Nepatogūs klausimai
GINTARAS VISOCKAS
Šią savaitę susitikau su Vilniaus universiteto profesoriumi
Vytautu Daujočiu. Prof. V. Daujotis padovanojo ką tik išleistą
veikalą ,,Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo
vargdenė”, kurioje drauge su Arvydu Janulaičiu, Vytautu Radžvilu
ir Rimantu Petru Šližiu ,,įvairiais aspektais nagrinėja
vadinamąją krepšelinę Lietuvos aukštojo mokslo reformą
bei argumentais ir faktais parodo, kaip ir kodėl teisingumo ir
nešališkumo principus aukštajame moksle paneigęs
krepšelinės reformos eksperimentas veja jaunimą iš
Tėvynės ir virto nusikaltimu tautai”.
Būtent šiame pagrįstame, analitiniame darbe pateikiami
visuomenei beveik nežinomi faktai apie nesėkmingus mėginimus
pertvarkyti ir modernizuoti aukštojo mokslo sistemą. Būtent
šie duomenys leidžia ,,geriau suvokti, kokios gelminės
priežastys lėmė nuolat didėjančią krizę”.
Prof. V. Daujočio pastebėjimai sukrėtė. Lietuvos studentai
masiškai važiuoja studijuoti svetur, ypač į Didžiosios
Britanijos universitetus. Lietuva čia – pirmaujanti. Kitos
valstybės nepasirinko tokios ydingos sistemos, todėl jų jaunuoliai ir
merginos taip masiškai nesiveržia siekti aukštojo mokslo
svetur. O Estija, iš pradžių pasirinkusi labai panašų
kelią kaip ir Lietuva, vadinamosios krepšelių politikos
šiemet jau atsisako, ir kitais mokslo metais studentus kviesis į
savo aukštąsias mokyklas visai pagal kitus principus, nei mums
įpiršo Švietimo ir mokslo ministras Gintaras
Steponavičius bei jį palaikiusios politinės jėgos.
O tai reiškia, kad Estijai pavyks didžiąją dalį estų jaunimo
sulaikyti nuo masiškų emigracijų. Lietuvoje kol kas viskas
atvirkščiai. Lietuva rinktis studentus vis dar linkusi ydingai
– ne pagal gabumus mokslui bei darbštumą, o pagal
,,piniginės storį”. Galų gale vadinamoji krepšelinė
sistema studentus supriešino vieną su kitu, sužlugdė
studentišką vienybės jausmą, nes visi studentai bijo prarasti
valstybės apmokomą studijų vietą ir nelinkę vienas kitam padėti.
Apie tragišką padėtį aukštosiose mokyklose esame daugmaž
visi girdėję. Tačiau nežinome ,,konkrečių giluminių priežasčių”.
Todėl ši knyga ir yra aukso vertės. Bet jos išleidimas
– dar ne viskas. Knygos autorių laukia sudėtingas uždavinys.
Išleisti rimtą knygą ir ją atiduoti knygynams – tik pusė
darbo. Dar privalu pasirūpinti, jog rimtą, svarbią žinią skelbianti
knyga pasiektų plačiąją Lietuvos auditoriją ir tuo pačiu taptų rimtu
trukdžiu aukštojo mokslo reformą sužlugdžiusiems politikams
tęsti politinę karjerą.
Nūnai nereikia stebėtis, jog šiandieniniai Lietuvos
aukštųjų mokyklų ir universitetų studentai nebežino net
svarbiausių Lietuvos istorijos dalykų. Turime Lietuvos gyventojų ir
rezistencijos tyrimo centrą, leidžiame istorines knygas apie
miško brolius, tremtis, analizuojame nusikalstamą KGB veiklą.
Štai viešai skelbiame archyvuose turimų buvusių KGB
agentų ir KGB rezervistų pavardes. O kokia nauda iš tokios
veiklos? Pasirodo – minimali.
Mykolo Romerio universiteto docento, politologo Vytauto Dumbliausko
teigimu, kai kurie mūsų studentai jau nebežino, kas yra prof. Vytautas
Landsbergis. Tiesa, kai vienos paskaitos metu dėstytojas pasiteiravo,
kokių nuopelnų Lietuvai turi prof. Vytautas Landsbergis, tai studentai
prof. V. Landsbergį supainiojo su jaunesniuoju Vytautu V. Landsbergiu,
pastaruoju metu daug rašančiu mūsų spaudoje. Ironiškai
kalbant, džiugu bent dėl tokių – tėvo ir sūnaus –
supainiojimų.
O padėtį tiriant rimčiau turėtų būti baugu ir nejauku:
aukštosiose mokyklose studijuojanti jaunoji karta sunkiai
beišvardintų Kovo 11-osios Akto signatarus, vargiai prisimintų
visų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrėjų pavardes... Vadinasi,
jiems, studentams, galbūt jau sunku suvokti net esminius dalykus.
Pavyzdžiui, kodėl KGB laikoma nusikalstama organizacija.
Primityvieji patriotai greičiausiai čia puls barti lietuviškąją
žiniasklaidą, esą ji vaikosi vien pramogų, pelno ir menkai rūpinasi
prasmingomis laidomis bei analitiniais straipsniais. Tokie
priekaištai, be abejo, nėra iš piršto laužti. O
gal lietuviškoji žiniasklaida dabarties sąlygomis ir negali būti
žymiai gražesnė ir dailesnė? Juk lietuviškosios žiniasklaidos
lygis priklauso ne vien nuo leidėjų ir redaktorių gražių bei juodų
kėslų. Lietuvos žiniasklaidos brandumui įtakos turi ir mokesčių dydis,
ir įstatymai, nustatantys atsakomybę už šmeižtą ir įžeidimą, ir
popierio kainos, ir transporto, kompiuterių, mobiliojo ryšio
išlaidos.
Žodžiu, prieš kaltindami Lietuvos visuomenės informavimo
priemones tikromis ir menamomis nuodėmėmis pirmiausiai teiraukimės,
kokių gi kvailysčių prikrėtė politikai bei žiniasklaidos ekspertai
– teoretikai, kurdami žurnalistų veiklą apribojančius įstatymus
bei potvarkius. Nes tik keldami šį klausimą galime tikėtis, jog
ilgainiui Lietuvoje ims atsigauti tie, kurie nuoširdžiai nori
užsiimti sudėtinga, rizikinga, specialių žinių, patirties ir
išsilavinimo reikalaujančia veikla – tiriamąja
žiniasklaida.
Tiriamosios žiniasklaidos Lietuvai išties labai reikia. Įvykiai
veja įvykius. Sakykim, Latvijos gynybos ministras Artis Pabriks ragina
Lenkiją neaštrinti retorikos dėl tautinių mažumų padėties
Lietuvoje, pabrėždamas, jog Varšuvos argumentai jam
akivaizdžiausiai primena Maskvos poziciją dėl rusakalbių Latvijoje.
Ši žinia kaip informacinis pranešimas pasirodė daugelyje
Lietuvos informavimo priemonių, įskaitant ir Delfi.lt Šią žinią
,,Facebook” puslapyje kaip įmanydami platino
tautininkiškas idėjas puoselėjantys politiniai veikėjai. Bet
šito maža. Panašiai kaip Latvijos gynybos ministras
mąstančiųjų būtina ieškoti Estijoje, Vokietijoje ar
Švedijoje. Taip pat – ir pačioje Lenkijoje. Lietuvoje
atsirastų žurnalistų, kurie norėtų gilintis į šią temą –
aiškintųsi priežastis, kas, kaip ir kodėl rusiškas
intrigas kursto Varšuvoje. Bet tokie žurnalistiniai tyrimai
imlūs ir laikui, ir lėšoms. Juk be ilgesnės komandiruotės į
Varšuvą žurnalistinį tyrimą šia tema vargu ar įmanoma
parengti.
Paskaičiuokite, kiek visa tai gali kaštuoti, įskaitant
išlaidas transportui, maistui bei nakvynei tegul ir pigiuose
viešbučiuose. O Lietuvos valdžia savai žiniasklaidai sukūrė
tokias sudėtingas sąlygas, kad tie leidiniai, kurie galėtų imtis
šios temos dėl geresnės materialinės padėties, šito
daryti nenori, o tie, kurie norėtų – dėl finansų stokos to
padaryti nepajėgūs.
Gintaras Visockas – Lietuvos žurnalistas, interneto tinklalapio Slaptai.lt steigėjas.