Dr. Jurgita Saltanevičiūtė-Antoine su vyru Gary ir dukrele Medeina.     J. Antoine albumo nuotr.

Trys dienos tarp lakotų - 2

Antanas Saulaitis, SJ

Jautrus buvo Roger Milk pasisakymas. Augęs šeimoje be lakotų kalbos, išvyko dirbti Čikagoje, vis kopdamas aukštyn savo profesijoje, kaip sakė, lipdamas ant kitų galvos ar užstodamas varžovams kelią. Vieną dieną suvokė, kad dėl ambicijos liko vienas, be šeimos, be vertingų dalykų. „Turiu grįžti namo”, – sakė sau. Keliskart pokalbiuose patvirtinta tikrovė, kad kalba perduoda ir kultūros vertybes, visą genties ar tautos tradiciją, pasaulėjautą, žmogiškų santykių pobūdį. Suaugęs mokėsi kalbos iš puikiai lakotiškai kalbančios žmonos, Gary Antoine motinos. Ši, Medeinos močiutė, sako, kad sunku su kalba, kai negyvena genties žemėse – nėra su kuo kalbėtis. Tada tinka papasakoti, kaip prieš porą dešimtmečių Indianapolyje atsidūrusi lietuvių šeima spaudon įdėjo skelbimėlį, kviesdama lietuvių kilmės žmonės pas save – nustebo, kiek susirinko. Dabar ten ir mokyklėlė, ir šokių grupė, ir orkestrėlis. Sičangu lakotų plotas kažkada apėmė 450,000 ha, tačiau baltieji apgyvendino vis daugiau žemių (liko 220,000 ha), kuriuose gyventojų dauguma – čiabuviai. Nelaimingas buvo vienos teismo bylos nuosprendis, kad galima atimti iš indėnų žemių plotus, kuriuose čiabuviai jau mažuma.

Gale Spotted Tail (Dėmėta Uodega) rūpinasi įvairiais projektais, įskaitant švietimo ir auklybos. Kaip švietimo reikalais, taip ir kitais svarbus yra vietinių, t. y., lakotų ar kitos genties įnašas rengiant vadovėlius, mokant apie sveikatą, gyvenseną, visuomenės sandarą. Kaip pavyzdį jis paminėjo indėnišką lopšelį kūdikiui (lopšelinę lentą), įgyvendinusią tūkstantmetę patirtį apie kūdikio priežiūrą ir ryšį su motina.

Globėjai Jurga ir Gary susitarė  dėl mūsų susitikimo su jėzuitų St. Francis misijos vadovu. T. John Hatcher, SJ maloniai priėmė ir aprodė sodybą. Su diakonu Ben Black Bear Jr. (Juodasis Lokys) kilo kalba apie lakotų kalbos studijas, žodynus ir kalbos kultūrą. Iš šio pokalbio, dr. Saltanavičiūtės pastabų ir kitų susitikimų aišku, kiek dėmesingai kalba tyrinėtina kartu su kalbančiųjų aplinka. Būna lakotiškai kalbančių, kurių sakinių sudėtis paveikta anglų kalbos sąrangos. Versdami žodžius, posakius, išsireiškimus, turi kelis kartus aiškintis, ką norima pasakyti ir kiek ar kaip galima pritaikyti žodžius anglų kalba. Labai aišku, kad žodyną tinkamai sudaryti tegalima įsijautus į lakotų kultūrą. Pasitarus su sklandžiai lakotiškai kalbančiais paaiškėja, kiek vertimas atitinka originalo minčiai ar prasmei. Kita proga Mary Sue sakė, kad lakotų kalba labai vaizdinga. Jos klausė, kaip lakotiškai vadinasi JAV vakarų ir pietvakarių augalas juka. Nesama vieno žodžio, yra sudurtinis „ilgaplaukis”   (pagalvoju apie lietuviškus pavadinimus, tokius kaip „ožkabarzdis”). Jurgita paaiškino, kaip kitakalbiai ieško atitikmens žodžiui „draugas”, „draugė” (angl. friend). Lakotų kultūroje ir kalboje tėra žodis vyro su vyru draugystei ir moters draugei, bet nėra bendrinio žodžio, kadangi vyro-moters ar moters-vyro draugysčių nesama (tačiau tarp giminaičių kitaip). Gary Antoine sakė, kad jam buvo savotiška kalbėtis su Jurgitos motina, savo uošve, nes lakotų kultūroje tai neįprasta.

T. Hatcher sakė, kad jėzuitai po 140 metų darbo St. Francis misijoje (jie aptarnauja ir penkias kitas vietoves) nusprendė pasitraukti. Ruoša šiai permainai vyksta jau dešimtmetį – mokyklą, radijo stotį, muziejų, reabilitacijos centrą (ten renkasi ir  Anoniminių alkoholikų ir Alanono grupelės), tarnystę savižudybės reikalais, savanorių dantų gydytojų kliniką ir visą kita pamažu perima lakotai. Šiais metais nuo trečiokų pradedama Nativity pobūdžio nauja mokykla, pridedant po klasę kasmet, tęsiant t. Buechel priesaiką gerbti vietinę kultūrą ir papročius. Atstatoma viesulo apgriauta patalpa, numatoma statyti šiuolaikinę mokyklą, vėl užveisti sodą ir daržą. Keturiems jėzuitams talkina du, kartais keturi Jesuit Volunteer Corps savanoriai iš kitų valstijų. Jėzuito brolio 1922 m. statyta  bažnyčia nuostabiai šviesi, atnaujinta, visur ryškūs čiabuvių raštai, altorius užklotas skiautinių staltiese.

Kun. Buechel (1874–1954) rinko ir pirko indėnų rankdarbius, aprangą, įrankius, avalynę ir kt. Be galo įdomus muziejuje turimas indėniškų metraščių (nuo  1702 m.) rinkinys ant odos, vėliau ant vaškuoto popieriaus kiekvieneriems metams išpieštas piešinėlis, primindamas tų metų svarbiausius įvykius. Tik metraštininkas ir galėdavo iš atminties paaiškinti. Šiame muziejuje, visose rankdarbių bei čiabuvių meno parduotuvėse, galerijose visada apstu skiautinių antklodžių. Pasirodo, kai baltieji išpjovė pagrindinį maisto, reikmenų ir kultūros šaltinį – milijonines bizonų bandas (iš 30–40 mln, liko tik 1,000), jėzuitų misijoje pradėtos gaminti geometriniais simboliais išsiuvinėtos antklodės, atstojančios stumbrų odą ir kailinius šilumai, aprangai ir apeigoms.

Amžinos kalbos apie europiečius (vėliau vietinius) misionierius, bažnyčias ir lakotų (ar kitų čiabuvių) kultūros bei kalbos išlikimą. Pvz., tradicinėse žemėse, dabar jau nepriklausančiose Rosebudo rezervatui, daugiau bažnyčių, silpnesnė kalba. Anais laikais katalikų ar episkopalų mokyklos su indėniukais elgdavosi kaip valdiškos mokyklos ir kitos JAV įstaigos. Vatikano II suvažiavimas (1962–1965) išdėstė katalikų supratimą, kad kiekviena kultūra yra vertinga, Dievas savo žmonėms apsireiškia visose ir visomis. Pasikeitė pažiūra į čiabuvių gyvenimą, vertybes, papročius. Labai gražus pavyzdys – t. Hatcher svečiui atšviestas 37 psl. dokumentas apie lakotų simbolių bei apeigų naudojimą katalikų liturgijoje – sakramentuose, laidotuvėse ir kitomis progomis. Tai penkių rezervatų apklausos bei pasitarimo vaisius. Gary sakė, kad lakotų maldų pobūdis kitoks negu krikščionių, kurie save laiką nusidėjėliais ir maldauja atleidimo. Lakotams malda yra bendravimas su dievybe, susijęs su visu gyvenimu (panašiai kaip Mary Sue aiškino apie savo papročius). Jaunimo pataisos namuose būna rytinė malda, kalba mokytojai, auklėtiniai, visa nuotaika persmelkta dvasingumu.

Dr. Jurgos vyras Gary Antoine su šeima dukart buvo Lietuvoje, jo sugebėjimas taikliai lanku šaudyti  buvo aprašytas medžiotojų žurnale. Rytinė mankšta – iš lanko saugioje vietoje į taikinį siųsti strėles. Jis tapo vienu geriausiu lankininku. Medžioklės metui atėjus, pirmas laikotarpis – tik lanku, vėliau ir šaunamu ginklu. Gary prieblandoje prisėlina prie elnio per tris metrus – abu nustemba susitikę. Gary nujaučia, kai netoliese yra koks žvėris. Jis labai vikrus – name delnan pagauna prazvimbiančią musę ir paleidžia lauke (prisimenu studentę Lietuvoje sakiusią, kad jos senelis vengia net ant skruzdėlės užlipti). Giliai pažindamas savo genties kultūrą, supranta ir platesnį pasaulį. Tad svečiui nesunku klausti ar domėtis, o namų šeimininkas pats daug parodo ir paaiškina.

Nuo rudens Antoine šeima gyvena švietimo valdybos namų sodyboje. Toji pati gatvė – gyva lakotų švietimo istorijos liudytoja. Joje senųjų laikų berniukų ir mergaičių bendrabučiai, mažiems ir didesniems, dabar paversti kitiems tikslams. Dar niūresnė mokyklėlė ir kiti pereinamo laikotarpio pastatai, gatvės gale moderniausia mokykla, puošta lakotų motyvais. Gary vieną vakarą pavežiojo po Mission miestelio (per 1,000 gyventojų) ir priemiesčio Antelope (2,000 gyv.) šalutines gatves. Jose dar likęs vadinamų „Sioux 400” namelių, valstybės parūpintų pagal 19 a. sutartis. Buvę be izoliacijos, šildomi metaline krosnimi, suspausto popieriaus sienomis, tinkamai sausam pietvakarių, bet ne drėgnesniam Dakotų klimatui. Vėlesni nameliai kiek didesni, jau su izoliacija, dar vėliau – su visais patogumais ir erdvesni, tik išlieka tas pats vieno aukšto keturkampis stilius.

Bus daugiau.


Antano Saulaičio, SJ nuotr.