APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Jei būtų iš Marso

Juozas Gaila
gaila1@verizon.net

Abiejų JAV politinių partijų pagrindiniai priešrinkiminiai suvažiavimai (conventions) man daugiau primena cirkus nei suvažiavimus, kuriuose būtų tikrai renkamas kandidatas į prezidentus ir viceprezidentus, nustatomos partijos veiklos gairės ir t.t. Iš tikro, partijos kandidatas į prezidentus išryškėja pirminiuose rinkimuose išsijojant kitus kandidatuojančius. Tas sijojimas kartais būna gana piktokas, nevengiant vienas kito vanojimų, net ir pasitarnaujančių kitai partijai. Ypač piktokos grumtynės vyko tarp likusių pagrindinių demokratų partijos kandidatų Hillary Clinton ir Barack Obama. Būdamas Lietuvoje ne kartą girdėjau, kad Amerikoje nėra tikros demokratijos, nes ten prezidentais tegali tapti tik milijonieriai, kuriuos partijas valdančios grupės įperša rinkėjams ir pastarieji neturi kito pasirinkimo. Veltui aš aiškindavau, kad pavyzdžiui nei H. Truman, nei R. Nixon, nei B. Clinton nebuvo turtuoliai ir vis tiek tapo prezidentais. Pastarasis tik išėjęs iš prezidentūros praturtėjo su žmona tapusia senatore, yra tiesiog pasakiškai atlyginamas už savo kalbas ir abu už savo knygas.

Jau prieš Hillary Clinton išeinant į pirminių rinkimų areną buvo aišku, kad ji kandidatuos į prezidentus ir kad ji demokratų partijos šulų bus remiama. Ir buvo remiama, kol partijos vadai nepajuto, kokį pasisekimą turi Barack Obama didžiojo je žiniasklaidoje, akademiniuose sluoksniuose, Hollywood ir muzikos žvaigždžių pasauly, tarp jaunimo, ir perėjo į iki tol mažai žinomo jauno senatoriaus pusę. Ir taip po mėnesiais trukusios aršios kovos, renkant balsus, laimėjo Obama, daugumai delegatų pasisakius už jį. Įdomu, kaip Amerikos politikieriai sugeba „užmiršti” tarpusavio kovas, net vienas kito žeminimus ir savosios partijos ir savo tolimesnės karjeros labui pajėgia susivienyti. Sekdamas televizijoje demokratų partijos suvažiavimą mąsčiau, ką apie šį kraštą galvotų kas nors, sakykim, iš Marso ar kitos planetos užklydęs į šio suvažiavimo salę. O galvotų, kad šį kraštą valdo kažkoks tironas, vardu G. W. Bush su savo padėjėju D. Chenney. Krašte siaučia didžiausia bedarbystė, nes įmonės iškeliavo į užsienį, iš žmonių atimami jų sunkiu darbu įsigyti namai, milijonai vaikų eina gulti alkani, milijonai neturi lėšų nei gydymuisi, nei vaistams, telefoniniai pokalbiai sekami, jauni vyrai išsiųsti okupuoti kitus kraštus, kuo piktinasi visas pasaulis... Bet tarp baltų plastmasinių graikiško stiliaus kolonų jis išvysta jauną juodaodį, kuris pasiryžęs gelbėti šį kraštą. Jo ugningos kalbos klausosi daugiatūkstantinė minia salėje ir beveik 40 milijonų televizijoje. Daugelio žmonių akyse ašaros. Jie braukia jas nuo skruostų, kai iš jo išgirsta apie restorano padavėją, dirbančią už minimalų atlyginimą, ir jos sergančius vaikus. Jie braukia nuo skruostų džiaugsmo ašaras išgirdę, koks nuostabus jų laukia jam rytojus perėmus valdžią. Ginklus jiems bus leidžiama turėti, išskyrus AK-47 automatus. Minimalus atlyginimas bus ženkliai padidintas, taip pat ir mokytojų atlyginimai. Visiems bus prieinama sveikatos apsauga, jų vaikams – pasaulinio lygio išsimokslinimas. Niekas iš žmonių namų neatiminės, įmonės turės atsižvelgti ir sudaryti palankesnes sąlygas sergantiems ir šeimyninių problemų turintiems darbininkams, 95 proc. dirbančiųjų bus sumažinti mokesčiai. Ginkluotosios pajėgos bus pertvarkytos ir sustiprintos. O už visa tai mokės Amerikos turtingieji ir Amerikos bendrovės, ypač tos, kurios iškelia savo įmones į kitus kraštus. Po dešimties metų Amerika bus nepriklausoma nuo užsienio energijos importo ir savarankiška. Ji vėl atgausianti moralinį autoritetą pasaulyje.

Kodėl man prireikė į demokratų partijos suvažiavimą žvelgti „Marso atvykėlio” akimis? Nejaugi senatvėje tapau bejausmiu ciniku ir su pašaipa galiu žvelgti į ugningai kalbantį ir į iš liūdesio ar iš džiaugsmo ašarojančius jo klausytojus? Visiškai suprantu, kad joks kandidatas rinkimų nelaimės, jei jis nežadės neįmanomų dalykų. O kad pažadai dar daugiau viliotų, jis turi įtikinti rinkėją, kad šis tikrai skursta, kad yra išnaudojamas ir kad visas kraštas rieda bedugnėn, ir jis, tik jis, jei bus išrinktas, nuo viso to išgelbės. Kiekvienam žmogui, net ir šį tą gyvenime pasiekusiam, norisi išgirsti, kad jis galėjo daugiau pasiekti ir būti labiau įvertintas, jei ne tas ar tas. O „tas” gali būti daug kas, bet ypač valdžia. Taigi, kandidatuojantys ir valdžios trokštantieji ant šito „rags to riches” arkliuko ir joja. Bet ar jie patys tuo tiki? Ar, pavyzdžiui, Obama tikrai tiki tuo, ką jis sako? Juk politikierių kalbos dažniausia specialistų, partijos ideologų yra parašytos, vis dėlto vis tiek yra menas jas skaityti ir perduoti klausytojams. O Obama turi retų gabumų tai padaryti. Štai kaip apie jo kalbas rašo žinomas televizijos žurnalistas Chris Matthews: „Jausmas, kurį dauguma žmonių, klausančių kalbančio Barack Obama, pajunta, noriu pasakyti, pajuntu ir aš. Pajuntu tokį jaudulį kylant mano kojomis. Šiaip, nedažnai tai man nutinka.” (The feeling most people get when they hear a Barack Obama speech, I mean, I get, I felt this thrill go up my leg. I mean, I don't have that too often.) Ir taip rašo žurnalistas, kurio televizijos programa „Hardball with Chris Matthews” pasižymi agresyviu, įžeidinėjimų nevengiančiu stiliumi, bet apie Obama – jis lyg ėriukas virpančiomis kinkomis.

Didžioji Amerikos žiniasklaida, nors ir laisva ir valdžios nevaržoma, niekada nepasižymėjo objektyvumu. Ji nuo visuomenės slėpė prezidento D. Roosevelt invalidumą, slėpė prezidento J. Kennedy išdaigas su moterimis, bet iki smulkmenų mėgavosi tokiais pat prezidento B. Clinton veiksmais. Tačiau šitokio spaudos palankumo ir tiesiog garbinimo bei nepalankių faktų apie Obama nutylėjimo nepatyrė joks kandidatas į Amerikos prezidentus. Tą spaudos vienašališkumą patyrėme ir mes, lietuviai. Per pusšimtį metų retai mūsų laiškai, rašiniai okupuotos Lietuvos reikalais rasdavo vietos Amerikos spaudoje, nors apie žydų persekiojimus sovietijoje netrūko aprašymų. Net daugiatūkstantinė lietuvių eisena prieš sovietinį okupantą New York gatvėmis taip pat nesusilaukė didesnio dėmesio Amerikos spaudoje. Ledus į spaudą šiek tiek pralaužė Simo Kudirkos šuolis nuo sovietinio laivo ir tik Lietuvai laisvinantis iš sovietinės imperijos Lietuvos vardas atsidūrė pirmuose didžiųjų laikraščių puslapiuose. Neseniai gavau laišką iš senosios emigracijos lietuvio, kuris rašo apie internete E-Bay puslapiuose pasirodžiusią mūsų trispalvę su užrašu: „Lithuania for Obama 08” Jis rašo: „Stebina, ką galima rasti internete. Parodo, kokioje desperacijoje yra demokratai. Nemanau, kad jie gavo daugumos lietuvių balsus nuo to laiko, kai FDR pardavė Lietuvą 1945 metais Yalta. Nepaisant to, gal tai liks ateity, kaip kolektorių rinkinys.”

Nors retai einu gulti prieš vidurnaktį, bet kartais pabundu apie trečią, ketvirtą valandą. Mėgstu įsijungti radiją, kur per AM bangas išgirstu įvairiausių keistenybių. Ne kartą girdėjau, kad vykstančios gamtos nelaimės pasaulyje yra sukeltos prez. G. W. Bush. Jis taip pat su Izraelio slaptosiomis tarnybomis susprogdinęs NY dangoraižius. O per juodųjų radijo programas dar tebebarbinama, kad Bush įsakymu buvo susprogdintos New Orleans miestą saugančios užtvankos, siekiant sunaikinti mieste vyraujančius juoduosius, o į Afriką iš Amerikos siunčiami nuo AIDS viruso vaistai yra užkrėsti dar pavojingesnėmis AIDS bakterijomis. Keista, kad žmogaus kvailumui ar sąmoningam žmonių mulkinimui nėra ribų. Ir taip naktį po demokratų partijos suvažiavimo įsijungiau radiją ir vadinamoje „Coast to Coast” programoje išgirdau pasikalbėjimą su kažkokiu UFO (Unidentified flying object), kitaip tariant, skraidančių lėkščių ekspertu. Anot jo, demokratų partijos suva žiavimo metu labai aktyviai tos lėkštės skraidė virš Denver miesto. Vienas iš klausytojų paskambinęs klausė, kaip tai galėjo įvykti, nes kažkiek mylių spinduliu virš suvažiavimo salės skraidymas buvo griežtai uždraustas ir saugomas. Ekspertas atsakė, kad prezidentas G. W. Bush, susitaręs su skraidančių lėkščių įgulomis, įsakė karinei aviacijai jų neliesti...