Pokalbis su JAV Lietuvių visuomeninio komiteto pavaduotoja

L. Tautkuvienė: ,,Mes visi telpame į 1940 m. birželio 15 d. rėmus’’

DALIA CIDZIKAITĖ

Diskusijos dėl naujo Lietuvos Pilietybės įstatymo, apie kurį kalbant išvengti klausimo apie dvigubą pilietybę vargu ar įmanoma, paskutiniu metu ir vėl atgijo. Sujudimas ypač pastebimas tarp Čikagoje ir jos apylinkėse gyvenančių lietuvių, šią vasarą čia buvo įkurtas visuomeninis judėjimas ,,Judėjimas Lietuvos pilietybei išsaugoti”, o šių metų liepos 10 dieną seniau įkurtas JAV Lietuvių visuomeninis komitetas (toliau – Komitetas) laišku kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą, Seimo pirmininkę ir Vyriausybę, siūlydamas iš naujo svarstyti Pilietybės įstatymą, įsigaliojusį šių metų balandžio 1 dieną.

Priminsiu, jog naujajame įstatyme sakoma, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu LR pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas ir jam nėra sukakę 21 metai; yra asmuo, ištremtas iš okupuotos LR iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę, arba tokio asmens palikuonis (vaikas, vaikaitis, provaikaitis); yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę, arba tokio asmens palikuonis; sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jis yra įvaikintas LR piliečių (piliečio) iki tol, kol jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs LR pilietybę; yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jį, LR pilietį, iki kol jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę.

Pagal naująjį įstatymą asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję LR pilietybės, turi neribotą teisę atkurti LR pilietybę, nesvarbu, kokioje valstybėje jie nuolat gyvena. Asmenys LR pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Lietuvių kilmės asmenys, niekada neturėję LR pilietybės, turi teisę supaprastinta tvarka ją įgyti, nepaisant, kokioje valstybėje (LR ar kitoje) jie nuolat gyvena, tačiau nėra kitos valstybės piliečiai.

2006 metų pavasarį įsikūrusio Komiteto nariai (šių metų birželio mėn. 18 d. pirmininku išrinktas prof. dr. Rimtautas Marcinkevičius) kreipėsi į aukščiau minėtas Lietuvos valdžios įstaigas ir pareigūnus, siūlydamas šiuo metu galiojantį Pilietybės įstatymą tobulinti – jį trumpinti, supaprastinti ir leisti LR pilietybę išsaugoti tiems kitos šalies pilietybę įgijusiems asmenims (bei jų palikuonims), kurių tėvai, seneliai ar jie patys buvo Lietuvos piliečiai iki SSSR okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Komiteto kreipimesi rašoma, jog ,,priėmus mūsų siūlomą įstatymo pataisą, reikėtų keisti ir Įstatymo septintąjį straipsnį, kuriuo nustatyti atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, pvz., dvigubą pilietybę galėtų turėti ištremti ir išvykusieji iš Lietuvos iki 1990 metų kovo 11 dienos, jų palikuonys ir t. t.”

Apie Komiteto siūlomą naują Pilietybės įstatymo pataisą, kuri suteiktų teisę LR pilietybę išsaugoti ir tiems, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990 m. kovo 11 d. ir turi įgiję kitos valstybės pilietybę, kalbėjomės su Komiteto pavaduotoja Ligija Tautkuviene.

– Gerbiama Ligija, Jūsų atstovaujamo Komiteto pasirinktas požiūrio į Pilietybės įstatymą kampas daug kam gali pasirodyti netikėtas – atskaitos tašku, svarstant pilietybės klausimą, siūlote imti ne 1990 m. kovo 11 dieną, bet 1940 m. birželio 15ą?

– Reikėtų šiek tiek grįžti į praeitį. 2007 metų pabaigoje Komitetas, atnaujinęs savo veiklą ir sudėtį, tolesne veiklos kryptimi pasirinko kovą už dvigubą pilietybę. 2008 m. kovo mėnesį per internetinį laikraštį Biciulyste.com ir paštu surengėme akciją – parašų rinkimą ,,Peticijai už dvigubą pilietybę”. Per penkias savaites buvo surinkta per 16,000 parašų, kuriuos įteikėme Seimui ir tuometiniam LR prezidentui Valdui Adamkui. Vėliau, jau perdavus parašus Lietuvai, dar sulaukėme papildomai 2,000 parašų. Deja, niekas nepasikeitė.

2009 m. sausio 31 d. – vasario 1 d. Pasaulio lietuvių centre, Lemont, kartu su Lietuvių fronto bičiuliais surengėme politinį savaitgalį, kuriame, be kitų klausimų, buvo kalbėta ir apie Pilietybės įstatymą. Deja, mūsų pastangas suteikti viltį – teisę pasinaudoti dvigubą pilietybę išplečiančiu Pilietybės įstatymu – už tėvynės ribų gyvenantiems Lietuvos žmonėms sužlugdė prezidentės Dalios Grybauskaitės veto ir vėliau tam veto pritarę Seimo nariai, priėmę įstatymą, nepalankų po 1990 m. kovo 11 d. iš Lietuvos išvykusiems ir kitos šalies pilietybę priėmusiems.

Tad pokalbiai, ką daryti, kaip paveikti valdžioje esančiuosius, vyko toliau, jie vyksta iki šiol. Visi turime Lietuvoje gyvenančių giminių, artimųjų, ir, kai su jais pakalbi, beveik visi jie pasisako už dvigubą pilietybę. Tarkime, mano giminėje 90 proc. yra už dvigubą pilietybę, 10 proc. – prieš. Pradėjau galvoti, kodėl taip yra: kodėl galiojantis įstatymas skiriasi nuo to, kaip žmonės – tiek gyvenantys Lietuvoje, tiek svetur – galvoja ir jaučia. Kaip tik šią vasarą pas mus paviešėti buvo atvažiavę mano draugai. Mums bekalbant apie pilietybę, jie pastebėjo, jog išplėtus LR pilietybės įstatymą pilietybę gaus ir rusai, gyvenę Lietuvoje. Rusais gąsdina ir prof. Vytautas Landsbergis.

1944 metų pavasarį, karui einant į pabaigą ir rusams artėjant prie Lietuvos, didelė dalis inteligentijos, ūkininkų, eilinių žmonių, sužinoję apie 1941 m. birželio 14 d. vežimą į Sibirą, masiškai traukėsi, bėgo iš Tėvynės. Į Sibirą išvežė didesnę dalį mano mamos giminių, kiti, spėję pasitraukti, vėliau iš DP stovyklų atsidūrė Amerikoje. Taigi klausimas paprastas – kas išvyko iš Lietuvos pokariniu laikotarpiu iki 1991 m. kovo 11 d.? Taip, buvo Nikita Chruščiov atšilimo laikotarpis ir tokių išvykusiųjų – vaikų, kuriuos iškvietė tėvai, ar tėvų, kuriuos iškvietė suaugę vaikai į JAV ar Angliją, buvo vienetai. Tuo tarpu žydai apie 1946–1948 m. masiškai, o vėliau pavieniui traukė į Izraelį, nors dalis jų jo nė nepasiekę, stengėsi patekti į JAV, o dalis rusų dar iki nepriklausomybės atkūrimo išvyko į Rusiją.

Dabar dar gąsdinama, kad, jei praplėsime dvigubos pilietybės ribas, žydai norės atsiimti savo turtą Lietuvoje. Mano nuomone, tai – ne argumentai. Esame demokratinė ir teisinė valstybė, todėl visi, kurie gimė Lietuvoje ar jų tėvai buvo nepriklausomos Lietuvos piliečiais (tai reikia įrodyti dokumentais), turi teisę į savo tėvų turtą. Aišku, tai turėtų būti pirminės ar pagrindinės šeimos nariai, kurie galėtų pretenduoti į tą išlikusį turtą. Juk puikiai žinome, kad šeimose net brolis brolį dėl žemės, dėl turto pasiųsdavo myriop.

Lietuvoje beveik neliko senbuvių žydų, dauguma šiuo metu ten gyvenančių atvažiavo iš Rusijos. Atskirkime tuos kolonistus, kurie atvažiavo po 1940 m. birželio 15 d. ir apsigyveno Lietuvoje – jų net trys kartos užaugo. Tad tarsi savaime kyla klausimas, kas ir kodėl nubrėžė tą ribą įstatyme – iki 1990 m. kovo 11 d.? Ar siekiant mus nubausti?

O kas įsigilino į Lietuvos Konstituciją, kas įsigilino į Pilietybės įstatymą? Naujame įstatyme – daugybė straipsnelių, kur atskirai išvardijami įvairūs LR pilietybės suteikimo (kai kuriais atvejais – atstatymo) atvejai. Kam to reikia? Mes visi telpame į 1940 m. birželio 15 d. rėmus. Jei aš ar mano anūkė nėra gimusi Lietuvoje, tai mūsų seneliai ar tėvai yra ten gimę. Ir tada mes visi labai tvarkingai telpame į įstatymo rėmus, nesvarbu, ar mūsų šaknys yra Lietuvoje, ar ne. Gal tai ir nebūtų saliamoniškas sprendimas, bet teisingas. Todėl ir nusprendėme pasiūlyti naują pataisą.

– Komitetas nubrėžė naują veikimo erdvę ir tikslą, su kuriuo supažindinote Lietuvos Seimą, Prezidentę, Seimo pirmininkę. Kas bus daroma toliau?

– Artimiausiu metu Pasaulio lietuvių centre, Lemont, IL, galvojame rengti politinį savaitgalį, į kurį norime pakviesti dabartiniame Lietuvos politiniame gyvenime svorį turinčius, o ne nuo scenos jau nuėjusius politikus. Nežadame sustoti, neduosime ramybės tiems, kurie dar gali ką nors šiuo klausimu pajudinti.

– Šių metų birželį buvo įkurtas naujas visuomeninis judėjimas Lietuvos pilietybei išsaugoti. Judėjimo įkūrimas kenks ar prisidės prie jūsų veiklos, tikslo įgyvendinimo?

– Nors ir sunku suprasti, kam Čikagoje reikia dviejų panašiam tikslui įkurtų judėjimų, laikomės nuomonės, jog vieni kitiems netrukdome. Judėkime, darykime. Kuo daugiau yra kelių, kuo daugiau judėjimų, tuo geriau. Kur matau problemą – kad Lietuva tokio dviejų judėjimų reiškinio gali nesuprasti, gali kilti klausimas, kam tokie yra du. Mūsų Komitetas yra savarankiškas, jau turime įdirbį, patirtį. Kaip aš sakau, mes esame baigę universitetą, o jie – dar tik pirmoje ar antroje klasėje. Pavyzdžiui, tik įsikūrusio judėjimo nariai pareiškė, jog jie pasisako už LR pilietybę tik lietuviams. Mano nuomone, toks pareiškimas rodo jų politinį nesubrendimą. Komitetas tai jau yra praėjęs. Tiesa, jie jau persirašė mūsų ,,Peticijos” tekstą, kopijuoja laiškąkreipimąsi, taigi, neturėdami savos idėjos, pradeda ją atrasti sekdami mūsų pėdomis. Tai nėra blogai, tiesiog jie pamažėle auga. Tik jau to populizmo, tų šūkčiojimų ir panegirikos sau tiek, kad kitą kartą net nejauku nuo tų karštų komjaunuoliškų šūkių darosi.

– Ne taip seniai kaip viena iš išeičių, sprendžiant dvigubos pilietybės problemą, buvo pasiūlyta ,,Lietuvio korta”. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?

– Absurdas. Jie tik nori mus atskirti, kad nedalyvautume valstybės valdyme. Su kiekviena diena vis mažėja žmonių, norinčių sugrįžti į Lietuvą ir ten gyventi. Mano kartai pilietybė reikalinga kaip moralinė vertybė. Mes dalyvaujame Lietuvos gyvenime gal dar net aktyviau nei ten gyvenantieji – gyvename, sergame Lietuva, dalis mūsų išlaikome lietuvybę labiau nei ten gyvenantys. Aš jau nekalbu apie mūsų finansinę paramą artimiesiems. Apie oficialiu keliu siunčiamus pinigus visi žino, o kiek dar pinigų perduodame per draugus ar pažįstamus, vykstančius į Lietuvą?

Dalis svetur gyvenančių grįš į Lietuvą, atsiveš savo santaupas, pensijas, kita dalis tikrai negrįš, bet važinės lankyti artimųjų. Treti nei pilietybės sieks, nei grįš, nes tas gaištamas laikas, paniekinimas atstumia jaunus žmones ir jie tolsta nuo Lietuvos kaip laivai nuo kranto. Nepateisinamas nusikaltimas tautai, jos piliečiams – gyventojų skaičiaus mažėjimas. Taip, tiesa, net 65,000 žmonių iš trečiųjų šalių jau įvažiavo į Lietuvą, ten apsigyveno. Jie – kitokio plauko naujieji kolonistai, kuriems LR pilietybė bus netrukus padėta ,,ant lėkštutės”. ,,Lietuvio korta” tik parodys, jog esi menkesnis ar žemesnis už tą, kuris, nors ir neturintis lietuviškų šaknų, bet po kelerių metų įgys pilietybę taip lengvai, kaip tau bando ją atimti. Jis ir balsuos taip, kaip reikės tiems, kurie tą galimybę jam suteikė. Galbūt lenkams, kurių Čikagoje yra 2 milijonai, ,,Lenko korta” ir yra išeitis, bet ne lietuviams, ne Lietuvai. Tiesa, jau yra ir Lietuvos lenkų, įgijusių ,,Lenko kortą”. Beje, ar šiandien kas žino, kad lenkų kolonistai, užgrobus Vilniaus kraštą 1920 m., turėjo Lenkijos pilietybę? Ir didesnė dalis ją išlaikė iki 1940 m. birželio 15 d. Todėl jų pretenzijos į Lietuvos žemę irgi turi būti patikrintos – ar jie paveldėjo tą teisę, ar priklauso kolonistų kartai.

Taip, išeivijos dalyvavimas paskutiniuose rinkimuose buvo labai menkas – bet čia kalti LR generalinis konsulatas, ambasada. Jie ramiai sau čiurleno – norite balsuokite, norite – ne. Atrodo, kad skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas. Tada dar veikė radijas, tad buvo galima agituoti, pranešti ir pan., o dabar ir to nebeliko.