LR ambasados JAV
įgaliotasis ministras Rolandas Kačinskas (k.) kalba su Kent State
University Lituanistinės programos pirmininku dr. Viktoru Stankumi. Už
jo – Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Dalius Žižys.
Jono Kuprio nuotr.
Archyvai išeivijoje: iš tamsos – į šviesą
DALIA CIDZIKAITĖ
JAV archyvų ir bibliotekų konferencija, prasidėjusi karo paskelbimu
tiems, kurie nori ir ragina išeivijos archyvus vežti į Lietuvą,
vis dėlto netapo mūšio vieta, kur žvangėjo ginklai ar kur buvo
paskelbti laimėtojai ir pralaimėjusieji. Mat, konferencijai net
neįpusėjus, paaiškėjo, jog archyvų saugojimo ir prieinamumo prie
jų problema yra kur kas sudėtingesnė, o sprendimas išvežti
archyvus ar jų neišvežti anaiptol nepadeda spręsti dabartinių
problemų, bendrų tiek išeivijoje, tiek ir Lietuvoje
gyvuojantiems archyvams ir muziejams.
Taikiai ir darbingai konferencijos nuotaikai įsigalėti padėjo tiek
salėje vyravęs bendras susitarimas, jog archyvai turi būti saugomi (ar
bent bandomi saugoti) ten, kur jie buvo sukurti, tiek ir svečių
iš Lietuvos patikinimas, jog archyvarų Lietuvoje tikslas nėra
visko vežti į Lietuvą.
Dvi dienas – rugsėjo 3 ir 4 dienomis – Jaunimo centre,
Čikagoje, vykusi JAV LB Archyvų komiteto ir Lituanistikos tyrimo ir
studijų centro (LTSC) surengta konferencija buvo puiki galimybė
blaiviai ir nesikarščiuojant, sau ir kitiems nemeluojant
pažiūrėti į archyvų išeivijoje ir Lietuvoje padėtį, įvardyti
reikalingus atlikti namų darbus, iškelti spręstinus klausimus
bei bendromis jėgomis ieškoti atsakymų į juos.
Konferencijos dalyviai vienbalsiai pripažino, jog toks renginys yra
savalaikis, jog ilgiau laukti negalima, pasak pranešimą
skaičiusios Pasaulio Lietuvių Bendruomenės archyvų darbo grupės
pirmininkės Daivos Barzdukienės, išeivijos archyvams reikia
pagalbos ne rytoj, ne poryt, bet šiandien. Buvo įvardytos ir
kitos svarbios pastabos – jog išeivijos archyvai vis dar
nėra tapę bendro visuomenės žinojimo dalimi (LR ambasados JAV
įgaliotasis ministras dr. Rolandas Kačinskas), jog archyvų
išsaugojimas yra ne vieno ir ne kelių žmonių, bet visos
visuomenės darbas (JAV LB Archyvų komiteto pirmininkė Dalė Lukienė),
apgailestauta, jog per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų
bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir išeivijos taip ir netapo
nuolatiniu, kad dar ir dabar nėra viskas žinoma apie išeivijoje
esančius archyvus bei apie išeivijos archyvus Lietuvoje
(Lietuvos vyriausiasis archyvaras dr. Ramojus Kraujelis).
Konferencijos metu nebuvo gaištama įrodinėjant, jog
išeivijos paveldas yra unikalus ir todėl jį reikia
išsaugoti. Renginio stiprybė buvo kelių svarbių uždavinių
iškėlimas: konferencijos metu pateikta vertinga informacija apie
jau esančius lietuviškus archyvus JAV (šia tema
pranešimus skaitė Amerikos lietuvių kultūros archyvo (ALKA)
Putnam, LTSC, Balzeko lietuvių kultūros muziejaus, Baltimore Lietuvių
namų bibliotekos, Lietuvių skautų sąjungos archyvomuziejaus ir Kent
State University Lituanistikos programos atstovai, išgirsta apie
JAV LB, Lietuvių Fondo, ,,Draugo”, Amerikos lietuvių tarybos ir į
ją įeinančių organizacijų archyvų padėtį). Susirinkusieji buvo
supažindinti su archyvų sistema ir padėtimi Lietuvoje (Lietuvos
vyriausiojo archyvaro tarnyba, Lietuvos centrinis valstybės archyvas,
LR Užsienio reikalų ministerijos archyvas, Vytauto Didžiojo
universiteto Lietuvių išeivijos institutas). Kiekviename
pranešime buvo įvardyti konkretūs iššūkiai,
siūlyta, kaip juos įveikti.
Kaip pastebėjo LTSC direktorius dr. Augustinas Idzelis, visuose
pranešimuose slypėjo bendros problemos: lėšų (patalpų)
stygius; žmonių trūkumas (Kas mūsų archyvais rūpinsis po 25 metų?
– klausė ALK’os pirmininkė dr. Mirga Girniuvienė ir
Baltimore Lietuvių namų bibliotekos direktorė Marytė Patlaba) ir
skirtingi archyvų aprašymo standartai. Bent jau pastarąją
problemą, priskiriamą techninių problemų grupei, konferencijos dalyviai
sprendė pertraukų metu – pavyzdžiui, Balzeko muziejaus
bibliotekos vedėja Irena Pumpienė su dr. Girniuviene bei kitų archyvų
atstovais mielai dalijosi knygų katalogavimo patirtimi ir muziejuje
naudojama ,,Mobis” programa.
,,Ne tik jūs turite rūpesčių, turime jų ir mes”, –
pastebėjo Užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems
pavedimams dr. Vytautas Žalys, išeivijos archyvarams ir
bibliotekininkams siūlęs vietoj didelių projektų su Lietuva planuoti
mažus žingsnelius. Jo įsitikinimu, yra šimtai reikšmingų
darbų, kuriuos galime daryti kartu ir kuriems nereikia didelių pinigų.
Panaši mintis nuskambėjo ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro dr.
Kraujelio pranešime, raginusio vietoj bendradarbiavimo sutarčių
geriau kurti konkrečius ir įgyvendinamus projektus.
Tiesa, kalbant apie LTSC tarybos pirmininko dr. Roberto Vito pasiūlymą
išeivijoje bendromis jėgomis kurti Kultūros ir mokslo centrą,
kuriame būtų laikomi ir kelių išeivijos centrų ir/ar
organizacijų archyvai, Lietuvos valdžios atstovai neatmetė galimybės,
jog tokiame projekte (turint realų, įgyvendinamą planą ir suradus
tinkamą formą – dr. Žalys) turėtų dalyvauti ir Lietuva.
Diskusijoje apie tokio centro reikalingumą ir naudą dalyvavę prof.
Giedrius Subačius, LR gen. konsulė Čikagoje Skaistė Aniulienė sveikino
sumanymą ir ragino kuo greičiau burti bendraminčių grupę, kuri sėstų
prie vieno stalo ir pažiūrėtų, kiek toks sumanymas kainuotų ir kaip
būtų galima jį įgyvendinti.
Bene arčiausiai prie dr. Vito ir jo bendraminčių svajonės Čikagoje
įkurti Kultūros ir mokslo centrą yra 2000 metais VDU rėmuose įkurtas
Lietuvių išeivijos institutas, derinantis archyvinę, mokslinę,
leidybinę ir šviečiamąją sritis. Konferencijoje dalyvavusios
Instituto darbuotojos dr. Daiva Dapkutė ir dr. Dalia Kuizinienė
pastebėjo, jog Institutas ne tik kaupia ir tvarko lietuvių diasporos
archyvinį palikimą, bet ir tiria jį. Šios veiklos vaisiai matyti
jau šiandien – išleista per 30 knygų, skirtų
emigracijos istorijai, išeivijos palikimui, aktualiems
šių dienų migracijos klausimams. Institute rengiamos mokslinės
konferencijos, seminarai, vyksta susitikimai su išeivijos
atstovais, knygų pristatymai.
Išeivijos archyvų kaupimas, jų saugojimas, net ir suprantant jų
svarbą bendruomenei, tautai, niekada nebuvo visuomenės dėmesio centre.
Tuo užsiimdavo pavieniai, pasišventę asmenys, išeivijoje
daugeliu atveju dirbę ir tebedirbantys be atlyginimo, o neretai –
ir be visuomenės pripažinimo. Todėl greičiausiai ir šiandien
archyvų išsaugojimas netaps masiniu reiškiniu,
nepritrauks būrio užsidegusių jaunesnių žmonių ar, Lukienės žodžiais,
lietuviškų archyvų ,,Peace Corps”, kurie viską metę ims ir
pasiners į archyvų tvarkymą. Tačiau sunku nesutikti su konferencijos
pranešėjų nuomone, jog reikia ieškoti būdų, kaip praeitį
(archyvus) sujungti su ateitimi (jauna augančia karta), kad archyvai,
kurie, pasak dr. Idzelio, yra mūsų dvasinė erdvė, neišnyktų, bet
liktų po mūsų ateisiančioms kartoms. Vienas iš konkrečių
pasiūlymų, sprendžiant šią problemą, nuskambėjo iš dr.
Idzelio lūpų. Jis ragino JAV LB Švietimo tarybą pradėti rengti
vasaros kursus jaunimui ir mokyti jį, kaip tvarkyti ir vertinti
išeivijos archyvą.
JAV archyvų ir bibliotekų konferencija yra pirmoji tokia konferencija,
surengta Amerikoje. Jos tikslai, JAV LB Archyvų komiteto pirmininkės
Lukienės įvardyti konferencijos programėlėje, nebuvo ambicingi, gal
todėl nesunkiai įgyvendinti. Pirmasis žingsnis, nupučiant dulkes nuo
beveik 150 metų kauptų lietuviškų archyvų JAV, žengtas,
visuomenė raginama ne tik sekti tolesnius žingsnius, bet ir prisidėti
prie jų įgyvendinimo.