1941 metų Laikinoji vyriausybė: du požiūriai

STASYS GOŠTAUTAS

Rašydamas įvairias skiltis apie gyvą išeiviją, pamiršau paminėti keletą jaunų išeivių, tiksliau – jų vaikų, kurie, turėdami nepaprastą talentą, užėmė savo tėvų vietą ir šiandien reiškiasi kaip rašytojai, neretai pavadinami mūsuose labiau paplitusiu žodžiu ,,publicistai”, lyg jie būtų žemesnio lygio rašytojai. (Iš tikrųjų visame pasaulyje visi, kurie rašo, yra laikomi rašytojais, tad nematau reikalo žeminti gerus rašytojus, vartojant publicisto terminą, kilusį iš lotynų kalbos ,,publicus”, viešas, visuomeninis).

Tarp tų jaunesnių rašytojų-žurnalistų, kurie kasdien mus nustebina savo darbštumu ir protu, yra Kęstutis Girnius, Mykolas Drunga, Donatas Januta, Ramunė ir Raimundas Lapai, o tarp senesnių, vis dar nepasiduodančių, išskirčiau Juozą Gailą ir Bronių Nainį, kurie, kaip ir mes visi, kartais prašauna pro šalį. Dar reikia paminėti Algimantą Gurecką, Algį Mickūną, Petrą Petrutį, kasdien vis rečiau parašantį Zenoną Rekašių, visą žurnalo ,,Lituanus” redakciją, na, ir, aišku, „Draugo” ir „Tėviškės žiburių” komandą. Tai parodo, kad mūsų yra labai mažai, bet net ir tokia saujelė oriai atstovauja tai nepaprastai išeivijai, kuri ir toliau nepasiduoda.

K. Girniaus vedamasis ,,Drauge” „Laikinoji vyriausybė ir žydai – ką žinome?” (2010 m. liepos 29 d.) dar kartą parodė skirtumą tarp intelektualų, užaugusių išeivijoje, ir tų, kurie subrendo sovietinėje sistemoje. Nesvarbu, kaip drąsiai jie elgtųsi, kartas nuo karto visai nelauktai iššoka homo sovieticus – antai, neseniai spaudoje Tomui Venclovai (ir Leonidui Donskiui) suniekinus Laikinąją vyriausybę (toliau – LV). Iš karto matyti, kad Venclova kartoja sovietinį kaltinimą, visiškai nesirūpindamas apsidairyti ir sužinoti, kaip gi ten iš tiesų buvo. Tomas yra pirmos klasės poetas, eseistas ir mąstytojas, bet kai kurie jo išsišokimai verčia susimąstyti.

Visi pažinojome Juozą Ambrazevičių (Brazaitį) – puikų ,,Darbininko” redaktorių. Bet mažai ką žinojome apie jo vadovavimą LV. Jis buvo kultūros ministras, bet kadangi vokiečiai neleido Kaziui Škirpai atvykti į Lietuvą, jo kaip ministro pirmininko vietą laikinai užėmė Ambrazevičius.

Iniciatyvos ėmėsi Leonas Prapuolenis, kurio pastangomis buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybės laikų administracija, daug Lietuvos vyriausybės narių grįžo į savo darbo vietas, kurias jie užėmė prieš pirmąją sovietų okupaciją. Daug mūsų tėvų ir tėvų draugų dalyvavo tame pakilime ir manė, kad gal kaip nors pavyks išlaikyti Lietuvą savarankiška. Ar tai buvo iliuzija? Taip. Haliucinacija? Taip. Bet 1941 metais (beje, greitai sueis 70 metų, kai buvo sukurta LV) buvo griebtasi šiaudo galo. Mano tėvas, kankintas metus sovietų kalėjime, darė, ką galėjo, kad daugiau tokie žiaurumai nepasikartotų. Tomo tėvas griebėsi rusų patrankų. Gal dėl jo ir kitų šaunių tarybininkų Lietuva išliko gyva, nors ir prispausta gyvatės. Niekas jų laurais neapvainikuos, bet ir neprikiš, kad jie taip ar kitaip pasielgė, kai iš tikrųjų nebuvo per daug išeities kelių kovojant prieš Stalino norą sunaikinti Lietuvą ir visus lietuvius. Galbūt Lietuvos komunistai bandė gelbėti tautą nuo paskutinio genocido? Dešimtkart daugiau Stalinas sunaikino rusų ir ukrainiečių, sunaikinti visą Pabaltįjį jam būtų buvę vieni niekai.

Bet kur mes beeitume, vis prieiname akligatvį dėl lietuvių prisidėjimo žydus naikinant. Gal vieną kartą tauta turės pažvelgti atviromis akimis į faktus, kaip iš tiesų buvo, ir pripažinti savo dalyvavimą. Jeigu pirmosios okupacijos metu žydai nebūtų taip noriai ir aktyviai dalyvavę sudarant išvežimo sąrašus, kalėjimuose kankinant nepriklausomos valdžios atstovus, gal dauguma lietuvių, jeigu būtų galėję, būtų pasipriešinę Holokaustui? Galop, mes irgi buvome dalis genocido, kaip lenkai, ukrainiečiai, gudai ir kiti. Vis dėlto tiesa yra ta, kad LV atstovai nepasakė ar nespėjo perspėti žydus – Lietuvos piliečius apie gresiantį pavojų, už kurį dabar žydai kaltina visą Lietuvą ir persekioja ją kiekvieną kartą, kai pasitaiko proga. Istoriškai žydų žudynės prasidėjo 1941 metais rugpjūčio 15 d., kai LV jau buvo panaikinta, nors dar suspėjo protestuoti prieš vokiečių vykdomą savo piliečių, tarp kurių buvo žydai, 600 metų Lietuvos piliečiai, naikinimą. Tad Venclovos ir Donskio kaltinimai LV yra visiškai nepagrįsti, bjauri sovietinė propaganda. Klausimas: ar kas žino, kiek žydų balsų protestavo dėl lietuvių žudymo per pirmąjį bolševikmetį? Kiek žydų bedradarbiavo su bolševikais, kankindami ir tremdami lietuvius į Sibirą?

Pagal išgelbėtų žydų skaičių, Lietuva, atrodo, procentais pirmauja visoje Europoje. Ir tai dar daug ko nežinome, užmiršome, sunaikinome. Negalime pamiršti, kad Lietuvos žydai buvo laikomi labiausiai išsimokslinę ir geriausiai paruošti valdyti visoje Rytų Europoje. Ne veltui Vilnius buvo vadinamas ,,Šiaurės Jeruzale”. Gal todėl vokiečiai su tokiu įniršiu juos norėjo sunaikinti ir sunaikino.

Marijampolėje yra Tauro muziejus – vienas iš nedaugelio partizanų muziejų, kur be sibiriokų ir kalėjimuose nuteriotų lietuvių pavardžių yra kambarys, skirtas jų kankintojams. Tarp tų išdavikų, tardytojų ir budelių buvo ir žydų, kurie lietuvius naikino vardan bolševizmo. Tarp jų buvo ir išdavikų, ir stribų, kurių pavardės ir nuotraukos išsaugotos. Kiek jie prisidėjo prie lietuvių išdavimo ir išvežimo į Sibirą dar prieš vokiečių sulaužytas paliaubas, niekas tikrai nežino. Čia būtų gera dirva Sauliui Sužiedėliui, žymiam Holokausto istorikui, pabandyti surasti, kiek lietuvių išgelbėjo ištisas žydų šeimas.

Noriu papasakoti apie vieną žydą, šiandien užmirštą ir žydų, ir lietuvių, savo laiku buvusį aktyvų komunistų partijos narį (nuo 1929 m. Lietuvos komunistų partijos narys), Aaroną Greisą Michailovičių, gimusį 1908 m. Obelių valsčiuje, Rokiškio apskr. 1940–1941 m. jis buvo Marijampolės apsk. operatyvinis įgaliotinis ir tardytojas, 1944–1947 m. Marijampolės vykdomojo komiteto saugumo padalinio operatyvinio skyriaus viršininkas. 1947 vasario 24 d. jis nuvyko suimti Marijompolės gimnazijos moksleivį, partizanų ryšininką Petrauską ir buvo jo nušautas. Rašau apie tai, nes jis buvo tas ,,žymus” mano tėvo tardytojas, kuris vėlyvomis naktimis mėgdavo žiauriai pažaisti su gojais, tarp jų ir mano tėvu, svarbiausiu Marijampolės valdininku.

Stribų yra visose tautose, turėjome jų ir mes, ir žydai, ir rusai, ir vokiečiai. Kaltinti vieni kitus už Hitlerio nusikaltimus nėra tikslu ir ateičiai niekuo nepasitarnausiantis reikalas. Vietoj bandymo susitaikyti, atsiprašyti vieni kitų už padarytas skriaudas žydai gilina neapykantą ir ieško ekonominio atlygio, lyg jis pateisintų tiek sukrautų lavonų.

Grįžtant prie LV, reikia pastebėti, kad jų buvo dvi. Viena, vadovaujama Juozo Ambrazevičiaus, buvo išstumta liepos 23–24 naktį ir gestapo pakeista kita LV, kuriai vadovavo kažkokie „voldemarininkai” kaip majoras Jonas Pyragius, kapitonas Stasys Kviecinskas, kuris pradėjo organizuoti Kauno getą. Vietoj LV vokiečiai sudarė generolo Petro Kubiliūno vadovaujamą Tarėjų tarybą. Kokį vaidmenį ji suvaidino žydų naikinime, istorija laukia daugiau informacijos. Bet apie tai reikėtų vėl pavartyti užmirštus bostoniškės enciklopedijos tomus, ypač 29tąjį, ir Kazio Bobelio atsiminimus.

Stasys Goštautas – menotyrininkas, literatūros tyrinėtojas, žurnalistas. „Drauge“ bendradarbiauja nuo 1959 metų.