APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

karosas

Asmeninis Rūpintojėlis

JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net

Prie vieno iš savo kompiuterių esu pasidėjęs didoką Rūpintojėlio medinę skulptūrą. Nusipirkau ją Lietuvojerupint 1993 m. Kaziuko mugėje iš žemaičio drožinėtojo. Besiderant dėl kainos nelengva man buvo žemaitiškai suprasti, bet vis tiek susidraugavome, ir kasmet iš jo daugiau tų rūpintojėlių, nors mažesnių, vis įsigydavau. Girdėjau, kad Seimo darbuotojos šaipydavosi, jog amerikonas – vėl su malkomis iš mugės. Nepykau. Manęs nepapiktino ir laiškas „Drauge”, kad tas Rūpintojėlis, anksčiau vadintas Smūtkeliu (iš lenkiško „smutek”, reiškiantis liūdesį, sielvartą), yra kilęs iš lenkų ir mums neturėtų būti priimtinas. Iš tikro, vieną, visiškai panašų į lietuviškuosius tik koplytėlėje esu ir Varšuvoje nusipirkęs ir pakabinęs ant sienos.

Tikrai nesimeldžiu mediniam Rūpintojėliui, nes jis man nei maldų laukiantis, nei besimeldžiantis, nei nuliūdęs, nei sielvartaujantis, tik giliai susimąstęs. Ir kaip nudžiugau, kai rugpjūčio 15 d. mūsų senųjų emigrantų festivalyje Frackville, PA, ant vieno stalo prie parduodamų rūpintojėlių pamačiau anglišką užrašą, kur vietoj „The Sorrowful Christ” buvo parašyta „Personal Worrier” t. y. „asmeninis Rūpintojėlis”, o po juo paaiškinimas, kad gyvenimas yra per trumpas, tad visus rūpesčius reikia palikti jam, tai sumažins kraujospūdį, prailgins gyvenimą, kuriuo reikia džiaugtis, kol gyvename. Užrašo autorius mano pažįstamas bostoniškis, visada linksmas – Gintaras Karosas.

Taigi va, ir aš, klausydamas Gintaro, pradėjau palikinėti savo rūpesčius asmeniniam Rūpintojėliui. Nesuku daugiau galvos dėl nukritusių ir lėtai kylančių akcijų, dėl paskutinių kraujo rezultatų, rodančių aukštą blogąjį cholesterolį, žemą hemoglobiną. Nesuku galvos nei dėl graužikų „chipmunks” apkandžiotų pomidorų, negailestingai piktžolių „crabgrass” apsėstos mano tręštos, prižiūrėtos pievos.

* * *
Prieš kelias dienas ,,užšalo” mano kompiuteris. Pamėlynavo monitoriaus ekranas, tartum per galvą gavęs, ir nesvarbu, ką bespaudžiau, kompas – nė iš vietos. Ką gi, išjungiau elektrą, parodžiau pirštu Rūpintojėliui, kad rūpintųsi ir palikau ramybėje. Po kelių valandų vėl įjungiau. Viskas kuo gražiausiai veikia ir jokių mėlynių ekrane nelikę.

Deja, geriau būčiau neįjungęs ir nėjęs į internetą. Tiesiog netikiu savo akimis: mūsų krepšininkai pralaimėjo prieš lenkus. Jau išgyvenau, kai mūsiškiai prakišo turkams, bet vėl prakišti... Ir dar lenkams. Pirma mintis buvo nukabinti nuo sienos lenkišką Smūtkelį. Susivaldžiau. Ar jis dėl to kaltas, juk net du broliai, Lietuvos lenkai žaidžia Lietuvos rinktinėje. Taigi, vėl skėstelėjau ranka savo asmeniniam Rūpintojėliui, idant jis rūpintųsi mūsų krepšiniu ir nuėjau gulti. Pabudau po vidurnakčio ir jutau, kad kažkas negerai, taip, kaip vaikystėje išpleškinus „ragatke” kaimyno langą ar gavus kuolą iš lietuvių kalbos. Truko minutėlę, kol suvokiau, kad tai tas nelemtas pralaimėjimas prieš lenkus. Tereikia tik pralaimėti prieš bulgarus ir grįš mūsų vyrai tarkuotais užpakaliais iš Lenkijos.

Lietuva laimėjo prieš Bulgariją. Pasidarė lengviau, bet daug vilčių tolimesniems laimėjimams neteikiau – ir per silpni, ir ,,nesusiklijavę”, per daug klaidų darantys. Taip ir įvyko. Skaudžiausia, kad rinktinėje nežaidė tie, kurie galėjo laimėti. Palieku internetą ir prisėdu prie spaudos. Va, tik ką gauti keli „Draugai”, „Amerikos lietuvio” dviejų savaičių numeriai.

* * *
Bevartant „Draugus” mane stebina Romualdo Kriaučiūno įnašas. Kartą net ir laiškutį jam brūkštelėjau, klausdamas, kaip jis, dar bedirbdamas, gali tiek daug prirašyti ir dar įvairiausiomis temomis. O jis atpylė, kad „Draugas” nespėja jo straipsnių spausdinti ir jis juo nesiriboja, nes jo keli rašiniai laukia eilės ir „Amerikos lietuvy”, pora yra užstrigę „Ateity” ir net „Tėviškės žiburiuose”. Tiesiog pavydžiu jam ir jo talento, ir darbštumo. Susirašinėdami mes abu surandame lietuvišką pakaitalą „teleprompter”, iš kurio prez. Obama taip vykusiai skaito. „Skaitukas”. Kažin, ar prigytų?

Bevartydamas „Amerikos lietuvį”, tarp aprašymų apie fantastiškai kainuojančius automobilius, apie nusikaltimus, surinktus iš Amerikos laikraščių, apie kažkieno privatų viešnamį randu trijų puslapių skilty „Gyvenimo stilius” pokalbį su mano draugais Terese ir Algimantu Gečiais. Kaip ir visada, šioje skiltyje yra klausimas apie horoskopus. Žinau, kad Lietuvoje tai labai svarbu ir taip prasideda pokalbiai su garsenybėmis, bet man keista, kad ši nesąmonė yra įperšama ir mano bendraamžiams išeivijoje, ypač – giliai religingiems. Kaip pastebėjau, Gečiai yra tik antrieji, atsakę, kad Zodiako ženklais netikintys. Gečiai tikrai yra nusipelnę ne vieno tokio gražaus įvertinimo, nes jie nuo pat studentavimo laikų iki žilų plaukų yra aktyvūs lietuviškoje veikloje. Nepaisant, kokiose valdybose jie dirbo, visur jie buvo pagrindiniai varikliai, ne tik patys dirbdami, bet ir spaudoje aprašydami kitus dirbančiuosius.
Įdomus ir kitas klausimas, taip pat Lietuvoje aktualus: koks automobilis? Pasirodo, Gečiai ir su ,,Lexus” ir su ,,Acura” važinėja. Mėgstu ir aš geras mašinas ir jomis važinėčiau, jei nebūčiau pavedęs asmeniniam Rūpintojėliui rūpintis mano finansais.

* * *
Bet va, skaitau Giedrės Kazlauskaitės rašinį „Bernardinuose”: „instinktyvus fotografavimasis šalia mašinų – taipogi galios išraiška. Ji charakteringa vyrams. Automobiliai jiems reiškia ir turtą, ir pajėgumą jį valdyti, ir motinos įsčias. Šiaip nebūčiau atkreipus dėmesio, tegu fotografuojasi, kas nori, su kuo nori, tačiau viename socialiniame tinkle vyko kažkoks vizualinių simpatijų (pagal fotkes) reiškimo žaidimas, ir dauguma svajonių jaunikių, atsiuntę savo ,,feisus” (iš angliško „face” – j. g.), asmenį reprezentuojančioje nuotraukoje fotografavosi greta savo automobilių. Kaip gyva neičiau į santykius su tokiais vyrais”. Taigi, ne visos merginos Lietuvoje žiūri tik į BMW turintį berną.

Prisimenu savo patirtį iš jaunystės. Grįžęs iš kariuomenės taupiau pinigus studijoms ir draugavau su tokia tikrai „nešpėtna” blondinuke. Vieną karštą vasaros dieną ji man taria: „Gailevičiau, pirk mašiną, man jau nusibodo sekmadienio popietes praleisti kinuose.” Nutįso mano veidas ir pradėjau mekenti, kad taupąs dolerius studijoms. Nutraukė ji mano dūsavimus tardama aiškiai, šviesiai: „Nepirksi mašinos – nebus jokios draugystės.” Ir taip, pradėjęs žydėti (bent aš taip galvojau) mano romanas tragiškai užsibaigė. Pamenu, kad savo dienorašty išdažiau tada tokią kraujuojančią širdį perverta strėle. Beje, vėliau įsigijęs automobilį, nusifotkinau prie jo.

* * *
Ak, veik užmiršau paminėti, kad pokalbį su Gečiais parašė Eugenija Misevičienė. Tai kita nuostabi jauna šeima. Abu trečiabangiai, jau gerai įsikūrę šiame krašte. Ir kur jų nėra. Neminėsiu organizacijų, kurioms Laurynas Misevičius vadovauja ar priklauso, nes bijau kurią praleisti. Jų reportažus randu „Drauge”, „Amerikos lietuvy”, o juos besišypsančius sutinku įvairiuose lietuvių festivaliuose prie lietuviška spauda, plokštelėmis, įvairiomis dovanėlėmis suvenyrais ir lietuviškais produktais apkrautų prekystalių. Iš jų apsirūpinu lietuviška duona, sriubos stiklainiais, na, ir ....lietuviškais raugintais kopūstais. Taip, tais pačiais tiek karštų diskusijų susilaukusiais „Drauge”.

* * *
Minint „Draugą”, visada džiaugiuosi, kad dalis jo pasirodo internete. Ypač įdomu pažvelgti į nuotraukas. Štai 11 dienos Loretos Timukienės straipsnis „Baltijos kelias paminėtas ir šiapus Atlanto” ir šūsnis jos tokių gražių nuotraukų. Mane taip pat savotiškai paveikė jaunos Lietuvos literatės Giedrės Kazlauskaitės rašinys „Bernardinuose” pavadintas „Vasaros kvapai”: „Baltijos kelio metais man buvo devyneri (...) Mama atsivežė mane į Vilnių, ir mes kažkokiu būdu patekome į kiemą, kuriame buvo jūra gėlių, o žmonės vis nešė naujus glėbius. Nesupratom, kam jos. Ėjom pro Arkikatedros spūstį, moterys buvo apsirengusios tautiniais drabužiais, o žvakučių vaškas apvarvėjęs plyteles. Žmonės dainavo dainas ir skaitė egzodo poeziją. Buvo daug skautų, stebėjausi, apžiūrinėdama jų uniformas. Tokių nebuvau mačiusi. Stovėjome kažkur Žygimantų gatvėje, prie upės. Atsimenu malūnsparnį, iš kurio barstė gėles. Nusileidau į slėnį surinkti žiedų. Tautos pasistatė dideles sienas, tverdamosis nuo priešų, o aš stovėjau trapiausioje ir laikiniausioje iš jųjų: netgi ne visa aš, o tokia labai abejotina mano patirčių bei galimybių užuomazga, atvira bet kokiam priešui. Kai kurios sienos griuvo, bet liko pasaulio istorija, įbrėžta mūsų delnų linijose.”