Laimingas –
daug metų atidavęs Lietuvių operai

JAV LB Lemonto apylinkė rugsėjo 21 d., sekmadienį, 4 val. p. p. maloniai kviečia į Lietuvių operos (LO) pa­ge­rbimo vakarą, kuris vyks Jaunimo centro didžiojoje salėje, 5620 S. Claremont Ave., Chicago. Susitiksite su buvusiais ir dabartiniais Lie­tuvių operos solistais ir atlikėjais. Vakarą ves svečias iš Lietuvos muzi­kologas Vaclovas Juodpusis.

Ne tik JAV, bet ir viso pasaulio lietuviai gali didžiuotis, kad Lietuvių opera jau per 50 metų džiugina muzikos gerbėjus, aukština lietuvių kultūrą. Kiek žmonių, neskaičiuodami laiko, dirbo tam, kad Opera galėtų gyvuoti. Visų jų neišvardinsi. Vienus jų sutiksime pagerbimo vakare, kitus, išėjusius amžinybėn, pagerbsime tylos minute. Mane, kaip ir daugelį stebina tas unikalus reiškinys – šitiek metų išlaikyti Operą svečioje šalyje. Dar labiau stebina žmonės, atidavę jai daug metų. Ir jų yra nemažai. Šį kartą pakalbinau Operos veteraną Jurgį Vidžiūną. Pasirinkau jį ne norėdama išskirti iš kitų veteranų tarpo, o tik todėl, kad dažnai jį sutinku besidarbuojantį ,,Drauge” – tai laiškus padedantį išsiųsti, tai loterijos bilietus, tai vėl kokį darbą dirbantį. Šį kartą taip pat susitikome redakcijoje ir pasikalbėjome apie 46 J. Vidžiūno šiame kolektyve praleistus metus.

– Nuo kada J. Vidžiūnas ,,susirgo meile operai”?

– Dainavimas prasidėjo Vokietijoje, dar esant DP stovyklose. Mes, 40 vyrų, dainavome chore, dirigavo Aleksandras Kučiūnas. Vėliau su šeima emigravome į Kanadą, kur dainavau bažnytiniame chore, atlikdavau programas Vasario 16-osios proga, su žmona dalyvavome kituose renginiuose.

1959 m. likimas atvedė į JAV. Noras dainuoti niekada nebuvo praėjęs. Susipažinau su Kaziu Skaisgiriu, kuris buvo man, atvykėliui, labai draugiškas. Jis ir pakvietė mane į operos chorą. Pradžioje jaučiausi svetimas, bet nepasidaviau ir lankiau repeticijas, buvau eilinis tenoras. Po kurio laiko mane pasiūlė į valdybą. Taigi chore dainavau 46 metus, valdyboje išdirbau 40 metų.

– Ką veikė valdyba?

– Darbo buvo tikrai nemažai. Vienas svarbiausių – reikėjo rasti rėmėjus, nes operos pastatymas nemažai kainuoja. Beieškant rėmėjų būdavo visokiausių istorijų. Kartą nuėjau pas Mulionį, kuris tuo laiku Brighton Park turėjo taverną ir buvo pažadėjęs pinigų Operai. Man ten bebūnant staiga įeina 2 vyrai, paguldė mane ant grindų, pridėjo šautuvą prie smilkinio, o savininką parvertė ant grindų, paėmė iš kasos pinigus ir pa­bėgo. Likome be pinigų, bet, ačiū Dievui, gyvi.

Dažnai būdavo taip, kad kasoje neturime pinigų. Tad jų ieškojome įvairiais būdais. Kartą Melrose Park buvo gegužinė. Nuvažiavau – ir surinkau nemažai pinigų. Pamenu, tada daktaras Konstantinas Jablonskis man davė 200 dol. Tais laikais tai buvo dideli pinigai.

Nelengvi buvo ir kiti darbai – rūpestis programomis, natomis, pooperinės puotos ruošimas, svečių apgyvendinimas, kostiumų ir dekoracijų gavimas... Visų darbų neišvardinsi.

Reikia turėti pažinčių, reikia prieš kiekvieną nusilenkti, labas pasakyti.

Vėliau pradėjome visoje Amerikoje platinti loterijos knygutes. Tada mane jau žmonės pažinojo, tačiau gaudavau visokių laiškų – ,,Daugiau man nesiųsk, aš nemėgstu operos” ir t.t. Aš sugyvenau su visais ir man sekdavosi rinkti aukas. Esu laimingas, kad valdyboje išdirbau 40 metų.

– Iš kur tas noras dainuoti?

– Tiesiog visada patiko dainuoti. Kaimynystėje gyvenome trys tenorai, tai giedodavome per gegužines pamaldas, o ir taip susirinkę padainuodavome. Nuo tada ir prasidėjo mano dainavimai, nors nei mama, nei tėvas nebuvo dainininkai. Iš keturių brolių ir keturių seserų aš tik vienas dainavau. Mama vis sakydavo: ,,Jurguti, tavo dieviškas balsas”.

– O niekada nekilo noras studijuoti dainavimą?

– Ne, ne, niekada. Buvau jaunas, norėjau eiti partizanauti, bet atkalbėjo vyresnis brolis. 16 metų atsidūriau Vokietijoje. Karas, stovyklos, emigracija – visa jaunystė prabėgo sumaištyje ir apie jokius dainavimo mokslus nebuvo net kalbos. 1949 metais sukūriau šeimą. Ačiū jai, kad palaikė mano ,,nuklydimus į Operą”. Abu sūnūs ir žmona ne tik palaikė, bet ir daug talkino Lietuvių operai. Daugelį metų mūsų namuose vyko Lietuvių operos posėdžiai. Turiu 6 anūkus. Viena anūkė turi neblogą balsą, dainuoja solo mokykloje.

– Jūsų visas laisvalaikis skirtas dainavimui?

– Dainavau, dainavau. Kai dar dirbau, laukdavau penktadienių, jokių viršvalandžių tą dieną negalėdavo būti – reikėjo skubėti į repeticijas. Kartais keista girdėti iš naujų dainininkų – aš negaliu ateiti. Man penktadienis būdavo šventa diena. Nesu praleidęs nė vienos repeticijos. Dar ir dabar kviečia ateiti dainuoti, bet nutariau, kad jau užtenka, savo atidainavau. Ir tokių atsidavusių Operai buvo nemažai. Daug metų repeticijose buvome kartu: Vytautas Kupcikevičius, Vaclovas Momkus, maestro Alvydas Vasaitis, Vytautas Radžius, aš. Visi mes – Lietuvių operos veteranai. Malonu būdavo susitikti, pabendrauti.

Pradžioje Operos spektaklius statydavome savomis jėgomis. Amerikon atvyko daug balsingų žmonių – Dana Stankaitytė, Algirdas Brazis, Aldona Stempužienė, Jonas Vaznelis, Stasys Baras, Arnoldas Voketaitis ir daugelis kitų. Vėliau teko solistus kviestis iš Lietuvos. Visais tais darbais taip pat rūpindavosi valdyba.

– Nuo kada spektakliai prasidėjo Morton gimnazijoje?

– Esame Lietuvių operos spektaklius rodę Lyric Opera, Maria High School, o nuo 1991 m. visi spektakliai vyksta Morton gimnazijoje. Nuo tada pradėjome kviestis ir solistus iš Lietuvos. Po spektaklių rengdavome pooperinius pokylius, kurie dabar jau neberengiami.

– Kodėl jie neberuošiami?

– Viskam ateina laikas. Pooperiniai pobūviai išnyko dėl lėšų stokos, buvo per sunku išlaikyti finansiškai visą mėnesį žmones, juos reikia užimti, maitinti, vežioti. Be to, ir atva­žiavę turi visokių planų ir įsipareigojimų, kurių negali keisti.

– Garsūs būdavo ir Naujametiniai pokyliai?

– Buvome pasiskirstę – V. Momkus ruošdavo Naujųjų metų pokylį, o J. Vidžiūnas – Operos pokylį. Tie pokyliai turėjo pasisekimą, į juos ateidavo daug žmonių. Tačiau, kaip anksčiau minėjau, dėl lėšų stokos juos teko nutraukti.

– Ar tarp naujai atėjusių į operos chorą matote atsidavusių žmonių?

– Taip yra labai atsidavusių, kurie daug dirba. Jie tikrai nori, kad opera gyvuotų. Daug dainininkų yra baigę Muzikos akademiją, gerai pasiruošę. Turime ir nemažai solistų, kurie įsijungė į Operą. Suprantu, kad naujiesiems labai sunku. Vyresnieji rėmėjai iške­liau­ja amžinybėn, o naujai atvažiavę dar nelabai aukoja Operai. O juk Lietuvių opera tikrai unikalus dalykas, būtų gaila, kad jos neliktų. Senais laikais operos sekmadienis būdavo didžiausia šventė – suvažiuodavo žmonės iš visos Amerikos, 68ojoje gatvėje dirbdavo visos tavernos. Tai buvo mūsų pasididžiavimas. Po tos šventės pirmadieniais neidavome į darbą (juokiasi). Buvo įdomus gyvenimas.

– O žmona ar nepriekaištaudavo, kad Jūsų penktadieniais vis nėra namuose?

– Žmona nepykdavo, tačiau kartais moterys jai paskambindavo (juokiasi). Tačiau ji tikrai buvo labai tolerantiška, niekada nėra pasakiusi, kad neisi į repeticijas. Ji mane suprato ir norėjo, kad aš dainuočiau. O aš taip pat nenuklydau (juokiasi).

– O ką J. Vidžiūnas veikė tada, kai nedainuodavo?

– Rengiau moteris kailiais (juokiasi). Baigiau dizaino kursus. Esu pasiuvęs daug kailinių moterims.

– Pamatęs kailiniais apsirengusią moterį, galite pasakyti, ar geros kokybės kailiniai?

– O taip, tikrai galiu. Ne tik ar geros kokybės kailiai, bet ir ar gerai pasiūti.