Lietuviška trilogija ,,Artisphere Theatre”rejec

LAIMA APANAVIČIENĖ

,,Mielieji, prasidėjo mėnesį truksianti lietuviškos trilogijos kelionė ,,Artisphere Theatre”, Washington, DC. Tai – jaudinantis laikas. Pagaliau sceną išvydo mano ir ilgamečio mano draugo bei bendradarbio George Chieffet dešimt metų trukęs projektas.  Esame laimingi galėdami šiame teatre parodyti savo sukurtą trilogiją”, – rašo savo ,,Facebook” aktorius Paulius Rajeckas.

Lietuvių kilmės aktorių Paulių Rajecką vyresnioji karta žino, tačiau,  nesuklysiu pasakiusi, kad po Nepriklausomybės atkūrimo į JAV atvykę gyventi lietuviai nėra girdėję apie šį aktorių (nebet niujorkiečiai). Nepažinojau jo ir aš, nežinojau jo darbų, tad rašydama jam elektroninį laišką nelabai tikėjausi, kad gausiu atsakymą. Mano didžiam nustebimui, atėjo ne tik atsakymas, bet įvyko ir malonus pasikalbėjimas telefonu.

Tad kas tas Paulius? Lietuvių kilmės aktorius, rašytojas, kompozitorius, dėstytojas Rajeckas gimė New York, lietuvių ,,dypukų” (displaced person) šeimoje. Kaip ir daugelis išeivijos lietuvių vaikų, jis šeimoje girdėjo pasakojimus apie tolimą, jam nežinomą ir nepažįstamą Lietuvą, matė savo tėvų ilgesį šiam kraštui. Kas paskatino emigrantų vaiką tapti aktoriumi? ,,Kažkada norėjau būti gydytoju. Tačiau kai mano mama gulėjo mirties patale, supratau, kaip greitai gali pasikeisti gyvenimas, kaip per akimirksnį tu gali visko netekti. Daug mąsčiau, šie klausimai vis nedavė ramybės. Viską pergalvojęs, nutariau mokytis aktorystės. Be to, aš visada kažkur vaidindavau, pažinojau daug menininkų lietuvių. Iki šiol nesigailiu, kad pasirinkau tai, ko norėjo širdis, – apie savo kelią į aktorystę pasakoja Paulius. – Gal mane dar prisimena žiūrovai? 1980aisiais su spektakliais važinėjau po lietuviškas bendruomenes. Teko pasirodyti Čikagos, Lemont, Vermont, Toronto, Boston,  St. Petersburg žiūrovams. Buvo labai smagu, susitikimai paliko neišdildomą įspūdį.”

Kaip lietuvis pateko į tokio žinomo teatro sceną? ,,Ėjimas į šią sceną truko ištisą dešimtmetį. Viskas prasidėjo nuo mano kelionės į Lietuvą. Jau mamai mirus nuvykau į savo tėvų gimtinę ir ten susipažinau su pusbroliais ir pusseserėmis, kuriuos pažinojau tik iš nuotraukų. Kartą besisvečiuojant išgėręs dėdė garsiai manęs paklausė: ‘Pauliau, ar tu ži-nai, kad tavo motina dirbo gestape?’ Aš negalėjau patikėti savo ausimis. Žiūrėjau į jį, pamaniau, kad jis juokauja. Mano mama pati niekada tos istorijos nepasakojo, mano tėvas ir kiti giminės apie tai taip pat  niekada nebuvo girdėję. Pasirodo,  mano mama, būdama aštuoniolikmetė, gestape dirbo sekretore. Žinoma, ta žinia mane sukrėtė. Tos pačios šeimos žmonės – vieni pabuvojo Sibiro tolybėse, močiutė gelbėjo žydus, o kiti dirbo gestape!?

Grįžęs aprašiau savo kelionės istoriją ir įspūdžius. Laikas bėgo, pamažu  viskas lyg ir užsimiršo, užrašai gulėjo stalčiuje. Aš pats sukūriau šeimą, pasikeitė mano pasaulėžiūra ir vieną dieną grįžau prie savo užrašų. Perskaitęs juos suvokiau, kad ta istorija man labai svarbi, supratau, kad mane jaudina tragiški mano tėvų ir į juos panašių žmonių likimai. Prisiminė mamos pasakojimai apie mano dėdės ištrėmimą į Sibirą. Aš ne tik grįžau prie šios istorijos, tačiau į viską pradėjau žiūrėti kitomis – suaugusio, subrendusio žmogaus –  akimis. Man parūpo papasakoti šią istoriją kitiems, norėjosi suprasti,  kaip praeities atsiminimai ir įvykių pasekmės yra perduodamos ateities kartoms? Aš pats, gimęs Amerikoje,  atsidūriau tarsi dviejuose gyvenimuose – savo tėvų, kurie gyveno Lietuvos prisiminimais, ir savo, pirmos kartos amerikiečio. Nėra taip gyvenime, kad tas, kas buvo prieš tave, staiga ėmė ir išnyko, o tu atsiradai plyname lauke. Nori ar ne, tu priklausai ir savo tėvų laikmečiui, ir kartu turi savo laikmetį”, – pasakoja Paulius.

Apie kelionę į Lietuvą Rajeckas papasakojo savo geram draugui, psichoterapeutui, rašytojui ir Antrojo pasaulinio karo žinovui George Chieffet. ,,Būtent George man atvėrė akis, kad žmonės karo metu neturėjo pasirinkimo, jiems reikėjo išgyventi. Būtent jis visą mano pasakojimą įvilko į pjesės rūbą, parodydamas, kaip karas suluošino daugybės žmonių gyvenimus. Pokalbiai su juo padėjo pakylėti pasakojimą virš asmeninės patirties. Taip gimė pirmasis trilogijos spektaklis ‘Laiškai tėvynei’, kuriame bendraudamas su dviem nuostabiom moterim – su savo motina ir močiute, pirmosios kartos Amerikos lietuvis sūnus sužino apie gėrį ir blogį, kas jam vėliau padeda atrasti kelią savo atradimo link, –  apie projektą kalbėjo Paulius. – Tačiau reikia pasakyti, kad  tai nėra dokumentinė istorija. Aš sutikau daugybę įvairiausių tautybių ir rasių žmonių, kurie susipažinę su šia istorija sako, kad tai – jų istorija. Ši trilogija apie tai, kaip kitų žmonių gyvenimai, apie kuriuos tu pats nieko nežinojai, paliečia Tave. Žiūrėdami spektaklį daugelis, ypač mane pažįstantys, ras nemažai sąšaukų su mano gyvenimu – taip, mano tėvai – lietuviai, taip, mano mama mirė 1980aisiais, taip, aš turiu pusbrolių ir pusseserių, gyvenančių Lietuvoje. Tačiau tai tikrai nėra tik mano asmeninio gyvenimo istorija, tai daugelio emigrantų istorija. Esu girdėjęs kalbų (net šauksmų!), kaip aš išdrįsau tokius dalykus pasakoti! Tačiau prieš kalbant pirmiausia siūliau visiems pamatyti spektaklį ir tik tada daryti išvadas. Spektaklis nėra apie tai, kad štai bloga lietuvė dirbo gestape (šiam epizodui spektaklyje skiriama vos keletą minučių), spektaklis apie tai, kaip karas, okupacija sulaužė daugelio žmonių gyvenimus. Aš dėkingas savo draugui George, kuris mane suprato ir kuris bando paaiškinti žmonėms, kaip kartais gali pasisukti žmogaus gyvenimo kelias. Žmogus tam ir turi ateiti į teatrą, kad pradėtų galvoti.”

Antrasis trilogijos spektaklis ,,Meilė gydo vėžį” sukurtas ir pastatytas G. Chieffet, muzika – P. Rajecko. Tai – miuziklas. Man asmeniškai niekaip nesiderino du dalykai: baisi liga – vėžys – ir...  miuziklas. ,,Visos tos istorijos panašios į komiko Charlie Chaplin istorijas – juokas pro ašaras. Dažnai žiūrime jo vaidintą kino komediją, o mums kažkodėl norisi verkti”, – mano abejones išblaško Paulius. Spektaklyje du sūnūs ir jų tėvas, kiekvienas savaip, bando kovoti su netektimi – motinos ir žmonos mirtimi. Kur semtis tvirtybės? Kiekvienas jų tai daro savaip – tėvas vis pasakoja išgalvotas istorijas apie savo vaikystę, vienas sūnus, pritardamas sau gitara, dainuoja savo sukurtas balades,  kitas – mimas – rengia savo pasirodymus šalia Metropolitan meno muziejaus.

Trečia trilogijos istorija – „Mano brangioji lietuvaitė” – mus nukelia į paskutiniuosius Antrojo pasaulinio karo metus. Man pasirodė, kad trečias spektaklis – tarsi grįžimas atgal, į praeitį. Paulius tą patvirtino. Ši pjesė – apie jaunuolio  ir ūkininko dukters nelauktai pražydusią meilę. Vyras, vėliau emigravęs į Ameriką, tampa dviejų sūnų – spektaklio ,,Laiškai tėvynei”  ir miuziklo  „Meilė gydo vėžį” pagrindinių veikėjų – tėvu. Šiame spektaklyje vaidina ir daugiau aktorių, nes kaip Paulius sakė: ,,Buvo sunku parodyti jauną ir seną tėvą scenoje vienu metu. Be to, man pasirodė, kad jei šią liūdną istoriją pasakosiu vienas, žiūrovams ir klausytojams nebus įdomu. Tad įvedėme dar du veikėjus.”

Trilogijoje Paulius ir kompozitorius, ir autorius, ir atlikėjas. ,,Taip taip, aš darau viską”, – juokiasi Paulius.

Į klausimą, kuris ,,vaidmuo” jam labiausiai prie širdies, Paulius net nesusimąstęs atsako: ,,Pirmiausia aš aktoriaus. Esu dėkingas George, kuris daug prisidėjo ir prie pjesių rašymo bei prie jų pastatymo. Manau, kad man labiausiai sekasi fizinis veiksmo atlikimas, čia jaučiuosi stipriausias. Be George pagalbos nežinia, ar būčiau sugebėjęs viską padaryti.”

,,Ar lengva buvo  režisieriui Rajeckui nurodinėti aktoriui Rajeckui?” – klausiu. ,, Sunku, labai sunku buvo, – juokiasi Paulius. – Tiesa, vienam  spektakliui mes bandėme pakviesti kitą režisierių, tačiau turėjome jo paslaugų atsisakyti, nes man su George pasirodė, kad jis visiškai nesuprato medžiagos. Iš kitos pusės, būti režisieriumi ir aktoriumi – man buvo įdomus išbandymas.”

Visi trys spektakliai yra savarankiški kūriniai, todėl kiekvieno iš jų suvokimui ir įvertinimui visos trilogijos peržiūra nebūtina. Rajeckas sakė, kad jo spektakliai sudomino kolegijas ir jie bus rodomi studentams JAV kolegijose. Tada jis gal ir į Čikagą užklys. Tačiau didžiausia Pauliaus svajonė – nuvežti spektaklius į Vilnių. ,,Jei tai pasisektų padaryti, būčiau labai laimingas. Aš myliu Lietuvą ir labai norėčiau, kad mano pasakojamas istorijas išgirstų jos žiūrovai. Man įdomus jų požiūris. Lietuva nuo mano pirmojo apsilankymo labai pasikeitė, dabar tai visai kitas pasaulis”, – sako Paulius.

Sveikindami aktorių su trilogijos premjera viliamės, kad su Rajeckui būdingu humoru ir jautriai papasakotos žmogiškos istorijos nepaliks abejingais Washington, DC žiūrovų, ir kad ateis laikas, kai šiuos spektaklius galės pamatyti kitose Amerikos platumose gyvenantys   išeivijos  lietuviai.

Artisphere teatre (1101 Wilson Blvd., Arlington, VA 22209) ,,Lietuviška trilogija”, kurios autoriumi, kompozitoriumi ir atlikėju yra P. Rajeckas, pristatyta rugsėjo 16 dieną. Skaitytojai dar gali suskubti rugsėjo 25 d. 3 val. p. p. pamatyti spektaklį ,,Meilė gydo vėžį”. Rugsėjo 30–spalio 1 dienomis  8 val. v. ir spalio 2 d. 3 val. p. p. – trilogiją užbaigs spektaklis ,,Mano brangioji lietuvaitė”. 

Tinklalapio  http://dctheatre sce ne.com/ rugsėjo 18 d. laidoje galima paskaityti  Steve Hallex  atsiliepimą apie spektaklį ,,Laiškai tėvynei”.