Kai kalbama puse lūpų
GINTARAS VISOCKAS
Jau aiškėja kai kurios naujos vadinamojo „pliušinių
meškiukų desanto” aplinkybės, leidžiančios manyti, kad
galbūt skrydis iš Lietuvos į Baltarusiją tebuvo viso labo mums
nenaudinga provokacija, kurios pagrindinis tikslas – ne
demokratijos skatinimas Baltarusijoje, o tiesiog sumaniai paslėptas
bandymas Lietuvą sukiršinti su... Švedija. Būtent –
sukiršinti su Švedija.
Atkreipkite dėmesį – netrukus po daug triukšmo ir
politinių aistrų sukėlusio neteisėto skrydžio Švedija oficialiai
pakvietė Lietuvą prisijungti prie jos vadovaujamos Europos Sąjungos
Šiaurės šalių kovinės grupės. Prisijungimas numatytas
2015 metų viduryje. Tokį kvietimą Lietuvai įteikė ne kas kitas, o
Švedijos ambasadorė Lietuvoje J. E. Cecilia Ruthstriom-Ruin.
Kvietimą pasirašė pati Švedijos gynybos ministrė Karin
Enstriom.
Šioje kovinėje grupėje be Švedijos ir Lietuvos dalyvauti
ketina Norvegija, Suomija, Airija ir Estija. Pasak krašto
apsaugos viceministro Vytauto Umbraso, „tai itin svarbus Lietuvos
kariuomenei projektas, suteiksiantis galimybę prisijungti prie vieno
iš pamatinių ES operacinių pajėgumų”. Junginį iš
viso turėtų sudaryti apie 2,000 karių. O tai jau tikrai veksmingas
karinis dalinys.
Štai šis oficialus Stokholmo pasiūlymas ir paskatino
atidžiau pasižiūrėti į nelegalų Lietuvos–Baltarusijos sienos
kirtimą. Kodėl mintis išmėtyti pliušinius
meškiukus su demokratiškais laiškeliais
virš Baltarusijos teritorijos kilo būtent Stokholmo karinio
pasiūlymo išvakarėse, kodėl tokia mintis kilo privačiai
švedų reklaminei agentūrai ir kodėl sumanyta skrydį atlikti
iš Lietuvos teritorijos? Kodėl ne iš Latvijos, kuri
neturi tiesioginės sienos su Balta-rusija? Kas tai –
atsitiktinumai?
Gal ir atsitiktinumai. Gal toji privati Švedijos reklamos
agentūra neturėjo jokių blogų tikslų. Tačiau tokiu atveju atkreiptinas
dėmesys į dar vieną, mano supratimu, svarbią detalę. Neteisėtai į
diktatoriaus valdomą Baltarusiją įsibrovusį lėktuvėlį turėjo valdyti
labai drąsūs švedai. Juk nežinia, kas gali šauti į galvą
sunkiai nuspėjamam Aleksandr Lukašenka.
Ne itin linksmas mintis sustiprino ir neseniai per LRT televiziją
parodyta diskusijų laida „Teisė žinoti”, kuriai vadovavo
žurnalistas Virginijus Savukynas. Laida, pavadinta „Kas slypi už
pliušinių meškiukų istorijos?”, mano supratimu,
buvo vykusi: ir informatyvi, ir iškalbinga. Joje plačiau
papasakota apie švedus, kurie neteisėtai kirto
Lietuvos–Baltarusijos sieną. Pagarsinti duomenys tik dar labiau
sustiprino ne itin palankią nuomonę apie nutrūktgalvius švedų
lakūnus. Pasirodo, toji bendrovė ne pirmą kartą bando surengti
abejotino vardo akcijas, kuriomis žūtbūt stengiamasi atkreipti
visuomenės dėmesį.
Antra, atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, jog laidos vedėjas į diskusiją
buvo pakvietęs ir Seimo NSGK pirmininką Arvydą Anušauską, ir
krašto apsaugos ministrę Rasą Juknevičienę, ir kariuomenės vadą
generolą majorą Arvydą Pocių. Bet nė vienas iš jų į laidą
išdėstyti savosios nuomonės neatvyko. Kai kada tyla – gera
byla, bet tik ne šiuo atveju.
Kodėl nei ministrė, nei Seimo NSGK vadovas nesiteikė rasti laiko
ginčams? Kodėl į diskusiją atėjo tik valdantiesiems atstovauti
bandžiusi Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, beje, nepriklausanti
parlamento struktūroms, prižiūrinčioms šalies jėgos struktūras
bei specialiąsias tarnybas? Sunku nesutikti su tąsyk „Teisėje
žinoti” diskutavusiais parlamentarais Gediminu Kirkilu ir
Valentinu Mazuroniu, jog valdantieji praleido puikią progą visuomenei
paaiškinti savąsias tiesas ir versijas.
Šiuo atveju paaiškinimai tikrai buvo reikalingi.
Pasirodo, Lietuvos– Baltarusijos valstybinė siena, kuri tuo pačiu
metu yra ir išorinė Europos Sąjungos–Baltarusijos siena,
– deramai nesaugoma. Ji – skylėta. Akivaizdu, jog
nedideliems lėktuvėliams, jei tik jie skrenda pažeme, tokią sieną
kirsti nėra sudėtinga. Taip pat akivaizdu, jog tokių nelegalių kirtimų
pasitaikydavo ir iki šių metų vasaros. Tik apie juos stengtasi
garsiai nekalbėti. Nenorėta išsamiai kalbėti net apie
tragiškai pasibaigusius atvejus, kai lakūnas, gabenęs nelegalus,
2003 m. užsimušė. Užsimušė drauge su Indijos piliečiais,
bandžiusiais neteisėtai patekti į Europą.
Nejaugi sunku suvokti, jog nemalonių atsitikimų ir klaidų slėpimas
anksčiau ar vėliau vis tiek išaiškėja? Bet kokius
nutylėtus atvejus, net ir pačius menkiausius ir nekalčiausius,
opozicija bei nedraugai būtinai panaudos savo reikmėms. Bet kokie
kalbėjimai puse lūpų skaudžiai atsisuka pirmiausia prieš tuos,
kurie vengia viešumos. Tokiais atvejais dažnusyk susidaro
įspūdis, jog diskusijų vengiantys politikai ir pareigūnai nėra
absoliučiai teisūs ir kažką nuo visuomenės bando nuslėpti.
Nejau keblu įsisąmoninti, jog tokiomis akimirkomis tėra vienintelis
teisingas sprendimas – kuo greičiau pripažinti. Net jei
prisipažinimas būtų akivaizdžiai perteklinė priemonė. Tik pripažinus
klaidą įmanoma iš oponentų išmušti norą kuo
skaudžiau ir ilgiau svaidytis kritikos strėlėmis. O visuomenei –
gilintis į kritikos argumentus ir mėgautis kritika vardan kritikos.
Kuo ilgiau Lietuvos valdantieji, įskaitant ir Lietuvos karinių oro
pajėgų vadą, tvirtino, jog jokio atvejo Lietuvos–Baltarusijos
pasienyje nebuvo, tuo labiau ši istorija Lietuvos visuomenei,
parlamento opozicijai ir mūsų nedraugams tapdavo įdomesnė bei
sensacingesnė. Parlamentarės Aleknaitės-Abramikienės bandymai teisintis
tikrai neatrodė įtikinami. Laidos vedėjas bandė
išsiaiškinti įvykio Baltarusijos pasienyje priežastis bei
galimas pasekmes Lietuvos vardui bei ekonomikai, o parlamentarė
stengėsi kuo smulkiau papasakoti, kokių priemonių valdantieji imasi
saugodami Lietuvos jūros sieną. Žurnalistas kėlė klausimą, ar
švedų valdomo lėktuvo skrydis neturi kokių nors sąsajų su
atskleistais galimai egzistuojančiais kontrabandininkų keliais, o
parlamentarė įrodinėjo, jog ji pirmiausiai... balsuotų už krašto
apsaugos biudžeto padidinimą, nes tas biudžetas, suprask, per daug
kuklus. Tačiau kažkodėl pamirštama akivaizdi tiesa: jei
valdančioji koalicija būtų norėjusi padidinti karines išlaidas,
ji taip būtų ir padariusi. Šiam žingsniui atlikti ji turėjusi
net ketverius metus.
Mes visi puikiai prisimename skaudų kalambūrą, kai vienos šalies
prezidentas viešai pradėjo aiškinti, jog Lietuva praleido
puikią progą patylėti. Šį kartą manyčiau, jog atvejis –
atvirkštinis. Mūsų valdantieji praleido puikią progą Lietuvos
visuomenei paaiškinti, kas, kaip ir kodėl.