Lietuvių opera turi gyvuoti!

Laima Apanavičienė

Opera, opera... Kaip puiku sėdėti spektaklyje ir klausytis muzikos bei atlikėjų. Unikalus reiškinys – Lie­tuvių opera Čikagoje, pradėjusi jau 53-ąjį savo gyvavimo sezoną. Sek­madienį, rugsėjo 21 d. operos mylėtojai rinkosi į Lietuvių operos pagerbimo vakarą. Daug kas stebėjosi, kodėl šis pagerbimo vakaras vyksta būtent šiuo metu, piktinosi, kad jis dubliuojasi su pačiu Lietuvių operos ruošiamu pokyliu. Nepaisant visko – vakaras įvyko (jį organizavo JAV LB Lemonto apylinkės valdyba) – ir, manau, mes, operos mėgėjai, tik išlošėme – juk pastaruoju metu ne taip dažnai galime paklausyti dabartinių Lietuvių operos solistų ir choro. Mums per mažai to vieno spektaklio. Dėl lėšų stokos nebeliko pooperinio koncerto, į kurį susirinkdavo gausus būrys operos mėgėjų.

Be to, reikia prisipažinti, kad mes, naujai atvažiavusieji, per daugelį metų taip ir neturėjome progos išgirsti Lietuvių operos susikūrimo istorijos, pamatyti tuos, kurie savo balsais žavėjo ne tik operos mėgėjus visoje Čikagoje. Kai kurie jų dainavo ir The Metropolitan Opera. Tad šis Pagerbimo vakaras buvo kartu ir artimesnė pa­žintis su mūsų Operos pažibomis.

Puiki muzikologo Vaclovo Juodpusio paskaita leido ne tik susipažinti su Lietuvių operos istorija. Stebino paskaitininko meilė šiam kolektyvui, visapusiškas Operos istorijos žinojimas. Tylos minute pagerbę išėjusius amžinybėn klausėmės ne tik muzikologo paskaitos, girdėjome arijų bei choro įrašus, matėme koncertų vaizdajuostes, bet ir iš arti pamatėme garsiuosius operos dainininkus – Audronę Gaižiūnienę, Algį Grigą, Mar­garitą Momkienę, Vaclovą Momkų, Julių Savrimą, Daną Stankaitytę, Joną Vaznelį, Arnoldą Voketaitį – atėjusius į šį pagerbimą. Susirinkusieji negailėjo plojimų mūsų operos legendoms. Smagu buvo matyti ir Lietuvių operos choristus, ryškiai praturtinusius Lietuvių operos spektaklius.

,,Lietuvių opera turi gyvuoti! Negi dabar blogesni laikai, nei pirmasis pokario dešimtmetis? Ir tos keistokos straipsnių apie Lietuvių operos perspektyvą užuominos... Tik pažvelkime, kokiais perlais žiba ši Operos istorija, kiek didžių garsenybių su ja išaugo, kiek taurių pavardžių joje įrašyta, ne tik tų, kurie dirigavo, režisavo, dainavo, kūrė scenovaizdį, bet ir tų, kurie liko lyg ir nepastebėti”, – kalbėjo svečias iš Vilniaus.

Po svečio paskaitos vakaro vedėja Nijolė Penikaitė-Petrošienė visiems garbiems vakaro dalyviams įteikė pagerbimo lapus, o rengėjai padovanojo po rožę. Susirinkusieji, akompanuojant muz. Ričardui Sokui, sugiedojo ,,Ilgiausių metų”. Stebėjau susirinkusiuosius. Kiek kalbų, prisiminimų...

Po pertraukos vakarą tęsė jaunoji karta, kuri jau tvirtai įsijungė į Operos kolektyvą. Girdėjome solistų N. Penikaitės, Genovaitės Bigenytės, Nidos Grigalavičiūtės, Lino Sprindžio dainuojamas operų arijas bei dainas. Jiems talkino muzikas R. Sokas.

Ir nors vakaras prasidėjo organizaciniais nesklandumais, puiki paskaita ir koncertas praskaidrino nuotaiką. Pasibaigus oficialiai vakaro daliai svečiai neskubėjo skirstytis – daugelis dalyvių dar ilgokai sukosi valso sūkuryje, bendravo, dalijosi prisiminimais.

Gal tikrai nebūtina pagerbimo vakarus derinti su kokia nors data. Te jie būna organizuojami dažniau. Laikas taip greitai bėga nusinešdamas užmarštin praėjusias dienas. Ir kiek daug mūsų nusipelniusių lietuvių (ne tik Operos dainininkų) gyvena užmiršti, nors ir šalia mūsų.