APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Asmeninis Rūpintojėlis
JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net
Prie vieno iš savo kompiuterių esu pasidėjęs didoką Rūpintojėlio medinę skulptūrą. Nusipirkau ją Lietuvoje
1993 m. Kaziuko mugėje iš žemaičio drožinėtojo. Besiderant dėl
kainos nelengva man buvo žemaitiškai suprasti, bet vis tiek
susidraugavome, ir kasmet iš jo daugiau tų rūpintojėlių, nors
mažesnių, vis įsigydavau. Girdėjau, kad Seimo darbuotojos
šaipydavosi, jog amerikonas – vėl su malkomis iš
mugės. Nepykau. Manęs nepapiktino ir laiškas
„Drauge”, kad tas Rūpintojėlis, anksčiau vadintas Smūtkeliu
(iš lenkiško „smutek”, reiškiantis
liūdesį, sielvartą), yra kilęs iš lenkų ir mums neturėtų būti
priimtinas. Iš tikro, vieną, visiškai panašų į
lietuviškuosius tik koplytėlėje esu ir Varšuvoje
nusipirkęs ir pakabinęs ant sienos.
Tikrai nesimeldžiu mediniam Rūpintojėliui, nes jis man nei maldų
laukiantis, nei besimeldžiantis, nei nuliūdęs, nei sielvartaujantis,
tik giliai susimąstęs. Ir kaip nudžiugau, kai rugpjūčio 15 d. mūsų
senųjų emigrantų festivalyje Frackville, PA, ant vieno stalo prie
parduodamų rūpintojėlių pamačiau anglišką užrašą, kur
vietoj „The Sorrowful Christ” buvo parašyta
„Personal Worrier” t. y. „asmeninis
Rūpintojėlis”, o po juo paaiškinimas, kad gyvenimas yra
per trumpas, tad visus rūpesčius reikia palikti jam, tai sumažins
kraujospūdį, prailgins gyvenimą, kuriuo reikia džiaugtis, kol gyvename.
Užrašo autorius mano pažįstamas bostoniškis, visada
linksmas – Gintaras Karosas.
Taigi va, ir aš, klausydamas Gintaro, pradėjau palikinėti savo
rūpesčius asmeniniam Rūpintojėliui. Nesuku daugiau galvos dėl
nukritusių ir lėtai kylančių akcijų, dėl paskutinių kraujo rezultatų,
rodančių aukštą blogąjį cholesterolį, žemą hemoglobiną. Nesuku
galvos nei dėl graužikų „chipmunks” apkandžiotų pomidorų,
negailestingai piktžolių „crabgrass” apsėstos mano
tręštos, prižiūrėtos pievos.
* * *
Prieš kelias dienas ,,užšalo” mano kompiuteris.
Pamėlynavo monitoriaus ekranas, tartum per galvą gavęs, ir nesvarbu, ką
bespaudžiau, kompas – nė iš vietos. Ką gi,
išjungiau elektrą, parodžiau pirštu Rūpintojėliui, kad
rūpintųsi ir palikau ramybėje. Po kelių valandų vėl įjungiau. Viskas
kuo gražiausiai veikia ir jokių mėlynių ekrane nelikę.
Deja, geriau būčiau neįjungęs ir nėjęs į internetą. Tiesiog netikiu
savo akimis: mūsų krepšininkai pralaimėjo prieš lenkus.
Jau išgyvenau, kai mūsiškiai prakišo turkams, bet
vėl prakišti... Ir dar lenkams. Pirma mintis buvo nukabinti nuo
sienos lenkišką Smūtkelį. Susivaldžiau. Ar jis dėl to kaltas,
juk net du broliai, Lietuvos lenkai žaidžia Lietuvos rinktinėje. Taigi,
vėl skėstelėjau ranka savo asmeniniam Rūpintojėliui, idant jis
rūpintųsi mūsų krepšiniu ir nuėjau gulti. Pabudau po vidurnakčio
ir jutau, kad kažkas negerai, taip, kaip vaikystėje
išpleškinus „ragatke” kaimyno langą ar gavus
kuolą iš lietuvių kalbos. Truko minutėlę, kol suvokiau, kad tai
tas nelemtas pralaimėjimas prieš lenkus. Tereikia tik pralaimėti
prieš bulgarus ir grįš mūsų vyrai tarkuotais užpakaliais
iš Lenkijos.
Lietuva laimėjo prieš Bulgariją. Pasidarė lengviau, bet daug
vilčių tolimesniems laimėjimams neteikiau – ir per silpni, ir
,,nesusiklijavę”, per daug klaidų darantys. Taip ir įvyko.
Skaudžiausia, kad rinktinėje nežaidė tie, kurie galėjo laimėti. Palieku
internetą ir prisėdu prie spaudos. Va, tik ką gauti keli
„Draugai”, „Amerikos lietuvio” dviejų savaičių
numeriai.
* * *
Bevartant „Draugus” mane stebina Romualdo Kriaučiūno
įnašas. Kartą net ir laiškutį jam brūkštelėjau,
klausdamas, kaip jis, dar bedirbdamas, gali tiek daug prirašyti
ir dar įvairiausiomis temomis. O jis atpylė, kad „Draugas”
nespėja jo straipsnių spausdinti ir jis juo nesiriboja, nes jo keli
rašiniai laukia eilės ir „Amerikos lietuvy”, pora
yra užstrigę „Ateity” ir net „Tėviškės
žiburiuose”. Tiesiog pavydžiu jam ir jo talento, ir
darbštumo. Susirašinėdami mes abu surandame
lietuvišką pakaitalą „teleprompter”, iš kurio
prez. Obama taip vykusiai skaito. „Skaitukas”. Kažin, ar
prigytų?
Bevartydamas „Amerikos lietuvį”, tarp aprašymų apie
fantastiškai kainuojančius automobilius, apie nusikaltimus,
surinktus iš Amerikos laikraščių, apie kažkieno privatų
viešnamį randu trijų puslapių skilty „Gyvenimo
stilius” pokalbį su mano draugais Terese ir Algimantu Gečiais.
Kaip ir visada, šioje skiltyje yra klausimas apie horoskopus.
Žinau, kad Lietuvoje tai labai svarbu ir taip prasideda pokalbiai su
garsenybėmis, bet man keista, kad ši nesąmonė yra
įperšama ir mano bendraamžiams išeivijoje, ypač –
giliai religingiems. Kaip pastebėjau, Gečiai yra tik antrieji, atsakę,
kad Zodiako ženklais netikintys. Gečiai tikrai yra nusipelnę ne vieno
tokio gražaus įvertinimo, nes jie nuo pat studentavimo laikų iki žilų
plaukų yra aktyvūs lietuviškoje veikloje. Nepaisant, kokiose
valdybose jie dirbo, visur jie buvo pagrindiniai varikliai, ne tik
patys dirbdami, bet ir spaudoje aprašydami kitus dirbančiuosius.
Įdomus ir kitas klausimas, taip pat Lietuvoje aktualus: koks
automobilis? Pasirodo, Gečiai ir su ,,Lexus” ir su ,,Acura”
važinėja. Mėgstu ir aš geras mašinas ir jomis važinėčiau,
jei nebūčiau pavedęs asmeniniam Rūpintojėliui rūpintis mano finansais.
* * *
Bet va, skaitau Giedrės Kazlauskaitės rašinį
„Bernardinuose”: „instinktyvus fotografavimasis
šalia mašinų – taipogi galios
išraiška. Ji charakteringa vyrams. Automobiliai jiems
reiškia ir turtą, ir pajėgumą jį valdyti, ir motinos įsčias.
Šiaip nebūčiau atkreipus dėmesio, tegu fotografuojasi, kas nori,
su kuo nori, tačiau viename socialiniame tinkle vyko kažkoks vizualinių
simpatijų (pagal fotkes) reiškimo žaidimas, ir dauguma svajonių
jaunikių, atsiuntę savo ,,feisus” (iš angliško
„face” – j. g.), asmenį reprezentuojančioje
nuotraukoje fotografavosi greta savo automobilių. Kaip gyva neičiau į
santykius su tokiais vyrais”. Taigi, ne visos merginos Lietuvoje
žiūri tik į BMW turintį berną.
Prisimenu savo patirtį iš jaunystės. Grįžęs iš
kariuomenės taupiau pinigus studijoms ir draugavau su tokia tikrai
„nešpėtna” blondinuke. Vieną karštą vasaros
dieną ji man taria: „Gailevičiau, pirk mašiną, man jau
nusibodo sekmadienio popietes praleisti kinuose.” Nutįso mano
veidas ir pradėjau mekenti, kad taupąs dolerius studijoms. Nutraukė ji
mano dūsavimus tardama aiškiai, šviesiai: „Nepirksi
mašinos – nebus jokios draugystės.” Ir taip,
pradėjęs žydėti (bent aš taip galvojau) mano romanas
tragiškai užsibaigė. Pamenu, kad savo dienorašty
išdažiau tada tokią kraujuojančią širdį perverta strėle.
Beje, vėliau įsigijęs automobilį, nusifotkinau prie jo.
* * *
Ak, veik užmiršau paminėti, kad pokalbį su Gečiais parašė
Eugenija Misevičienė. Tai kita nuostabi jauna šeima. Abu
trečiabangiai, jau gerai įsikūrę šiame krašte. Ir kur jų
nėra. Neminėsiu organizacijų, kurioms Laurynas Misevičius vadovauja ar
priklauso, nes bijau kurią praleisti. Jų reportažus randu
„Drauge”, „Amerikos lietuvy”, o juos
besišypsančius sutinku įvairiuose lietuvių festivaliuose prie
lietuviška spauda, plokštelėmis, įvairiomis dovanėlėmis
suvenyrais ir lietuviškais produktais apkrautų prekystalių.
Iš jų apsirūpinu lietuviška duona, sriubos stiklainiais,
na, ir ....lietuviškais raugintais kopūstais. Taip, tais pačiais
tiek karštų diskusijų susilaukusiais „Drauge”.
* * *
Minint „Draugą”, visada džiaugiuosi, kad dalis jo pasirodo
internete. Ypač įdomu pažvelgti į nuotraukas. Štai 11 dienos
Loretos Timukienės straipsnis „Baltijos kelias paminėtas ir
šiapus Atlanto” ir šūsnis jos tokių gražių
nuotraukų. Mane taip pat savotiškai paveikė jaunos Lietuvos
literatės Giedrės Kazlauskaitės rašinys
„Bernardinuose” pavadintas „Vasaros kvapai”:
„Baltijos kelio metais man buvo devyneri (...) Mama atsivežė mane
į Vilnių, ir mes kažkokiu būdu patekome į kiemą, kuriame buvo jūra
gėlių, o žmonės vis nešė naujus glėbius. Nesupratom, kam jos.
Ėjom pro Arkikatedros spūstį, moterys buvo apsirengusios tautiniais
drabužiais, o žvakučių vaškas apvarvėjęs plyteles. Žmonės
dainavo dainas ir skaitė egzodo poeziją. Buvo daug skautų, stebėjausi,
apžiūrinėdama jų uniformas. Tokių nebuvau mačiusi. Stovėjome kažkur
Žygimantų gatvėje, prie upės. Atsimenu malūnsparnį, iš kurio
barstė gėles. Nusileidau į slėnį surinkti žiedų. Tautos pasistatė
dideles sienas, tverdamosis nuo priešų, o aš stovėjau
trapiausioje ir laikiniausioje iš jųjų: netgi ne visa aš,
o tokia labai abejotina mano patirčių bei galimybių užuomazga, atvira
bet kokiam priešui. Kai kurios sienos griuvo, bet liko pasaulio
istorija, įbrėžta mūsų delnų linijose.”