Kai kalbama puse lūpų

GINTARAS VISOCKAS

Jau aiškėja kai kurios naujos vadinamojo „pliušinių meškiukų desanto” aplinkybės, leidžiančios manyti, kad galbūt skrydis iš Lietuvos į Baltarusiją tebuvo viso labo mums nenaudinga provokacija, kurios pagrindinis tikslas – ne demokratijos skatinimas Baltarusijoje, o tiesiog sumaniai paslėptas bandymas Lietuvą sukiršinti su... Švedija. Būtent – sukiršinti su Švedija.

Atkreipkite dėmesį – netrukus po daug triukšmo ir politinių aistrų sukėlusio neteisėto skrydžio Švedija oficialiai pakvietė Lietuvą prisijungti prie jos vadovaujamos Europos Sąjungos Šiaurės šalių kovinės grupės. Prisijungimas numatytas 2015 metų viduryje. Tokį kvietimą Lietuvai įteikė ne kas kitas, o Švedijos ambasadorė Lietuvoje J. E. Cecilia Ruthstriom-Ruin. Kvietimą pasirašė pati Švedijos gynybos ministrė Karin Enstriom.

Šioje kovinėje grupėje be Švedijos ir Lietuvos dalyvauti ketina Norvegija, Suomija, Airija ir Estija. Pasak krašto apsaugos viceministro Vytauto Umbraso, „tai itin svarbus Lietuvos kariuomenei projektas, suteiksiantis galimybę prisijungti prie vieno iš pamatinių ES operacinių pajėgumų”. Junginį iš viso turėtų sudaryti apie 2,000 karių. O tai jau tikrai veksmingas karinis dalinys.

Štai šis oficialus Stokholmo pasiūlymas ir paskatino atidžiau pasižiūrėti į nelegalų Lietuvos–Baltarusijos sienos kirtimą. Kodėl mintis išmėtyti pliušinius meškiukus su demokratiškais laiškeliais virš Baltarusijos teritorijos kilo būtent Stokholmo karinio pasiūlymo išvakarėse, kodėl tokia mintis kilo privačiai švedų reklaminei agentūrai ir kodėl sumanyta skrydį atlikti iš Lietuvos teritorijos? Kodėl ne iš Latvijos, kuri neturi tiesioginės sienos su Balta-rusija? Kas tai – atsitiktinumai?

Gal ir atsitiktinumai. Gal toji privati Švedijos reklamos agentūra neturėjo jokių blogų tikslų. Tačiau tokiu atveju atkreiptinas dėmesys į dar vieną, mano supratimu, svarbią detalę. Neteisėtai į diktatoriaus valdomą Baltarusiją įsibrovusį lėktuvėlį turėjo valdyti labai drąsūs švedai. Juk nežinia, kas gali šauti į galvą sunkiai nuspėjamam Aleksandr Lukašenka.

Ne itin linksmas mintis sustiprino ir neseniai per LRT televiziją parodyta diskusijų laida „Teisė žinoti”, kuriai vadovavo žurnalistas Virginijus Savukynas. Laida, pavadinta „Kas slypi už pliušinių meškiukų istorijos?”, mano supratimu, buvo vykusi: ir informatyvi, ir iškalbinga. Joje plačiau papasakota apie švedus, kurie neteisėtai kirto Lietuvos–Baltarusijos sieną. Pagarsinti duomenys tik dar labiau sustiprino ne itin palankią nuomonę apie nutrūktgalvius švedų lakūnus. Pasirodo, toji bendrovė ne pirmą kartą bando surengti abejotino vardo akcijas, kuriomis žūtbūt stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį.

Antra, atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, jog laidos vedėjas į diskusiją buvo pakvietęs ir Seimo NSGK pirmininką Arvydą Anušauską, ir krašto apsaugos ministrę Rasą Juknevičienę, ir kariuomenės vadą generolą majorą Arvydą Pocių. Bet nė vienas iš jų į laidą išdėstyti savosios nuomonės neatvyko. Kai kada tyla – gera byla, bet tik ne šiuo atveju.

Kodėl nei ministrė, nei Seimo NSGK vadovas nesiteikė rasti laiko ginčams? Kodėl į diskusiją atėjo tik valdantiesiems atstovauti bandžiusi Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, beje, nepriklausanti parlamento struktūroms, prižiūrinčioms šalies jėgos struktūras bei specialiąsias tarnybas? Sunku nesutikti su tąsyk „Teisėje žinoti” diskutavusiais parlamentarais Gediminu Kirkilu ir Valentinu Mazuroniu, jog valdantieji praleido puikią progą visuomenei paaiškinti savąsias tiesas ir versijas.

Šiuo atveju paaiškinimai tikrai buvo reikalingi. Pasirodo, Lietuvos– Baltarusijos valstybinė siena, kuri tuo pačiu metu yra ir išorinė Europos Sąjungos–Baltarusijos siena, – deramai nesaugoma. Ji – skylėta. Akivaizdu, jog nedideliems lėktuvėliams, jei tik jie skrenda pažeme, tokią sieną kirsti nėra sudėtinga. Taip pat akivaizdu, jog tokių nelegalių kirtimų pasitaikydavo ir iki šių metų vasaros. Tik apie juos stengtasi garsiai nekalbėti. Nenorėta išsamiai kalbėti net apie tragiškai pasibaigusius atvejus, kai lakūnas, gabenęs nelegalus, 2003 m. užsimušė. Užsimušė drauge su Indijos piliečiais, bandžiusiais neteisėtai patekti į Europą.

Nejaugi sunku suvokti, jog nemalonių atsitikimų ir klaidų slėpimas anksčiau ar vėliau vis tiek išaiškėja? Bet kokius nutylėtus atvejus, net ir pačius menkiausius ir nekalčiausius, opozicija bei nedraugai būtinai panaudos savo reikmėms. Bet kokie kalbėjimai puse lūpų skaudžiai atsisuka pirmiausia prieš tuos, kurie vengia viešumos. Tokiais atvejais dažnusyk susidaro įspūdis, jog diskusijų vengiantys politikai ir pareigūnai nėra absoliučiai teisūs ir kažką nuo visuomenės bando nuslėpti.

Nejau keblu įsisąmoninti, jog tokiomis akimirkomis tėra vienintelis teisingas sprendimas – kuo greičiau pripažinti. Net jei prisipažinimas būtų akivaizdžiai perteklinė priemonė. Tik pripažinus klaidą įmanoma iš oponentų išmušti norą kuo skaudžiau ir ilgiau svaidytis kritikos strėlėmis. O visuomenei – gilintis į kritikos argumentus ir mėgautis kritika vardan kritikos.

Kuo ilgiau Lietuvos valdantieji, įskaitant ir Lietuvos karinių oro pajėgų vadą, tvirtino, jog jokio atvejo Lietuvos–Baltarusijos pasienyje nebuvo, tuo labiau ši istorija Lietuvos visuomenei, parlamento opozicijai ir mūsų nedraugams tapdavo įdomesnė bei sensacingesnė. Parlamentarės Aleknaitės-Abramikienės bandymai teisintis tikrai neatrodė įtikinami. Laidos vedėjas bandė išsiaiškinti įvykio Baltarusijos pasienyje priežastis bei galimas pasekmes Lietuvos vardui bei ekonomikai, o parlamentarė stengėsi kuo smulkiau papasakoti, kokių priemonių valdantieji imasi saugodami Lietuvos jūros sieną. Žurnalistas kėlė klausimą, ar švedų valdomo lėktuvo skrydis neturi kokių nors sąsajų su atskleistais galimai egzistuojančiais kontrabandininkų keliais, o parlamentarė įrodinėjo, jog ji pirmiausiai... balsuotų už krašto apsaugos biudžeto padidinimą, nes tas biudžetas, suprask, per daug kuklus. Tačiau kažkodėl pamirštama akivaizdi tiesa: jei valdančioji koalicija būtų norėjusi padidinti karines išlaidas, ji taip būtų ir padariusi. Šiam žingsniui atlikti ji turėjusi net ketverius metus.

Mes visi puikiai prisimename skaudų kalambūrą, kai vienos šalies prezidentas viešai pradėjo aiškinti, jog Lietuva praleido puikią progą patylėti. Šį kartą manyčiau, jog atvejis – atvirkštinis. Mūsų valdantieji praleido puikią progą Lietuvos visuomenei paaiškinti, kas, kaip ir kodėl.