LR KONSTITUCIJOS AUTORIUS
R. OZOLAS ATSAKO Į KLAUSIMĄ DĖL DVIGUBOS PILIETYBĖS

Lietuvos ir išeivijos spaudoje dvigubos pilietybės klausimu parašyta daug straipsnių, elektroniniuose tinklalapiuose pareikšta daug nuoširdžių ir piktų nuomonių, tačiau neteko matyti, kad būtų kreiptąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucijos autorius ir paklausta: ,,Kokia buvo Jūsų intencija dvigubos pilietybės klausimu, kai kūrėte šį dokumentą?” Autorių paaiškinimas yra svarbus ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms.

LR Konstitucijos pirmame skirsnyje, antrame straipsnyje teigiama, kad ,,Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”. Nesitikėjome tokio gausaus lietuvių išvykimo iš Lietuvos. Esame maža Tauta, todėl kyla klausimas, kaip mes savo plačiai po pasaulį pasklidusią Tautą sugebėsime išlaikyti? Išeivijoje vyrauja nuomonė, kad dvigubos pilietybės pripažinimas padėtų šią problemą spręsti.

LR Konstitucijos 12 straipsnyje pabrėžiama: ,,LR pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais”, o II skirsnyje ,,Žmogus ir valstybė” 18 straipsnyje vėl kartojama: ,,Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.” Ar dvigubos pilietybės sąvokos praplėtimas, remiantis prigimties teise, yra priimtinas atsakymas? O gal, sekant lenkų pavyzdžiu, būtų realu įvesti Lietuvio pasą?

Liūda Rugienienė



TROJOS ARKLYS UŽ VARTŲ

Romualdas Ozolas

Jau ir anksčiau dviguba pilietybė nebuvo neproblemiška: gali ar negali dalyvauti abiejų šalių rinkimuose, privalo ar neprivalo tarnauti antrosios pilietybės šalies kariuomenėje dviejų valstybių pilietis? Teisininkai gali remtis įvairiais principais ir precedentais, aiškindami tos ar kitos interpretacijos naudai. Faktas liktų faktu: problema neišnyksta, jeigu į dvigubos pilietybės praktiką žiūrėsi rimtai, kriterijumi laikydamas visų pirma valstybę.

Dabar, kai į naujojo šaltojo karo ginkluotę Rusija įtraukė ir dvigubą pilietybę, nelieka abejonių, kad jos samprata turi būti išgryninta visų pirma galimybių tą sudvigubinimą panaudoti prieš valstybę požiūriu.

Pilietybės institutu Rusija naudojosi, rengdamasi veiksmams Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. Konstitucinė nuostata, kad Pietų Osetijos ir Abchazijos žmonės yra Gruzijos piliečiai, buvo „išplauta” jiems suteikinėjant Rusijos pilietybę. Latvijoje, kur dar daug gyventojų rusų, Maskva dviems iš jų suteikė Rusijos pilietybę. Latvijos vadovybė buvo ryžtinga: panaikino jų gyvenimo Latvijoje teisinę bazę ir kaip Rusijos piliečius deportavo. Rusijos akcija buvo užgniaužta pačioje užuomazgoje.

Lenkija, vėl kurianti „Didžiąją Lenkiją”, elgiasi apdairiau: neįpilietindama už šiandieninės valstybės ribų gyvenančių lenkų, savosios „Lenko kortos” pagalba ryškinasi eventualius savo piliečius „kresuose” (t. y. savo šiandieniniuose pasieniuose) arba aktyvius Lenkijos didybės kūrėjus visame pasaulyje ir dirba propagandinį aiškinamąjį darbą.

Pasaulyje, kurio organizatoriai iš principo kvestionuoja nacionalinę valstybę, o praktiškai – ir sėkmingai ją silpnina, dvigubos pilietybės klausimas darosi kovos dėl nacionalinės valstybės išsaugojimo juridiniu frontu. Pripažindami dvigubą pilietybę, mes atvertume Trojos vartus. Kaip spręsti lietuvių, išsibarsčiusių po pasaulį ir norinčių likti lietuviais, problemą?

Sprendimą siūlo jau praktikuotas Lietuvio pasas, arba, kaip mes vadinom, „Lozoraičio pasas”. Pagal specialų įstatymą parengtas dabartinis Lietuvio pasas galėtų užtikrinti žmogaus, kaip lietuvio, prigimtines teises, nesuteikdamas tik svarbiausios pilietinės teisės – teisės balsuoti. Svarbiausia, Lietuvio paso įstatymas turėtų numatyti operatyvų ir be jokių kliūčių ar išlygų pilietybės atkūrimą ar įgijimą žmogui grįžus Lietuvon ir atsisakius kitos valstybės pilietybės.

Lietuviams Europos Sąjungoje apskritai nederėtų kalbėti apie dvigubą plietybę, nes visas Sąjungos teises užtikrina sąjunginė pilietybė, kurią Seimas mums suteikė, ratifikuodamas Lisabonos sutartį. O jeigu žmogus nori naudotis dar ir Ispanijos ar Airijos įstatymais, Lietuvos, kaip valstybės, jis iš esmės atsisako. Lietuvio pasas padėtų tokiam išsaugoti pilietybės atkūrimo teisę, leistų jausti savo etninę kilmę, bet nustatytų ir aiškius asmens juridinius santykius tiek su Ispanija ar Airija, tiek su Lietuva.

Buvau LR Konstitucijos kūrėjų grupės narys. Konstitucija projektavome nacionalinę Lietuvos valstybę, ir nieką kita. Apie dvigubą pilietybę nei kalbėta, nei galvota kaip nors kitaip, kaip apie kitos valstybės piliečio ypatingo pagerbimo būdą. Stebėjausi, kaip taškomasi tuo garbingu titulu. Kai kurie atvejai net pribloškė. Kalbos apie referendumą, įteisinantį masinį dvigubos pilietybės praktikavimą kaip lietuvybės gelbėjimo būdą, – naivus nesusipratimas, jeigu ne blogiau. Mylėti Lietuvą be juridinių pareigų galima ir su Lietuvio pasu. Mylėti Lietuvą su visomis iš to išplaukiančiomis pareigomis – tai gyventi Lietuvoje arba pasaulyje tik su Lietuvos Respublikos pasu.

Kitų variantų šiandien nebelieka, jeigu kalbame apie Lietuvos valstybę, o ne to ar kito lietuvio įgeidžius.