archive

LR ambasados JAV įgaliotasis ministras Rolandas Kačinskas (k.) kalba su Kent State University Lituanistinės programos pirmininku dr. Viktoru Stankumi. Už jo – Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Dalius Žižys. Jono Kuprio nuotr.

Archyvai išeivijoje: iš tamsos – į šviesą

DALIA CIDZIKAITĖ

JAV archyvų ir bibliotekų konferencija, prasidėjusi karo paskelbimu tiems, kurie nori ir ragina išeivijos archyvus vežti į Lietuvą, vis dėlto netapo mūšio vieta, kur žvangėjo ginklai ar kur buvo paskelbti laimėtojai ir pralaimėjusieji. Mat, konferencijai net neįpusėjus, paaiškėjo, jog archyvų saugojimo ir prieinamumo prie jų problema yra kur kas sudėtingesnė, o sprendimas išvežti archyvus ar jų neišvežti anaiptol nepadeda spręsti dabartinių problemų, bendrų tiek išeivijoje, tiek ir Lietuvoje gyvuojantiems archyvams ir muziejams.

Taikiai ir darbingai konferencijos nuotaikai įsigalėti padėjo tiek salėje vyravęs bendras susitarimas, jog archyvai turi būti saugomi (ar bent bandomi saugoti) ten, kur jie buvo sukurti, tiek ir svečių iš Lietuvos patikinimas, jog archyvarų Lietuvoje tikslas nėra visko vežti į Lietuvą.

Dvi dienas – rugsėjo 3 ir 4 dienomis – Jaunimo centre, Čikagoje, vykusi JAV LB Archyvų komiteto ir Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (LTSC) surengta konferencija buvo puiki galimybė blaiviai ir nesikarščiuojant, sau ir kitiems nemeluojant pažiūrėti į archyvų išeivijoje ir Lietuvoje padėtį, įvardyti reikalingus atlikti namų darbus, iškelti spręstinus klausimus bei bendromis jėgomis ieškoti atsakymų į juos.

Konferencijos dalyviai vienbalsiai pripažino, jog toks renginys yra savalaikis, jog ilgiau laukti negalima, pasak pranešimą skaičiusios Pasaulio Lietuvių Bendruomenės archyvų darbo grupės pirmininkės Daivos Barzdukienės, išeivijos archyvams reikia pagalbos ne rytoj, ne poryt, bet šiandien. Buvo įvardytos ir kitos svarbios pastabos – jog išeivijos archyvai vis dar nėra tapę bendro visuomenės žinojimo dalimi (LR ambasados JAV įgaliotasis ministras dr. Rolandas Kačinskas), jog archyvų išsaugojimas yra ne vieno ir ne kelių žmonių, bet visos visuomenės darbas (JAV LB Archyvų komiteto pirmininkė Dalė Lukienė), apgailestauta, jog per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir išeivijos taip ir netapo nuolatiniu, kad dar ir dabar nėra viskas žinoma apie išeivijoje esančius archyvus bei apie išeivijos archyvus Lietuvoje (Lietuvos vyriausiasis archyvaras dr. Ramojus Kraujelis).

Konferencijos metu nebuvo gaištama įrodinėjant, jog išeivijos paveldas yra unikalus ir todėl jį reikia išsaugoti. Renginio stiprybė buvo kelių svarbių uždavinių iškėlimas: konferencijos metu pateikta vertinga informacija apie jau esančius lietuviškus archyvus JAV (šia tema pranešimus skaitė Amerikos lietuvių kultūros archyvo (ALKA) Putnam, LTSC, Balzeko lietuvių kultūros muziejaus, Baltimore Lietuvių namų bibliotekos, Lietuvių skautų sąjungos archyvomuziejaus ir Kent State University Lituanistikos programos atstovai, išgirsta apie JAV LB, Lietuvių Fondo, ,,Draugo”, Amerikos lietuvių tarybos ir į ją įeinančių organizacijų archyvų padėtį). Susirinkusieji buvo supažindinti su archyvų sistema ir padėtimi Lietuvoje (Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, LR Užsienio reikalų ministerijos archyvas, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas). Kiekviename pranešime buvo įvardyti konkretūs iššūkiai, siūlyta, kaip juos įveikti.

Kaip pastebėjo LTSC direktorius dr. Augustinas Idzelis, visuose pranešimuose slypėjo bendros problemos: lėšų (patalpų) stygius; žmonių trūkumas (Kas mūsų archyvais rūpinsis po 25 metų? – klausė ALK’os pirmininkė dr. Mirga Girniuvienė ir Baltimore Lietuvių namų bibliotekos direktorė Marytė Patlaba) ir skirtingi archyvų aprašymo standartai. Bent jau pastarąją problemą, priskiriamą techninių problemų grupei, konferencijos dalyviai sprendė pertraukų metu – pavyzdžiui, Balzeko muziejaus bibliotekos vedėja Irena Pumpienė su dr. Girniuviene bei kitų archyvų atstovais mielai dalijosi knygų katalogavimo patirtimi ir muziejuje naudojama ,,Mobis” programa.

,,Ne tik jūs turite rūpesčių, turime jų ir mes”, – pastebėjo Užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams dr. Vytautas Žalys, išeivijos archyvarams ir bibliotekininkams siūlęs vietoj didelių projektų su Lietuva planuoti mažus žingsnelius. Jo įsitikinimu, yra šimtai reikšmingų darbų, kuriuos galime daryti kartu ir kuriems nereikia didelių pinigų. Panaši mintis nuskambėjo ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro dr. Kraujelio pranešime, raginusio vietoj bendradarbiavimo sutarčių geriau kurti konkrečius ir įgyvendinamus projektus.

Tiesa, kalbant apie LTSC tarybos pirmininko dr. Roberto Vito pasiūlymą išeivijoje bendromis jėgomis kurti Kultūros ir mokslo centrą, kuriame būtų laikomi ir kelių išeivijos centrų ir/ar organizacijų archyvai, Lietuvos valdžios atstovai neatmetė galimybės, jog tokiame projekte (turint realų, įgyvendinamą planą ir suradus tinkamą formą – dr. Žalys) turėtų dalyvauti ir Lietuva. Diskusijoje apie tokio centro reikalingumą ir naudą dalyvavę prof. Giedrius Subačius, LR gen. konsulė Čikagoje Skaistė Aniulienė sveikino sumanymą ir ragino kuo greičiau burti bendraminčių grupę, kuri sėstų prie vieno stalo ir pažiūrėtų, kiek toks sumanymas kainuotų ir kaip būtų galima jį įgyvendinti.

Bene arčiausiai prie dr. Vito ir jo bendraminčių svajonės Čikagoje įkurti Kultūros ir mokslo centrą yra 2000 metais VDU rėmuose įkurtas Lietuvių išeivijos institutas, derinantis archyvinę, mokslinę, leidybinę ir šviečiamąją sritis. Konferencijoje dalyvavusios Instituto darbuotojos dr. Daiva Dapkutė ir dr. Dalia Kuizinienė pastebėjo, jog Institutas ne tik kaupia ir tvarko lietuvių diasporos archyvinį palikimą, bet ir tiria jį. Šios veiklos vaisiai matyti jau šiandien – išleista per 30 knygų, skirtų emigracijos istorijai, išeivijos palikimui, aktualiems šių dienų migracijos klausimams. Institute rengiamos mokslinės konferencijos, seminarai, vyksta susitikimai su išeivijos atstovais, knygų pristatymai.

Išeivijos archyvų kaupimas, jų saugojimas, net ir suprantant jų svarbą bendruomenei, tautai, niekada nebuvo visuomenės dėmesio centre. Tuo užsiimdavo pavieniai, pasišventę asmenys, išeivijoje daugeliu atveju dirbę ir tebedirbantys be atlyginimo, o neretai – ir be visuomenės pripažinimo. Todėl greičiausiai ir šiandien archyvų išsaugojimas netaps masiniu reiškiniu, nepritrauks būrio užsidegusių jaunesnių žmonių ar, Lukienės žodžiais, lietuviškų archyvų ,,Peace Corps”, kurie viską metę ims ir pasiners į archyvų tvarkymą. Tačiau sunku nesutikti su konferencijos pranešėjų nuomone, jog reikia ieškoti būdų, kaip praeitį (archyvus) sujungti su ateitimi (jauna augančia karta), kad archyvai, kurie, pasak dr. Idzelio, yra mūsų dvasinė erdvė, neišnyktų, bet liktų po mūsų ateisiančioms kartoms. Vienas iš konkrečių pasiūlymų, sprendžiant šią problemą, nuskambėjo iš dr. Idzelio lūpų. Jis ragino JAV LB Švietimo tarybą pradėti rengti vasaros kursus jaunimui ir mokyti jį, kaip tvarkyti ir vertinti išeivijos archyvą.

JAV archyvų ir bibliotekų konferencija yra pirmoji tokia konferencija, surengta Amerikoje. Jos tikslai, JAV LB Archyvų komiteto pirmininkės Lukienės įvardyti konferencijos programėlėje, nebuvo ambicingi, gal todėl nesunkiai įgyvendinti. Pirmasis žingsnis, nupučiant dulkes nuo beveik 150 metų kauptų lietuviškų archyvų JAV, žengtas, visuomenė raginama ne tik sekti tolesnius žingsnius, bet ir prisidėti prie jų įgyvendinimo.