IR VĖL APIE LIETUVIUS IR ŽYDUS

Donatas Januta
 
Amerikos, Europos ir Izraelio spaudoje pakartotinai pasirodo straipsniai apie Lietuvos žydus, ir beveik be išimties vis jie prasideda arba baigiasi su kaltinimais dėl Lietuvos žydų žudynių per Antrąjį pasaulinį karą.
 
Abi tautos, lietuvių ir žydų, baisiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą prasidėjusių ir paskui Stalino pratęstų tragedijų. Tačiau abi jos kentėjo atskirai ir vėliau abi kaltino viena kitą už savo kančias.
 
Per praeitus daugiau nei 60 metų dauguma vokiečių organizuotų žydų žudymų kalčių buvo išaiškinti, ir nusikaltėliai nubausti. Bet per 50 sovietų okupacijos metų sovietų ir jų pakeleivių žiaurumai buvo užšaldyti ir tik dabar, kai jau dauguma liudininkų yra išmirę, kai kurie pamažu iškyla į viešumą.
 
Vokiečių organizuotos ir įvykdytos žudynės nužudė 6 mln. Europos žydų, kurių 200,000, reiškia 3,3 procentai iš tų 6 milijonų, buvo nužudyti Lietuvoje. Lietuva per pakartotinas sovietų, vokiečių ir vėl sovietų okupacijas prarado visų savo gyventojų apie trečdalį – 1,200,000, daugiau nei 33 procentai — nužudytų, ištremtų, dingusių be žinios, pabėgėlių, emigravusių. Truko 30 metų, kol Lietuva vėl pasiekė tokį gyventojų skaičių, kiek joje gyveno 1939 metais.
 
Šių metų rugpjūčio 21 d. tarptautinio žurnalo ,,The Economist” internetinėje laidoje išspausdintas straipsnis su šūkiu: ,,Lietuva turi nustoti kaltinusi nukentėjusius!” Teigiama, kad Lietuva vėl žydus persekioja, rašoma, kad Lietuva kaltina žydus mėgindama išsisukti nuo pačios Lietuvos kolaboravimo žydų žudynėse. Straipsnyje neigiama, kad sovietai vykdė lietuvių genocidą, pareikšti kiti beprasmiški ir klaidingi teiginiai.
 
Iš kur kilo tokie kaltinimai dabar? Šį kartą pradžia slypi vienoje Lietuvos tragedijoje — įvykyje, kuriame nukentėjo ne žydai, bet lietuviai.
 
 I. Lietuvos kaimo sunaikinimas ir žudynės
 
Lietuvos rytiniame pakraštyje, šalia Lietuvos sienos su Baltarusija ir Lenkija, per vokiečių okupaciją veikė įvairios ginkluotos gaujos – ir banditų, ir komunistų. Pirmos plėšikavo. Antros, tęsdamos komunistų ideologijos kovas prieš vokiečius ir prieš vietinius gyventojus, neretai irgi plėšikavo.
 
Iš kaimų tos gaujos vogdavo – prievarta su ginklais atimdavo — derlių, gyvulius ir kitą maistą ir turtą, dažnai palikdamos vietos gyventojus karo metu badauti. Būdavo ir tiesioginių pasikėsinimų į kaimiečių gyvybes. Komunistų gaujos, pasivadinusios ,,partizanais”, buvo vadovaujamos iš Maskvos atsiųstų specialių NKVD karininkų ir kontroliuojamos Maskvos (angl. ,,Central Partisan Command of the Soviet Union”).
Pirmoji sovietų okupacija kraštą išardė. Vokiečių okupacijos laiku tęsėsi karinė padėtis ir neramumai. Valdiškos įstaigos daugelyje rytų Lietuvos apylinkių arba visiškai neveikė, arba nepajėgė vietinius gyventojus apsaugoti nuo tų gaujų. Tad kaimiečiai patys pradėjo griebtis ginklų gelbėti save, savo šeimas ir savo ūkius.
 
Taip ir įvyko, kad Šalčininkų rajone esantis Kaniukų kaimas pasipriešino tokių gaujų siautėjimui. Po kaimiečių pasipriešinimų 1944 m. sausio 29 d. komunistų būrys puolė ir sunaikino Kaniukų kaimą, sudegino trobesius, nužudė maždaug 40 gyventojų — vyrų, moterų, ir vaikų. Šį žudikų būrio daugumą sudarė keturios komunistų ,,partizanų” gaujos, pasivadinusios ,,Mirtis fašizmui”, ,,Keršytojo”, ,,Už pergalę” ir ,,Kovos” vardais. Visos keturios gaujos buvo daugiausia sudarytos iš Vilniaus geto žydų.
 
Dabar, praėjus daugiau nei 60 metų nuo tų žudynių, ,,The Economist” pasirodo straipsnis ir apverčia aukštyn kojomis tą Kaniukų kaimo tragediją.
 
Tas straipsnis pasirodė dabar todėl, kad Lietuvos prokuratūra pareiškė norą apklausti – ne kaltinti, ne tardyti, ne bausti, bet tik apklausti — tris žydus, buvusius komunistų ,,partizanų” gaujų narius. Visi trys yra prisipažinę veikę tokiose gaujose. Vienas iš jų yra parašęs knygą, kurioje jis prisipažįsta dalyvavęs Kaniukų kaimo naikinime, savo knygoje jis pasakoja, kaip jo grupė degino trobesius.
 
Jis tą operaciją savo knygoje pavadina ,,pabauda” arba ,,bausme”, nes kaimiečiai ,,nedavė” jiems maisto. Reiškia, kaimiečių žudynės ir kaimo padegimas yra ne genocidas, ne žudynės, o tik ,,pabauda”. Ir dabar jam ir kai kuriems kitiems žydams pasibaisėtina, kad Lietuvos prokuratūra, remdamasi dokumentais ir liudijimais, nori paklausti jo, kaip ten iš tikrųjų viskas vyko, kodėl tie 40 žmonių buvo nužudyti, kodėl to kaimo trobos buvo sudegintos ir galbūt paklausti, ką jis pats ten darė.
 
Prokurorai nori tuos tris žydus apklausti ne todėl, kad jie žydai, bet todėl, kad jie yra prisipažinę priklausę gaujoms, kurios žudė lietuvius kaimiečius — vyrus, moteris ir vaikus, o bent vienas jų yra prisipažinęs dalyvavęs Kaniukų kaimo žudynėse.
 
Vietoj to, kad atsakytų į prokurorų klausimus, žydai visa tai apverčia aukštyn kojom ir panaudoja tai, kaip dar vieną progą vėl kaltinti Lietuvą. Reiškia — netrukdykite mūsų, žydų, su savo smulkmenomis apie kažkokio kaimo žudynes. Juk ten ne žydai žuvo, o be to, jūs, lietuviai, patys esate karo nusikaltėliai. Šitaip atsiliepdami jie mėgina nukreipti dėmesį nuo nekaltų žmonių žudynių, kurias įvykdė žydų komunistų gaujos.

 
II. Neapgalvotais veiksmais ir miglotais žodžiais mes pralaimime
 
,,The Economist“ pasirodžiusi žydų reakcija į Kaniukų kaimo žudynes yra ne pirmas kartas, kai ne tik skriaudos lietuviams yra nušluojamos į šalį, bet atvirkščiai — Lietuva ir lietuviai yra apkaltinami ir net apšmeižiami.
 
Tokie iššūkiai neatstovauja visiems žydams. Yra žydų organizacijų ir veikėjų, kuriuos profesorius Norman G. Finkelstein, pats kilęs iš Holokauste nukentėjusios žydų šeimos, yra pavadinęs “Holokausto pramonė” (angl. ,,Holocaust Industry“). Šios žydų organizacijos ir veikėjai išnaudoja žydų tragediją ir kančias savo naudai, savo pelnui. Jiems mažiau rūpi teisybė, nei jų pačių išsilaikymas.
 
Žydų Holokausto pramonė turi daug įtakos ne tik žydų, bet ir apskritai tarptautiniame gyvenime. Mes, lietuviai, neprilygsime žydų įtakai pasaulyje. Bet vis tiek galėtumėme aiškiau ir plačiau paaiškinti, kaip ir kas vyko tada Lietuvoje, ir geriau viską pristatyti. Pažiūrėkime į keletą pavyzdžių.
 
Mūsų prezidentas Valdas Adamkus, reaguodamas į žydų spaudimą, jau spėjo atsiprašyti žydų už tai, kad prokuratūra nori tuos anksčiau mano minėtus tris žmones apklausti. Adamkus būtų galėjęs atsakyti, kad prokuratūra turi ne tik teisę, bet ir pareigą ištirti nekaltų civilių žudynes – nesvarbu, ar kaltinamieji yra žydai, lietuviai ar arabai. Žudynės yra žudynės. Ir jeigu tie trys žydai nekalti, tai kodėl jie neatsako į prokurorų klausimus? Juk taip būtų reikalas užbaigtas.
 
Adamkus taip pat galėjo visai nesikišti į šį reikalą – ne prezidentūrai skirta ieškoti karo nusikaltėlius. Bet kažin ar Adamkus, skubėdamas atsiprašyti už tai, kad prokuratūra iškėlė žydams nepatogius klausimus, iš viso pagalvojo apie tuos nužudytus kaimiečius.
 
O mums turbūt nėra ko nė svajoti, kad Adamkus būtų panaudojęs tą progą užklausti žydus apie jų globojamus karo nusikaltėlius — Rainių miškelio vyriausią žudiką Nachmaną Dušanskį ir kitus, kuriuos Izraelis priglaudė ir atsisakė perduoti teismui. Taigi, Holokausto pramonė turi daug įtakos, o lietuviai net neišnaudoja tiek, kiek jiems priklauso.
 
Ankščiau šiais metais vienas iš aktyviausių Holokausto pramonės veikėjų, Izraelio Simon Wiesenthal centro direktorius Efraim Zuroff apkaltino ne tik tuos lietuvius, kurie Lietuvoje gyveno per Antrąjį pasaulinį karą, bet ir tuos, kurie dar nebuvo gimę, pasmerkdamas juos kaip “karo nusikaltėlių palikuonis” (,,The Jewish Journal“, 2008 m. sausio 10 d.).
 
Taip Zuroffui pasireikšti paruošė sceną vienas iš mūsų pačių tarpo. JAV lietuvis sukėlė šurmulį triukšmingai siūlydamas įtraukti į lietuvių tautinių šokių šventę ligi šiol neaiškią “jidiš šokėjų” grupę. Kai jo siūlymas buvo nepriimtas, jis paskleidė savo neapykantą ir kaltinimus ne tik lietuvių, bet ir žydų visuomenėje. Tokiu būdu tiesiog išprašė Zuroffą dar kartą apkaltinti ne tik vieną lietuvių kartą, bet ir palikuonis.
 
Tame žydų žurnalo straipsnyje šalia Zuroffo šmeižto įdėta graži spalvota patenkinto Dariaus Udrio fotografija, kartu su jo pasisakymais. Pabaigoje Udrys ten lietuvius lyg ir “apgina”, pareikšdamas žydams, kad jis pats “netiki”, jog Lietuvių Bendruomenės JAV vadovybė yra antisemitai. Kaip suprasti sakymą “netiki”? Netiki, bet . . .?
 
Kartais bandoma pamokyti, pvz.,: ,,Lietuvių dalyvavimas [žydų] žudynėse įpareigoja Lietuvą itin jautriai reaguoti į antisemitų ir nacistų iššūkius.” (Kęstutis Girnius, “Draugas”, 2008 m. balandžio 9 d.) Bet iš tikrųjų, ne tik Lietuva, bet visi geros valios žmonės turėtų “jautriai” reaguoti į tragedijas ir nelaimes, ne vien tik žydų, bet visų žmonų. Nors nei Zuroff, nei kiti jo pakeleiviai nerodo daug “jautrumo” mums, lietuviams, dėl mūsų patirtų tragedijų.
 
Ir kodėl visa Lietuva išskirtinai yra “įpareigota" jautriai reguoti? Ar visa Lietuva kalta? Vokiečių okupacijos laiku Lietuva nepriklausomos savarankiškos valdžios, per kurią Lietuva kaip valstybė būtų galėjusi veikti, neturėjo. Ar visi lietuviai kalti? Tada Lietuvoje gyveno apie 3 mln. gyventojų – visi tie 3 mln. tikrai nežudė žydų. Ir kuri Lietuva turi jaustis išskirtinai “įpareigota"? Šiandienos Lietuvoje retas lietuvis tada buvo gimęs. Ar mes priimame Zuroffo kaltinimą ir ateinančioms lietuvių kartoms?
 
Kiek lietuvių žudynėse “dalyvavo”? Ir ką reiškia "dalyvauti"? Kiaušinis kiaušinienėje irgi "dalyvauja". Bet ne pats kiaušinis sugalvoja, paruošia ir iškepa tą kiaušinienę. Ne Lietuva sugalvojo, organizavo ir vykė žydų žudynes.
 
Lietuviai nepaneigia žydų žudynių ir užjaučia šios tautos kančias. Bet žydai paneigia Lietuvos teisę ištirti Kaniukų kaimo žudynes. Net nenori apie jas kalbėti, bet iš karto pakeičia temą ir nukreipia dėmesį į jų pačių kančias. Tokiu būdu žydai paneigia ir nepripažįsta lietuvių kančių.

III. Kai kurie faktai apie tragedijas
 
Holokausto pramonės žydų veikėjai pakartotinai kaltina Lietuvą ir lietuvius. Į tuos kaltinimus atsiliepti svarbu tiksliai ir aiškiai. Tam naudinga žinoti ir neužmiršti nors pagrindinius bendrus faktus.

Nėra Europos šalies, kur žydai buvo žudomi ir kur vokiečiams nurodžius nedalyvavo vietiniai gyventojai. Tai buvo viena iš pagrindinių vokiečių veiklos nuostatų. Pvz., Prancūzijoje prancūzų policijai buvo pavesta, ir jie tą užduotį atliko, suimti žydus ir įsodinti juos į vagonus, kuriais vežė tiesiai į Auschwitz ir kitus mirties lagerius.

Vokiečių suorganizuotų ir įvykdytų žudynių 1939-1945 metais metu buvo išžudyta 6 mln. Europos žydų. Tos žudynės ne vienintelės vykusios praeitame šimtmetyje, ir ne pačios didžiausios. Stalinas per visą savo valdymą, 1924-1953 metais, išžudė 20 mln. žmonių. Į tą skaičių įeina ir lietuviai. Vien tik per 1933-1934 metus Stalinas dirbtiniu badu nužudė tarp 7 ir 11 mln. ukrainiečių. 1975-1979 m. Kambodžoje Pol Pot komunistų valdžia išžudė 2 mln., apie 25 procentai to krašto gyventojų. 1915-1918 metais turkai nužudė 1,5 mln. armėnų.

Kaip minėta, 3,3 procentai iš tų 6 mln. išžudytų Europos žydų arba 200,000 buvo išžudyti Lietuvoje. Tuo tarpu Lietuva 1939-1959 m. per vokiečių ir sovietų okupacijas prarado 1,2 mln. — daugiau nei 33 procentai visų gyventojų.

Žydų žudymas buvo sugalvotas, organizuotas ir įvykdytas vokiečių. Pačioje Vokietijoje ir okupuotose Vakarų Europos šalyse vokiečiai žydų naikinimo programą slėpė. Paskelbdavo, kad žydus perkrausto į darbus arba į ,,perauklėjimo” stovyklas, arba į naujas gyvenvietes buvusiose Sovietų teritorijose.

Bet Lietuvoje ir kitose iš sovietų atimtose šalyse vokiečiai elgėsi kitaip. Nuo vietinių gyventojų žydų žudynių neslėpė taip, kaip slėpė Vakarų Europos šalyse. Vietoj to, išlikusiuose vokiečių dokumentuose yra nurodymai uniformuotiems vokiečiams nedalyvauti žydų gaudyme nei žudynėse, bet tam panaudoti vietinius žmones ir fotografuoti vietinių dalyvavimą.

Taip sąmoningai vokiečiai savo pačių kaltę mėgino nuslėpti ir prisegti ją vietiniams gyventojams. Dėl to, kad tų vokiečių fotografijų ir filmų yra šiek tiek išlikę, jais naudojasi tie, kurių tikslams naudinga toliau kaltinti Lietuvą.

Tuose pačiuose vokiečių dokumentuose vėliau galima atrasti jų  viršininkų nusiskundimų, kad sunku rasti vietinių lietuvių, kurie sutiktų dalyvauti žudynėse, vokiečiai pabrėžia, kad tik nugirdžius alkoholiu pasisekdavo kartais įtraukti keletą lietuvių. Sunkiai rasdami vietinių lietuvių tokiam darbui, išradingi vokiečiai Lietuvoje surado kitą išeitį. Šiaip taip kur nors sudarę grupę lietuvių, jie paskui tą pačią grupę vežė iš vienos vietos į kitą atlikti uždavinius. Ir paskui vokiečiai skelbė, kad visur ,,vietiniai” gyventojai savo noru vykdė žudymus.

Bet kiek lietuvių iš viso žudė žydus? Istorikas Arūnas Bubnys iš išlikusių raštų ir dokumentų yra apskaičiavęs, kad tiesioginių žydų žudikų tarp lietuvių buvo 2,000-3,000. Reiškia, maždaug vienas dešimta-dalis procento arba 0,1 procento visų Lietuvos gyventojų. Jeruzalės universiteto profesorė Dina Porat apskaičiavo, kad lietuvių, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo žydų žudynėse, galėjo būti apie 15,000, reiškia — 0,5 procento visų Lietuvos gyventojų. Tai toli gražu ne visa Lietuva.

Kiek lietuvių gelbėjo žydus? Ligi šių metų rugsėjo Izraelio Yad Vashem centras yra pripažinęs daugiau nei 700 lietuvių ,,Pasaulio teisuoliais” — žmonėmis, kurie žydus ir jų šeimas išgelbėjo nuo vokiečių žudymų. Vilniaus žydų muziejus turi sąrašą su daugiau nei 2,000 dar kitų lietuvių, kurie taip pat išgelbėjo žydų gyvybes. Šie du sąrašai kartu viršija 3,000 gelbėtojų.

Ir tai ne visi. Ir ne visi gelbėtojai bus išaiškinti. Po karo žmonės išsisklaidė po pasaulį. Tarp gyvųjų jau mažai likę tų, kurie gali paliudyti. Per sovietmetį tokių žinių nebuvo galima rinkti. Dabar laikas tam jau praėjo. Bet pagal bendrus skaičius matyti, kad palyginti su tuometinės Lietuvos 3,000,000 gyventojų, gelbėtojų skaičius nedaug skiriasi nuo tų, kurie žudė — vienų yra 0,1 procento, kitų — 0,1 – 0,5 procento.

Kodėl Lietuvoje nebuvo žydų išgelbėta daugiau? Kodėl lietuvių, kurie juos gelbėjo, nebuvo daugiau? Žmonių už žydų gelbėjimą vokiečiai negailėjo, ne tik gelbėtojui, bet ir visai jo šeimai iš karto buvo įvykdoma mirties bausmė. Retas žmogus yra linkęs rizikuoti ne tik savo gyvybe, bet ir savo šeimos.

Kita didelė priežastis buvo ta, kad Lietuvoje, daugiau negu kitose Europos šalyse, žydai sudarė atskirą, uždarą visuomenę. Lietuvos žydai iš visų Europos žydų mažiausiai bendravo su žmonėms, tarp kurių jie gyveno. Tas pakenkė žydams dvejopai. Pirma, vokiečiams buvo lengviau juos atskirti nuo kitų gyventojų, suvaryti į getus, iš kurių jie negalėjo lengvai ištrūkti, ir kuriuose pašaliniai žmonės negalėjo jiems padėti. Antra, tokiomis sąlygomis nors žmonės ir mėgins gelbėti artimus, retas žmogus rizikuos savo gyvybe dėl svetimo. Mažai lietuvių turėjo artimųjų tarp žydų. Mažai žydų turėjo artimųjų tarp lietuvių.

Žydų istorijos tyrinėtojai aiškina, kad žydai Lietuvoje greta lietuvių gyveno 600 metų, bet visą laiką atskirai, nes žydai laikė lietuvius esant prastesnius už juos ir neturėjo noro su lietuviais artimiau bendrauti. (Pvz., ,,Lithuanian Jewish Communities”, Schoenberg & Schoenberg, New York, 1991 ir Northvale, N.J., 1996). Taigi, jeigu įvykiai būtų susiklostę atvirkščiai, ar daug žydų būtų rizikavę savo gyvybe gelbėdami lietuvius, su kuriais per 600 metų vengė artimai bendrauti?
 
 IV. Kas toliau
 
Teisinga visiems prisipažinti ir atsiprašyti už savo kaltes. Nenaudinga besąlygiškai priimti arba praleisti kaltinimus, kurie nėra užsitarnauti. Dar blogiau — lietuvių kančias ir tragedijas leisti kitiems nušluoti į šalį dėl to, kad jiems yra nepatogu prisiminti jų pačių veiksmus.

Žydų Holokausto pramonės veikėjai vis dar ieško, ligi paskutinio, 90 metų senuko, kuris gal kada nors dirbo kur nors lagerio sargu. Jų veikėjai kaltina ne tik visą Lietuvą, bet ir lietuvių palikuonis, kurie žydų tragedijos laikais dar nebuvo gimę.

Ir atvirkščiai, pačių žydų nusikaltėlių nesmerkia, teismui jų neišduoda ir jų aukas neužjaučia. Lietuviai yra susipažinę su Nachmanu Dušanskiu ir keletu kitų Lietuvos žudikų, kuriuos Izraelis priglaudė. Bet buvo ir daugiau, kurie rado prieglobstį Izraelyje.

Lenkija kelis kartus prašė Izraelio perduoti Lenkijos teismui buvusį Stalino laikų lagerio komendantą Solomon Morel, kurio lageryje 1945 metais iš 6,000 kalinių — civilių, moterų ir vaikų — 1,695 buvo nužudyti. Tuo tarpu kai ukrainiečio Demjanjuko bylą, kuris buvo tik vokiečių lagerio sargybinis, ne viršininkas ir ne komendantas, žydai stūmė net ir su klastotais dokumentais, kol pabaigoje Izraelio Aukščiausias teismas išteisino ir išgelbėjo tą senuką nuo neteisėtos mirties bausmės.

Vienas iš ,,The Economist” straipsnio beprasmiškų ir klaidingų teiginių yra tai, kad ten parašyta, jog Antrojo pasaulinio karo tragedijos Lietuvai nebuvo tokios baisios, be to, net buvo jai ,,naudingos”, nes po viso to Lietuva atgavo Vilnių. Ar kas drįstų pasakyti žydams, kad jų 6 mln. nužudytų buvo jiems ,,naudingi”, nes po to jie gavo savo valstybę ir todėl jie neturi dėl ko skųstis?

Naivu galvoti, kad kai esame neteisingai kaltinami, jeigu nereaguosime į tuos kaltinimus arba mandagiai nusileisime, tai kaltinimai nesikartos. Naivu galvoti, kad jeigu pakviesime keletą ,,jidiš šokėjų” su mumis pašokti klumpakojį, tai Zuroff ir kiti Holokausto pramonės aktyvistai nustos vadinti lietuvius ,,žyd-šaudžiais”, atsisakys savo pelningos karjeros, ir po to mes visi kartu amžinai su jais gyvensime laimingi.

Istorijos nesutarimuose teisingi faktai yra geras ginklas ir gera apsauga, jeigu jie yra aiškiai, tiksliai ir plačiai išplatinti. Šių laikų internetas prieinamas visiems, ir mažoms tautoms. Elektroniniu paštu galima pasiekti visą pasaulį. Lietuviai turi savo spaudą ir Lietuvoje, ir išeivijoje.

Siekdami lietuviams teisybės, pavyzdžiui, Kaniukų kaimo žudynėse, gaila, jei leidžiamės kitiems nukreipti mus nuo mūsų tikslo, leidžiame jiems pakeisti diskusijos temą, jei mūsų tema jiems yra nepatogi. Abi tautos — lietuviai ir žydai, baisiai nukentėjo nuo Antrojo pasaulinio karo tragedijų. Lietuva prarado 1,200,000 — trečdalį — visų savo gyventojų, tarp jų — 200,000 žydų. Tas 1,000,000 prarastųjų, kurie nėra žydai, neturėtų būti lietuviams mažiau svarbūs, negu tie 200,000 žydų yra svarbūs žydams.

Jeigu lietuviai patys aiškiai ir ryžtingai neieškos ir neišreikalaus teisybės Kaniukų kaimiečių žudynėse ir kitose mūsų tautos tragiškose skriaudose, niekas kitas tikrai už mus to nepadarys.