Dr. Leonidą Ragą į savo gretas mielai priėmė Plungės tremtinių choras ,,Tėvynės ilgesys”.   
Organizatorių nuotr.

Tremtiniai pabėgėlį dypuką priėmė kaip brolį

Leonidas Ragas

Šie metai Lietuvoje pažymėti keliomis svarbiomis sukaktimis, susietomis su kovotojais už Lietuvos laisvę. Gegužės mėnesį buvo paminėtos didžiausio Lietuvos istorijoje, 12,000 šeimų trėmimo 65-osios metinės. Birželio mėnesį buvo minimos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susibūrimo dienos 25-osios metinės, o „Tremtinio” klubo steigiamojo suvažiavimo 25-metis bus minimas spalio mėnesį. Šis klubas peraugo į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą (LPKTS), kuri pirmą rugpjūčio savaitgalį surengė tradicinį, jau 23-iąjį sąskrydį „Su Lietuva širdy”. Kadangi praeityje dėl visokiausių priežasčių neteko nė sykio šiame sąskrydyje dalyvauti, šiemet, žinodamas, kad vasarą būsiu Lietuvoje, iš anksto pasižadėjau nuvykti į šventę.

 Rugpjūčio 3 d., šeštadienį, iš pat ryto pasistengiau atsirasti Ariogaloje. Prieš tradicinę eiseną nuo Ariogalos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios link Dubysos slėnio šaligatviuose rinkosi žmonės, siekiantys iš arčiau pamatyti šventiškas, su vėliavomis išsirikiavusias delegacijas. Mano akį pagavo kitoje gatvės pusėje besigrupuojantys pasipuošę geltonomis kepurėmis buvę kaliniai ir tremtiniai, o ypač atkreipė dėmesį jų iškeltas transparantas su užrašu „Plungė”. Kaip buvęs plungiškis perėjau gatvę norėdamas palinkėti jiems gero vėjo žygyje. Tačiau vos spėjau pasakyti, kad gyvenau Plungėje 6 metus, iki 1940 m. vėlyvos vasaros, ir kad Telšių gatvėje pro tvorą veizėjau į iš Rytų atsivelkančius sovietų kareivius, išsyk – kaip to paties lizdo paukštis – buvau broliškai priimtas į šventinės eisenos gretas. Smagu buvo pakiliai žygiuoti pagal Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų pučiamųjų orkestro tautinių melodijų maršus. 

Mane „įsūnijo” Plungės tremtinių choro „Tėvynės ilgesys” nariai. Pas juos pakliuvęs per daug neišsigandau, nes kadaise, 1950-aisiais Čikagoje, Bridgeporte, giedojau Šv. Jurgio bažnyčios chore, kuriame chorvedžiais buvo muzikai Antanas Pocius, Ričardas Sabonis, sol. Vladas Baltrušaitis, – taigi esu su šiokiu tokiu choristo atestatu. Taip pat priklausiau operetės žanrą propaguojančiam chorui „Pirmyn”, kurio ilgametis spiritus movens buvo, Brocktone, Massachusetts, gimęs Kazys Steponavičius, 1938 m. Lietuvoje Prezidento Antano Smetonos aktu apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio ordinu, bei Jaunosios Lietuvos sąjungos garbės ženklu. 1956 m. teko dalyvauti Čikagos ,,Coliseum” vykusioje I JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje ir kartu su  1,200 choristų pasiguosti pasauliui apie Lietuvai okupanto daromas skriaudas, maldauti jai laisvės. Tai buvo tada...

Dabar gi, pasiekę Dubysos slėnyje, tribūnoje, choristams paskirtas vietas, stebėjome LR vėliavos pakėlimą ir šventės aukuro įžiebimą. Ištvermingasis jungtinis buvusių tremtinių choras nuo 11 valandos ryto talkino J.E. arkivyskupui metropolitui Sigitui Tamkevičiui (taip pat buvusiam tremtiniui), atnašavusiam šv. Mišias už Tėvynę. Saulėta diena privertė choristus kentėti alinantį karštį, todėl po Mišių, likus tik keliolikai minučių iki kitos programos, buvo grynas išganymas kitame didžiulės aikštės gale aptikti gėrimų kioską ir, nors ir paskubomis, su naujais bičiuliais atsigaivinti lietuvišku alučiu.

Numalšinę troškulį skubėjome atgal į tribūną. Man dar reikėjo susipažinti su chorvedės Agnietės Lizdenytės įduotais atliekamų kūrinių žodžiais ir gaidomis. Tarp kitų gerai žinomų ir mielų tremtinių širdžiai dainų atlikome ir užsienyje populiarią dainą, kurios tekstą sukūrė žinoma pramoginės muzikos atlikėja, Čikagoje ilgus metus gyvenanti Vanda Panavaitė-Stankienė. Dar 1942 m. Lietuvoje išspausdintas jos eilėraštis „Kariui” vėliau virto partizanų daina „Stoviu aš parimus”.

Tarp dalyvavusių sąskrydyje Seimo narių buvo istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Anušauskas, visiškai neseniai Pasaulio lietuvių centre (Lemonte) pristatęs savo naujausią knygą „Teroras 1940–1958 m.”. Prof. Vytautas Landsbergis su žmona Gražina šiais metais sąskrydyje nedalyvavo dėl savo vaikaitės sutuoktuvių, tačiau buvo perskaitytas nuoširdus jų sveikinimas. Susirinkusiuosius taip pat sveikino Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas Pocius ir Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas (pastarasis, būdamas medicinos daktaru ir LR sveikatos apsaugos ministru, 1991 m. skatino Čikagos dantų gydytojų bendradarbiavimą su Kauno Medicinos Akademijos stomatologijos fakultetu).

Po koncerto vaišinomės daugiausia savo pačių atsivežtais valgiais bei gėrimais. Nors ant stalo buvo ir prancūziško konjako, mane labiau traukė naminis vyšnių vynas. Nuotaikingoje šeimyniškoje aplinkoje užkandęs, atsigaivinęs ir naujos bičiulystės įkvėptas būčiau mielai dar pasilikęs svetingoje, patriotiškai nusiteikusioje draugijoje  ir pasiklausęs Dzūkijos bardo Alberto Antanavičiaus bei liaudies muzikos ansamblio „Kitava”. Atrodė, kad ir vėliau vakare dar būčiau pakankamai turėjęs jėgų kartu su jaunesniais džiaugtis grupės „Skylė” atliekamomis dainomis jaunimui skirtoje vakaronėje, bet ...reikėjo grįžti į Vilnių. Su gailesčiu apleidau Maironio apdainuotą Dubysos slėnį.

Už suteiktą progą šventėje patirti neeilinį dvasinį džiaugsmą esu be galo dėkingas Plungės LPKTS chorui „Tėvynės ilgesys”, o ypač choro dalyviams Matui Duobliui, Juozui Juškevičiui, Pranui Puplauskui, Pranui Uktveriui, Albertui Urbonui ir chorvedei muz. Agnietei Lizdenytei. Dėkingas jiems už tai, kad  kaip brolį į savo gretas priėmė pabėgėlį dypuką.



23-iojo sąskrydžio ugnį įžiebė ilgametis LPKTS vadovas, partizanas Antanas Lukša.