Socialinio teisingumo stygius Lietuvoje
Dr. Paulius Saudargas
Mokiniais
ir studentais rugsėjiškai pražydusiose gatvėse apima toks
rudeniškai brandus pasiryžimo naujiems darbams jausmas... O
karingai nusiteikus darbams imi dairytis – kokia gi Lietuva
iš tiesų išaušo šį rugsėjį, lyg nuotaka
paslėpta po pirmokėlių gvazdikų ir kardelių šydu. Kokia ji
šiandien ta trispalvė mūsų Tėvynė, nebespėjanti paskui
infliacijos rodiklius ir emigruojančius tautiečius, išbąlusi
ekonominės krizės grėsmėje, nuraudusi korupcijos voratinklyje. Tačiau
jeigu būčiau paprašytas įvardinti tik vieną, pačią didžiausią
mūsų šalies bėdą, neabejodamas teigčiau – Lietuvoje
šiandien labiausiai trūksta socialinio teisingumo.
Pasipūtėlė demokratija puikuojasi
istorijos liudijimo išrašu: „demokratija turi daug
ydų, bet žmonija kol kas nieko geriau neišrado”. Tačiau,
demokratija be orių gyvenimo sąlygų kiekvienam, socialinių garantijų,
kvalifikuoto ir visiems prieinamo švietimo, priimtinos sveikatos
apsaugos sistemos, deramo atlyginimo ir pensijų nėra laimingasis
„Eldorado” turintiems tik formalią teisę visu tuo naudotis,
bet jokių tikrų galimybių. Demokratija, savo biurokratijos stalčiuose
pametusi socialinio teisingumo receptą yra gera ir rūpestinga mamytė
tik pinigais grįstam „elitui”, o likusiai visuomenės daliai
– tai pikta ir negailestinga pamotė.
Tam, kad nubrėžti gaires socialinio
teisingumo kūrimui pirmiausia reikia aiškiai suvokti, kas yra
socialinis teisingumas. Visų pirma, socialinio teisingumo sąvoką būtina
aiškiai atskirti nuo socialinės lygybės sąvokos. Sovietų
eksperimentą marksistinio „laimės žiburio” link visi
patyrėme: iš centro prievarta kuriamos lygiavos dar kartą
patirti nebesinorėtų. Kalbant apie teisingumą, tai jis iš dalies
įgyvendinamas dėl pranašumo jausmo prieš tuos, kurių
savanaudiški siekiai yra apriboti. Socialinis teisingumas bus
įgyvendintas tuomet, kai turtingas verslininkas nebus
„elitiškesnis” už kitos srities profesionalą,
įtakingas teisininkas nebus teisingesnis už kasdien mokinius vedantį į
tiesą mokytoją, sporto klube pavargęs valdininkas nebus labiau
nusipelnęs tinkamos sveikatos apsaugos už sergantį bedarbį. Socialinis
teisingumas bus įgyvendintas tuomet, kai patekti į žurnalo
viršelį dėl to, kad nusipirkai prabangų niekutį bus jei ne gėda,
tai bent jau juokinga.
Socialinis teisingumas yra daug
labiau aktualus jaunos demokratijos šalims Rytų Europoje
patiriančioms stiprius ekonominius ir socialinius lūžius, nei
nusistovėjusių tradicijų Vakarų Europos valstybių piliečiams. Lietuvoje
gausu pavyzdžių iliustruojančių netgi atvirkštinius –
socialinės neteisybės kūrimo veiksmus. Pavyzdžiui, pensijų nusavinimas
iš dirbančiųjų pensininkų arba taip ir neištesėti pažadai
laiku įvesti dėsningai kintančių mokesčių sistemą. Taigi, Lietuva
kenčia socialinio teisingumo deficitą. Ką daryti?
Solidarumas per atsakomybę
Šiuolaikinių socialinių mokslų
profesoriai laužo galvas bandydami išspręsti lygtį su dviem
kintamaisiais: laisve ir lygybe. Šią lygtį visuomenė sprendžia
jau daugelį šimtmečių. Tai būtų vienintelė iki šiol
neišspręsta lygtis su dviem kintamaisiais, jei tie kintamieji
nepriklausytų tam pačiam dydžiui (t.y. jie gyvena ant tos pačios
koordinačių ašies). Teisybė socialiniu požiūriu bus įgyvendinta
tada, kai žmonija bus lygi ir laisva vienu metu. Tačiau neįmanoma
kalbėti apie laisvę ir lygybę vienu metu neįvedus į politinės doktrinos
lygtį naujų matmenų, visų pirma atsakomybės dimensijos. Ekonomikoje
negalima vengti natūralių rinkos dėsnių, tačiau visuomenės socialiniame
ir kultūriniame sektoriuje būtinas vieningumas. Skirtingai nuo
socialistų, krikščioniškoji demokratija siūlo solidarumą
kurti visuomenėje ne prievartiniu (centro kontrolės) būdu, tačiau per
kiekvienos asmenybės ugdymą ir visuomenės savimonės kėlimą. Nekalbant
apie tiesioginę valstybės atsakomybę, nepakeičiamas šioje
užduotyje tampa stiprus nevyriausybinis sektorius, bažnyčios
bendruomenės bei kiekvienas pilietiškumą, visuomeninę atsakomybę
ir dvasinę brandą didinantis veiksnys. Sveikoje visuomenėje kiekvienas
jos narys pats turi norėti būti solidarus su kitais.
Pinigų moralinė devalvacija
Laisvę būtina užtikrinti
materialiojoje plotmėje, tačiau lygybės reikia siekti dvasiniame,
nematerialiame lygmenyje. Negalima uždrausti uždirbti, turėti ir tuo
džiaugtis, tačiau pinigai negali tapti visuomeninės pagarbos ženklu ir
pseudoelito skiriamuoju bruožu. Visuomenės viršūnė yra tie
žmonės, kurie tai visuomenei suteikia daugiau prasmės, šviesos
ir šilumos, o ne spindintys šaltu ir tuščiu
prabangos blizgesiu. Kaip pasiekti pinigų moralinį vertės sumažėjimą?
Pirmiausia visuomenės savimonės
šviesoje privalo sugriūti „laisvo žodžio” mitas.
Laisvas žodis pas mus iš tiesų laisvas, tačiau labai brangus.
Plėtojama karšta tema žiūrovai gali vertinti, stebėtis, tikėti,
netikėti, galų gale nesidomėti... Tačiau jie negali pasirinkti pačios
problemos, nes televizijos laidas užsako ne jie. Nacionalinę
žiniasklaidą būtina plėsti ir kelti jos kokybę. Žinoma, nacionalizuoti
„Lietuvos ryto” nesiūlau, tačiau objektyvaus (gal net
valstybinio) dienraščio iš tiesų neturime. Valstybinė
televizija už auditoriją kovoją su komercinėmis, deja, dažniausiai tais
pačiais ginklais. Gilesnės perspektyvos žvilgsnį užgožia pragmatinis
paklausospasiūlos dėsnis.
Teigiamas žiniasklaidos
reiškinys yra jos galia. Jei šis ginklas būtų panaudotas
gėriui kurti – tai būtų labai galingas ginklas. Šiandien
prie socialinio teisingumo daug labiau gali prisidėti (ir prisideda)
populiarūs teigiami visuomenės veikėjai, tokie kaip Edita Mildažytė ar
kunigas Ričardas Doveika, nei daug žadantis ir daug svertų turintis
ministras pirmininkas.
Stiprus vidurinysis sluoksnis
Kitas socialinio teisingumo
fundamento pamatinis akmuo yra stiprus visuomenės vidurinysis
sluoksnis. Stiprinti vidurinįjį sluoksnį reiškia užtikrinti
orias pragyvenimo sąlygas kiekvienam. Kuo daugiau neparsiduodančių
visuomenės piliečių – tuo mažiau papirkinėjimų ir, vadinasi,
pinigų įtakos. Taigi šiek tiek lygiavos įvesti būtina, taikant
dėsningai kintančius mokesčius, keliant minimalų darbo užmokestį ar
taikant kitą adekvatų metodą. Stiprus vidurinysis sluoksnis privalo
tapti intelektualia pilietine terpe turinčia demokratijos svertus savo
rankose.
„Gerojo kaimyno” dėsnis
Socialinis teisingumas negali
apsieiti be „gerojo kaimyno” dėsnio valstybėje. Tiek
perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Juk visi norime turėti kaimynus,
kurie per dažnai nekontroliuoja mūsų veiksmų ir nesikiša į mūsų
privatų gyvenimą, tačiau bėdai ištikus pirmieji atskuba į
pagalbą. Toks privalo būti ir valstybės vaidmuo: „jei gali
nesikišti, tai nesikišk”. Panašus yra
pradedančiųjų poetų dėsnis: „jei gali nerašyti – tai
nerašyk”... Savivalda, bendruomenė, galų gale
šeima, yra tie laipteliai kuriais iki žmogaus neprivalo leistis
kontoliuojanti valstybės ranka, jei to būtinai nereikia. Tačiau
mažesnėje bendruomenėje kilus bėdoms, kurių sprendimui svertų ar
išteklių jose pačiose neužtenka – būtina valstybės
pagalba. O tiesioginis „gerojo kaimyno” dėsnis ir parodo
tai, kad visuomenė, kurioje yra gyva bendruomeniškumo dvasia yra
sveika ir stipri visuomenė.
Socialinis teisingumas – tai ne
sausas teiginys, o tikrovė, kurios turime siekti ir kurioje kiekvienas
visuomenės narys būtų laisvas ir lygus vienu metu.