Tęsiu savo šeimyninę kultūrinę tradiciją

Rugsėjo 7 d. 1 val. p. p. žymus smuikininkas Švėgžda von Bekker dalyvaus Santaros–Šviesos suvažiavime.  Jį kalbina Laima Apanavičienė

Martynas Švėgžda von Bekker (g. 1967 m.) – smuikininkas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Gimė 1967 m. Smuiku pradėjo groti būdamas 5 metų; 7 metų sugrojo pirmąjį rečitalį; 11 metų – pirmąjį koncertą su Vilniaus simfoniniu orkestru. 1973–1986 m. mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. 1986-1989 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas R. Katilių. Meistriškumo mokėsi pas daugelį žymių pedagogų. 1996 m. tęsė studijas Hamburgo aukštojoje muzikos mokykloje pas Mark Lubotsky.

1983 m. dalyvavo Kozian tarptautiniame vaikų konkurse Čekijoje (IV vieta); 1984 m. – Lietuvos jaunimo konkurse (II vieta); 1990 – J. Brahms tarptautiniame konkurse (III vieta). 1991–1995 m. koncertavo su pianistų trio ,,Coloris”. Elise Meyer (smuiko) ir Haussman (kamerinės muzikos) tarptautiniuose konkursuose laimėjo pirmąsias vietas.
1993 m. grojo Alfred Schnittke koncertą smuikui su Hamburgo simfoniniu orkestru. Tai buvo šio kūrinio premjera Vokietijoje.
Nuo 2001 m. – kasmet vykstančio tarptautinio muzikos festivalio „Alternatyva” vadovas.

Išleido keturias kompaktines plokšteles: Šostakovič ir Mendelssohn fortepijoninius trio (,,Polygram”, Vokietija, 1991), lietuvių kompozitorių kūrinių smuikui solo („Dante”, Prancūzija, 1997), romantinių miniatiūrų smuikui su fortepijonu („Japis”, Islandija, 1998), autorinių miniatiūrų ciklas Le son et la parole („Baltic Optical Disc”, Lietuva, 2005).
1997 m. Martynui Švėgždai von Bekker suteiktas Lietuvos jaunimo garbės kultūros atašė vardas.
Nuo 2003 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsto smuiko specialybę.

– Kodėl nusprendėte sugrįžti į Lietuvą po tiek metų, pragyventų užsienyje?

– Gyvenu Lietuvoje nuo 2003 m. rugpjūčio mėn. 16 metų pragyvenęs svetur (8 metai Hamburge, 8 m. Paryžiuje), aplankiau daugelį Europos šalių, mokiausi, daug koncertavau, sutikau labai daug įdomių ir skirtingų žmonių – aš visą laiką garsinau Lietuvos kultūrą. Kartą per metus, o kartais – ir po du, grįždavau namo – koncertuoti ar dalyvauti visuomeniniuose renginiuose. Man jau seniai rūpėjo grįžti, dar prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą. Mano tėvas, garsus Lietuvos dailininkas Algimantas Švėgžda, iki pat savo mirties gyveno Berlyne (mirė 1996 m.). Dažnai su juo susiskambindavau, kalbėdavome apie tai. Tad vieną dieną tvirtai apsisprendžiau grįžti. Taip ir buvo. Grįžus mane mielai priėmė Muzikos akademija, kur iki dabar aš dėstau. Taigi – jau 5 metai aš Lietuvoje.

– Lietuvoje gerai žinomas Jūsų organizuojamas festivalis ,,Alternatyva”. Kaip Jums kilo mintis organizuoti tokį muzikos festivalį ir kodėl jį pavadinote ,,Alternatyva”?

– Tas žodelis ,,alternatyva” daug kam kelia įvairias mintis. Festivalio alternatyvumas yra tas, kad jis susideda iš labai daug skirtingų atspalvių, kurie yra sudėti kitaip nei visuose kituose muzikos festivaliuose, ir jie puikiai dera tarpusavyje. Europoje alternatyva dažnai reiškia ekstravagantiškumą: kas alternatyvu – tas reta. Renginį pavadinau taip todėl, kad tais metais (2000–2001) visi festivaliai, kurie buvo rengiami privačia iniciatyva, buvo organizuojami daugiausia pasiturinčiai publikai. Buvo rengiami labai dideli piniginiai vajai, norėta pasirodyti su puošniomis suknelėm, save pareklamuoti. O man norėjosi kultūrinį renginį paversti demokratiniu. Pirmosios trys ,,Alternatyvos” praėjo taip, kaip aš buvau išmokęs tai daryti iš Vakarų vokiečių – rengti koncertus įvairiausiose salėse ar net buvusiuose fabrikuose, aikštėse. Ten, kur galima sukviesti daug klausytojų. Norėjosi, kad tas menas būtų prieinamas visiems, kad su menu susipažintų tie geri, paprasti, nuoširdūs žmonės, kurie gal būt neturi už ką nusipirkti bilieto į brangų renginį. Tad tiems žmonėms ir rengėme tą festivalį – nemokamai, kad būtų demokratiškas, kad į jį galėtų patekti visi norintys.

Norėjosi, kad kiekvienas susirastų savo muziką. Žanrai ir stiliai buvo skirtingi – čia galėjai rasti ir roko, ir liaudies, ir klasikinės muzikos. Šis festivalis tuo alternatyvus, kad jame skamba muzika, kuri savo tradicija, skambesiu bei pačiomis ištakomis iš tiesų nedaug ką bendro turi tarpusavyje, tačiau svarbu ne tai. Svarbiausia – kaip atlikėjai kuria savo muziką, kaip ją atlieka, su kokiu užsidegimu ir aistra kuriama paties festivalio metu. Tad pačioje muzikoje buvo alternatyva. Elvis Presley, Louis Amstrong – irgi klasika. Pagal jų melodijas šoko mano tėvai. Man kaip kokiam sportininkui norėjosi pasigalynėti su tais komercinais festivaliais. Juk tai – taip pat savotiška alternatyva.

– Koncertuojate geriausiose pasaulio salėse. Man įdomu, kas skatina Jus, muzikinei visuomenei gerai žinomą smuikininką, koncertuoti mažose JAV LB salėse, dalyvauti Santaros-Šviesos renginiuose?

 – Apie vieną dalyką aš jau esu užsiminęs pernai viešėdamas Amerikoje. Mano močiutė Elena Strazdaitė turėjo atvykti į New York prieškaryje. Deja, karo metu ji čia neatvažiavo (jei būtų atvažiavusi, tikriausia taip ir būtų čia likusi). Ji – mano pirmoji mokytoja. Močiutė daug kalbėjo apie tą tikrąją Lietuvos aukštuomenę – intelektualinę dvasinę aukštuomenę, kuri privalėjo trauktis iš Lietuvos. Ji man pasakojo apie savo brolius, pažįstamus, Kauno ir Vilniaus pieškarinį gyvenimą. Tad daug apie lietuvių gyvenimą Amerikoje žinojau iš jos pasakojimų, buvo smalsu. Nedarau nieko kito, kaip tik tęsiu savo šeimyninę kultūrinę prievolę. Kas man svarbu XXI amžiuje? Ką besakytume, Čikaga – didžiulis lietuviškas židinys, čia lietuvių daugiau nei Vilniuje. Todėl ji man labai įdomi. Nesu laiko žmogus, man labai svarbu yra mintys. Jei susisiekia tam tikri minčių srautai, išsisprendžia daug lygčių. Aš čia sutinku labai daug bendraminčių. Vienas dvasinių atradimų buvo Ugnė Karvelis, su kuria aš buvau labai artimas Paryžiuje. Esu nepaprastai dėkingas Algiui Mickūnui, su kuriuo susitikau pereitais metais būtent Santaroje Šviesoje. Visi šie susitikimai – tarsi kokia grandininė reakcija. Neringon patekau pakviestas Danguolės Kuolas, Arvydo Reneckio dėka staiga atsiradau Čikagoje (Arvydas mane čiupt – sugriebė ir pristatė Algiui). Algis manęs paklausė, ar būsiu birželį Lietuvoje, o kadangi buvau, viską aptarėme ir tas ratas įsisuko. Man tai pasirodė įdomu.
Norėčiau užmegzti ryšį su čia gyvenančiu lietuvių jaunimu, ypatingai – su mokiniais. Galvoju net surengti kokius kursus, pažintines paskaitas ar konsultacijas muzika besidomintiems mokiniams. Jau pereitą kartą viešėdamas aš sutikau porą labai gabių muzikai vaikų. Tokius gabius vaikus reikėtų jau dabar mokyti groti, nieko nelaukiant. Kodėl atkreipiau dėmesį į vaikus? Pragyvenęs penkerius metus Lietuvoje, matau, kaip sunku yra išugdyti jaunąją kartą, kaip sunku jai įdiegti tikrąsias vertybes. Iš praeities jungo laikų turime likusių daug negerų padarinių, atėjus kitiems laikams pirmiausia iš užsienio plūsta visos negerovės, vaikų galvas užplūdo kompiuteriniai žaidimai, veiksmo filmai ir t. t. Tėvai dabar taip pat labai užsiėmę, mažai kas mūsų jaunąja karta rūpinasi. Jaunimui sunku atskirti ,,pelus nuo grūdų”, sunku suprasti, kas tos tikrosios vertybės. Aš net festivalį galvoju pasukti jaunimo ugdymo kryptimi. Tam su mano vadybininku Linu Repečka esame nusprendę įkurti mano vardo fondą, esu apie tai kalbėjęs ir su Vilniaus bei Kauno verslininkais.

– Ar nebijote, kad vystantis globalizmui, maišantis įvairioms kultūroms mūsų mažos tautos kultūra, papročiai išnyks?

– Visiškai to nebijau. Esu tokios nuomonės, kad XXI amžiuje nebebus svarbu identifikacijos dalykai – pasai, antspaudai, vizos, leidimai. Mūsų kalba, dainos, visa tautosaka, visa tautodailė (juostos, margučiai, kryžiai), visi šokiai, kurie, rodos, yra tokie nežymūs – būtent kaip tik tai mus ir išskiria iš kitų. Man atrodo, kad autentiška lietuviškumo formulė liks kalboje, dainose, kurios yra vienos seniausių visame pasaulyje. Būdamas kūrėjas aš matau, kaip mūsų senovinių dainių dermės lyginamos su seniausiomis Azijos, Afrikos kultūromis. Mes turime tokį ryškų senovinį kultūros fondą, kad, mano nuomone, jį sugebėsime išlaikyti savyje. Todėl visų pirma privalome pažinti save patys, pripažinti savo unikalumą, tausoti ir puoselėti tradicijas – tik tuomet ir būtent tokie mes būsime įdomūs kitiems.

– Tad manote, kad gėris nugalės pasaulį?

– Taip yra. Tik gaila, kad šiuo metu mes per mažai domimės gražiais dalykais. O gražių dalykų yra daug. Manau, kad auklėjant jaunimą tą grožio, gėrio ugdymą reikėtų įvesti kaip prievolę (nebijau to žodžio). Taip turi būti, privalo. Kai vaikas tai gauna nuo vaikystės, galime nebijoti, kad jis išaugs puikiu žmogumi. Su muzika galima nugalėti pasaulį. Muzika gali daryti ir gerą, ir blogą poveikį. Jos yra įvairios – tamsios ir šviesios. Jei aš imu šviesią muziką, tą, kuri skleidžia gėrį, man nereikia jokių vertimų, jokių tarpininkų, man nereikia mokėti kalbų. Mano smuikelis – tai ne tik darbo įrankis. Tai ir ginklas kovoti su tamsybe ir skleisti šviesą. Smuikas yra labai vyriškas instrumentas – lyg lankas ir strėlė. Kiekvienas šaulys, pabrūžinęs strėle per lanką, išgautų garsą, prispaudęs pirštelį, gautų kitą garsą. Smuikas – tai šaulių instrumentėlis. Su smuiku gali nugalėti geriau nei su kokiu šautuvu. Filosofiškai žiūrint smuikas turi didesnę galią nei tai, ką mes dabar matome kokiuose filmuose. Dirbdamas savo darbą aš tęsiu tai, ką man nuo vaikystės pasakojo tėvai ir seneliai. Ir man labai pasisekė, kad aš tai girdėjau.
Šiemet pusantro mėnesio praleidau Troškūnų kaime, vaikų globos sodyboje, kur priglausti vaikai, kuriais visiškai nesirūpina tėvai. Ten susidraugavau su daugybe jaunų (7– 15 metų) žmonių. Sakau žmonių, nes neskirstau jų į vaikus ir suaugusius, man visi yra žmonės). Aš mačiau, kokią įtaką jiems padarė mano muzika. Atsirado kitos mintys, bendravimas. Muzika keičia dvasinę sandarą. Tai yra labai svarbu.

– Esate atlikėjas, kūrėjas, mokytojas. Kuris darbas Jums mieliausias?
– Neišskirčiau nė vieno. Viskas ,,eina fazėm”. Džiaugiuosi, kad tos ,,fazės” yra. Vasarą man nereikia dėstyti, turiu daugiau laiko pagroti, kurti. Tada ateina metas kultūriniam-visuomeniniam, patriotiniam-pilietiniam darbui. Dar vėliau ruošiu festivalį, stengiuosi daugiau dirbti su jaunimu.

– Naudodamasi proga kviečiu Jus atvykti į Čikagos lituanistinės mokyklos atidarymą.
– Ačiū už pakvietimą, man labai malonu ir įdomu. Gal tai ir bus tas mano pirmasis žingsnis į susitikimą su lietuvišku jaunimu. Būtinai atvyksiu.

– Dėkoju už pokalbį, linkiu Jums kūrybinės sėkmės, o žiūrovus sekmadienį, rugsėjo 7 d., 1 val. p. p. kviečiu atvykti į Martyno Švėgždos von Bekker koncertą, kuris vyks Lietuvių dailės muziejuje, PLC.