Skubos darbus vėjai gaudo
JERONIMAS TAMKUTONIS
Š. m. rugpjūčio 16 d. „Drauge” buvo
išspausdintas Dalios Cidzikaitės straipsnis „Filmas apie
1941 metų Birželio sukilimą: ieškant modus vivendi”.
Perskaičius straipsnį kilo klausimas – ar filmas ,,Pavergtųjų
sukilimas” bus tikras tiesos tarp sovietinio melo ir istorinės
tikrovės ieškojimas?
Filmo kūrėjų norai buvo gražūs ir kilnūs – parodyti visuomenei
tiesą, nes, pagal filmo rengėjus, „šiuolaikiniuose
Lietuvos mokyklų vadovėliuose tokioms temoms kaip 1941 metų Birželio
sukilimas nėra vietos”. Filmo kūrėjai tikisi, jog „filmas
tarnaus ne tik kaip pažinimo priemonė, bet ir kaip siekis gaivinti
visuomenės istorinę sąmonę”. Tikslas gražus, tačiau, kaip
gyvenimas rodo, tikslus įgyvendinant dar reikia įdėti ir darbo, o
kartais – daug darbo.
Išėjęs iš „Pavergtųjų sukilimo” peržiūros
Balzeko muziejuje pats savęs klausiau – jei būtų buvusios tokios
sąlygos pirmosios sovietų okupacijos metu, kaip jas pavaizdavo filmo
kūrėjai, ar aš, 16 metų paauglys, kartu su apie 100,000 lietuvių
(apie trečdalis jų žuvo Rytprūsių apsupime) būčiau bėgęs į nežinią, į
svetimą karą pralaimintį kraštą? Tikrai ne! Filmo pagrindinis
uždavinys buvo parodyti sąlygas, kurias sukūrė sovietinė okupacija, nes
pats sukilimas buvo tos įvestos santvarkos padarinys. O to sovietų
atnešto „išsilaisvinimo iš priespaudos ir
išnaudojimo” filme beveik nesimatė. Kodėl filme tai nebuvo
pavaizduota, jau kitas klausimas. Tam atlikti reikėjo gilesnio Lietuvos
prieškario gyvenimo, taip pat ir sovietinio komunizmo teorijos
bei jos įgyvendinimo praktikoje, pažinimo.
Sovietinio komunizmo pažinimas nėra toks paprastas ir lengvai
suvokiamas dalykas, kaip dauguma trečiabangių mano. Yra vieša
paslaptis, kad vidurinės ir jaunesniosios kartos žmonių, tarp jų ir
trečiabangių, komunizmo supratimas ir pažinimas yra
paviršutiniškas. Ne vieną kartą bekalbant su
trečiabangiais apie komunizmą teko išgirsti pasakymą: „Tu
mums nepūsk arabų, nes tu ten mažai gyvenai, o mes ten užaugome ir
pažįstame jį kaip nuluptą! Tavo žinios yra pasenusios.” Deja,
mano nuomone, daugumos trečiabangių supratimas apie sovietinį komunizmą
yra lėkštas ir nepilnas – jis apima tik paskutinius
dešimtmečius, taip vadinamą „brandųjį socializmą”.
Sovietinis komunizmas turėjo daug epochų, periodų ir spalvų. Partija į
visuomenės gyvenimą žiūrėjo per 150 metų senumo Markso gamintus
akinius. Laikui bėgant, keitėsi gyvenimo sąlygos, bet nesikeitė
partijos akiniai. Komunistai turėjo gražią teoriją, o savo praktiką
slėpė nuo kitų akių Geležine uždanga. Užgrobus valdžią, perimtas
istorinis Rusijos valdovų praktikuotas žiaurumas su gyventojais,
„Revoliucijos kardas” – saugumas su pasitenkinimu
kirto galvas tikriesiems ir įtariamiesiems partijos priešams, o
nepatikimuosius ilgiausiais ešelonais gabeno į šiaurės
rytus. Pagrubusi visa valdžia po nacionalizacijos priedanga paglemžė
visą gyventojų turtą, o pati partija pasidarė didžiausia žmonių
išnaudotoja ir pavergėja ne vien tik fiziškai, bet ir
dvasiškai bei morališkai. „Tikslas pateisina visas
priemones!” – toks buvo partijos šūkis. Visos
pastangos ir krašto ištekliai buvo skirti vien kovai su
partijos priešais, o rūpestis darbininkų gerove buvo vis
atidedamas ateičiai.
Partijos dvasia atsispindėjo jos propagandoje, kuri neturėjo nieko
bendro su tikrove. Partija taip pat pasisavino tiesos monopolį: Sovietų
Sąjungoje tiesa buvo tai, kas buvo naudinga partijai. Tai, pagal
partijos doktriną, buvo reikalinga auklėjant „sovietinį
žmogų”. Partijos priešai buvo piešiami pačiomis
juodžiausiomis spalvomis. Šios komunizmo doktrinos ypač paragavo
suimtieji, tardymo metu turėję sutikti su keisčiausiais prokuratūros ir
tardytojų išgalvotais kaltinimais. Tai buvo naudinga partijai ir
jos propagandai, skelbiant ,,tiesą” apie tariamus
žvėriškus „liaudies priešų” nusikaltimus
prieš visuomenę.
Šio „partijos tiesos” uždėto šleifo,
nusidriekusio per mokyklų vadovėlius, jaunimo organizacijas ir visą
sovietinę žiniasklaidą, Lietuvos gyventojams (ir trečiabangiams) yra
nepaprastai sunku atsikratyti. Juk tai, kas per daugelį metų buvo
girdima mokyklose, yra pasilikę kiekvieno jaunuolio sąmonėje, o kad tai
buvo grynas melas, nėra taip lengva pačiam sau pasakyti. Filmo kūrėjai,
paprastai kalbant, neatliko savo namų darbų, nesusipažino, kodėl
Lietuvos visuomenė taip priešinosi pirmos sovietmečio okupacijos
įvestai tvarkai.
Atkurti 1941 m. sukilimą yra sudėtingas darbas, nes, tai darant, turi
būti rodoma pirmoji sovietinė okupacija, kaip ji sukėlė visuomenės
neapykantą sovietinei santvarkai. Pirmoji sovietinė okupacija buvo
dviejų, filmo kūrėjams nepažįstamų ir skirtingų pasaulių susidūrimas.
Nepriklausoma Lietuva nebuvo joje nesamų kapitalistų
išnaudojama, nebuvo ji nei „kruvino Smetonos režimo
auka”, kaip per 50 metų partija aiškino gyventojams, o ir
1940 m. komunizmas buvo kitoks, negu jis buvo 1980– 1990 m.,
kitoks, nei jį prisimena filmo kūrėjai.
Filmo kūrėjai atsidūrė tarp dviejų, jiems mažai žinomų dalykų –
Lietuvos gyvenimo prieš pirmą sovietinę okupaciją, kurią
sovietai kaip įmanydami dergė, ir jiems mažai žinomos sovietinio
komunizmo esmės. Tačiau drąsuolių šios dvi didžiulės problemos
neišgąsdino – jie ryžosi papasakoti kitiems tai, ko patys
ne iki galo žinojo ir suprato. Tad šiandien turime filmą su
atskirų įvykių kratiniu, įskaitant ir diplomatiją, kuri pačiam
sukilimui turėjo mažai reikšmės. Nežinia, kokių klausimų filmo
kūrėjai klausė įvykių liudininkus, bet jų atsakymai, apart Broniaus
Nainio ir dr. Augustino Idzelio, yra blankūs. „Filmo kūrėjai
turėjo 15 valandų filmuotos medžiagos, daugiau nei 300 gigabaitų
atminties, įrašytos Amerikoje, kalbant su tų įvykių
liudininkais, klausant atsiminimų, vertinimų. Nemažai parsivežta ir
kitos medžiagos: nuotraukų, dokumentų”, – straipsnyje
rašė Cidzikaitė.
Nors sovietų okupacijos metu sekė tikrai dramatiškų ir
įsimintinų įvykių virtinė, tačiau filme ji buvo prastai pristatyta.
Išlindę iš pogrindžio komunistai miesteliuose
organizuojamuose mitinguose garsiai aiškino, kad Dievo nėra, kad
ir čia kunigai jau nekaišios žmonėms bučiuoti bacilomis užkrėstų
kryžių. Nustebę dievobaimingi vyresnio amžiaus žmonės gūsčiojo pečiais
ir, žiūrėdami vieni į kitus klausė, nejaugi iš Rusijos atėjusi
„bezbožnikų valdžia” įves ir čia tokią tvarką? Kiti
pasakojo, kad kompartija Rusijoje yra ne tik viską pagrobusi į savo
rankas, bet kad ji gyventojams yra griežtai pasakiusi –
„Neturėk kitų dievų, tik mane vieną!”
Pačią didžiausią gyventojams reikšmę turėjo sovietinė ūkinė
veikla. Prieš okupaciją Lietuva savo žemės ūkio gaminius
parduodavo Vakarų Europoje, o už gautas pajamas pirkdavo Vakarų
pramonės gaminius. Po „išvadavimo” sovietai perėmė
visus Lietuvos žemės ūkio gaminius Sovietų Sąjungos naudai, už tai
nieko neatlygindami. Sovietai Lietuvos žmonėms pristatė tik pigesnį
žibalą, degtukus ir retkarčiais krautuvėse pasirodantį marmeladą.
Žmonėms reikalingos užsienio prekės greit dingo iš visų
krautuvių.
Ūkininkai, turintys per 30 ha, buvo apdėti didžiuliais mokesčiais ir
nepakeliamomis pyliavomis. Atėjus 1941 m. pavasario sėjai, jie buvo
verčiami eiti į organizuojamus susirinkimus, kuriuose iš
miestelių atvykę aktyvistai, patys nieko neišmanydami apie žemės
ūkio darbus, ūkininkams aiškindavo apie sėjos svarbą ir kaip
reikia ją atlikti.
Gal prasčiausiai filme yra pavaizduoti sovietų ir vokiečių kariai. Teko
gyventi prie didžiojo kelio, einančio iš rytų per Vilnių ir
Kauną į vakarus link Vokietijos sienos. Šiuo keliu savo laiku
žygiavo visos didžiosios kariuomenės. Savo gyvenime esu matęs daugelio
šalių karius, o ir pačiam teko tarnauti amerikiečių kariuomenėje
Korėjos karo metu. Iš visų matytų kariuomenių ir karių
prasčiausiai atrodė 1940 m. sovietų kariuomenė. Skaičiau amerikiečių
karinėje literatūroje, kad sovietų daliniai, kurie 1940 m. okupavo
Lietuvą, buvo ne reguliari sovietų kariuomenė, o pasieniečių
(pograničny) daliniai, buvę tiesioginėje NKVD žinioje. Sovietų kariai
per pirmą sovietų okupaciją griežtai vengė bendravimo su vietiniais
gyventojais, buvo prastai maitinami ir aprūpinami. Filme rodomi sovietų
kariai dėvi išeigines uniformas, o tokių Lietuvoje beveik
nesimatė. To meto sovietų karių uniformos buvo susiglamžiusios,
nusitrynusios, galbūt dėl to gyventojai juos vadindavo
„skarmaliais”.
Tuo tarpu vokiečių kariuomenė, įžengusi į Lietuvą 1941 m., buvo tikra
priešingybė Raudonajai armijai. Nereikia painioti nacių
politikos Lietuvoje (panaikinant jos Laikinąją vyriausybę) su vokiečių
kariuomene. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad 1941 m. vokiečių
kariuomenė, neseniai nugalėjusi prancūzų ir kitų kraštų
kariuomenes, buvo savo žydėjimo ir galios viršūnėje. Ji buvo
gerai išmankštinta ir aprūpinta, išdidi, savimi
pasitikinti, besididžiuojanti savo laimėjimais. Vokiečių kariuomenės
vaizdavimas filme, kaip nevykusios okupacinės kariuomenės, neatitinka
gyvų liudininkų prisiminimų. Galima aprengti piemenį karininko
uniforma, bet jis savo laikysena ir elgesiu vis tik atrodys kaip
piemuo, o ne kaip karininkas. Filme vokiečių karius vaizduojantys
asmenys turbūt nėra iš viso tarnavę kariuomenėje, nes jų
išvaizda ir elgesys neatitiko gerai apmokytų ir
išmankštintų karių elgesio.
Tuoj po sukilimo, neprisimenu, kokiu reikalu, mane, 13 metų paauglį,
tėvai pasiuntė į Kauną. Tą gražią popietę Kaune kaip tik vyko žuvusių
aukų laidojimas. Didžiulė laidotuvių eisena traukė Laisvės alėja Įgulos
bažnyčios link, giedodama „Cit, neverk, motinėle, kad jaunas
sūnus eis ginti brangiosios tėvynės”. Didžiulė žmonių minia
iš abiejų alėjos pusių stebėjo eiseną ir braukė ašaras.
Byrėjo ašaros ir man. Filmuota šios istorinės eisenos
medžiaga turėtų būti kur nors archyvuose.
Valdo Adamkaus kalba, nuskambėjusi prieš filmą, turėtų būti
sutrumpinta, nes jis įsismaginęs pradėjo pasakoti, ką jis darė vokiečių
okupacijos metu. Užtektų palikti jo trumpą, teisingą posakį, kad
„Sukilimas buvo tautos valios pareiškimas”, gal jį
palikti filmo pabaigai.
Š. m. rugpjūčio 25 d. per televizijos 11ą kanalą mačiau estų
sukurtą filmą „The Singing Revolution”. Pasak filmo kūrėjų,
kūrimas užtruko ketverius metus, buvo padaryta per 100 interviu. Tai
gera pamoka lietuviškų filmų kūrėjams, kaip, siekiant papasakoti
amerikiečių visuomenei apie savo tautos praeitį, reikia stengtis ir
dirbti, kad būtų pasiekiami tinkami rezultatai.