amd

LR ambasadoriui JAV ir Meksikai Ž. Pavilioniui JAV prezidentui Barack Obama prisistačius su visa šeima, Lietuvos spauda rašė: ,,į Baltuosius rūmus žengė net šeši Pavilioniai”. LR ambasados Washington DC nuotr.

Ambasadorius Ž. Pavilionis:
,,Lietuva yra mūsų visų kūrybos rezultatas”

RAMUNĖ LAPAS
Specialiai ,,Draugui” iš Vilniaus

Rugpjūčio 10 d. buvęs Užsienio reikalų ministerijos (URM) sekretorius Žygimantas Pavilionis įteikė skiriamuosius raštus JAV prezidentui Barack Obama. Ž. Pavilionis – šeštasis Lietuvos ambasadorius JAV, šiame poste pakeitęs nuo 2007 m. įstaigai vadovavusį Audrių Brūzgą. JAV vadovui jis prisistatė su visa šeima – žmona Lina bei keturiais sūnumis: 15 metų Augustu, 13 metų Dominyku, 5 metų Simonu ir dar 2 metų neturinčiu Vincentu. Iki šio paskyrimo Ž. Pavilionis dirbo ambasadoriumi ypatingiems pavedimams URM Transatlantinio bendradarbiavimo ir politikos departamente, koordinavo Lietuvos pirmininkavimą Demokratijų bendrijai. URM diplomatas dirba nuo 1993 m. 1999–2002 m. buvo paskirtas patarėju į Lietuvos nuolatinę misiją prie Europos Sąjungos, vėliau – dirbo ministru-patarėju, 2002–2004 m. ėjo URM Europos integracijos departamento direktoriaus, Lietuvos vyriausiojo derybininko su ES pavaduotojo pareigas.

Ž. Pavilionis – Vilniaus universiteto rektoriaus a. a. Rolando Pavilionio ir Seimo narės Aušrinės Marijos Pavilionienės sūnus.

Rugpjūčio pabaigoje ambasadorius trumpam buvo grįžęs į Vilnių, kur dalyvavo metiniame Lietuvos diplomatų suvažiavime, kuriame pranešimą apie Lietuvos užsienio politiką skaitė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Paklaustas, ar jau pradėta ruoštis galimam prezidentės apsilankymui JAV, ambasadorius atsakė, jog šiuo metu dėl konkrečių temų ar datų tartis dar anksti, bet, pasak jo, ,,tikrai bus nemažai progų susitikti prezidentams ir daugiašaliuose, ir kituose formatuose”. Diplomatas įsitikinęs, kad ,,aukščiausio lygio dialogas bus tęsiamas labai intensyviai”.

Čikagos lietuviai jau šį savaitgalį turi progą asmeniškai susitikti su Žygimantu Pavilioniu, kuris žada apsilankyti 57ame SantarosŠviesos suvažiavime Pasaulio lietuvių centre (Lemont, IL), o šis mūsų pokalbis tebūna pirmoji platesnė pažintis su naujuoju ambasadoriumi.

– Gerbiamas ambasadoriau, kokius lūkesčius per pirmąjį Jūsų susitikimą dėl Lietuvos išsakė JAV prezidentas Barack Obama?

– Iš karto po inauguracijos jis pagyrė Lietuvą už ilgalaikę partnerystę esminiais klausimais. Jau keletą šimtų metų esame toje pačioje barikadų pusėje – universalių žmogiškų vertybių pusėje. Mūsų įsipareigojimai tas vertybes ginti – ar tai būtų Afganistanas, ar kiti karšti taškai – tikrai įvertinami. Mūsų pirmininkavimas Demokratijų bendrijai, visa mūsų tęstinė veikla kuriant demokratiją tiek savo šalyje, tiek padedant ją plėtoti kitoms šalims. Mūsų pasirengimas pirmininkauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai – kitais metais mes pirmąkart vadovausims 56 šalims, tarp kurių yra ir Rusija. Tai nebus lengva. Kaip ir artėjantis pirmininkavimas Europos Sąjungai, kuris jau visai ne už kalnų – 2013 metais, ir be abejonės partnerystė su Amerika – bus labai svarbi. Europos Sąjunga turi labai plačius globalius interesus, kuriuos įgyvendinti reikės susitelkus su JAV. Lietuva svarbi ne tik kaip istorinė ar – įstojusi į Europos Sąjungą ir NATO – kaip regioninė, bet ir kaip globalinė partnerė. Būtent čia slypi esmė – ne tik mūsų dvišaliai santykiai, bet ir kaip mes galime padėti šiai administracijai nešti milžinišką krūvį – didžiausią krūvį, kokį gali turėti valstybė. Ar tai būtų iššūkiai demokratijai, tarptautinio ar vietinio saugumo, ar ekonominiai – jie tiek pat svarbūs mums, kaip ir jiems. Mums reikia suvokti, kad Amerikai mes būsime reikšmingi ne kaip lietuviai savaime, bet kaip žmonės, kurie sugeba padėti spręsti problemas.

– Ar padarė JAV vadovui įspūdį, kad prisistatėte visa šeima – su keturiomis atžalomis?

– Manau, kad taip. Kiek suprantu, tai yra sena, gili Amerikos tradicija. Gražu, kad šeimyninės vertybės taip šioje šalyje iškeliamos. Lietuvoje susitikę su kultūros ministru Arūnu Gelūnu kalbėjome apie tai, kad Amerikos partnerystė buvo svarbi mums atkuriant valstybę, įtvirtinant esmines valstybės gyvavimo funkcijas, tačiau nereikia pamiršti paprasto žmogaus ir dvasinių, moralinių, kultūriniu vertybių. Esu įsitikinęs, kad mes nepažįstame Amerikos tokios, kokia ji yra. Galbūt žinome tą paviršutinišką kultūrą, kuri mus pasiekia. Tačiau juk tiek JAV universitetai, tiek inovacijos, tiek visas nevyriausybinių organizacijų sluoksnis, ekspertinis lygmuo yra vieni iš aukščiausių, gal net aukščiausi pasaulyje. Pažinti Ameriką tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, mums labai padėtų kultūriniai ryšiai, ryšiai tarp įvairių akademinių, visuomeninių sluoksnių. Galų gale, mes šioje šalyje turim nepaprastą paveldą – šimtmečiais besitęsiančią lietuvių veiklą. Esu įsitikinęs, kad mes dar nesuvokiame nei tikrų jo apimčių, nei kaip galėtume juo pasinaudoti kurdami Lietuvos ateitį. Galimybės milžiniškos, bet nėra išnaudojamas. Todėl dirbdamas ambasadoje galvosiu, ieškosiu kelių, kaip tą energiją nukreipti tolesnei Lietuvos statybai.

– Iš Jūsų žodžių ryškėja ambasados, kaip dvigubo tilto, įvaizdis. Geriausia JAV patirtis juo turėtų pasiekti Lietuvą, Lietuva savo ruožtu turėtų toliau stiprinti Amerikos autoritetą. Ambasadorius, be abejo, yra įgaliotas vykdyti valstybės politiką, bet jis taip pat ir pilietis su savo įsitikinimais, mintimis, pasiūlymais. Kas Jums asmeniškai yra labai svarbu?

– Kiekvienas iš mūsų ir turi, ir gali prisidėti iprie Lietuvos kūrimo. Lietuva yra mūsų visų kūrybos rezultatas. Kaip ir minėjau, darysiu viską, kad tos milžiniškos galimybės, kurios yra Amerikoje tarp mūsų išeivijos, palengvintų dabartinius Lietuvos rūpesčius. Kiekvienas žmogus turi labai daug kūrybinių galių. Manęs dažnai klausia: ,,Ką mes, išeiviai, turėtume daryti – jau įstojote į NATO, į Europos Sąjungą?” Bet tai tik laisvo kelio pradžia. Turime išmokti ta laisve naudotis. Amerikoje pavyzdžių labai daug – tai pirmoji šalis pasaulyje, sukūrusi visuomenę laisvės pagrindu, pirmoji moderni demokratija. Padaryta daug klaidų, kurias mes, matyt, dar tik padarysime. O gal galime pasimokyti ir išvengti jų? Lietuvos modernizavimas, jos stiprėjimas, konkurencingumas, mūsų tapatybės išsaugojimas – yra ką puoselėti kiekvieną dieną. Aš labai tikiuosi, kad lietuviai Amerikoje gali savo kruopelę Lietuvai sugrąžinti, tik mes turime surasti būdus, kaip tai padaryti. Turime įsiklausyti į dabartinės Lietuvos rūpesčius ir kiek įmanoma jai padėti.

– Tai Jūsų pirmasis paskyrimas ambasadoriumi – kokie iššūkiai laukia šiame poste?

– Manau, kad diplomatui tai viena įdomiausių vietų, nes JAV vaidmuo pasauliui ypač svarbus – bent jau Vakarų pasauliui, kurio dalis mes esame. Dirbti JAV sostinėje, kuri sprendžia tiek daug strateginių problemų, yra didelis uždavinys, didelė atsakomybė, bet kartu ir didžiulės galimybės. Žmonės Vašingtone labai įtakingi, nuo jų sprendimų priklauso daug pasaulinių procesų, įskaitant ir regioninius procesus. Man tai nėra visiškai nauja, nes didesnę savo diplomatinės karjeros dalį dirbau su Europos Sąjunga, o šios sudėtingos struktūros rėmuose pagrindinis partneris yra Amerika. Turiu daug draugų įvairiose institucijose, nevyriausybinėse organizacijose Vašingtone. Tai labai įdomus ir labai atsakingas darbas, bet jo didžiausias grožis – kad Amerikoje unikaliai daug Lietuvos. Čia lietuvius žino nuo seno, žino iš gerosios pusės, tik, kaip minėjau, mūsų diplomatinė tarnyba nepilnai sugebėjo išnaudoti šias galimybes. O ir amerikiečiai nelabai suvokė jau šimtmečiais besitęsiantį lietuvių indėlį į jų pačių tautos kūrimą (turiu omeny ir istorinę tautą – lenkų arba lietuvių aristokratus, kalbančius lenkiškai, litvakus, kupinus gerų jausmų Lietuvai ir galinčius labai daug prisidėti prie dabartinės Lietuvos gerovės).

– Ar kartu su Jūsų atėjimu atsinaujins ir ambasados Vašingtone kolektyvas?

– Kartu su manimi atvyksta nemažai naujų darbuotojų. Kadangi tie žmonės turi didelę patirtį, ilgai dirba, užims aukštus postus, galima sakyti, kad ambasados kolektyvas atsinaujins beveik per pusę. Manau, kad ambasada turi ir gali stiprėti ir plėsti savo pajėgumą. Bandysiu įtikinti kitų ministerijų atstovus atsiųsti savo profesionalus. Tai išgyvenau Briuselyje – darbą ten pradėjo diplomatai, bet po to daug ministerijų atsiuntė savo atstovus, žmones, puikiai išmanančius savo sritį. Tikiuosi, jog ūkio, kultūros, vėliau gal ir kitos ministerijos suvoks, kad savo žmones naudinga siųsti ne tik į Europos šalis, bet ir į Ameriką – vardan mūsų Lietuvos, kaip valstybės, modernizavimo ir stiprėjimo. Kad ji būtų valstybė su konkurencinga ekonomika, stipria visuomene, galų gale valstybė, kurioje žmonės suvokia savo vertę, žino žmogaus orumo prasmę – tai prezidentė išryškino savo metiniame pranešime. Žmogus yra pagrindinė vertybė kiekvienoje valstybėje, tačiau žmogus Lietuvoje dar turi tokiu pasijusti. Valstybė nėra tik išorė, jos struktūros ar biurokratiniai aparatai, valstybės stiprumas prasideda nuo žmogaus stiprumo. Ir kaip tą žmogaus laisvę ir orumą užtikrinti, mes dar turime labai pasimokyti – ir iš Amerikos.

– Kaip sekėsi įsikurti Vašingtone?

– Kadangi jau vienąkart teko įsikurti su visa šeima Briuselyje, šįkart įsikūrimas praėjo pakankamai sklandžiai. Trys vaikai eis į skirtingas mokyklas. Jie džiaugiasi, jiems tai naujas patyrimas ir kartu tam tikros svajonės išsipildymas. Manau, laisvos asmenybės pradeda formuotis būtent mokykloje, žmogus pradeda save gerbti būtent mokykloje. Tikiuosi, jie tai patirs, tačiau manau, kad reikia padaryti viską, jog ne tik mano sūnūs, bet ir kiti vidurinių mokyklų moksleiviai Lietuvoje tą pajustų. Mes sutarėme su JAV ambasadore Lietuvoje – ji jau padarė pirmuosius žingsnius – atgaivinti apsikeitimų programas tarp vidurinių mokyklų. Tiesą sakant, Lietuvoje jų tiesiog nebuvo, o JAV tokie mainai su kitomis šalimis gana paplitę. Šiais metais pirmi penki aukštesniųjų klasių moksleiviai atvyks į Ameriką, tikiuosi, kad tai tik pradžia. Reikalingi ir mainai tarp aukštųjų mokyklų. Dauguma JAV aukštųjų mokyklų, universitetų yra vieni geriausių pasaulyje, įeina į šimtukus, dešimtukus. Akademiniai mainai, moksleivių mainai, mainai tarp vadinamųjų ekspertų bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų, taip pat fondai, kurie padėtų šiuos mainus vykdyti, – tai vieni iš mano būsimų darbų. Turi bendrauti ne tik valstybės, turi bendrauti žmonės, visuomenės. Tai ypač būtina padaryti dabar, nes kartos, kurios vienijo Lietuvą ir Ameriką, traukiasi. Kartos, kurios ateina, turi pažinti viena kitą. Jeigu nebus investuojama į ateitį, nebus bandoma išlaikyti tą bendrumą, tai turės neigiamą įtaką mūsų valstybei. Reikia užmegzti tiesioginius ryšius – ne tik biurokratiniame ar diplomatiniame lygyje.

– Pirmasis susitikimas su Amerikos lietuviais įvyks Čikagoje, čia dalyvausite Santaros– Šviesos suvažiavime. Ar jau esate numatęs, kada aplankysite ir kitas JAV lietuvių bendruomenes?

– Čikagoje tikiuosi ne tik dalyvauti SantarojeŠviesoje, bet ir susitikti su bendruomenės, kuri čia yra sena, turinti gilias tradicijas, atstovais. Per visą savo buvimo laikotarpį pabandysiu skirti dėmesio kiekvienai bendruomenei. Ne tik susitikti, bet ir sukurti tam tikrą apsikeitimo informacija tinklą, nes manau, kad mūsų bendruomenės nėra pakankamai informuotos apie visus oficialius Lietuvos žingsnius JAV, apie idėjas, sumanymus. O juk įgyvendinant mūsų valstybės strategiją JAV, išeivių bendruomenės galėtų labai padėti savo patirtimi, žiniomis. Savo ruožtu ambasadai būtų labai svarbu žinoti bendruomenių esmines veiklos gaires ar problemas, nes esu įsitikinęs, kad susitelkę galime padaryti žymiai daugiau. Su Rolandu Kačinsku, vienu iš aukštesnių pareigūnų ambasadoje, jau dirbusiu prie Vygaudo Ušacko, pabandysime sukurti tam tikrą informacinį lauką, kur galėtume virtualioje erdvėje tomis idėjomis keistis. Bet, kaip minėjau, bandysiu užmegzti ir tiesioginį ryšį bent jau su pagrindiniais centrais. Garbės konsulus taip pat galėtume labiau sutelkti bendrai veiklai. Darbo tiek, kad gali dirbti 24 valandas kvadratu, ir vis tiek tų pastangų neužteks. Išteklių Lietuva niekada neturės tiek, kad visas savo svajones įgyvendintume. Ir kadangi mūsų yra mažai, turim atpažinti svarbiausius uždavinius ir daryti tik didžiausius, geriausius darbus.

– Ko palinkėtumėte mums visiems?

– Jau 1000 metų esame žinomi su šita tapatybe. Kad dar 1000 metų būtume žinomi, turime susitelkę judėti į priekį. Praėjo 20 metų po nepriklausomybės ir šią simbolinę ribą turime įveikti taip, kad nereikėtų paskui mūsų gyvenimo vis po dvidešimt metų skaičiuoti. Turime taip pakloti valstybės pagrindus, kad kartos kurtų Lietuvą nenutrūkstamai. Mūsų bėda, kad mums vis kažkas sutrukdydavo tą Lietuvą sukurti. Dabar, manau, turime unikalią progą tą padaryti negrįžtamai. Dėl to reikia kartu dirbti, neišsiblaškyti, nemanyti, kad visi tikslai pasiekti – jie toli gražu nepasiekti.