Kai prarandamas savisaugos instinktas


GINTARAS VISOCKAS

Jeigu būčiau verčiamas nurodyti bent vieną teigiamą poslinkį šiandieninėje Lietuvos politikos arenoje, neturėčiau ką pateikti. Kur tie gerieji pavyzdžiai?! Iki rinkimų likus vos kelioms savaitėms, pagrindiniu politikų užsiėmimu tapo pažadų dalinimas. Kam kreipti dėmesį, jei žinome, kad pažadai vis tiek nebus įgyvendinti? Nepamirškime, politikai pasižymi itin lakia vaizduote tik tada, kai reikia ieškoti pasiteisinimų, kodėl per ketverius metus nesugebėta įgyvendinti to ar kito sumanymo.

Net ir garsusis Viktor Uspaskich puikuojasi kai kurių viešojo transporto stotelių vitrinose, skelbdamas žinąs, kaip mus padaryti laimingais. Netikėkite. Nežino. Jei žinotų, tai būtų seniai savo sumanymą įgyvendinęs. Taigi nuobodu. Nuobodu net gilintis, kokie nesutarimai kilę tose politinėse grupuotėse, kurios dar nebuvo valdžioje.

* * *

Prie gražiųjų prošvaisčių nebent derėtų priskirti pasakojimą, kaip iš didžiosios politikos traukiasi mūsų kairiųjų politinių jėgų atstovas – ilgametis Seimo narys Česlovas Juršėnas. Atgimimo metais balsavo už Kovo 11-osios aktą, bet neskubėjo iš esmės keisti kairiųjų pažiūrų į dešiniąsias ar krikščioniškas. Niekad neslėpė sovietinės praeities bei nuopelnų okupaciniam režimui ir tuo pačiu rodė, kad net tokios praeities politikas gali rūpintis nepriklausomos Lietuvos klausimais. Sugebėjo nesusipykti su aršiausiais kritikais. Atleido net tiems, kurie jam daužė akinius susitikimų su rinkėjais metu. Neįsivėlė nė į vieną žinomą politinį ar ekonominį skandalą.

Bet svarbiausia, kad Juršėnas iš didžiosios politikos nutarė trauktis pats, o ne, remiantis jo paties žodžiais, ištartais vienoje televizijoje, ,,kojomis į priekį”. Traukiasi tuomet, kai mažų mažiausiai viena kadencija Seime, regis, dar tikrai – pagal jėgas. Todėl ir dera pripažinti – Juršėnas išeina iš politikos išdidžiai pakėlęs galvą. Nei susikompromitavęs, nei sukompromituotas. Tokių pasitraukimų iš Seimo, Vyriausybės ir ministerijų derėtų pasimokyti visiems.

* * *

Štai Strateginių ir tarptautinių studijų centro direktorius Janusz Bugajski paskelbė savo nuomonę apie svarbiausią naujai perrinkto Rusijos prezidento Vladimir Putin uždavinį – iš naujo priglausti buvusias sovietines respublikas (daugiau apie tai Delfi.lt). Bugajski mintys – įsidėmėtinos, nes nieko gero nežadančios nei Lietuvai, nei Latvijai, nei Estijai. Būtent todėl, kad politikos žinovas Bugajski skambina pavojaus varpais, būtina įsidėmėti visas jo įžvalgas, išguldytas diskusijoje ,,Šiaurės Europos šviesa ir šešėliai: saugumo ir tapatybės modeliai”.

Taip, nieko ypatingai naujo lyg ir neišgirdome. Kad Washington Baltijos valstybių likimas nėra pats svarbiausias – akivaizdu. Kad Europos Sąjungos vadovybė dėl ekonominės ir finansinės krizės dar labiau abejinga Rytų Europos valstybių perspektyvoms – taip pat matome. Akivaizdu ir tai, jog Kremlius verste verčia Baltijos valstybes abejoti, ar NATO tikrai gintų mus bet kokio karinio susidūrimo metu.

Taip pat žinome, jaučiame, įtariame, kad Rusija superka kai kurias žiniasklaidos priemones tik tam, kad po to tuose leidiniuose galėtų mus kritikuoti ir smerkti. Rusija visuomet išnaudoja tautinių mažumų kozirį, esą Lietuvos nacionalistai engia lenkų ar rusų tautines mažumas. Rusija net susidraugavo su Varšuva, kad Lenkija jai netrukdytų šeimininkauti Briuselio bei Strasbūro koridoriuose. Tuo pačiu Rusijos ir Lenkijos suartėjimas dar labiau atveria galimybes Kremliui po savo padu spausti Baltijos valstybes. Nes draugaudama su Kremliumi Lenkija norom nenorom priversta pyktis su Baltijos valstybėmis. Taigi ir su Lietuva.

Ypač dera įsidėmėti priemones, kuriomis, anot Bugajski, mes esame terorizuojami. Tai – diplomatinis spaudimas, žiniasklaida, asmeniniai ir profesiniai ryšiai, ekonominės vilionės, šantažas ir papirkinėjimai.
O kaip į šias šantažo priemones žada atsakyti Baltijos valstybės? Ironiškai kalbant, mes savo jėgas ir energiją telkiame į priemones, kurių pagalba galėtume teisminėn atsakomybėn patraukti solidaus amžiaus sulaukusius buvusius KGB generolus ir pulkininkus, kurie Lietuvoje siautėjo prieš pusę amžiaus – gūdžiais sovietiniais metais.

Be jokios abejonės, neseniai Lietuvoje priimtas įstatymas, numatantis atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui, – svarbus dalykas. Sovietinės okupacijos ir aneksijos įtvirtintojai privalo būti įvardinti. O jų nuodėmės – viešai paskelbtos ir pasmerktos. Lietuvoje neturėtų būti neatskleistų, neįvertintų nusikaltimų. Anksčiau ar vėliau bent jau patys aršiausi sovietiniai budeliai privalo sulaukti atpildo, bent jau simbolinio.

Ir vis dėlto nederėtų pamiršti šių dienų aktualijų – KGB seniai nebėra. Negalima nekreipti dėmesio į faktą, jog buvę KGB generolai ir pulkininkai, kuriems įtarimus dėl nusikaltimų žmoniškumui žada ar jau pateikė Lietuvos Generalinė prokuratūra, šiandien nėra pavojingi Lietuvos valstybingumui. Na, galima pasakyti ir taip: jie nėra patys pavojingiausi. Rusija juos greičiausiai nurašiusi negrįžtamai. Jei rimtai svarstytume, kas nūnai kelia didžiausią rūpestį, tai turėtume pripažinti, jog pavojų kelia būtent dabar veikiantys Rusijos Išorės žvalgybos ir Rusijos Federalinės saugumo tarnybos agentai. Ir ne tik jie.

Taigi jei atidžiai perskaitėme išguldytus Bugajski perspėjimus, kyla pagrįstų įtarimų, jog lietuviškoji Temidė, įskaitant ir mūsų slaptąsias bei specialiąsias tarnybas, per pastaruosius du dešimtmečius visą dėmesį tėra sutelkusi tik į praeitį. Ne į pačias svarbiausias, ne į pačias aktualiausias problemas. Dėl šiandienos negerovių – jokių bylų.

 * * *

Kas ką besakytų, o tokia padėtis verta labai rimtos analizės. Čia labai praverstų rašytojos Daivos Tamošaitytės straipsnis ,,Vapsvos efektas”, paskelbtas paskutiniame žurnalo ,,Metai” numeryje. Rašytoja itin taikliai ir vaizdingai atskleidžia priemones ir mechanizmus, kurių pagalba auka nebetenka gebėjimo priešintis.

Iškalbingas rašytojos palyginimas: Lietuva – auka, praradusi gebėjimą priešintis, ir veikia taip, kaip naudinga ne jai, o agresoriui. Dar tiksliau tariant, Lietuva yra praradusi imunitetą atskirti, kas – labai svarbu, o kas gali ir palaukti.

Rugsėjo pradžioje mačiau, kaip Lietuvos moksleiviai gausiai rinkosi į Vilniaus Lukiškių aikštę prie paskubomis suregzto paminklo gitaristui ir dainininkui John Lennon. Lietuvos jaunimo susidomėjimas Lennon asmenybe nederėtų nieko stebinti. Jei lietuvaičiams patinka užsieniečio dainininko muzika, tegul dievina, žavisi, populiarina.

Tačiau jei žvelgtume atidesniu žvilgsniu, privalėtume ir čia įžvelgti nesugebėjimą pasirinkti svarbiausių tikslų – ,,vapsvos efektą”. Lennon nenusipelnęs Lietuvai. Net dainos, regis, nėra sukūręs apie Lietuvą. Lennon greičiausiai nė nežinojo, kur ta Lietuva, kad lietuviai pusę amžiaus buvo okupuoti, kankinami, žeminami, rusinami. Lietuvai jis greičiausiai buvo abejingas. Bet paminklas istorinėje Lukiškių aikštėje kažkodėl, tikiuosi – laikinai, jam vis tik pastatytas.

Jei esame savigarbos nepraradę, Lukiškių aikštėje galėjome seniai pastatyti įspūdingą paminklą, pagerbiantį Lietuvos kunigaikščius, Lietuvos savanorius ar Lietuvos partizanus. Bet per 20 metų Lukiškių aikštėje nesugebėjome pastatyti paminklo nei kunigaikščiams, nei savanoriams, nei partizanams.

Apsidairykime aplinkui – nė viena tauta taip nesielgia, kaip mes. Rusai, lenkai, vokiečiai, žydai paminklus stato tik tiems, kurie turi nuopelnų Rusijai, Lenkijai, Vokietijai, Izraeliui. Tokiu kampu žvelgti į pasaulį šios tautos moko ir savo jaunimą. Todėl jos ir yra stiprios, didelės ir įtakingos.