Kai prarandamas savisaugos instinktas
GINTARAS VISOCKAS
Jeigu būčiau verčiamas nurodyti bent vieną teigiamą poslinkį
šiandieninėje Lietuvos politikos arenoje, neturėčiau ką
pateikti. Kur tie gerieji pavyzdžiai?! Iki rinkimų likus vos kelioms
savaitėms, pagrindiniu politikų užsiėmimu tapo pažadų dalinimas. Kam
kreipti dėmesį, jei žinome, kad pažadai vis tiek nebus įgyvendinti?
Nepamirškime, politikai pasižymi itin lakia vaizduote tik tada,
kai reikia ieškoti pasiteisinimų, kodėl per ketverius metus
nesugebėta įgyvendinti to ar kito sumanymo.
Net ir garsusis Viktor Uspaskich puikuojasi kai kurių viešojo
transporto stotelių vitrinose, skelbdamas žinąs, kaip mus padaryti
laimingais. Netikėkite. Nežino. Jei žinotų, tai būtų seniai savo
sumanymą įgyvendinęs. Taigi nuobodu. Nuobodu net gilintis, kokie
nesutarimai kilę tose politinėse grupuotėse, kurios dar nebuvo
valdžioje.
* * *
Prie gražiųjų prošvaisčių nebent derėtų priskirti pasakojimą,
kaip iš didžiosios politikos traukiasi mūsų kairiųjų politinių
jėgų atstovas – ilgametis Seimo narys Česlovas Juršėnas.
Atgimimo metais balsavo už Kovo 11-osios aktą, bet neskubėjo iš
esmės keisti kairiųjų pažiūrų į dešiniąsias ar
krikščioniškas. Niekad neslėpė sovietinės praeities bei
nuopelnų okupaciniam režimui ir tuo pačiu rodė, kad net tokios
praeities politikas gali rūpintis nepriklausomos Lietuvos klausimais.
Sugebėjo nesusipykti su aršiausiais kritikais. Atleido net
tiems, kurie jam daužė akinius susitikimų su rinkėjais metu. Neįsivėlė
nė į vieną žinomą politinį ar ekonominį skandalą.
Bet svarbiausia, kad Juršėnas iš didžiosios politikos
nutarė trauktis pats, o ne, remiantis jo paties žodžiais,
ištartais vienoje televizijoje, ,,kojomis į priekį”.
Traukiasi tuomet, kai mažų mažiausiai viena kadencija Seime, regis, dar
tikrai – pagal jėgas. Todėl ir dera pripažinti –
Juršėnas išeina iš politikos išdidžiai
pakėlęs galvą. Nei susikompromitavęs, nei sukompromituotas. Tokių
pasitraukimų iš Seimo, Vyriausybės ir ministerijų derėtų
pasimokyti visiems.
* * *
Štai Strateginių ir tarptautinių studijų centro direktorius
Janusz Bugajski paskelbė savo nuomonę apie svarbiausią naujai perrinkto
Rusijos prezidento Vladimir Putin uždavinį – iš naujo
priglausti buvusias sovietines respublikas (daugiau apie tai Delfi.lt).
Bugajski mintys – įsidėmėtinos, nes nieko gero nežadančios nei
Lietuvai, nei Latvijai, nei Estijai. Būtent todėl, kad politikos
žinovas Bugajski skambina pavojaus varpais, būtina įsidėmėti visas jo
įžvalgas, išguldytas diskusijoje ,,Šiaurės Europos
šviesa ir šešėliai: saugumo ir tapatybės
modeliai”.
Taip, nieko ypatingai naujo lyg ir neišgirdome. Kad Washington
Baltijos valstybių likimas nėra pats svarbiausias – akivaizdu.
Kad Europos Sąjungos vadovybė dėl ekonominės ir finansinės krizės dar
labiau abejinga Rytų Europos valstybių perspektyvoms – taip pat
matome. Akivaizdu ir tai, jog Kremlius verste verčia Baltijos valstybes
abejoti, ar NATO tikrai gintų mus bet kokio karinio susidūrimo metu.
Taip pat žinome, jaučiame, įtariame, kad Rusija superka kai kurias
žiniasklaidos priemones tik tam, kad po to tuose leidiniuose galėtų mus
kritikuoti ir smerkti. Rusija visuomet išnaudoja tautinių mažumų
kozirį, esą Lietuvos nacionalistai engia lenkų ar rusų tautines
mažumas. Rusija net susidraugavo su Varšuva, kad Lenkija jai
netrukdytų šeimininkauti Briuselio bei Strasbūro koridoriuose.
Tuo pačiu Rusijos ir Lenkijos suartėjimas dar labiau atveria galimybes
Kremliui po savo padu spausti Baltijos valstybes. Nes draugaudama su
Kremliumi Lenkija norom nenorom priversta pyktis su Baltijos
valstybėmis. Taigi ir su Lietuva.
Ypač dera įsidėmėti priemones, kuriomis, anot Bugajski, mes esame
terorizuojami. Tai – diplomatinis spaudimas, žiniasklaida,
asmeniniai ir profesiniai ryšiai, ekonominės vilionės,
šantažas ir papirkinėjimai.
O kaip į šias šantažo priemones žada atsakyti Baltijos
valstybės? Ironiškai kalbant, mes savo jėgas ir energiją
telkiame į priemones, kurių pagalba galėtume teisminėn atsakomybėn
patraukti solidaus amžiaus sulaukusius buvusius KGB generolus ir
pulkininkus, kurie Lietuvoje siautėjo prieš pusę amžiaus –
gūdžiais sovietiniais metais.
Be jokios abejonės, neseniai Lietuvoje priimtas įstatymas, numatantis
atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui, – svarbus dalykas.
Sovietinės okupacijos ir aneksijos įtvirtintojai privalo būti
įvardinti. O jų nuodėmės – viešai paskelbtos ir
pasmerktos. Lietuvoje neturėtų būti neatskleistų, neįvertintų
nusikaltimų. Anksčiau ar vėliau bent jau patys aršiausi
sovietiniai budeliai privalo sulaukti atpildo, bent jau simbolinio.
Ir vis dėlto nederėtų pamiršti šių dienų aktualijų
– KGB seniai nebėra. Negalima nekreipti dėmesio į faktą, jog buvę
KGB generolai ir pulkininkai, kuriems įtarimus dėl nusikaltimų
žmoniškumui žada ar jau pateikė Lietuvos Generalinė prokuratūra,
šiandien nėra pavojingi Lietuvos valstybingumui. Na, galima
pasakyti ir taip: jie nėra patys pavojingiausi. Rusija juos
greičiausiai nurašiusi negrįžtamai. Jei rimtai svarstytume, kas
nūnai kelia didžiausią rūpestį, tai turėtume pripažinti, jog pavojų
kelia būtent dabar veikiantys Rusijos Išorės žvalgybos ir
Rusijos Federalinės saugumo tarnybos agentai. Ir ne tik jie.
Taigi jei atidžiai perskaitėme išguldytus Bugajski perspėjimus,
kyla pagrįstų įtarimų, jog lietuviškoji Temidė, įskaitant ir
mūsų slaptąsias bei specialiąsias tarnybas, per pastaruosius du
dešimtmečius visą dėmesį tėra sutelkusi tik į praeitį. Ne į
pačias svarbiausias, ne į pačias aktualiausias problemas. Dėl
šiandienos negerovių – jokių bylų.
* * *
Kas ką besakytų, o tokia padėtis verta labai rimtos analizės. Čia labai
praverstų rašytojos Daivos Tamošaitytės straipsnis
,,Vapsvos efektas”, paskelbtas paskutiniame žurnalo
,,Metai” numeryje. Rašytoja itin taikliai ir vaizdingai
atskleidžia priemones ir mechanizmus, kurių pagalba auka nebetenka
gebėjimo priešintis.
Iškalbingas rašytojos palyginimas: Lietuva – auka,
praradusi gebėjimą priešintis, ir veikia taip, kaip naudinga ne
jai, o agresoriui. Dar tiksliau tariant, Lietuva yra praradusi
imunitetą atskirti, kas – labai svarbu, o kas gali ir palaukti.
Rugsėjo pradžioje mačiau, kaip Lietuvos moksleiviai gausiai rinkosi į
Vilniaus Lukiškių aikštę prie paskubomis suregzto
paminklo gitaristui ir dainininkui John Lennon. Lietuvos jaunimo
susidomėjimas Lennon asmenybe nederėtų nieko stebinti. Jei
lietuvaičiams patinka užsieniečio dainininko muzika, tegul dievina,
žavisi, populiarina.
Tačiau jei žvelgtume atidesniu žvilgsniu, privalėtume ir čia įžvelgti
nesugebėjimą pasirinkti svarbiausių tikslų – ,,vapsvos
efektą”. Lennon nenusipelnęs Lietuvai. Net dainos, regis, nėra
sukūręs apie Lietuvą. Lennon greičiausiai nė nežinojo, kur ta Lietuva,
kad lietuviai pusę amžiaus buvo okupuoti, kankinami, žeminami,
rusinami. Lietuvai jis greičiausiai buvo abejingas. Bet paminklas
istorinėje Lukiškių aikštėje kažkodėl, tikiuosi –
laikinai, jam vis tik pastatytas.
Jei esame savigarbos nepraradę, Lukiškių aikštėje
galėjome seniai pastatyti įspūdingą paminklą, pagerbiantį Lietuvos
kunigaikščius, Lietuvos savanorius ar Lietuvos partizanus. Bet
per 20 metų Lukiškių aikštėje nesugebėjome pastatyti
paminklo nei kunigaikščiams, nei savanoriams, nei partizanams.
Apsidairykime aplinkui – nė viena tauta taip nesielgia, kaip mes.
Rusai, lenkai, vokiečiai, žydai paminklus stato tik tiems, kurie turi
nuopelnų Rusijai, Lenkijai, Vokietijai, Izraeliui. Tokiu kampu žvelgti
į pasaulį šios tautos moko ir savo jaunimą. Todėl jos ir yra
stiprios, didelės ir įtakingos.