1941 metų Laikinoji vyriausybė: du požiūriai
STASYS GOŠTAUTAS
Rašydamas įvairias skiltis apie gyvą išeiviją,
pamiršau paminėti keletą jaunų išeivių, tiksliau –
jų vaikų, kurie, turėdami nepaprastą talentą, užėmė savo tėvų vietą ir
šiandien reiškiasi kaip rašytojai, neretai
pavadinami mūsuose labiau paplitusiu žodžiu ,,publicistai”, lyg
jie būtų žemesnio lygio rašytojai. (Iš tikrųjų visame
pasaulyje visi, kurie rašo, yra laikomi rašytojais, tad
nematau reikalo žeminti gerus rašytojus, vartojant publicisto
terminą, kilusį iš lotynų kalbos ,,publicus”,
viešas, visuomeninis).
Tarp tų jaunesnių rašytojų-žurnalistų, kurie kasdien mus
nustebina savo darbštumu ir protu, yra Kęstutis Girnius, Mykolas
Drunga, Donatas Januta, Ramunė ir Raimundas Lapai, o tarp senesnių, vis
dar nepasiduodančių, išskirčiau Juozą Gailą ir Bronių Nainį,
kurie, kaip ir mes visi, kartais prašauna pro šalį. Dar
reikia paminėti Algimantą Gurecką, Algį Mickūną, Petrą Petrutį, kasdien
vis rečiau parašantį Zenoną Rekašių, visą žurnalo
,,Lituanus” redakciją, na, ir, aišku, „Draugo”
ir „Tėviškės žiburių” komandą. Tai parodo, kad mūsų
yra labai mažai, bet net ir tokia saujelė oriai atstovauja tai
nepaprastai išeivijai, kuri ir toliau nepasiduoda.
K. Girniaus vedamasis ,,Drauge” „Laikinoji vyriausybė ir
žydai – ką žinome?” (2010 m. liepos 29 d.) dar kartą parodė
skirtumą tarp intelektualų, užaugusių išeivijoje, ir tų, kurie
subrendo sovietinėje sistemoje. Nesvarbu, kaip drąsiai jie elgtųsi,
kartas nuo karto visai nelauktai iššoka homo sovieticus
– antai, neseniai spaudoje Tomui Venclovai (ir Leonidui Donskiui)
suniekinus Laikinąją vyriausybę (toliau – LV). Iš karto
matyti, kad Venclova kartoja sovietinį kaltinimą, visiškai
nesirūpindamas apsidairyti ir sužinoti, kaip gi ten iš tiesų
buvo. Tomas yra pirmos klasės poetas, eseistas ir mąstytojas, bet kai
kurie jo išsišokimai verčia susimąstyti.
Visi pažinojome Juozą Ambrazevičių (Brazaitį) – puikų
,,Darbininko” redaktorių. Bet mažai ką žinojome apie jo
vadovavimą LV. Jis buvo kultūros ministras, bet kadangi vokiečiai
neleido Kaziui Škirpai atvykti į Lietuvą, jo kaip ministro
pirmininko vietą laikinai užėmė Ambrazevičius.
Iniciatyvos ėmėsi Leonas Prapuolenis, kurio pastangomis buvo atkurta
Lietuvos nepriklausomybės laikų administracija, daug Lietuvos
vyriausybės narių grįžo į savo darbo vietas, kurias jie užėmė
prieš pirmąją sovietų okupaciją. Daug mūsų tėvų ir tėvų draugų
dalyvavo tame pakilime ir manė, kad gal kaip nors pavyks
išlaikyti Lietuvą savarankiška. Ar tai buvo iliuzija?
Taip. Haliucinacija? Taip. Bet 1941 metais (beje, greitai sueis 70
metų, kai buvo sukurta LV) buvo griebtasi šiaudo galo. Mano
tėvas, kankintas metus sovietų kalėjime, darė, ką galėjo, kad daugiau
tokie žiaurumai nepasikartotų. Tomo tėvas griebėsi rusų patrankų. Gal
dėl jo ir kitų šaunių tarybininkų Lietuva išliko gyva,
nors ir prispausta gyvatės. Niekas jų laurais neapvainikuos, bet ir
neprikiš, kad jie taip ar kitaip pasielgė, kai iš tikrųjų
nebuvo per daug išeities kelių kovojant prieš Stalino
norą sunaikinti Lietuvą ir visus lietuvius. Galbūt Lietuvos komunistai
bandė gelbėti tautą nuo paskutinio genocido? Dešimtkart daugiau
Stalinas sunaikino rusų ir ukrainiečių, sunaikinti visą Pabaltįjį jam
būtų buvę vieni niekai.
Bet kur mes beeitume, vis prieiname akligatvį dėl lietuvių prisidėjimo
žydus naikinant. Gal vieną kartą tauta turės pažvelgti atviromis akimis
į faktus, kaip iš tiesų buvo, ir pripažinti savo dalyvavimą.
Jeigu pirmosios okupacijos metu žydai nebūtų taip noriai ir aktyviai
dalyvavę sudarant išvežimo sąrašus, kalėjimuose kankinant
nepriklausomos valdžios atstovus, gal dauguma lietuvių, jeigu būtų
galėję, būtų pasipriešinę Holokaustui? Galop, mes irgi buvome
dalis genocido, kaip lenkai, ukrainiečiai, gudai ir kiti. Vis dėlto
tiesa yra ta, kad LV atstovai nepasakė ar nespėjo perspėti žydus
– Lietuvos piliečius apie gresiantį pavojų, už kurį dabar žydai
kaltina visą Lietuvą ir persekioja ją kiekvieną kartą, kai pasitaiko
proga. Istoriškai žydų žudynės prasidėjo 1941 metais rugpjūčio
15 d., kai LV jau buvo panaikinta, nors dar suspėjo protestuoti
prieš vokiečių vykdomą savo piliečių, tarp kurių buvo žydai, 600
metų Lietuvos piliečiai, naikinimą. Tad Venclovos ir Donskio kaltinimai
LV yra visiškai nepagrįsti, bjauri sovietinė propaganda.
Klausimas: ar kas žino, kiek žydų balsų protestavo dėl lietuvių žudymo
per pirmąjį bolševikmetį? Kiek žydų bedradarbiavo su
bolševikais, kankindami ir tremdami lietuvius į Sibirą?
Pagal išgelbėtų žydų skaičių, Lietuva, atrodo, procentais
pirmauja visoje Europoje. Ir tai dar daug ko nežinome,
užmiršome, sunaikinome. Negalime pamiršti, kad Lietuvos
žydai buvo laikomi labiausiai išsimokslinę ir geriausiai
paruošti valdyti visoje Rytų Europoje. Ne veltui Vilnius buvo
vadinamas ,,Šiaurės Jeruzale”. Gal todėl vokiečiai su
tokiu įniršiu juos norėjo sunaikinti ir sunaikino.
Marijampolėje yra Tauro muziejus – vienas iš nedaugelio
partizanų muziejų, kur be sibiriokų ir kalėjimuose nuteriotų lietuvių
pavardžių yra kambarys, skirtas jų kankintojams. Tarp tų
išdavikų, tardytojų ir budelių buvo ir žydų, kurie lietuvius
naikino vardan bolševizmo. Tarp jų buvo ir išdavikų, ir
stribų, kurių pavardės ir nuotraukos išsaugotos. Kiek jie
prisidėjo prie lietuvių išdavimo ir išvežimo į Sibirą dar
prieš vokiečių sulaužytas paliaubas, niekas tikrai nežino. Čia
būtų gera dirva Sauliui Sužiedėliui, žymiam Holokausto istorikui,
pabandyti surasti, kiek lietuvių išgelbėjo ištisas žydų
šeimas.
Noriu papasakoti apie vieną žydą, šiandien užmirštą ir
žydų, ir lietuvių, savo laiku buvusį aktyvų komunistų partijos narį
(nuo 1929 m. Lietuvos komunistų partijos narys), Aaroną Greisą
Michailovičių, gimusį 1908 m. Obelių valsčiuje, Rokiškio apskr.
1940–1941 m. jis buvo Marijampolės apsk. operatyvinis įgaliotinis
ir tardytojas, 1944–1947 m. Marijampolės vykdomojo komiteto
saugumo padalinio operatyvinio skyriaus viršininkas. 1947
vasario 24 d. jis nuvyko suimti Marijompolės gimnazijos moksleivį,
partizanų ryšininką Petrauską ir buvo jo nušautas.
Rašau apie tai, nes jis buvo tas ,,žymus” mano tėvo
tardytojas, kuris vėlyvomis naktimis mėgdavo žiauriai pažaisti su
gojais, tarp jų ir mano tėvu, svarbiausiu Marijampolės valdininku.
Stribų yra visose tautose, turėjome jų ir mes, ir žydai, ir rusai, ir
vokiečiai. Kaltinti vieni kitus už Hitlerio nusikaltimus nėra tikslu ir
ateičiai niekuo nepasitarnausiantis reikalas. Vietoj bandymo
susitaikyti, atsiprašyti vieni kitų už padarytas skriaudas žydai
gilina neapykantą ir ieško ekonominio atlygio, lyg jis
pateisintų tiek sukrautų lavonų.
Grįžtant prie LV, reikia pastebėti, kad jų buvo dvi. Viena, vadovaujama
Juozo Ambrazevičiaus, buvo išstumta liepos 23–24 naktį ir
gestapo pakeista kita LV, kuriai vadovavo kažkokie
„voldemarininkai” kaip majoras Jonas Pyragius, kapitonas
Stasys Kviecinskas, kuris pradėjo organizuoti Kauno getą. Vietoj LV
vokiečiai sudarė generolo Petro Kubiliūno vadovaujamą Tarėjų tarybą.
Kokį vaidmenį ji suvaidino žydų naikinime, istorija laukia daugiau
informacijos. Bet apie tai reikėtų vėl pavartyti užmirštus
bostoniškės enciklopedijos tomus, ypač 29tąjį, ir Kazio Bobelio
atsiminimus.
Stasys Goštautas –
menotyrininkas, literatūros tyrinėtojas, žurnalistas.
„Drauge“ bendradarbiauja nuo 1959 metų.