Rolandas Muraška (centre) su jam baigiamosiose rungtynėse
pralaimėjusiu čikagiečiu Audrium Verbicku (d.) ir trečiąją vietą
užėmusiu dar vienu ,,Vėjų’’ miesto atstovu Marijum Balčiūnu
(k.).
Algirdo Grybo nuotr.
Vasaros pabaigai – lauko teniso turnyras New York
ŠALFASS ir JAV LB NY apygardos suorganizuotose varžybose Long Island rungtyniavo
ir Lietuvos teniso žvaigždė R. Muraška
EUGENIJA MISEVIČIENĖ
LAURYNAS MISEVIČIUS
Paskutinį rugpjūčio mėn. savaitgalį New York įvyko stambus
Šiaurės Amerikos lietuvių lauko teniso mėgėjų turnyras, kuriame
be kelių dešimčių šiai sporto šakai prijaučiančių
mūsų tautiečių iš Rytų pakrantės, Čikagos, Florida, California
ir Kanados išvydome ir tituluotą svečią iš Lietuvos
– daugkartinį Lietuvos ir vokiečių ,,Bundeslygos’’
čempioną Rolandą Murašką.
Nors 18 metų savo gimtosios šalies rinktinei atstovavusiam
klaipėdiečiui ir nebuvo rimtai pasipriešinta nei Long Island
(NY) ,,Claytime’’ teniso klubo molžemio aikštelėje,
nei kitą dieną (pasitaisius orui) ,,Atlantic Beach Club’’
kortuose netoli vandenyno pakrantės, šiuo metu Vilniuje
apsigyvenęs lietuvis buvo nustebintas užjūryje gyvenančių tautiečių
svetingumo ir geros varžybų organizacijos, už kurią
išreiškė dėkingumą pagrindiniams turnyro rengėjams: JAV
Lietuvių Bendruomenės NY apygardos pirmininkei Ramutei Žukaitei bei
teniso entuziastams – šiame mieste gyvenantiems dr.
Leonidui Šternui bei Gediminui Valiukėnui. Kol teniso
aikštelėse kovojo Amerikos lietuviai, su Rolandu pakalbėjome
apie jo kelią į didįjį tenisą, problematišką padėtį su
šios ir kitų sporto šakų rėmimu Lietuvoje bei
perspektyvomis.
– Rolandai, gimei ir užaugai
krepšinio krašte A. Sabonio
,,viešpatavimo’’ laikai. Dievas Tave apdovanojo
aukštu ūgiu, kodėl tapai tenisininku?
– Tai, kad mano sudėjimas ne visai kaip krepšininko
– esu per daug lengvas, tenisui yra geriau, nes esu staigesnis.
Nors mokykloje su visais kitais ir žaidžiau krepšinį, esu
daugiau individualistas, mano toks charakteris – kovotojas pats
sau. Krepšinis man niekada labai nepatiko, mėgau rungtyniauti
vienas. O žaisti pradėjau Klaipėdoje, kur ir gimiau. Pas mus
antraklasius į mokyklą atėjo vienas treneris, ieškodamas vaikų
grupės lankyti tenisą. Tuomet tokios treniruotės buvo nemokamos. O
aš buvau labai energingas, judrus, sportiškas. Atsimenu,
tada parbėgau namo ir tėvam pranešiau, kad einu į tenisą, nors
tuo metu net nežinojau, kas tas yra. Taip ir pradėjau žaisti, nors ir
gerų sąlygų nebuvo, treniravausi vienoje mokyklos salėje kartą, du per
savaitę. Bet už kelių metų, būdamas devynerių, jau žaidžiau pirmame
Lietuvos čempionate, prasimušiau į finalą, kurį visgi
pralaimėjau – užėmiau antrą vietą. O nuo to laiko Lietuvoje
daugiau niekam nepralošiau – būdamas vos 15-os tapau
suaugusiųjų čempionu. Ir nuo to laiko savame krašte daugiau
nepralaimėjau.
– Kaip klostėsi karjera?
– Sovietų Sąjungos laikais turėjau galimybę daug keliauti po
Rusiją, kas buvo gerai. Sutikau nemažai pasaulinio lygio žaidėjų ir
žaisdamas tuose turnyruose įgaudavau naudingos patirties. Papuoliau į
Sąjungos jaunių rinktinę. Tačiau su šia komanda į užsienį taip
ir neišvažiavau, nes kažkada mano tėvas bandė bėgti į užsienį...
Žodžiu, mane laikė politiškai nesubrendusiu, bijojo, kad
pabėgsiu į Vakarus. Iki Lietuvos Nepriklausomybės ir neturėjau
galimybės profesionaliai sportuoti: buvau lyg uždarytas už sienos,
niekada neteko žaisti rimčiausiame lygyje ir tobulėti tarptautiniu
mastu. Na, o subyrėjus SSRS patekau į savotišką duobę, nes
Lietuvoje tenisas dar nebuvo populiarus. Patys geriausi Rusijos
žaidėjai išvažiavo į Ameriką, Kanadą, Vokietiją. Ir man jau buvo
atėjęs tas laikas, kai reikėjo žaisti pasaulinio lygio čempionatuose.
Atrodė, viskas pasikeis į gerą pusę, kai man buvo 17 metų – į
Lietuvą atvažiavo Vito Gerulaičio tėvas Vytautas dalyvauti Pasaulio
lietuvių sporto žaidynėse. Tada aš nugalėjau ir atsirado lyg ir
viltis, kad kai tokie žmonės dalyvauja varžybose, gal ir man pavyks su
jais užmegzti ryšius, juk Amerika visiems tuo metu atrodė kažkas
ypatingo. Tačiau vietoj to, kad kaip Gerulaitis norėjo, kad į Ameriką
atvyktų jauni perspektyvūs žaidėjai, ten nuvažiavo naujieji Lietuvos
funkcionieriai... Neslėpsiu, buvau labai dėl to nusivylęs, nes turėjau
didžiulį norą išvykti – tobulėti. Šiaip ne taip,
būdamas 19os, sugebėjau išvažiuoti į Vokietiją ir tada labai
greit ten pradėjau žaisti komerciniuose turnyruose, kad susikurčiau sau
finansinę bazę, nes tuo metu pinigų neturėjau ir jokio finansavimo
niekada iš nieko Lietuvoje nesu gavęs. Atvirai tariant, nuo pat
vaikystės buvau nusiteikęs iš nieko nelaukti pagalbos. Esu
dėkingas pavieniams teniso puoselėtojams, kurie duodavo man šiek
tiek lėšų nuvykti tai į vieną turnyrą, tai į kitą, tačiau beveik
viską turėjau pats užsidirbti ir sukurti. Vokietijoje uždirbęs pinigų
pradėjau žaisti tarptautiniame lygyje. Gyvenime profesionaliai žaidžiau
tik kokius 8 mėnesius, iškopiau į pasaulio geriausių žaidėjų
200-tuką. Tačiau greitai pervargau, nes buvau išnaudojamas savo
vokiečio trenerio, kuris norėjo gan greitai atgauti savo investicijas,
gavau traumą, tada pradėjau labai abejoti, ar verta toliau kažko
siekti. Karjeroje pasiekiau aukščiausią tašką
Vokietijoje, buvau daug kartų įvairių regionų čempionu, be problemų
aplošdavau ir tuos žaidėjus, kurie turėjo aukštesnius
įvertinimus nei aš, tačiau vėliau profesionaliai taip ir
nežaidžiau.
– O Lietuvos rinktinė? Juk
žaidėte ,,Davis’’ taurės turnyruose beveik 2
dešimtmečius, laimėjote ir Prezidento taurę?
– Taip, už savo šalies komandą niekuomet neatsisakydavau
sužaisti ,,Davis’’ taurės varžybose. Gaila tik, kad
neturėjome gero ,,antro’’ numerio, kad galėtume labiau
pasipriešinti tituluotesniems savo varžovams. Nuo
1992–1993 m. sezono grįždavau į Lietuvą ir Prezidento taurės
varžyboms, norėjau palaikyti tą sumanymą. Pirmasis turnyras įvyko kaip
tik man prieš išvykstant į užsienį. Aš jį laimėjau
– buvo labai gerai suorganizuotas. Nors iki tol visi manė, kad
nesu pakankamai aukšto lygio žaisti ir Lietuvoje. Vykstant
pirmajai Prezidento taurei, man net neleido viešbutyje gyventi,
kur vyko turnyras, nei maitinimo davė, kaip kitiems. Kažkaip tuo metu
Lietuvoje funkcionieriai labai norėjo pasirodyti prieš
užsieniečius, o saviems lietuviams – nieko. Bet man tai
išėjo į gera. Dar kelis kartus sugrįždavau į šios taurės
varžybas, laimėjau man atrodo gal 4 ar 5 kartus. Tik gaila, kad pas
mus, jei lietuvis kažką laimi, tai visi džiaugiasi, kalba apie tai, bet
jei truputį nepasiseka, tuoj pamiršta. Jei pasieki pergalę,
žmonės nori su tavimi fotografuotis, o jei nepasisekė, tada tavęs lyg
ir nėra. Panašiai juk dabar yra ir R. Berankiui, kuris galbūt ne
taip greitai tobulėja, kaip mūsiškiai norėtų. Gaila, kad taip
yra, nes žaidėjui reikalinga motyvacija tobulėti. Taip daroma
užsienyje: jei tau ir nepasisekė, tave palaikys, paskatins nenusiminti
ir toliau tikėti savimi.
– Pakalbėkime apie teniso ir
kitų sporto šakų rėmimą Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo.
Ar neatrodo, kad rimtai remiamas vien tik krepšinis?
– Krepšinis Lietuvoje – politika, o tai ir yra
problema. Juk sportas – tai ne vien tik krepšinis. Juk iki
Nepriklausomybės paskelbimo nebuvo taip, kad ši sporto
šaka pas mus būtų visiškas numeris vienas. Turėjome juk
ir aukšto lygio futbolo komandą, lengvaatlečius, stalo tenisą.
Tačiau vėliau užgimė labai gilios krepšinio tradicijos, visi tik
į tai kreipė dėmesį ir nuo to nukentėjo visas kitas sportas. Ir dabar
po 19 nepriklausomybės metų Lietuva nieko daugiau neturi: nėra net
sportinio lengvosios atletikos maniežo, nei vieno naujo futbolo
stadiono... Sostinėje, kur gyvena daugiau kaip pusė milijono žmonių,
tėra vienintelis uždaras teniso aikštynas. Net gerokai mažesnėje
kaimyninėje Estijoje jų sostinėje Taline tokių – apie
šimtas. O Amerikoje čia juk kiekviename rajone yra sportiniai
kompleksai, kuriais gali nemokamai naudotis visi gyventojai. Deja, mūsų
valstybė neturi investavimo į žmones politikos. Taigi ir tenisą
Lietuvoje gali sau leisti žaisti tik turtingų tėvelių vaikai.
– Per savo dviejų
dešimtmečių karjerą gal išliko atmintyje koks nors vienas
sėkmingiausias turnyras, įdomiausia aplankyta šalis ar
įmantriausia kova?
– Kiekviena aplankyta šalis yra įdomi ir ypatinga,
kiekvienas turnyras turi kažką tokio, ko nėra kitur. Negalėčiau ko nors
išskirti. Maloniausi laimėjimai turbūt buvo
,,Bundeslygoje’’, juk Vokietijoje yra tikrai nemažai
aukšto lygio žaidėjų. Tuo tarpu Amerikoje pirmą kartą
apsilankiau 1998 metais, tuomet su vienu vokiečiu boksininku
nusprendėme nuvykti į teniso varžybas Florida valstijoje, tačiau
nežaidžiau kvalifikaciniame turnyre, nes neturėjau pakankamai vertinimo
taškų, turėjau sužaisti prieškvalifikacinėse varžybose ir
jas laimėjau, gavau kvietimą rungtyniauti kvalifikaciniame turnyre,
tačiau jau pirmajame rate pralaimėjau. Prieš kelerius metus
nuvykau į California pas vieną savo draugą, kur susipažinau su kitais
lietuviais. Kelionės į Vakarus metu pakeliui susipažinau su vienu
iš šio lietuvių teniso turnyro organizatorių dr. Leonidu
Šternu ir štai dabar pirmą sykį atvykau į Rytų pakrantę.
– Kokį įspūdį Jums paliko New York, čia sutikti lietuviai ir lietuvių surengtas turnyras?
– Turnyras atrodo labai gerai. Aš čia neatvažiavau būtinai
kažko laimėti, mano karjera jau pasibaigusi, tačiau labai smagu
susitikti su lietuviais už Atlanto. Būdamas dabar Amerikoje net
nesijaučiu, kad esu ne Lietuvoje – sutikti žmonės labai
šilti, malonūs. Tikrai esu dėkingas organizatoriams už šį
puikų renginį. Būtų labai smagu, jei toks teniso turnyras taptų
kasmetiniu, tada vis stiprėtų ryšys tarp lietuvių čia ir
iš Lietuvos.
– Nusivylus ne itin
geranoriška Lietuvos didžiojo sporto funkcionierių politika
palikote Lietuvą, profesionalios karjeros toliau siekėte Vakaruose.
Tačiau praleidus Vokietijoje daugiau kaip dešimtmetį, vis vien
grįžote į Tėvynę – iš kur tas patriotizmas?
– Esu susidaręs nuomonę, kad funkcionieriai tam ir yra, kad
pasirūpintų visų pirma tik savimi. Iš jų nieko laukti nereikia.
Reikia organizuoti viską savo jėgomis, ką aš ir dariau. Taigi ir
žaidžiau sau. Visgi išlikau lietuviu, myliu savo gimtinę.
Aš niekada užsienyje nebuvau laimingas. Nors Vokietijoje
praleidau 12 metų, tačiau visada galvojau, kad jau sugrįšiu.
Pinigai man nebuvo viskas gyvenime, turiu kitas vertybes –
šeimą (žmona vilnietė Jūratė ir 3 dukros, lapkričio mėnesį
turėtų gimti dar vienas vaikelis), kuri yra daug svarbiau. Sportinę
karjerą jau kaip ir užbaigiau. Per tiek metų kelionių šiek tiek
ir nuvargau, juolab negali visą laiką būti ant ratų. Taip ir
apsisprendžiau grįžti į tėvynę. Nes vis skaičiavau dienas iki grįžimo
namo. Dabar to nebėra, laiko nebeskaičiuoju, Lietuvoje esu laimingas.
– Ačiū už pokalbį, sėkmės!