Nepatogūs klausimai

GINTARAS VISOCKAS

Šią savaitę susitikau su Vilniaus universiteto profesoriumi Vytautu Daujočiu. Prof. V. Daujotis padovanojo ką tik išleistą veikalą ,,Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė”, kurioje drauge su Arvydu Janulaičiu, Vytautu Radžvilu ir Rimantu Petru Šližiu ,,įvairiais aspektais nagrinėja vadinamąją krepšelinę Lietuvos aukštojo mokslo reformą bei argumentais ir faktais parodo, kaip ir kodėl teisingumo ir nešališkumo principus aukštajame moksle paneigęs krepšelinės reformos eksperimentas veja jaunimą iš Tėvynės ir virto nusikaltimu tautai”.

Būtent šiame pagrįstame, analitiniame darbe pateikiami visuomenei beveik nežinomi faktai apie nesėkmingus mėginimus pertvarkyti ir modernizuoti aukštojo mokslo sistemą. Būtent šie duomenys leidžia ,,geriau suvokti, kokios gelminės priežastys lėmė nuolat didėjančią krizę”.

Prof. V. Daujočio pastebėjimai sukrėtė. Lietuvos studentai masiškai važiuoja studijuoti svetur, ypač į Didžiosios Britanijos universitetus. Lietuva čia – pirmaujanti. Kitos valstybės nepasirinko tokios ydingos sistemos, todėl jų jaunuoliai ir merginos taip masiškai nesiveržia siekti aukštojo mokslo svetur. O Estija, iš pradžių pasirinkusi labai panašų kelią kaip ir Lietuva, vadinamosios krepšelių politikos šiemet jau atsisako, ir kitais mokslo metais studentus kviesis į savo aukštąsias mokyklas visai pagal kitus principus, nei mums įpiršo Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius bei jį palaikiusios politinės jėgos.

O tai reiškia, kad Estijai pavyks didžiąją dalį estų jaunimo sulaikyti nuo masiškų emigracijų. Lietuvoje kol kas viskas atvirkščiai. Lietuva rinktis studentus vis dar linkusi ydingai – ne pagal gabumus mokslui bei darbštumą, o pagal ,,piniginės storį”. Galų gale vadinamoji krepšelinė sistema studentus supriešino vieną su kitu, sužlugdė studentišką vienybės jausmą, nes visi studentai bijo prarasti valstybės apmokomą studijų vietą ir nelinkę vienas kitam padėti.

Apie tragišką padėtį aukštosiose mokyklose esame daugmaž visi girdėję. Tačiau nežinome ,,konkrečių giluminių priežasčių”. Todėl ši knyga ir yra aukso vertės. Bet jos išleidimas – dar ne viskas. Knygos autorių laukia sudėtingas uždavinys. Išleisti rimtą knygą ir ją atiduoti knygynams – tik pusė darbo. Dar privalu pasirūpinti, jog rimtą, svarbią žinią skelbianti knyga pasiektų plačiąją Lietuvos auditoriją ir tuo pačiu taptų rimtu trukdžiu aukštojo mokslo reformą sužlugdžiusiems politikams tęsti politinę karjerą.

Nūnai nereikia stebėtis, jog šiandieniniai Lietuvos aukštųjų mokyklų ir universitetų studentai nebežino net svarbiausių Lietuvos istorijos dalykų. Turime Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centrą, leidžiame istorines knygas apie miško brolius, tremtis, analizuojame nusikalstamą KGB veiklą. Štai viešai skelbiame archyvuose turimų buvusių KGB agentų ir KGB rezervistų pavardes. O kokia nauda iš tokios veiklos? Pasirodo – minimali.

Mykolo Romerio universiteto docento, politologo Vytauto Dumbliausko teigimu, kai kurie mūsų studentai jau nebežino, kas yra prof. Vytautas Landsbergis. Tiesa, kai vienos paskaitos metu dėstytojas pasiteiravo, kokių nuopelnų Lietuvai turi prof. Vytautas Landsbergis, tai studentai prof. V. Landsbergį supainiojo su jaunesniuoju Vytautu V. Landsbergiu, pastaruoju metu daug rašančiu mūsų spaudoje. Ironiškai kalbant, džiugu bent dėl tokių – tėvo ir sūnaus – supainiojimų.

O padėtį tiriant rimčiau turėtų būti baugu ir nejauku: aukštosiose mokyklose studijuojanti jaunoji karta sunkiai beišvardintų Kovo 11-osios Akto signatarus, vargiai prisimintų visų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrėjų pavardes... Vadinasi, jiems, studentams, galbūt jau sunku suvokti net esminius dalykus. Pavyzdžiui, kodėl KGB laikoma nusikalstama organizacija.

Primityvieji patriotai greičiausiai čia puls barti lietuviškąją žiniasklaidą, esą ji vaikosi vien pramogų, pelno ir menkai rūpinasi prasmingomis laidomis bei analitiniais straipsniais. Tokie priekaištai, be abejo, nėra iš piršto laužti. O gal lietuviškoji žiniasklaida dabarties sąlygomis ir negali būti žymiai gražesnė ir dailesnė? Juk lietuviškosios žiniasklaidos lygis priklauso ne vien nuo leidėjų ir redaktorių gražių bei juodų kėslų. Lietuvos žiniasklaidos brandumui įtakos turi ir mokesčių dydis, ir įstatymai, nustatantys atsakomybę už šmeižtą ir įžeidimą, ir popierio kainos, ir transporto, kompiuterių, mobiliojo ryšio išlaidos.

Žodžiu, prieš kaltindami Lietuvos visuomenės informavimo priemones tikromis ir menamomis nuodėmėmis pirmiausiai teiraukimės, kokių gi kvailysčių prikrėtė politikai bei žiniasklaidos ekspertai – teoretikai, kurdami žurnalistų veiklą apribojančius įstatymus bei potvarkius. Nes tik keldami šį klausimą galime tikėtis, jog ilgainiui Lietuvoje ims atsigauti tie, kurie nuoširdžiai nori užsiimti sudėtinga, rizikinga, specialių žinių, patirties ir išsilavinimo reikalaujančia veikla – tiriamąja žiniasklaida.

Tiriamosios žiniasklaidos Lietuvai išties labai reikia. Įvykiai veja įvykius. Sakykim, Latvijos gynybos ministras Artis Pabriks ragina Lenkiją neaštrinti retorikos dėl tautinių mažumų padėties Lietuvoje, pabrėždamas, jog Varšuvos argumentai jam akivaizdžiausiai primena Maskvos poziciją dėl rusakalbių Latvijoje.

Ši žinia kaip informacinis pranešimas pasirodė daugelyje Lietuvos informavimo priemonių, įskaitant ir Delfi.lt Šią žinią ,,Facebook” puslapyje kaip įmanydami platino tautininkiškas idėjas puoselėjantys politiniai veikėjai. Bet šito maža. Panašiai kaip Latvijos gynybos ministras mąstančiųjų būtina ieškoti Estijoje, Vokietijoje ar Švedijoje. Taip pat – ir pačioje Lenkijoje. Lietuvoje atsirastų žurnalistų, kurie norėtų gilintis į šią temą – aiškintųsi priežastis, kas, kaip ir kodėl rusiškas intrigas kursto Varšuvoje. Bet tokie žurnalistiniai tyrimai imlūs ir laikui, ir lėšoms. Juk be ilgesnės komandiruotės į Varšuvą žurnalistinį tyrimą šia tema vargu ar įmanoma parengti.

Paskaičiuokite, kiek visa tai gali kaštuoti, įskaitant išlaidas transportui, maistui bei nakvynei tegul ir pigiuose viešbučiuose. O Lietuvos valdžia savai žiniasklaidai sukūrė tokias sudėtingas sąlygas, kad tie leidiniai, kurie galėtų imtis šios temos dėl geresnės materialinės padėties, šito daryti nenori, o tie, kurie norėtų – dėl finansų stokos to padaryti nepajėgūs.

Gintaras Visockas – Lietuvos žurnalistas, interneto tinklalapio Slaptai.lt steigėjas.