Su Gary Antoine ir mažąja Medeina. Dr. Jurgitos Saltanavičiūtės-Antoine albumo nuotr.


Trys dienos tarp lakotų (3)

ANTANAS SAULAITIS, SJ

Prie kavutės vakare norėjosi paklausti apie sąžinės graužatį, nes prieš daug metų, po lietuviškų vestuvių Santa Fe, New Mexico, mane nuvežė į tenykščių indėnų šokių koncertą. Be galo spalvingi rūbai, plunksnomis išpuošti šokėjai. Po kiek laiko pasidarė nejauku pagalvojus, kad indėnams šokiai nėra juk tik kokia pramoga, o šventas ir pagarbus dalykas, kaip ir visas jų gyvenimas. Lyg netinka svetimam turistui, galima sakyti, religines apeigas kaip kokį teatrą ar sceninį pasirodymą stebėti. Gary nuramino, nes tai tikrai tiktai pasirodymas, šokėjai galėjo būti ne genties nariai, o teatro trupė. Tarp lakotų yra visokių nuomonių apie pašalinių dalyvavimą (labai domisi europiečiai, japonai) tikrose religinėse apeigose, tokiose kaip Saulės šokis. Rosebude šie šokiai senolių pravedami keliose vietose, dažnai vidurvasarį. Vyresnieji leidžia stebėti, tačiau nesaviškių dalyvavimas šokyje ribojamas. Kai kurie Saulės šokio rengėjai griežtai atsisako į šokį įjungti svetimus.   

Kadangi Gary yra vietinis, garsiojo (jėzuitus pasikvietusio) Red Cloud (Rausvas Debesis) palikuonis, jis žino pasakojimus ir legendas apie įvairias vietas. Pavyzdžiui, manoma, kad vienas garsiausių karvedžių Tašunka Witko (Crazy Horse – Jo Nerimstantis Žirgas), kuriam Juodųjų kalnų uolose paminklas kalamas jau dešimtmečius, palaidotas būtent ten, nors tiksliai tik šeima galėtų žinoti. Kitas slėnis ar tarpeklis pavadintas liūdnu „Šašai” vardu, nes čia palaidoti nesuskaitomi indėnai, užsikrėtę specialiai jiems valdžios išdalintomis apkrėstomis antklodėmis. Kitas slėnis – Soldier Creek (Kareivių upelis). Lakotai apsupo kariuomenės dalinį. Šie apsaugai nuo strėlių bei šovinių rankomis sėmė baltą molį ir darė užtvaras (Aš pasakojau, kad Lietuvoje keliaudamas vaikų bei jaunimo vis klausdavau apie piliakalnius, istorines vietas, gyvenusius įdomius žmones, gamtos įdomybes). Pačiame Rosebude kasmet vyksta milžiniška mugė, joje vis daugiau lankytojų bei dalyvių pasistato palapines, lakotiškai „tipi”, būna pramogų dideliems ir mažiems.

Visi žino, kad indėnų žemėse esame lošimo namų (casino). Čia gentys uždirba švietimo, sveikatos ir kitiems reikalams, kai kur už tas lėšas net įrengė savo kultūros muziejus. Tarp indėnų azartiniai žaidimai žinomi nuo senovės, apie tai liudija archeologinės iškasenos. Tad nenuostabu, kad azarto pomėgis išreiškiamas ir šiuolaikiniu būdu.

Dr. Jurgita Saltanavičiūtė-Antoine studijuodama dirbo tarp kitų genčių kitose valstijose, taip pat savanoriavo. Renkant medžiagą lakotų dokumentikai reikalauja auksinės kantrybės ir kruopščių mokslinių įgūdžių. Rinkinio steigėjas, a. a. Don Moccasin (Odos apavas), paliko daugybę vaizdo ir garso įrašų, per ilgus metus surinktų kaimeliuose bei sodybose. Jurgita įrašinėja ir šiandienos lakotų pasakojimus. Tenka iškloti ant popieriaus pasakotojo tekstą, pasinaudojant lakotų priimta rašyba. Tos pačios universitete veiklios šeimynos Ron Bone Shirt (Krūtinės plokštė) išverčia lakotų kalbą maždaug pažodžiui. Tada antropologė konsultuojasi su kitais vertėjais dėl sklandesnio antrojo vertimo, kurio turinį vertėjas patikrina. Pagaliau trumpam kelių sekundžių vaizdeliui pritaikomi parašai sava ir anglų kalba. Galima tik įsivaizduoti, kiek darbo bus paruošti pusvalandžio filmuką apie mūsų surinktų slyvų virimą!

Kaip tik susitikimo metu Roger Milk pasakojo apie savo genties srities, Milk Camp, praeitį, kuri niekur neaprašyta ir neįrašyta, ir yra už dabartinių lakotų rezervato ribų. Dr. Jurgita rengia trumpus mokamuosius filmukus iš visos surinktos ir telkiamos medžiagos. Numatoma kurti ir animacinius filmukus vaikams bei jaunimui, kad šie spalvingesniu, judresniu būdu geriau įsisavintų kalbą. Kaip ir visiems mokslininkams, jai tenka rašyti projektus, ieškoti lėšų, bendradarbių ir talkininkų. Dr. Jurgita patyrė, kad daugiausia lakotai, jei ir moka kalbą, rašto savo kalba nevertina ir nesistengia jo išmokti.

Čiabuvių bendruomenėse – ir ne tik Š. Amerikoje – žmones vargina priklausomybė nuo alkoholio ir diabetas. Tai būtų vėl kitas pasakojimas. Prisiminiau Lietuvos kaimuose ar miesteliuose matytus vaizdus. Pirmieji du mano sutikti ir užklausti apie Meno institutą laikėsi tvoros. 

Graži valandėlė Fort Niobrara (upės pavadinimas) gamtos draustinyje, prie Nebraskos sienos. Pasirodo, giliai išrėžtame upės slėnyje yra keturios klimato sritys, net auga beržai, šiaurietiškos pušys. Nesulaukėme atsigerti atkeliaujančių elnių, tačiau pravažiavome kelis į mus dėmesio nekreipusius stumbrų pusbrolius – bizonus. Itin miela, kad Gary parodė malonios rausvos spalvos prerijos žoles, (lakotiškai – „kalakuto kojos”, kurias pažįsti iš atkuriamų prerijų Čikagos apylinkėse. Kitą vakarą šeimininkai pavežė iki Ring Thunder (Žiedinio griaustinio) kalvos briaunos pasižiūrėti saulėlydžio. Jautiesi kaip prie Baltijos jūros ar Michigano ežero pakrantėje. Prisiminėme ir „žaliąji blyksnį”, pirmą kartą aprašytą ne kur kitur, o 18 a. Vilniaus universiteto observatorijoje.

Vidurio JAV gyvenantiems kilometriniai kukurūzų  ir sojos laukai – įprastinis vaizdas. Pietų Dakota pirmauja saulėgrąžomis – vienas laukas šviesiai žydi, kito lauko galvos jau derlingai nulenktos. Nors ganyklos neprilygsta žmogaus ūgio žolių pirmykštėms prerijoms, iš tolo kalvos, slėniai, bendras vaizdas mena tuos laikus, kai bizonai ir lakotai laisvi gyvendavo ir bendraudavo. Matęs Illinojuje tik prerijų lopelius, čia gali akis visomis kryptimis iki horizonto ganyti. Privažiavęs prie Missouri upės, istorinių vietų pagalba prisimeni prieš 200 metų Lewis ir Clark ekspedicijos kelionę upėmis, per prerijas, kalnus iki Ramiojo vandenyno ir atgal (taip pat ir kitus) keliautojus, pirmą kartą pamačiusius nuostabią šalį ir jos gyventojus čiabuvius.

Pilnas įspūdžių važiuoji ir skrendi namo, dėkingas už tas tris dienas pas lakotus, kurių legendas kone kasdien prisimeni, pamatęs tai vieną, tai kitą gamtos reiškinį ar žmonių elgesį (kaip ir lietuviškas pasakas bei legendas apie mus supantį pasaulį). Ryškiausias ir visa apimantis jausmas – lakotų vertybės nėra tik popierinės jos – gyvenime. Ne veltui lakotų vertybių sąraše, pakabintame jaunimo auklybos namuose, senolė Mary Sue kaip pirmą vertybę įrašė iš tėvo mokymo labiausiai iįsimintą nuolankumą (lietuviams gal geriau suprantamas kaip kuklumas). Tai švelnus būdas būti savimi ir palikti laisvės kitam tokiu būti Dievo ir žmonių akivaizdoje.

Trijų dienų lobio užteks visai eilei evangelinių pamokslėlių bei straipsnelių, kaip ir savai gyvensenai.
Pabaiga






Antano Saulaičio, SJ nuotraukos