tikslas, o rungtynės – tik gauto rezultato išmėginimas?
– Northwestern universiteto „Solar car” projekto
misija yra trejopa. Visų pirma, tai mūsų narių išmokslinimas.
Sudarome savo nariams progas dalyvauti, atlikti sunkiausias
universitetines užduotis, įgyti geriausią praktinę patirtį. Antra,
rodome saulės energija varomo automobilio (,,solar car”) pavyzdį,
kaip vieną alternatyvios energijos galimybę automobiliams. Tai darome
lankydami ne vien ,,Solar car” renginius. Esame dalyvavę
renginiuose muziejuose, mokyklose, automobilių parodose ir paraduose.
,,N’energy”, antrasis mūsų automobilis, šiuo metu
rodomas Čikagos Adler Planetarium. Paskutinis mūsų tikslas –
varžytis NASC (North American Solar Challenge) ir panašiose
rungtynėse. Tokios rungtynės suteikia komandai rėmus, projektuojant,
statant automobilius ir ruošiantis lenktyniauti.
– ,,NU Solar Car” svetainėje rašoma, kad rungtynės yra tarptautinės. Kur rungtyniavote apart JAV ir Kanados?
– Kol kas rungtyniavome tik JAV ir Kanadoje. Vyksta kitos
pasaulinės rungtynės – WSC (World Solar Challenge) Australijoje
ir kelios rungtynės Azijoje ir Afrikoje. Eina kalbos, kad ateityje bus
rungtyniaujama Europoje (nors Lietuva kol kas nėra numatytame
maršrute). „NUsolar” iki šiol lenktyniavo tik
NASC ir FSGP (Formula Sun Grand Prix, kuriose reikia dalyvauti, norint
patekti į NASC varžybas).
– Ar rungtyniaujant ir
dalyvaujant ,,NUsolar” projekte teko sutikti kitų lietuvių (savo
universitete ar priešininkų)?
– Su manim dirbo viena studentė Julia Padvoiskis, kuri yra lietuvių ir lenkų kilmės.
– Ar apie šį projektą esi
kalbėjęs su kuo nors Lietuvoje ar kitur Europoje? Ar ten yra
panašių projektų ir rungtynių?
– Nesu girdėjęs apie lietuvių komandas, bet šiose
lenktynėse dalyvavo britų ir vokiečių komandos. Vokiečiai buvo ypač
malonūs, nes paskutinę lenktynių dieną jie net padėjo mums pataisyti
dalį mūsų automobilio.
– Žinoma, įdomu sužinoti, ar
tavo šeimos nariai ir kiti giminės (pvz., seneliai Bradūnai
Lietuvoje) domisi „NUsolar”? Ar jie seka rungtynes ar
palydi jus?
– Daugelis mano giminių sekė rungtynes internete. Tėtukams
Lietuvoje per paskutinius trejus metus dažnai pranešdavome
vėlyviausias žinias apie automobilį. Jie negalėjo atsistebėti, kiek
šis projektas kainavo.
– Kiek teko suprasti, tokie
automobiliai – dideli pinigai. Kas jus finansuoja ir kiek rėmėjai
(ar profesoriai) prižiūri, kad jūs automobilio nesudaužytumėte?
– Mūsų 2 metų biudžetas – maždaug 200,000 dol. Didžioji
sumos dalis – lėšos, sutelktos už universiteto ribų, jas
telkia komandos nariai. Kai kurios aukos yra ne piniginės –
aukojamos mums reikalingos medžiagos, atliekami darbai, siūlomos
konsultacijos. Piniginės aukos ateina iš didesnių įmonių, su
kuriomis jau keletą metų esame užmezgę ryšius. Mažesnės
kompanijos, kaip DMAXX, remia mus ir panašias į mus
organizacijas, nes jos remia mūsų siekius ir nori būti tokių projektų
dalimi. „NUsolar” – tai universitete bakalauro
laipsnio siekiančiųjų studentų organizacija. Patys studentai viską
daro, o patarėjai (profesoriai – R. K.) prisideda tik tada, kai
jų įnašas yra reikalingas. Jie pritaria sprendimams ir
pirkiniams, bet viską atlieka patys studentai. Yra labai retas atvejis,
kad patarėjai nusvertų studentų sprendimą ar planuojamą pirkinį.
– Papasakok truputį apie pačias
rungtynes, kaip šiemet sekėsi, palyginus su ankstesnėmis
rungtynėmis? Jūs buvote trylikti iš 25. Ar patenkinti rezultatu?
– Šių metų tikslas buvo suprojektuoti ir pastatyti gerą,
solidų automobilį, kuris galėtų išsilaikyti iki lenktynių
pabaigos. Tai ir padarėme! Komanda labai džiaugiasi šių metų
pasisekimu, šiais metais užimta vieta yra ta vieta, kurioje
norime būti, siekdami 2010 metams užsibrėžto tikslo. Įrodėme, kad mūsų
suprojektuotos sistemos veikia, daug išmokome. Per ateinančius 2
metus esame pasiruošę apsiimti atlikti didesnes užduotis.
Didžiausia užduotis, kuri mūsų laukia, – norime pereiti nuo
metalinių automobilio rėmų prie naujesnių medžiagų panaudojimo.
– Ko šis užsiėmimas tave išmokė? Ką galėsi panaudoti savo profesijoje?
– Nors išsėdėjau ir išklausiau 48 skirtingus
Northwestern University kursus, vis tiek daugiau išmokau
dalyvaudamas „NUsolar” projekte, negu visuose tuose
kursuose. Tai buvo ne tik kasdieninės inžinerijos pamokos, bet ir
projektų kūrimo, bendravimo, laiko planavimo, savęs koordinavimo
patirtis. Ir ne tik tai. Kartu su kitais komandos nariais
išmokau, kaip reikia vesti derybas su mažomis ir didelėmis
kompanijomis, kaip pasivyti vėluojant su darbais, kaip sugyventi su
sunkiai sugyvenamomis asmenybėmis, kaip suvokti, jog tikimės nerealių
rezultatų, išmokau įveikti daug kitų pasitaikiusių netikėtumų.
Su kiekvienu sunkumu stiprėjome ir kai pasiekėme šio ciklo
pabaigą, išmokome įveikti sunkumus ir pasidarėme stipresni.
Dauguma mūsų pradėsime dirbti ir mūsų techninės žinios nedaug kuo
skirsis nuo mūsų klasiokų (tų, kurie komandos darbe nedalyvavo –
R. K.). Tačiau mūsų žinių bagaže – mokėjimas išspręsti
problemas. To klasėje neišmoksi, to neišmoksi spręsdamas
uždavinius. Tokias gyvenimo pamokas išmokti pareikalavo daug
valandų, mėnesių, metų sunkaus darbo ir uždavinių, tokių, kokius
patyrėme „NUsolar”.
– Ką pasiūlytum kitiems studentams, kurie visu tuo domisi?
– Siūlyčiau, kad studentai surastų tokius projektus, kurie juos
iš tiesų domintų ir motyvuotų. Siūlau pasirinkti tokius, kur
reikėtų pasiryžimo pagerinti esamą padėtį. Noriu pabrėžti projektų
svarbą. Jei domitės alternatyvios energijos paieškomis, puiku.
Jei ne, paprasčiausiai – surask tai, kas tave domina. Tikriausiai
artimoje ateityje nepamatysite tokios rūšies, kaip mūsų,
automobilių, važiuojančių gatvėmis, gal niekad jų ir nebus. Tikriausiai
matysite daug geriau veikiančius automobilius, kurie turi baką
pakrovimui, gal saulės energijos lentas, kurios būtų laikomos ant namų
stogų. Yra dar tokių technologijos įrengimų, kurių masiškai
nebus galima pagaminti. Tai energijos išlaikymo ir pakrovimo
sistemos, pvz., (naujos) baterijų technologijos, vandenilio kuro
elementai ir pan. Už poros metų jau galėsime pamatyti tų naujų
technologijų ankstyvas versijas. Ką reikia daryti, kad technologija
greičiau pasistūmėtų į priekį? Reikia paskatinti didžiąsias automobilių
ir kitas kompanijas investuoti į šių technologijų tyrimus ir
pritaikymą. Benzinas dar yra pigus (taip, tą sakau, nes jo kaina gali
būti dar aukštesnė, kol kompanijos rimtai pasižiūrės į
alternatyvios energijos galimybes). Valdžia iš dalies čia
vaidina vaidmenį, nes gali tai paskatinti (finansiškai), be to,
automobilių sektorius galėtų agresyviau pradėti dirbti su
pašalinėmis tyrimų grupėmis, ne vien tik tai daryti pačiose
kompanijose.
– Dabar, kai esi
,,alumnas” (baigęs universitetą – R. K.), ar reikės
užleisti savo vietą kitiems studentams? Kokie tavo profesiniai planai?
– Komandai jau vadovauja nauji 2008-2010 metų
„NUsolar” automobilio vadovai. Aš esu tos programos
,,alumnas” ir galiu būti tik patarėjas. Negaliu prisidėti prie
kasdieninės projekto veiklos. Šio mėnesio 27 dieną pradėsiu
dirbti McMaster Carr (Elmhurst, IL), o po kelių metų galvoju siekti
verslo administravimo (MBA) laipsnio.
– Sėkmės Vytui jo pasirinktoje
inžinerijos srityje. O „NUsolar” komandai norisi palinkėti
tolimesnės sėkmės. Kas žino, gal jaunų universitetų studentų pavyzdys
paskatins ir paspartins alternatyvios energijos pritaikymą mūsų
automobiliuose ir kasdieniniuose gyvenimuose.
Kalbino
Ramunė Kubiliūtė