Skubos darbus vėjai gaudo

JERONIMAS TAMKUTONIS

Š. m. rugpjūčio 16 d. „Drauge” buvo išspausdintas Dalios Cidzikaitės straipsnis „Filmas apie 1941 metų Birželio sukilimą: ieškant modus vivendi”. Perskaičius straipsnį kilo klausimas – ar filmas ,,Pavergtųjų sukilimas” bus tikras tiesos tarp sovietinio melo ir istorinės tikrovės ieškojimas?

Filmo kūrėjų norai buvo gražūs ir kilnūs – parodyti visuomenei tiesą, nes, pagal filmo rengėjus, „šiuolaikiniuose Lietuvos mokyklų vadovėliuose tokioms temoms kaip 1941 metų Birželio sukilimas nėra vietos”. Filmo kūrėjai tikisi, jog „filmas tarnaus ne tik kaip pažinimo priemonė, bet ir kaip siekis gaivinti visuomenės istorinę sąmonę”. Tikslas gražus, tačiau, kaip gyvenimas rodo, tikslus įgyvendinant dar reikia įdėti ir darbo, o kartais – daug darbo.

Išėjęs iš „Pavergtųjų sukilimo” peržiūros Balzeko muziejuje pats savęs klausiau – jei būtų buvusios tokios sąlygos pirmosios sovietų okupacijos metu, kaip jas pavaizdavo filmo kūrėjai, ar aš, 16 metų paauglys, kartu su apie 100,000 lietuvių (apie trečdalis jų žuvo Rytprūsių apsupime) būčiau bėgęs į nežinią, į svetimą karą pralaimintį kraštą? Tikrai ne! Filmo pagrindinis uždavinys buvo parodyti sąlygas, kurias sukūrė sovietinė okupacija, nes pats sukilimas buvo tos įvestos santvarkos padarinys. O to sovietų atnešto „išsilaisvinimo iš priespaudos ir išnaudojimo” filme beveik nesimatė. Kodėl filme tai nebuvo pavaizduota, jau kitas klausimas. Tam atlikti reikėjo gilesnio Lietuvos prieškario gyvenimo, taip pat ir sovietinio komunizmo teorijos bei jos įgyvendinimo praktikoje, pažinimo.

Sovietinio komunizmo pažinimas nėra toks paprastas ir lengvai suvokiamas dalykas, kaip dauguma trečiabangių mano. Yra vieša paslaptis, kad vidurinės ir jaunesniosios kartos žmonių, tarp jų ir trečiabangių, komunizmo supratimas ir pažinimas yra paviršutiniškas. Ne vieną kartą bekalbant su trečiabangiais apie komunizmą teko išgirsti pasakymą: „Tu mums nepūsk arabų, nes tu ten mažai gyvenai, o mes ten užaugome ir pažįstame jį kaip nuluptą! Tavo žinios yra pasenusios.” Deja, mano nuomone, daugumos trečiabangių supratimas apie sovietinį komunizmą yra lėkštas ir nepilnas – jis apima tik paskutinius dešimtmečius, taip vadinamą „brandųjį socializmą”.

Sovietinis komunizmas turėjo daug epochų, periodų ir spalvų. Partija į visuomenės gyvenimą žiūrėjo per 150 metų senumo Markso gamintus akinius. Laikui bėgant, keitėsi gyvenimo sąlygos, bet nesikeitė partijos akiniai. Komunistai turėjo gražią teoriją, o savo praktiką slėpė nuo kitų akių Geležine uždanga. Užgrobus valdžią, perimtas istorinis Rusijos valdovų praktikuotas žiaurumas su gyventojais, „Revoliucijos kardas” – saugumas su pasitenkinimu kirto galvas tikriesiems ir įtariamiesiems partijos priešams, o nepatikimuosius ilgiausiais ešelonais gabeno į šiaurės rytus. Pagrubusi visa valdžia po nacionalizacijos priedanga paglemžė visą gyventojų turtą, o pati partija pasidarė didžiausia žmonių išnaudotoja ir pavergėja ne vien tik fiziškai, bet ir dvasiškai bei morališkai. „Tikslas pateisina visas priemones!” – toks buvo partijos šūkis. Visos pastangos ir krašto ištekliai buvo skirti vien kovai su partijos priešais, o rūpestis darbininkų gerove buvo vis atidedamas ateičiai.

Partijos dvasia atsispindėjo jos propagandoje, kuri neturėjo nieko bendro su tikrove. Partija taip pat pasisavino tiesos monopolį: Sovietų Sąjungoje tiesa buvo tai, kas buvo naudinga partijai. Tai, pagal partijos doktriną, buvo reikalinga auklėjant „sovietinį žmogų”. Partijos priešai buvo piešiami pačiomis juodžiausiomis spalvomis. Šios komunizmo doktrinos ypač paragavo suimtieji, tardymo metu turėję sutikti su keisčiausiais prokuratūros ir tardytojų išgalvotais kaltinimais. Tai buvo naudinga partijai ir jos propagandai, skelbiant ,,tiesą” apie tariamus žvėriškus „liaudies priešų” nusikaltimus prieš visuomenę.

Šio „partijos tiesos” uždėto šleifo, nusidriekusio per mokyklų vadovėlius, jaunimo organizacijas ir visą sovietinę žiniasklaidą, Lietuvos gyventojams (ir trečiabangiams) yra nepaprastai sunku atsikratyti. Juk tai, kas per daugelį metų buvo girdima mokyklose, yra pasilikę kiekvieno jaunuolio sąmonėje, o kad tai buvo grynas melas, nėra taip lengva pačiam sau pasakyti. Filmo kūrėjai, paprastai kalbant, neatliko savo namų darbų, nesusipažino, kodėl Lietuvos visuomenė taip priešinosi pirmos sovietmečio okupacijos įvestai tvarkai.

Atkurti 1941 m. sukilimą yra sudėtingas darbas, nes, tai darant, turi būti rodoma pirmoji sovietinė okupacija, kaip ji sukėlė visuomenės neapykantą sovietinei santvarkai. Pirmoji sovietinė okupacija buvo dviejų, filmo kūrėjams nepažįstamų ir skirtingų pasaulių susidūrimas. Nepriklausoma Lietuva nebuvo joje nesamų kapitalistų išnaudojama, nebuvo ji nei „kruvino Smetonos režimo auka”, kaip per 50 metų partija aiškino gyventojams, o ir 1940 m. komunizmas buvo kitoks, negu jis buvo 1980– 1990 m., kitoks, nei jį prisimena filmo kūrėjai.

Filmo kūrėjai atsidūrė tarp dviejų, jiems mažai žinomų dalykų – Lietuvos gyvenimo prieš pirmą sovietinę okupaciją, kurią sovietai kaip įmanydami dergė, ir jiems mažai žinomos sovietinio komunizmo esmės. Tačiau drąsuolių šios dvi didžiulės problemos neišgąsdino – jie ryžosi papasakoti kitiems tai, ko patys ne iki galo žinojo ir suprato. Tad šiandien turime filmą su atskirų įvykių kratiniu, įskaitant ir diplomatiją, kuri pačiam sukilimui turėjo mažai reikšmės. Nežinia, kokių klausimų filmo kūrėjai klausė įvykių liudininkus, bet jų atsakymai, apart Broniaus Nainio ir dr. Augustino Idzelio, yra blankūs. „Filmo kūrėjai turėjo 15 valandų filmuotos medžiagos, daugiau nei 300 gigabaitų atminties, įrašytos Amerikoje, kalbant su tų įvykių liudininkais, klausant atsiminimų, vertinimų. Nemažai parsivežta ir kitos medžiagos: nuotraukų, dokumentų”, – straipsnyje rašė Cidzikaitė.

Nors sovietų okupacijos metu sekė tikrai dramatiškų ir įsimintinų įvykių virtinė, tačiau filme ji buvo prastai pristatyta. Išlindę iš pogrindžio komunistai miesteliuose organizuojamuose mitinguose garsiai aiškino, kad Dievo nėra, kad ir čia kunigai jau nekaišios žmonėms bučiuoti bacilomis užkrėstų kryžių. Nustebę dievobaimingi vyresnio amžiaus žmonės gūsčiojo pečiais ir, žiūrėdami vieni į kitus klausė, nejaugi iš Rusijos atėjusi „bezbožnikų valdžia” įves ir čia tokią tvarką? Kiti pasakojo, kad kompartija Rusijoje yra ne tik viską pagrobusi į savo rankas, bet kad ji gyventojams yra griežtai pasakiusi – „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną!”

Pačią didžiausią gyventojams reikšmę turėjo sovietinė ūkinė veikla. Prieš okupaciją Lietuva savo žemės ūkio gaminius parduodavo Vakarų Europoje, o už gautas pajamas pirkdavo Vakarų pramonės gaminius. Po „išvadavimo” sovietai perėmė visus Lietuvos žemės ūkio gaminius Sovietų Sąjungos naudai, už tai nieko neatlygindami. Sovietai Lietuvos žmonėms pristatė tik pigesnį žibalą, degtukus ir retkarčiais krautuvėse pasirodantį marmeladą. Žmonėms reikalingos užsienio prekės greit dingo iš visų krautuvių.

Ūkininkai, turintys per 30 ha, buvo apdėti didžiuliais mokesčiais ir nepakeliamomis pyliavomis. Atėjus 1941 m. pavasario sėjai, jie buvo verčiami eiti į organizuojamus susirinkimus, kuriuose iš miestelių atvykę aktyvistai, patys nieko neišmanydami apie žemės ūkio darbus, ūkininkams aiškindavo apie sėjos svarbą ir kaip reikia ją atlikti.

Gal prasčiausiai filme yra pavaizduoti sovietų ir vokiečių kariai. Teko gyventi prie didžiojo kelio, einančio iš rytų per Vilnių ir Kauną į vakarus link Vokietijos sienos. Šiuo keliu savo laiku žygiavo visos didžiosios kariuomenės. Savo gyvenime esu matęs daugelio šalių karius, o ir pačiam teko tarnauti amerikiečių kariuomenėje Korėjos karo metu. Iš visų matytų kariuomenių ir karių prasčiausiai atrodė 1940 m. sovietų kariuomenė. Skaičiau amerikiečių karinėje literatūroje, kad sovietų daliniai, kurie 1940 m. okupavo Lietuvą, buvo ne reguliari sovietų kariuomenė, o pasieniečių (pograničny) daliniai, buvę tiesioginėje NKVD žinioje. Sovietų kariai per pirmą sovietų okupaciją griežtai vengė bendravimo su vietiniais gyventojais, buvo prastai maitinami ir aprūpinami. Filme rodomi sovietų kariai dėvi išeigines uniformas, o tokių Lietuvoje beveik nesimatė. To meto sovietų karių uniformos buvo susiglamžiusios, nusitrynusios, galbūt dėl to gyventojai juos vadindavo „skarmaliais”.

Tuo tarpu vokiečių kariuomenė, įžengusi į Lietuvą 1941 m., buvo tikra priešingybė Raudonajai armijai. Nereikia painioti nacių politikos Lietuvoje (panaikinant jos Laikinąją vyriausybę) su vokiečių kariuomene. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad 1941 m. vokiečių kariuomenė, neseniai nugalėjusi prancūzų ir kitų kraštų kariuomenes, buvo savo žydėjimo ir galios viršūnėje. Ji buvo gerai išmankštinta ir aprūpinta, išdidi, savimi pasitikinti, besididžiuojanti savo laimėjimais. Vokiečių kariuomenės vaizdavimas filme, kaip nevykusios okupacinės kariuomenės, neatitinka gyvų liudininkų prisiminimų. Galima aprengti piemenį karininko uniforma, bet jis savo laikysena ir elgesiu vis tik atrodys kaip piemuo, o ne kaip karininkas. Filme vokiečių karius vaizduojantys asmenys turbūt nėra iš viso tarnavę kariuomenėje, nes jų išvaizda ir elgesys neatitiko gerai apmokytų ir išmankštintų karių elgesio.

Tuoj po sukilimo, neprisimenu, kokiu reikalu, mane, 13 metų paauglį, tėvai pasiuntė į Kauną. Tą gražią popietę Kaune kaip tik vyko žuvusių aukų laidojimas. Didžiulė laidotuvių eisena traukė Laisvės alėja Įgulos bažnyčios link, giedodama „Cit, neverk, motinėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės”. Didžiulė žmonių minia iš abiejų alėjos pusių stebėjo eiseną ir braukė ašaras. Byrėjo ašaros ir man. Filmuota šios istorinės eisenos medžiaga turėtų būti kur nors archyvuose.

Valdo Adamkaus kalba, nuskambėjusi prieš filmą, turėtų būti sutrumpinta, nes jis įsismaginęs pradėjo pasakoti, ką jis darė vokiečių okupacijos metu. Užtektų palikti jo trumpą, teisingą posakį, kad „Sukilimas buvo tautos valios pareiškimas”, gal jį palikti filmo pabaigai.

Š. m. rugpjūčio 25 d. per televizijos 11ą kanalą mačiau estų sukurtą filmą „The Singing Revolution”. Pasak filmo kūrėjų, kūrimas užtruko ketverius metus, buvo padaryta per 100 interviu. Tai gera pamoka lietuviškų filmų kūrėjams, kaip, siekiant papasakoti amerikiečių visuomenei apie savo tautos praeitį, reikia stengtis ir dirbti, kad būtų pasiekiami tinkami rezultatai.