Už šios stovyklos durų slenksčio paliksime širdies dalelę

JURGITA RAŠKEVIČIŪTĖ
Specialiai ,,Draugui” iš Vermont

Mažas spindulys šokinėja bangoje,
Pavydžiai žvelgdamas į pilką debesį.
Šalia pušis sušunka:
„Aš Neringoje!”
Ir nusilenkia pavėsiui.

Pievoje akmuo pašnabždomis prabyla,
Lyg vaikas slėpdamasis rugiuose:
Aš – pamilau šio vakaro tylą,
Ji netyčia įsivėlė mano plaukuose.

Dviposmis eilėraštukas apie Neringos stovyklą Vermont yra tik skruzdėlytė visatoje, palyginti su tuo, koks šis rojus yra iš tikrųjų. Kas bent kartą yra pabuvojęs Vermont valstijoje, žino, kokia žaliųjų kalnų ir miškų karalystė čia egzistuoja. Stovykla „Neringa” yra įsikūrusi būtent ant vieno iš šios karalystės kalno, kuri pagriebusi kiekvieną atklydėlį sunkiai bepaleidžia.

Jau 40 metų, kaip kasmet čia suplaukia šimtai vaikučių ir kitų stovyklos dalyvių ne tik iš Jungtinių Amerikos Valstijų, bet iš viso pasaulio. Tačiau šį kartą norėčiau pakalbėti ne apie vaikų stovyklą, o apie jau penkti metai iš eilės organizuojamą 8-ių Meno dienų savaitę.

Šiais metais ši ypatingai kūrybinga stovykla šventė jau penkerių metų jubiliejų. Penkeri metai – penkios savaitės. Tai tikrai nėra didelis laiko tarpas, tačiau kiek jame sutalpinta, sunku būtų išsakyti. 8-ių Meno dienų savaitė nepaprasto grožio gamtos kampelyje kasmet sukviečia žavių ir kūrybingų bendraminčių būrį, kurie šiais metais savo kūrybingumą galėjo išreikšti grafikoje, veltinio vėlime, akmens kalime, piešime, fotografijoje, mezgime, dainos posmuose, poezijos kūrime ar sidabro dirbiniuose. Meno pamokas kiekvienas gali pasirinkti pagal savo gabumus ir norą daugiau išmokti. Teko nugirsti, jog į piešimą geriau eiti visai nemokant piešti, tada atsispindi tikrasis originalumas. Vienas tokių dalyvių buvau aš pati. Net jeigu ir visai nebeturi meniškos sielos, vis tiek traukia nueiti bent į vieną pamoką, nusivelti šaliką ar nusikalti žiedelį, kuriuo paskui negali atsidžiaugti. Juk vis dėlto tai tavo rankų darbas, toks šiltas ir artimas. Už kurį sumokėta ne pinigais, o siela.

Ypatingą padėką reiškiu pagrindinėms šių metų stovyklos sumanytojoms ir organizatorėms Danguolei Kuolienei ir Liudai Žiaugrai. Taip pat dėkoju veltinio mokytojai Aušrinei Kerr, piešimo meistrui Rolandui Kiaulevičiui, fotografui Dainiui Macikėnui, skulptoriui Tautvilui Povilioniui, darbščiarankei Irenai Kubilius, sidabro dirbinių meistrui Norbertui Lingertaičiui, judesio mokytojai Reginai Giniotis. Kūrybingajai ses. Onutei dėkoju už nepaprastas poezijos pamokas, už skambius gitaros akordus ir dainas nuoširdžiausiai ačiū Simonui Balsiui, kuris visai vasarai atvyko netgi iš Lietuvos.

Neteko nuobodžiauti ir vakarais. Kas vakarą stovyklautojai buvo užimti vakaro programose. Jie turėjo progos pasiklausyti itin gražių eilėraščių poezijos vakare, pasišokti ir padainuoti kaimo vakaruškoje, parodyti savo gabumus prie laužo ar pasinerti į dramos tinklą. Mano, o, manau, ir daugelio meno stovyklos dalyvių nuomone, gražiausias vakaras, kurį iki šiol prisimenu, buvo skirtas fotografui Dainiui Macikėnui. Jo nuoširdus pasakojimas apie savo kūrybą, meilę žmogui ir šeimai sujaudino ne vieną. Nuoširdžiausią ačiū tariu Jonui Kuncai, Pauliui Sipui Kerr ir Monikai Girniūtei, kurie savo kūrybiškumą išreiškė gamindami valgį. Ir, žinoma, dėkoju visiems visiems dalyviams, kurie savo širdies dalele prisidėjote prie šio gyvenimą nuspalvinančio įvykio. Be jūsų nebūtų mūsų, be jūsų nebūtų ir šios nepaprastos meno savaitės.

Norėčiau pabrėžti, jog Meno-8 Dienos kviečia atvykti ne vien tik aukšto rango menininkus ar tik tuos, kurie domisi menu. Žalios karalystės kampelyje yra laukiamas kiekvienas. Nesvarbu, ar esi daktaras ar virėjas, teisininkas ar šlavėjas, sportininkas ar pardavėjas, senas ar jaunas. „Neringa” laukia kiekvieno su plačiai išskėstomis rankomis ir priima tarsi motina sugrįžtantį vaiką.

„Labas rytas, Neringa!” – sušunku vėsiomis medinėmis namelio grindimis basa išbėgusi į šaltą ryto rasą. Įkvėpusi tyro miškų oro, kitoje pievos pusėje, ant gonkų pamatau besimankštinančias figūrėles. Ir vėl pramiegojau. Jokie žadintuvai nebeveikia, kai žvaigždėtos nakties ir žiogelių muzikos kupinas sapnas įvilioja į savo pinkles. Pagriebusi pieštuką ir languotą sąsiuvinį skubu į biblioteką, kur seselė Onutė su metaforomis ir palyginimais jau laukia poezijos lankose.

Po kūrybingiausių posmų, grafikos raižinių, šilčiausių šalikų ir sidabro kalinių skubame atsipūsti, sėsdami į minkštą krėslą. Šalia rusenančio židinio lietingą vakarą klausomės gitaros akordų, kurie nuskraidina mus dar į nepažintą pasaulį. Su kiekviena gaida skriejame vis tolyn ir tolyn pasitikti dar vieną brėkštančią dieną, pasitikti dar vieną rytojų, pilną paslaptingos ryto rasos. Ir niekas nežinome, ką ji mums atneš.
Daugiau informacijos apie šią stovyklą galite rasti tinklalapyje www.neringa.org

Sidabro dirbinių dirbtuvė, kur dalyviai daugiausia kalė sau žiedelius.