Europos Sąjunga pavojingame, bet ir viltingame euro sūkuryje

STASYS BAČKAITIS

Be tvirtos Europos Sąjungos ir pavienėms valstybėms siekiant atskirai išspręsti jas užklupusias ekonomines bei socialines problemas, kyla pavojus Europos susikaldymui  bei sugrįžimui į Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų apkasų mąstyseną.  Europos Komisijos (EK) vadovas Manuel Barroso ragina Europos Sąjungos nares bendrai dirbant ieškoti ją stiprinančių vidinių ir išorinių sprendimų, o ne priežasčių kaip iš jos pasitraukti.  Kadangi tema ypatingai aktuali Baltijos valstybių ateičiai, šiame straipsnyje išryškinami keli argumentai privedę prie šio aktualaus klausimo iškilimo.

Tūkstantmečio bėgyje Lietuvos valstybės  vadovams gana dažnai teko ieškoti gyvybiškų sprendimų, nulemiančių tautos ir valstybės ateitį ilgiems laikotarpiams.  Panašiai ir šių dienų sprendimai Lietuvos politikams nėra iš lengvųjų.  Reikia rasti  pusiausvyrą tarp dviejų agresyvių kaimynų, kad būtų galima išsaugoti nepriklausomybę, bei, įsijungus į Europos Sąjungą, (ES) neprapulti globalizmo  ir internacionalizmo sūkuryje. Viduje tenka grumtis su sunkiai suderinamais ir vienas kitam prieštaraujančiais tikslais: siekti ekonomikos augimo krizės purtomoje Europoje ir ieškoti išrišimo iš visuomenę drebinančių socialinių problemų, didžiulės bedarbystės, skurdo apvaldymo nesugniuždant valstybės finansų balanso. Tai tikslai, kurių Lietuvos valdantieji bando pasiekti jungdamiesi į euro zoną.  Pasak Washingtone apsilankiusio Latvijos finansų ministro Andris Vilks, įsijungimas į euro zoną leidžia valstybei skolintis pinigų žymiai mažesnėmis palūkanomis, be to, įtvirtina gilesnį Baltijos valstybių integravimąsi į Europos Sąjungą bei padeda užtikrinti politinį saugumą, užkirsti pavojus, kylančius iš didžiųjų kaimyninių šalių. Tai ypatingai rizikingas politinis ėjimas, kai tiek Latvijos, tiek Lietuvos balsuotojų dauguma gilesnės integracijos nepageidauja.

Bet ar tokios Lietuvos ir Latvijos politikų viltys yra realios matant, kokias euro įvedimo pasekmes išgyvena Graikija, Italija, Ispanija, Portugalija ir iš dalies Airija? EK Prezidentas M. Barroso gegužės 7 Briuselio konferencijoje kalbėjo: „Gilesnė ekonominė ir valiutų integracija yra ES prioritetas siekiant įveikti XXI šimtmečio iššūkius. Euro yra patikima, stabili ir stipri valiuta. Tačiau jos įvaizdis, dėl ekonominės bei finansinės netvarkos keliose euro zonos valstybėse, neigiamai paveikia visą euro zoną. Europos ekonomikos tarpusavio priklausomumas stipriai išryškėjo  ES valstybėse iškilus finansinei krizei. Ji gali būti apeita tik gilesne jos narių politine integracija.  Dalinei arba pusinei integracijai ES nėra vietos.”

O ES komisionierius ekonominiams ir  finansiniams reikalams Olli Rehn pastebėjo, jog reikia greitai sukurti Europos centrinį banką (ECB) kuris prižiūrėtų, kad atskirų euro zonos valstybių bankai neatsidurtų finansinėse prarajose. ECB sukūrimas užtikrins finansinį stabilumą panaudojant vieningus ir patikimus priežiūros ir problemų sprendimo būdus. Toks centrinis bankas būtinas veiksmingam problemų sprendimui savarankiškai valdomuose atskirų Europos valstybių bankuose. Tarptautinio valiutos fondo misijos Vokietijoje vadovas Subir Lall, pristatydamas Briuselio konferencijoje metinę organizacijos ataskaitą taip pat teigė, kad aiški bendra vizija užtikrintų glaudesnę ekonominę ir finansinę integraciją euro zonoje bei patenkintų ūkio, verslo ir finansinių rinkų lūkesčius.

Bet tokie ES vadovų finansinės integracijos siekiai nelabai įtikina daugumą šiaurės Europos Sąjungos valstybių – tokių kaip Anglija, Danija, Švedija, Lenkija, Vengrija – ECB reikalingumu ir nauda. Būdamos ES, jos iki šiol patenkintos savo pačių valiutos lankstumu kontroliuoti savo kraštų ekonomiką ir iš to išplaukiančią naudą įsisavinant eurą.  Norvegija, Šveicarija, o  dabar ir  Islandija, kurios nepriklauso ES, net nenori girdėti apie bendrą valiutą.

Vokietija –  nusikaltėlė ar gelbėtoja?

Daugelio pietinių ES valstybių piliečiai, kurių kraštai murkdosi ekonominėje klampynėje, dėl savo problemų kaltina Vokietiją ir jos užgujančią ekonominę politiką. Tačiau dauguma analitikų mano, jog priežatis – pietinių ES valstybių finansų valdymo politikos nesupratimas ir  nesugebėjimas gyventi pagal savo ekonominį  pajėgumą.  Nors kai kurios prasiskolinusios euro zonos šalys stengiasi išsisukti nuo skolų  (su ES Centrinio banko pagalba), naujausi duomenys rodo, kad tarp euro zonos valstybių didžiausių skolininkių sąraše ir toliau pirmauja Graikija, Italija  bei Portugalija, kurių skolos siekia  atitinkamai 161, 130 ir 127 proc. BVP (bendrojo vidaus produkto). Sąrašo gale – Estija, Bulgarija ir Liuksemburgas, kurių skolos atitinkamai yra 10, 18 ir 22 proc. BVP.

Su sunkumais susiduriančios vyriausybės, negalėdamos subalansuoti biudžetų, turi skolintis trūkstamų pinigų, griežtai taupyti bei mažinti išlaidas gyventojų gerovės sąskaita, o tai priveda prie didžiulės bedarbystės  ir socialinių problemų iškilimo. Griežtas taupymas ir drausmė nuvargina net kai kurių didžiųjų ES šalių ekonomikas.  Pvz., per 2012 metų keturis ketvirčius Italijos, Prancūzijos ir Ispanijos vyriausybių skolos prieauglis sudarė 62 proc. viso euro zonos skolos padidėjimo.

Kaip priemonę įveikti vis didėjančią ekonominę krizę, Vokietijos euroskeptikų partijos „Alternatyva Vokietijai” (AfD) įkūrėjas Bernd Lucke siūlo pietines ES valstybes išmesti iš euro zonos, nes jos yra nekonkurencingos.  Kitas žingsnis galėtų būti darbo užmokesčio sumažinimas maždaug 30 proc., o tai būtų joms iš socialinės pusės tiesiog pražūtinga.

B. Lucke mano, kad euro zonoje likusioms valstybėms yra būtina reforma, įtvirtinanti, kad viena valstybė nemokėtų kitos skolų. Ar sąžiningas Vokietijos darbuotojas turi sumokėti už korumpuotą Graikijos politiką?  Kiekvienas pilietis dėl to turėtų teisę paduoti vyriausybę į teismą.

Nors B. Lucke siūlymas skamba gana logiškai, ES demografiniai pokyčiai formuoja visai kitokį vaizdą – daugiau primenantį pirmųjų ES kūrėjų viziją nei dabartinių skeptikų mąstymą.

Dauguma pietinių ES valstybių dėl savo ekonominių problemų kaltina Vokietijos politiką.  Siekiama įtikinti balsuotojus, jog  ekspansinė Vokietijos ekonomikos ir finansų valdymo politika yra visų jų problemų priežastis.  Tuo  tarpu, kiti ES žinovai teigia, jog Vokietija, net ir po beveik dvidešimties metų nuo euro zonos idėjos užgimimo, nėra linkusi diktuoti euro zonos problemų sprendimus. Istoriškai, Prancūzija jau nuo 1970 m. siekė, sudarydama bendrą anglies ir plieno sąjungą su Vokietija ir Beneliukso (Benelux) šalimis, supančioti Vokietiją ekonomiškai ir finansiškai taip, kad ji nepajėgtų ateityje vyrauti laisvoje Europoje.  1989 m., kai iškilo galimybė susijungti  Rytų ir Vakarų Vokietijoms, Prancūzijos Prezidentas François Mitterrand ir Italijos vadovas  Giulio Andreotti nusprendė, jog reikia skubiai pažaboti Vokietiją. Vokietijos kancleris Helmut Kohl sutiko su euro įvedimo principu, bet siūlė neskubėti, kol nebus išspręsti esminiai ekonominiai klausimai.  H. Kohl argumentavo, kad valiutų sąjunga turėtų būti pirma surišta su fiskaliniu ir politiniu susivienijimu.  Bet  F. Mitterand ir G. Andreotti apie tai  nenorėjo girdėti.  Jiems visų svarbiausia buvo bendrai valdyti Vokietijos piniginę, ir neleisti Vokietijai kištis į atskirų valstybių biudžetų sudarymą bei valdymą.  Greito Sovietų Sąjungos suirimo akivaizdoje (ir skubaus Vokietijų susijungimo), Vokietijos besibaiminantys Briuselio biurokratai buvo priversti skubiai priimti eurą kaip užtikrinantį ES tęstinumą su Vokietijos galių pažabojimu. Nespėta pagalvoti apie būtiną ES valstybinių biudžetų suderinimą, skolų kontrolę bei bankų priežiūrą. Šių dienų ekonominė ir finansinė krizės, drebinančios visą ES, yra išdava tų skubiai priimtų sprendimų, susijusių su Vokietijos susivienijimu.

Iškilus ekonominei krizei, F. Mitterrand siekis padaryti Prancūziją visų ES reikalų tvarkytoja ir valdytoja subliuško jai pačiai įbridus į skolas. Gelbėdama skolose skęstančias pietines ES euro zonos valstybes, čia turėjo įsiterpti Vokietija.  Kaip sąlygos paskoloms, ji pareikalavo skolose paskendusių valstybių biudžetų apkarpymo, fiskalinės kontrolės bei struktūrinių reformų, panašių į Vokietijos.  Turint galvoje istorinį nepasitikėjimą Vokietija, ypatingai atšiauriai išreiškiamą ES pietinių valstybių visuomenės, ar dar realu manyti, kad ES ir ypatingai euro zona išliks nesubyrėjusi?

Demografinis faktorius

ES tyrinėtojai pagal visuomenės apklausas nustatė jog subyrėjimo klausimas su laiku išblės. Pagal The Telegraph, neseniai EUROSTAT pravesta ES valstybių gyventojų apklausa – pasilikti, ar pasitraukti iš ES – parodė nemažą nuomonių skirtumą pagal amžiaus grupes:  45 proc.  nuo 18 iki 24 metų nori likti ES, o 32 proc. – atsiskirti.  Panašiai yra  gyventojų nuo  25 iki 39 metų grupėje: 47 proc. už pasilikimą ES ir 38 proc. –  už išėjimą.  Vyresniųjų  (tarp 40 ir 59 metų) 43 proc. už atsiskyrimą ir 38  proc. prieš. O vyresnių nei 60 metų grupėje – 56 proc. pasisako už atsiskyrimą ir tik 33 proc. už pasilikimą ES.

Kad jaunesni žmonės nesiekia jų kraštų išstojimo iš ES galima nesunkiai suprasti.  Dauguma jų jau išaugo ES struktūrose.  Kaip nei vienai kartais  pieš tai, jiems atsirado galimybė laisvai keliauti po visą Europą ir susikalbėti viena visiems suprantama kalba.  Jiems suteikta galimybė naudotis visų Europos tautų plačiais pasiekimais, studijuoti (daugeliu atvejų – lengvomis sąlygomis) bet kuriame krašte, susirasti geriau apmokamus darbus ir apsigyventi bet kurioje šalyje, dalyvauti Europos tautų bendrijoje kaip lygiems partneriams visose gyvenimo srityse. Jiems patinka užtikrinta politinė laisvė, laisvė nuo socialinės, ekonominės, teisinės ir įvairios kitokios diskriminacijos atski-ruose kraštuose,  patinka turėti balsą Europos gyvenimo bei politikos sprendimuose.

Nuolat didėjant pastarųjų kartų gyventojų proporcijoms, bandymai atsiskirti nuo ES, atrodo, taps vis mažesni, nebent atsitiktų kokie nors nenumatyti politiniai arba struktūriniai lūžiai. Ši karta nemato,  kaip atskiros Europos valstybės, neturinčios gausių žemės turtų, galėtų saugiai  žengti  į ateitį ir sėkmingai konkuruoti pasaulio ekonomikoje. Bet, kadangi vis didėjanti Briuselio centralizacija mažina atskirų valstybių suverenitetą, dar vis pasireiškia nemažas visuomenės pasipriešinimas augančiai ES kontrolei, ypatingai kai įvairios negerovės, trūkumai ir žymi bedarbystė Rytų kaimyno nuolat primenamos kaip prisijungimo pasekmės. 


Ar Europos Sąjungai gresia pavojus subyrėti?
 

ES ir ypatingai euro priešininkai  jau keleri metai viliasi, kad viena ar kelios euro zonos valstybės paliks euro zoną. Tokiu atveju pakrikimas būtų neišvengiamas visose valstybėse, ypatingai jeigu nutartų atsiskirti didesnės valstybės, kaip, pvz., Ispanija ar Anglija. Likusioms iškiltų nemažos finansinės problemos, nes jų bankai turi didelius ir potencialiai nuvertėsiančius aktyvus eurais.

Bet dauguma Vakarų Europos politologų sako, jog klaidinga taip manyti, nes atsiskyrusioms valstybėms praradus finansinę bazę bei prekybines lengvatas būtų pražūtingai sunku toliau išsilaikyti konkurencinėje rinkoje. Dar tik šiais metais į ES gretas įsitraukė Kroatija, o kitos šalys, tokios kaip Gruzija, Makedonija, Moldova pasielgs panašiai, jeigu tik bus pakviestos prisijungti.  Baltijos valstybių ekonominė sėkmė šiame krizės laikotarpyje yra iškeliama kaip geras pavyzdys, parodantis kaip galima išspręsti užklupusias finansines problemas. Dar daugiau, Latvija kitais metais įsives eurą, o Lietuva planuoja tai padaryti 2015 m.

Tačiau reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais ES išties prarado populiarumą, ja nusiviliama kaip efektyviu finansinio ir ekonominio valdymo modeliu. Daugelis žmonių gana naiviai, idealistiškai įsivaizdavo Europos institucijų funkcionavimą, kaip pvz., lengvai gaunamas paskolas, kai kuriais atvejais naiviai viliantis, kad gal nereikės grąžinti arba  bent išmokėti su nemažais skolintų sumų nurašymais.  Kadangi paskolos daugiausia buvo pravalgytos ar neproduktyviai investuotos, atėjus atsiskaitymo laikui, prasiskolinusios valstybės Europos Sąjunga nusivylė.  Tam tikra prasme tai naudinga, nes ES institucijos privalės pačios tikslingiau valdyti finansus ir paskolas, elgtis atsakingai ir skaidriai, pasistengti pelnyti pasitikėjimą, gerbti gyventojų teises bei poreikius. ES biurokratai turės dirbti nepažeisdami atskirų valstybių suverenumo, mažindami korupciją ir spartindami bendrai gerovei palankių sprendimų priėmimą. Iš tikrųjų yra gerai, kai oficialūs ES politikai ir juos remiančios institucijos kartas nuo karto yra kritikuojami, o jų sprendimai įvertinami, nes tada jie priversti labiau atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Labai sunkių ekonominių problemų akivaizdoje yra sveikintina, kad problemos visuose valdančiuosiuose lygiuose yra sprendžiamos daug rimčiau nei iki šiol.

Euro migla silpnina ES vienybę


Dauguma vakarų politologų ir ekonomistų teigia, jog ir ateityje ES išliks įtakinga kaip ekonominė jėga ir prekybos partneris pasauliniu mastu, nors iki šiol su menka įtaka tiek pasaulio politikoje, tiek karinėje plotmėje. Toks bejėgiškumas šiose srityse neramina artėjančių audrų akivaizdoje – t. y., kylant arabų-musulmonų karingumui pačioje Europos pašonėje, didėjant Rusijos agresyvumui jos kaimynų sąskaita bei augant Kinijos ekonominei ir karinei galiai. Europai, kelis šimtmečius buvusiai  pasaulio politikos ir finansų centru, iškilo didelis pavojus tapti tik nereikšmingu pėstininku pasaulio žaidėjų šachmatų lentoje.  Europos politikai gerai supranta, kad kitoms pasaulio dalims sprogstant nuo žmonių prieauglio, vienintelis būdas išlikti nepaliestai yra per ekonomiškai, politiškai ir kariškai tvirtą Europos Sąjungą, kurios jie siekia per visų priklausančių valstybių įsijungimą į euro zoną. Tačiau visuomenei smarkiai abejojant Europos Sajungos ir ypatingai euro nauda, ES valstybių politikai yra priversti atsižvelgti į balsuotojų nuomones neprarandant  gyvybiškai svarbaus ryšio su ES.  Artėjant rinkimams su tuo susidūrė  Vokietija ir Anglija, tai parodė ir Vengrijos bei Čekijos kritiška laikysena suvereniteto teises ribojančioms Briuselio iniciatyvoms.

Stipri ES svarbi Baltijos valstybių nepriklausomybės užtikrinimui

Nors Lietuvoje bei Latvijoje yra nemažai  raginančių balsų pasitraukti iš ES dėl, pvz., tariamo tautines valstybes naikinančio globalizmo ir iš to kylančio skurdo, bedarbystės, emigracijos ir suverenių teisių susiaurėjimo, vis dėlto nė viena politinė partija nesiekia atsiriboti nuo ES nei iš esmės yra prieš euro įvedimą. Tai sveikas ir sveikintinas galvojimas, nes be ES bendruomenės skėčio tektų atsiduoti Rusijos ir/arba Lenkijos malonei. Keleto šimtmečių istorinė praeitis ir dabartiniai Rusijos bei Lenkijos politikų pareiškimai, aiškiai leidžia suprasti, jog geografiškai izoliuotos Baltijos valstybės be ES užnugario būtų jiems lengvas kąsnis. Pvz., jaučiami  Rusijos užmojai jas vėl prisijungti atstatant 1990 m. SSSR ribas  su pretekstu, jog tai užtikrina Rusijos valstybės saugumą, o iš Lenkijos pusės net gana atvirai siekiama Lietuvos sulenkinimo ir galutinio jos sugrąžinimo kaip provincijos į Rzečzpospolita Polska sudėtį, pasiektą per Liublino uniją.

Dalyvaudami Centro ir Rytų Europos koalicijos veikloje, vis dažniau girdime apie Rusijos „minkštosios galios” didinimą panaudojant šimtus milijonų naftos ir dujų dolerių, skiriamų kultūrinei bei kitokio pobūdžio veiklos plėtrai į kaimynines ES šalis.  Tai ne brutalūs grąsinimai panaudojant ginklą ar diskriminuojant verslą  Rusijos rinkoje. Šį kartą Rusija atsėlina taikiai, ištiesta ranka, su gėlių puokštėmis, dainomis ir šokiais, koncertų bei festivalių programomis. O kas čia blogo – klausia ne tik Maskvoje ar Leningrade baigę mokslus ir supuvusiuose Vakaruose rusiško dvasingumo pasigendantys tarybinės kartos inteligentai. Jauniems žmonėms dar sunkiau suprasti, kad autoritarinės Rusijos kultūros eksportas, demonstruojantis meilę ir pagarbą rusų kultūrai, yra skirtas sumažinti pasipriešinimą Rusijos agresyviems tikslams ir įdiegti įsisamoninimą, kad ES yra niekas kita kaip piktnaudžiavimo, išnaudojimo ir žmogaus vertybių suniekinimo šaltinis, kad ji ryt poryt subyrės, ir NATO bei ES nuo nieko neapsaugos.  Tokia Rusijos propaganda yra subtiliai paslėpta po tariamu vertybių neutralumu. Bet, perduodama gyventojams tokį mąstymą, Rusija neišvengiamai ,,įmontuoja” į žmonių galvas savą istorijos ir pasaulio sandaros supratimą, o taip pat argumentus, kodėl būtų geriau iš ES pasitraukti.

Yra viltingų ženklų, kad ES netolimoje ateityje pajėgs sėkmingai suvaldyti užklupusias ekonomines ir finansines problemas. Tai turėtų  įtvirtinti ekonomiškai ir politiškai brandžios, vertinančios bendrus interesus ES įvaizdį, bet taip gerbiant atskirų tautų tapatybę, kultūrinį ir istorinį unikalumą – dar prieš Rusijai užnuodijant kaimyninių šalių gyventojų protus.  Bet tai neįvyks tik laukiant Briuselio biurokratų sprendimų. ES ekonominis bei politinis saugumas bus tik tada užtikrintas, kai kiekviena narė konstruktyviai prisidės prie problemų sprendimo. Būtina persitvarkyti ir Lietuvos viduje. Būtina suformuoti racionalią ateities viziją visos tautos sutarimu, suderinti išbalansuotą laikyseną santykiuose su Rusija ir Lenkija, patvirtinti veiksmų strategiją bei deramai tuos veiksmus atlikti. Jei tai pavyks, lietuvių tauta ir valstybė dar ilgai galės bujoti tėvelio Nemuno ir močiutės Baltijos skalaujamų krantų ažuolų paunksnėje.