Gabrielė Urbonaitė: „Labiausiai pasikliauju intuicija”


20-ies metų kino režisierė Gabrielė Urbonaitė pastaruoju metu sulaukė daug dėmesio ir pripažinimo dėl „Sidabrinę gervę 2013“ pelniusio jos trumpametražio filmo „Plaukikė”. Gabrielė jau antrus metus studijuoja kino režisūrą Emerson koledže, Bostone. Kviečiu „Draugo” skaitytojus susipažinti su jauna talentinga kino režisiere, kuri laikinai gyvena ir kuria JAV.

– Miela, Gabriele, dažniausiai klausinėjama apie praeitį, profesijos pasirinkimo istoriją, vaikystę, buvusių studijų patirtį. Šiame pokalbyje labiau norėčiau kreipti žvilgsnį į ateitį, idėjas ir jų įgyvendinimo sąlygas bei būtinybę. Papasakok kaip Tave kūrybiškai įkvepia Bostonas, studijos Emerson koledže? Kaip jautiesi gyvendama ir studijuodama čia?

– Studijos ir miestas man tikrai patinka. Įkvepia žmonių iš įvairių šalių, kultūrų įvairovė, tuo Bostonas tikrai skiriasi nuo Vilniaus. Man patinka ir tai, kad jis nėra toks „išfilmuotas” kaip Paryžius ar New Yorkas. Atvažiavusi čia susidūriau su imigranto tapatybės problema, kurią norėčiau nagrinėti savo kituose filmuose.

– Kokias matai imigranto tapatybės problemas?

– Manau, dažniausiai sutinkamą ir man aktualiausią problemą galėčiau apibūdinti taip: kai esu čia, Amerikoje, jaučiu, kad esu iš kitos kultūros, kad anglų kalba nėra mano gimtoji ir pan. Tačiau į Lietuvą taip pat grįžtu pasikeitusi, pamačiusi daugiau pasaulio ir į daugelį dalykų žiūriu kritiškiau.

– Ar esi kur daugiau keliavusi Naujosios Anglijos žemėje?

– Taip, esu keliavusi po Massachusetts valstiją, labai patinka lankytis Cape Cod, bet taip pat labai norėčiau nuvažiuoti ir toliau New Yorko, nes kol kas nepasitaikė proga.

– Ar planuoji per ateinančius mokslo metus atsidėti daugiau mokslams, ar nusimato daug papildomų kūrybinių projektų (nesusijusių su koledžu), filmavimų?

– Koledže laukia darbai su 16 mm kino juosta, taip pat toliau rašysiu savo pirmą pilnametražį scenarijų, o tolesnių konkrečių planų neturiu.

– Ar jau turi išgvildenusi idėją šiam scenarijui?

– Taip, pamatai jau yra. Tai istorija apie artimus draugus Bostone, kurie vieno vakarėlio metu sužino vienas kito slapčiausias paslaptis.

– Papasakok apie tiesiogines režisieriaus atsakomybes: ar visiems kino režisieriams būtina kurti scenarijus ir mokytis montažo? Ar tai priklauso nuo režisieriaus pasirinkimo? Kokios disciplinos yra būtinos studijuojant kino režisūrą?

– Man atrodo, labai sunku yra bendrai apie tai šnekėti, juk kiekvienas žmogus renkasi savo kelią. Kino istorijoje yra labai daug režisierių, kurie net nestudijavo kino specialybės, tačiau sukaupė kitokios gyvenimiškos patirties, iš kurios ir gimsta filmai. O studijuojant kino mokykloje, man asmeniškai labai svarbu ir įdomu išmokti techninius dalykus, kad vėliau žinojau, ko tikėtis ir reikalauti iš žmonių, su kuriais dirbsiu. Iš kitos pusės, yra daugybė režisierių, kurie patys nerašo ir nemontuoja, tačiau artimai bendradarbiauja su scenaristais, montuotojais.

– Kuo tave žavi kinas? Kodėl manai, kad kinas gali paversti pasaulį geresniu – esi taip sakiusi viename savo pokalbyje?

– Kinas mane žavi tuo, kad tai yra menų sintezė. Juk kiną mes ne tik matome, bet ir girdime. O geras kinas, kaip ir gera knyga, palieka erdvės vaizduotei.

Dažnai susimąstau, kad filmų kūrimas yra gana savanaudiškas užsiėmimas, o kiekvienas režisierius yra šiek tiek egocentrikas. O kad sumažinčiau savigraužą, kad užsiiminėju savanaudiškais, gyvybiškai nereikalingais dalykais, siekiu savo filmais padaryti bent mažą pokytį pasaulyje – priversti žiūrovą susimąstyti ar kvestijonuoti (laikyti abejotinu, ginčyti, kelti abejonių – red.) tam tikrą problemą.

– Kokių problemų analizė tave traukia labiausiai? Kodėl?

– Jaunų žmonių, mano bendraamžių, problemos: baimė dėl ateities ar nesėkmės šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje iš tavęs pastoviai reikalaujama rezultatų. Taip pat viena labiausiai mane jaudinančių problemų – socialinė nelygybė, ypač aktuali JAV.

– Kokį meną labiausiai gretintum su kinu?

– Galbūt muziką, nes gera muzika man sugriebia širdį panašiai kaip geras kinas.

– Kaip manai, ar kinas turėtų atspindėti realybę ar ją praplėsti?

– Dažnai galvoju, ar man artimesni yra grynai realistiški filmai, ar tokie, kuriuose sukuriami ištisi pasauliai. Manau, kad abiem atvejais gerame filme veikia personažai, su kuriais žiūrovai gali susitapatinti. Net jei tai elfai, jie turi žmogiškų savybių, stiprybių ir silpnybių. Manau, kad visokio kino reikia, juk žiūrovai yra labai įvairūs.

– Kino žanras labai sintezinis, reikalaujantis daug finansavimo ir bendradarbiavimo  su kitų specialybių žmonėmis. Kaip planuoji viską derinti: finansų paiešką, vadovavimą kūrybinei grupei ir filmavimams, scenarijų rašymą ir kitas režisieriaus atsakomybes?

– Kinas yra komandinė veikla, viena pagrindinių režisieriaus užduočių – surinkti gerą komandą, o ją surinkus atsakomybės pasiskirsto.

– Kaip manai, kokie asmenybės bruožai yra būtini kino režisieriui?

– Užsispyrimas siekti savo tikslo nepaisant visų kliūčių kelyje ir sugebėjimas įtikinti kitus žmones savo idėjos, vizijos stiprumu.

– Gyvenai Paryžiuje. Dabar gyveni Bostone. Kokiose šalyse dar norėtum kurti, filmuoti, režisuoti? Ar yra mylimiausias kraštas, kuriame planuoji įgyvendinti  artimiausias/tolimiausias kūrybines idėjas?

– Man labai patinka keliauti ir pasitaikius galimybei, tikrai nepraleisčiau progos filmuoti svetimoje šalyje. Mylimiausias kraštas visada, ko gero, liks Lietuva, bet filmuoti norėčiau ir labiausiai nuo mūsų šalies nutolusioje Naujojoje Zelandijoje.

– Kokios keliavimo formos tau labiausiai prie širdies?

– Paskutiniu metu turbūt dažniausiai tenka keliauti lėktuvu. Iš tiesų, man labai patinka oro uostai, bet ilgos kelionės ir laiko zonų keitimas kiek vargina. Atsimenu, kad vaikystėje plaukiau į Švediją keltu ir tai man labai patiko. Taip pat norėčiau pervažiuoti Ameriką nameliu ant ratų – tokia kiek banali svajonė...

– Kaip manai, kas sąlygoja menininko kūrybos bei karjeros pasisekimą?

– Užsispyrimas, meilė procesui, kantrybė ir, kas jau užduota klausime, sėkmė. Kartais net keista pasidaro, kai pagalvoju, kiek daug ji iš tiesų lemia.

– Kokių šalių žmonės tave supa koledže? Kokie santykiai su kitais lietuvaičiais, studijuojančiais Bostone?

– Supa daugiausia amerikiečiai, tačiau taip pat turiu draugų iš Taivano, Vokietijos, Čekijos. O su kitais lietuviais susitinkame lietuvių klubo kavinėje savaitgaliais. Galėtų ir daugiau jų čia būti (šypsosi).

– Ar jautiesi artima kitų šalių tautinėms problemoms? Ar kitataučiai draugai atveria naujų tematikų ir problemų?

– Tikrai taip. Bendraujant su užsieniečiais ne tik sužinau daug naujų dalykų, atrandu kultūrinių skirtumų ir panašumų, bet taip pat pasitikrinu, kiek universalios ir aktualios yra mano idėjos kitiems.

– Kokį išskirtum savęs, kaip režisierės, išskirtinį bruožą kūrybos darbe ar pačiam procese?

– Čia jau reikėtų klausti žmonių, su kuriais dirbau. Pačiai sunku save įsivertinti. Sakyčiau, nesu iš tų racionalių režisierių, kurie apskaičiuoja kiekvieną kadrą – labiau pasikliauju intuicija. Dar man labai patinka montuoti. Montažinėje stengiuosi pamiršti scenarijaus rašymą ir darbą aikštelėje, kad galėčiau eksperimentuoti su turima medžiaga, kartais net apkeičiant scenas vietomis ir pan.

– Kur ir kaip žmonės gali pamatyti tavo filmą „Plaukikė”?

– Ką tik Lietuvoje pasibaigė vasaros festivalis „Sidabrinės gervės naktys”, kurio metu su „Plaukike” keliavome po Lietuvą. Artimiausiu metu filmas bus rodomas Kauno kino festivalyje, vėliau Prancūzijoje Bresto kino festivalyje, o iš JAV festivalių dar laukiame atsakymų.

– Dėkoju už atsakymus ir sėkmės kūrybiniuose gervių skrydžiuose!

Kalbino Simona Smirnova


Gabrielė (antra iš kairės) 2013 m. „Sidabrinėse gervėse” buvo apdovanota už geriausią trumpametražį filmą. Iš kairės: operatorius Saulius Lukoševičius, aktorė Eglė Valadkevičiūtė ir prodiuseris Justinas Piliponis.
Asmeninio archyvo nuotr.