APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Jono Kuprio nuotrs.

Baisusis lietuvis

JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net


Ryte atsikėlęs tuoj sėdu prie kompiuterio, nes Lietuvoje jau po vidurdienio ir, jei esu gavęs laiškų, noriu tuoj ir atsakyti. Pažvelgiu ir į Lietuvos spaudą internete. Bet kartais tiesiog gailiuosi, kad ją skaitau. Štai „Lietuvos ryte” rašoma: „Lietuviai Danijoje apiplėšė banką ir per susišaudymą nušovė policininkų šunį...; Žiauriai lietuvę Škotijoje nužudžiusiam A. Skirdai sutrumpinta bausmė. Apeliacinis teismas sumažino lietuvės, kurios galva pernai buvo rasta Škotijos paplūdimyje, nužudyme dalyvavusio jos tautiečio bausmę...; Anglijoje girto vairuotojo iš Lietuvos auka tapo devyniolikmetė mergina...; Suomijoje teisiamas padirbtais eurais apsipirkinėjęs lietuvis...; Aštuoniolikmetis lietuvis D. Britanijoje negyvai užspardė penkių vaikų tėvą......” Deja, tai ne viskas. O kur žiaurūs nusikaltimai ir žudymai pačioje Lietuvoje, žūstantieji automobilių avarijose, kuriais Lietuva pirmauja Europoje.

* * *
 Nors jau daugiau nei pusšimtį metų gyvenu Amerikoje, kuri pasauly garsi nusikaltimais, manęs nusikaltimai šiame krašte nejaudindavo. Seniai apleidau Baltimore miestą, besivaržantį su kitais Amerikos didmiesčiais žmogžudysčių skaičiumi, ir apsigyvenau ten, kur yra palyginti saugu. Permesdavau akimis žinutes apie nusikaltimus laikrašty ir tiek. Bet vieną dieną pastebėjau lietuvišką pavardę. Apiplėšiant nužudytas medicinos studentas Trimakas, atvykęs studijuoti iš Cleveland į Baltimore. Nepažinojau jo ir nebuvau matęs jo Baltimore lietuvių susibūrimuose, bet šio jauno lietuvio žūtis prislėgė mane.

O dar labiau prislėgė, ir ne tik mane, bet visą Baltimore lietuvių koloniją, vietinio lietuvio žūtis. 1992 m. vasario 11 d. iš darbo negrįžo inž. Vitalius Pilius. Nesėkmingos buvo ir Baltimore miesto policijos pastangos surasti jį ir jo automobilį. Tik po poros dienų jo svainis Remigijus Balčiūnas važiuodamas miesto centre pastebėjo jo svainio automobiliu važiuojančius juodaodžius jaunuolius. Pasekęs juos iki viešbučio iškvietė policiją, kuri atvykusi juos suėmė, tačiau vienas, kaip vėliau pasirodė pagrindinis nusikaltėlis, pabėgo. Pasirodo, V. Pilius buvo juodaodžių užpultas prie savo automobilio miesto centre esančiame garaže, nuvežtas į apleistą namą ir geležiniais strypais užmuštas, siekiant pasinaudoti jo kredito kortele. Ši žmogžudystė tapo didžiausia Baltimore laikraščių ir televizijos sensacija ne tik dėl įvykio žiaurumo, bet ir dėl vėliau sekusio miesto valdinininkų, miesto ir valstijos policijos bei teismo pareigūnų nekompetentingumo. Buvo rašoma, kad žudikus surado patys lietuviai, bet ne policija, kuri net leido pagrindiniam žudikui pasprukti. Sužinota, kad žudikas, nudeginęs nuo V. Piliaus vairuotojo leidimo nuotrauką, išgavo iš juodaodės tarnautojos naują leidimą V. Piliaus vardu ir naudojo jo kredito kortelę. Važiuojantį su aukos automobiliu ir su padirbtu vairuotojo leidimu du kartus valstijos policija jį buvo sulaikiusi ir paleido, nors leidime buvo pažymėta, kad savininkas yra 37 metų, o juodaodis žudikas buvo tik aštuoniolikos. Pagaliau tas žudikas, begrobiąs kitą auką, buvo policijos pagautas, tačiau net iš teismo salės sugebėjo pabėgti, priversdamas Aldoną Pilienę su keturiais mažamečiais berniukais išgyventi neapsakomą baimę, kol vėl buvo sugautas. Jis buvo nubaustas kalėjimu iki gyvos galvos be teisės sulaukti amnestijos.

* * *
O buvo laikas, kai Amerikos didmiesčiai buvo saugūs. 1951 m. gyvenau Baltimore mieste, naktimis tekdavo eiti per miesto centrą ir net nepagalvodavau, kad gali kas užpulti. Per vasaros karščius, kai ir naktys neatvėsdavo ir buvo neįmanoma įkaitusiame name miegoti, ne kartą naktį esu praleidęs parkely ant suolo. Viskas pasikeitė prasidėjus juodųjų išsilaisvinimo sąjūdžiui. Ne rasizmas ar kažkoks nenoras gyventi su juodaodžiais vertė baltuosius bėgti iš miestų, bet baimė. Baimė ne tik būti apiplėštam, bet sumuštam, suluošintam ir net nužudytam. Vienas mano bendraamžis, įsigijęs barą mieste, ryžosi nebėgti. Kartą įsiveržus dviem juodaodžiams plėšikams vieną jų mirtinai peršovė. Tokio pat likimo susilaukė ir antrą kartą įsiveržusieji, lietuvio kulka vėl paklojo vieną iš jų. Trečią kartą jis pats buvo sužeistas, bet tai jo neišgąsdino ir jis išlaikė savo verslo vietą.

Dabar reta diena, kad Baltimore mieste nebūtų kas nušautas. 95 procentų tiek aukos, tiek nusikaltėliai – juodaodžiai. Jie jauni, nepasidaliną narkotikų prekyba, retina savo gretas. Pirkėjai – dauguma jų baltieji, apsiperkantys grįždami iš darbų, ypač penktadieniais. Deja, nusikaltėlių aukomis tampa ir gatvėje žaidžiantys vaikai, ir niekuo nekalti praeiviai. Nuvažiavęs į kokį renginį, vykstantį Lietuvių namuose, esančiuose netoli miesto centro, niekada nelipu iš mašinos, jei matau ateinančius juodaodžius. Taip pat neinu prie mašinos po renginio, jei matau juos ten besisukinėjančius. Tikrai nesijaučiu esąs rasistas, nes va ir dabartinis prezidentas kandidatuodamas taip rašė apie jį užauginusią baltaodę senelę: „Noriu pabrėžti, kad mano senelė neturi jokio rasistinio pykčio, bet ji – tipiška baltoji. Jei ji pamato gatvėje ką nors nepažįstamą (...) ji reaguoja taip, kad gali atrodyti užgauliai (,,there’s a reaction in her that doesn’t go away and it comes out in the wrong way”).

Taigi, ir aš tas „tipiškas baltasis”, tokie buvo ir mano, ir mano žmonos tėvai, ir buvo dėl ko. Mano senai motinai buvo išsukta ranka plėšiant rankinuką. Seni mano žmonos tėvai prie savo namų buvo apiplėšti ir sumušti. Iš tiesų, nežinau nė vienos lietuvių šeimos, gyvenusios mieste prie Lietuvių namų, kurios vienas ar keli nariai nebūtų buvę apiplėšti. Aišku, niekada netarčiau apie plėšikaujantį juodaodį, kad jis „tipiškas afroamerikietis”, nors kun. Jesse Jackson, retai geru žodžiu atsiliepiantis apie baltaodžius, yra taręs: „Nieko nėra man skausmingesnio, kai eidamas gatve už savęs išgirstu žingsnius ir pradedu galvoti apie apiplėšimą. Bet, kai atsigręžęs pamatau baltaodžius, pasijuntu ramus.”

O man nieko nėra skausmingesnio, kiek tai, kad tiek metų aš, kaip tas fariziejus, dėkojau Aukščiausiajam, kad tarp mūsų lietuvių ne taip, kaip tarp juodaodžių, nėra užpuldinėjančių, plėšiančių, žudančių, kad nuo mūsų kaimynystės nebėga kiti amerikiečiai. Ne tik dėkojau, bet ir didžiavausi savo tauta, nes ir turėjau pagrindo. Amerikiečių įsiveržimo į Iraką metu irakiečiai plėšė savo mokyklas, ligonines, muziejus, grobė už išpirką savo žmones, o vokiečiams vejant rusus iš Lietuvos, mūsų jaunimas gynė tiltus, radijo stotį ir kitus pastatus nuo susprogdinimo. Belgai tiek mažai nukentėjo nuo vokiečių, bet jų moterys ir vaikai spjaudė, svaidė akmenis į vedamus sužeistus, suvargusius vokiečių belaisvius, o mes kiek galėdami šelpėme vokiečių nelaisvėje badaujančius raudonarmiečius, nors tremiamųjų verksmai dar aidėjo mūsų ausyse. Lietuviai, nors ir patys vargdami, ištiesdavo pagalbos ranką iš rusų nusiaubtų Rytprūsių atbėgusioms išžagintoms, badaujančioms vokietėms ir jų vaikams, nors dar nebuvo išblėsę vokiečių vykdytų žudynių vaizdai Pirčiupiuose...

Tad kas nutiko mūsų tautai dabar? Iš kur tarp mūsų atsirado tie sadistai, žmogžudžiai? O juk tiek metų besimelsdami Aukščiausiajam giedojome: „težydi vėlei Lietuva, kaip Tavo slėnių lelija...”