Jono Kuprio nuotraukos

Ką darysime su palikimu?

Vitalija Dunčienė

Į New Jersey Transit traukinio vagoną įsitempiu du išsipūtusius lagaminus. Tie mano lagaminai nėra labai dideli, bet užtveria 2/3 praėjimo tarp suolų. Bandau juos pasukti vienaip, bandau kitaip – praėjimas nepadidėja. Susigūžiu ir nusiteikiu piktų žvilgsnių ir pagiežingų žodžių atakai. Deja, atakų nesulaukiu. Netgi atvirkščiai, žmonių draugiški žvilgsniai, šypsenos ir raminantys žodžiai, kad mano lagaminai visai jiems netrukdo, mane padrąsina ir nuramina. Aš lyg tampu kitu žmogumi: pakeliu aukščiau galvą, įkvepiu daugiau oro, nusišypsau. Suprantu, kad man čia gera, kad čia aplinkiniai su manimi pagarbiai elgiasi ne todėl, kad aš visuomenėje kokias tai svarbias pareigas užimu, ar kad seksualiai atrodau, bet… kad aš esu žmogus. Nusigąstu nuo tokių savo minčių. Juk aš grįžtu iš Lietuvos, kurioje gimiau, augau, mokinausi, kurioje prabėgo mano linksmiausios gyvenimo dienos, kurioje gyvena mano artimiausi giminės ir geriausi draugai!

 Kodėl Lietuvoje žmogus jaučiasi, kaip kokiame kare – niekada nežinai, kas ir kada pastums, iškolios, pasityčios ar pro šalį skriejančios mašinos purvais aptaškys. ,,Lietuvos ryte” rašoma, kad tarpusavio ,,kariavimo” pagrindų Lietuvoje pradedama mokintis gana anksti: ,,Naujausiais Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, 2006 metais daugiausia patyčių patyrė vaikai Turkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Rumunijoje, Kanadoje, Graikijoje… Lietuvoje bendraamžių patyčias patiria kas ketvirtas vaikas. Jie pravardžiuojami, stumdomi, gauna grasinamąsias žinutes, iš jų atimami pinigai. 70 proc. vaikų prisipažįsta, kad iš jų bent kartą buvo tyčiojamasi. Besityčiojantys iš kitų ir žeminimą patiriantys vaikai nėra visiškai atskiros grupės – dauguma jų ir patiria patyčias, ir patys tyčiojasi iš kitų.”

Praėjus kokiai savaitei nuo atvykimo į Lietuvą ir mano elgesys pradėjo keistis. Nebesileidžiau pastumiama autobuse, atsisakiau mandagaus vairavimo taisyklių ir pasiruošiau ,,gintis”, kad kas nors manęs ar mano vaikų visiškai ,,nesutryptų”. Kodėl taip yra? Kodėl žmogus turi užsidėti gynybinius ,,šarvus”, kad išgyventų, kad nebūtų sutryptas aplinkinių? Juk Lietuva yra krikščioniška šalis! Kiek teko skaityti spaudoje net ir dabar bent 70 proc. lietuvių save laiko katalikais. Šventajame Rašte rasime daugybę nurodymų, kad reikia mylėt savo artimą, kaip save patį, kad reikia tarnaut kitam, nesididžiuot savimi, rūpintis silpnesniais ir panašiai. Deja, kažkodėl visi žinome, kad anekdotai apie pralinksmėjusį lietuvį dėl degančio kaimyno kluono nėra iš piršto laužti. Kodėl mes tokie nekrikščioniški savo bendravime? Aš nežinau atsakymo. Todėl mano bandymai surasti atsakymus į šį klausimą lieka spėlionėmis.

Sovietų okupacija atėmė iš lietuvių viską – suvienodino. Visus apvilko vienodais rūbais, sukišo visus į vienodus butus, mokėjo visiems vienodai už darbą ir visi vadinomės draugais. Kiekvieną dieną buvome raginami kariauti su buožėmis, kapitalistais, ,,atsilikusių pažiūrų” tėvais, tikinčiaisiais, kunigais, ,,nesąmoningais/nesusipratusiais” bendramoksliais ir bendradarbiais…. Nesąmoningai įtikėjome! Visur iš įpratimo vis tebeieškome priešų: tas niekšas, kad išvažiavo iš Lietuvos, o tas nevykėlis, kad pasiliko; ta išeivių banga geresnė už aną; tas negerai laisvalaikį leidžia; tie nemoka kultūringai linksmintis; tie smerktini, nes vyresnio amžiaus, šitie – per jauni suprast …. Smerkimui vertų sąrašą galima tęsti iki begalybės. Jeigu turime daug priešų, tai su daugeliu kariauti ar gintis reikia!

Mokino sovietiniai ideologai, kad žmogus yra tik darbo priemonė tolygi arkliui ar kokioms nors akėčioms – lengvai pakeičiama. Ir mes įtikėjome – savo ir kitų žmonių vertę matuojame sukauptų daiktų ar titulų skaičiumi! Šiandien skelbiame pasauliui (pilni laikraščiai ir žurnalai tokių savireklamų), kokie mes ypatingi, kokia mes mašina važiuojam ir kokį didžiulį namą nusipirkome ir kaip skoningai išsiklijavome savo tualetus indiškom plytelėm…. Pradedam lyginti save su kaimynais. Dažnai aplinkinių menkinimas/niekinimas leidžia laikinai pasijusti svarbesniais ir vertingesniais savo akyse. Tylus džiaugsmas (gėda prisipažinti) suima, kai kaimynui nepasiseka – nesąmoningai pasijuntame vertingesni. Aplinkui matome daug ,,beverčių” žmonių. Beverčiais žmonėmis giliai širdyje ir patys jaučiamės. Juk visų pasaulio daiktų ar titulų neįmanoma turėti. Pvz., kalbant šią vasarą su Lietuvos ūkininkais suprantau, kad jie jaučiasi priklausą Lietuvos neliečiamųjų kastai. Tyčiojasi iš jų valdininkai, gerdami kavutę ir ,,nepastebėdami” už durų valandų valandas laukiančių žmogelių. Tyčiojasi pieno supirkėjai/perpardavinėtojai, mokėdami už pieno litrą vieniems 48 centus, o kitiems – 68. Tas pats litras pieno parduotuvėje jau parduodamas už 2 litus 60 centų. ,,Žemiausios kastos” žmogeliai, neturėdami gynybos priemonių ir jausdamiesi beverčiais ir bejėgiais ką nors pakeisti (sulaukti padorumo, pagarbos), dažnai pradeda karą prieš save – nuodydami savo kūną alkoholiu ar visiškai sunaikindami savo gyvybę.

Norėdami išgyventi, turėjome sugebėti veidmainiauti – kalbėti tik tai, ką norėjo girdėti tuo metu ,,viršininkas”. Gyvenome tarp šnipų – kiekvienoje grupelėje draugų buvo vienas ar keli saugumo darbuotojai. Gyvenimas panašiomis sąlygomis išnaikino žmonių sąmonėje pasitikėjimo kitu jausmą. Jeigu niekuo nepasitikime, tai visi yra priešai.
 
Taip iš lėto ir sistemingai buvo ,,išplautos” mūsų smegenys. Nors laisva Lietuva greitai jau pasieks pilnametystės amžių, mūsų mąstysena, elgesys nelabai pasikeitė: niekuo nepasitikime; nesugebame įvertinti nei savęs, nei šalia esančių, rūpinamės tik savimi, pavydime, lenktyniaujame daiktų kaupime ir vis kariaujame. Prieš svetimtaučius (per didelis/galingas priešas!) susigūžtam ir tampame paklusniais patarnautojais, pritarėjais. ,,Kokie nuostabūs lietuviai darbuotojai”, – giriamės patys ir giria mus svetimtaučiai. Tuo tarpu prieš silpnesnius, mažesnius (savuosius) jaučiamės drąsūs, galingi, pasipūtę, iš aukšto su panieka žiūrintys… ,,Saugokis, lietuvių!” – pataria vienas kitam išeiviai.

Tikriausiai sakysite, kad labai jau tragišką vaizdą piešiu – nėra taip blogai toje Lietuvoje. Žmonės gyvena, tuokiasi, vaikus augina, po svetimas šalis važinėja, mašinas perka, daugybę švenčių švenčia ir …. Visa tai tiesa. Lietuva marga kaip ir visas pasaulis. Žinoma, kad ,,netilpo” visi žmonės į šiuos charakterizavimo rėmus.

Mes, atostogaudami Lietuvoje, sugalvojome tokį žaidimą: užkalbinti ir prajuokinti kiekvieną dieną nors vieną nepažįstamą žmogų. Ne vieną kartą teko patirti, kaip mūsų užkalbinimas ištirpino sutiktojo nepažįstamo žmogaus abejingumo, šaltumo, įtarumo, atsargumo ,,šarvus” ir iš po ,,šarvų” pasirodė nuoširdi, gera, šilta lietuviška siela. Smagu ir gera tarp ,,priešų” netikėtai atpažinti saviškį ir suprasti, kad šiuo momentu nereikia nei pulti, nei gintis!?

Kodėl lietuvis, gyvendamas savo tėvynėje, turi slėptis nuo visų po visokiausiais apsaugos/agresyvumo šarvais, kad išgyventų? Kodėl jis jaučiasi laukiniu, užspiestu į kampą žvėriuku, kuris ginasi puldamas, nes kitokių galimybių gintis neturi? Ką mes turime daryti, kad visi žmonės: benamiai, vargo iš Lietuvos išstumti emigrantai ar iš 3 hektarų žemės lopinėlio bandantys išgyventi ūkininkai žinotų, kad jie yra didžiausia Lietuvos valstybės vertybė?

Pabaigai parašysiu seniai seniai girdėtą pasaką. Pragare prie ilgo stalo sėdėjo grupė žmonių. Rankose jie turėjo labai ilgais kotais šaukštus. Ant stalo garavo pilnos lėkštės skaniausios košės. Žmonės vis bandė įsidėti sau į burną košės, bet negalėjo, nes šaukštų kotai buvo per ilgi. Žmonės pyko, keikėsi, daužė šaukštais vieni kitus ir kentėjo nuo bado. Lygiai tokia pat situacija buvo ir danguje. Bet ten žmonės maloniai šnekučiavosi ir skaniai šveitė košę. Jiems tie didžiuliais šaukštai nesudarė jokių sunkumų – jie maitino vieni kitus. Atrodo, kad toks mažas skirtumas (rūpinimasis tik savimi ar rūpinimasis savo artimu) skiria gyvenimą pragare nuo gyvenimo danguje.

Gal atsakymas į mano klausimą, ką daryti kad būtų kitaip, yra genialiai paprastas. Suprasti, kad sovietų okupacija paliko mus visus su ,,šaukštais, kurių kotai yra labai labai ilgi” (sunaikinti krikščioniškos moralės pagrindai žmogaus sąmonėje). Turime labai greitai apsispręsti, ką darysime su tais ,,paveldėtais ilgakočiais šaukštais”. Ar mes, lietuviai, labai greitai išmoksime ,,maitinti vieni kitus” (mylėt ir gerbti savo artimą kaip save patį), ar mes pikti, pilni neapykantos, pavydūs, ,,badaujantys” dėl paprasčiausios žmogiškos pagarbos nebuvimo, išnyksime pasauliniame žmonių skruzdėlyne?

O gal atsakymai slepiasi kitur? Kaip jūs manote?