Revolveriai ir šampanas tarp,,broliškų tautų’’
DONATAS JANUTA
Tas, kuris negerbia ir nevertina savo praeities, tas
nevertas pagarbos dabar ir neturi teisės ateičiai.
Tai žodžiai, tarti sulenkėjusio lietuvių genties bajoro, Josefo
Pilsudskio, pasakyti jo užimtame Vilniuje 1922 m. balandžio 22 d.
* * *
Vilniaus restorane prie vieno stalelio sėdėjo keturi lietuviai. Prie
gretimo sėdėjo keli lenkai. Lenkai, išgirdę anuos
lietuviškai kalbantis, pradėjo tyčiotis iš lietuvių, ir
kuo toliau – tuo daugiau. Pagaliau, vienas lietuvis atsistojo ir
atsisukęs į lenkus šūktelėjo: ,,Lauk iš restorano, jei
nemokate tinkamai elgtis!”
Lenkai pradėjo juoktis. Lietuvis išsitraukė iš
kišenės revolverį ir pakartojo: ,,Lauk!” Kiti trys
lietuviai irgi išsitraukė po revolverį. Lenkai nustojo juoktis
ir išėjo. Lenkams išėjus, lietuviai pareikalavo butelio
šampano.
Šis pasisveikinimas tarp lietuvių ir lenkų įvyko Vilniuje 1918
metais. Tas pirmas lietuvis, kuris išsitraukė revolverį, buvo
Vladas Stašinskas, tada vidaus reikalų ministras pirmojoje
Lietuvos vyriausybėje. Kiti trys ,,revolvininkai” buvo žemės ūkio
ministras Juozas Tūbelis, Lietuvos Tarybos narys dr. Jurgis Alekna ir
Lietuvos Tarybos narys, vėliau Kauno burmistras, Jonas Vileišis.
Tai buvo laikai, kada Vilniuje siautė – kartais kartu, kartais
vieni po kitų – vokiečiai, bolševikai ir lenkai.
Tie iš restorano išvyti lenkai buvo Vilniaus
krašto dvarininkai. Tikriausiai, jie buvo ne lenkai, bet
sulenkėję lietuviai. Vilniaus vaivada, lenkas Ludwik Bocianski, lenkų
okupacijos laiku žiauriai persekiojąs lietuvius, skundėsi: ,,Čia,
Vilniuje, daugeliui lenkų įdrėskus odą tekėtų lietuviškas
kraujas. Tikra velniava.”
1906 metais buvo įduotas raštas Popiežiui Pijui Xtam,
protestuojant prieš Lietuvos bažnyčių lenkinimą. Jį
pasirašė dr. Basanavičius, Gabrielius Landsbergis, Donatas
Malinauskas ir kiti Lietuvos labui savo jėgas ir energiją paskyrę
patriotai. Beje, rašte jie pareiškė: ,,Tvirčiausiu pamatu
lenkinimo systemos Vilniaus gubernijoj’ yra sulenkėjusi,
daugiausiai lietuviškos genties, bajorija.”
Lenkai vyskupai į lietuviškas parapijas skirdavo lenkus kunigus.
Kai vienas lenkas kunigas, skiriamas į lietuvišką parapiją,
pareiškė Vilniaus vyskupui Povilui Straszynskiui: ,,Aš
lietuviškai nemoku, o parapijonai nesupras lenkiškai
sakomų pamokslų”, vyskupas aštriai atsakė: ,,O, tegul tie
‘z kurwy syny’ [‘kurvos sūnūs’] mokinasi
lenkiškai; tik tokiu būdu ir išsimokįs, o męs turime
rupintis, idant jie visi pavirstų į lenkus.” .
Ne be reikalo Maironis rašė:
Pavojuj motina – tėvynė,
Ateina audra iš pietų,
Tai lenkas, išgama tautų,
Mums neša pančius ir žudynę,
Dvarų ieškodams prarastų.
Bet grįžkim į šiandieną. Buvęs mūsų Lietuvos prezidentas Valdas
Adamkus neseniai pavadino lenkus mums ,,broliška tauta.” O
ką tie Adamkaus ,,broliai” sako apie mus?
Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslaw Sikorski
šiais metais viešai per televiziją paneigė, kad Lenkija
1920 metais okupavo Vilnių. Nenuostabu, kad lietuvių ir lenkų nuomonės
skiriasi apie praeities įvykius. Tačiau Lenkijos užsienio reikalų
ministras išreiškė ne savo privačią nuomonę, bet
viešai, per žiniasklaidą, oficialiai kalbėdamas kaip dabartinės
Lenkijos atstovas, paneigė Lenkijos agresiją ir žiaurią okupaciją. Ir
ko išmoksta eiliniai lenkai iš tokių savo valdžios vyrų?
Interneto svetainėse ir kitur eiliniai lenkai viešai
reiškia savo nuomones šitaip: ,,Lietuviai elgetos bučiavo
Stalinui į rankas ir gavo Vilnių, kurį pavogė iš lenkų”;
,,Lietuviai turi tokią teisę į Vilnių kaip utėlės į kailnius”;
,,Lietuviai [Vilniumi] džiaugiasi ir loja lyg šunys”;
,,Tai laukiniai rytiečiai, kuriuos civilizavo lenkai. Juos reikia
pamokyti.” Tai yra švelnesni jų pasisakymai. Dažnai jie
dar pagražina savo mintis apie lietuvius ir Lietuvą riebiais žodžiais,
taip, kaip tas minėtas Vilniaus vyskupas anais laikais.
Ar tai dėl to, kad lenkai tikros istorijos nežino? Tikrai, ne. Kai
praeitais metais Lenkija pareikalavo daugiau balsų Europos Sajungoje,
negu jiems priklauso pagal gyventojų skaičių, Lenkijos premjeras
Jaroslaw Kaczynski atkirto Vokietijai: ,,Jeigu jūs manote, kad lenkų
per mažai, tai vien dėl to, kad jūs, vokiečiai, tarp 1939–1945 m.
išžudėte tiek daug mūsų gyventojų, ir dabar drįstate sakyti, kad
pas mus per mažai žmonių.” Taigi, lenkai istoriją gerai žino,
kada jiems naudinga, ir neužmiršta skriaudų, kurios jiems buvo
padarytos.
Lietuvos istoriniai santykiai su lenkais Lietuvai buvo baisiai
kenksmingi. Praradome daug savo kultūros, praradome savo sostinę
Vilnių, praradome senas Lietuvos gyvenvietes, kai buvome susidėję su
lenkais į bendrą Respubliką, lenkams valdant, praradome visą savo
valstybę.
Lenkai, 1920 m. užėmę Vilniaus kraštą, tarp 1920 ir 1939 metų
kankino ir žudė lietuvius. Uždarinėjo lietuvių organizacijas,
konfiskavo lietuviškus laikraščius ir knygas. Už
lietuvišką veiklą kalino lietuvius kunigus ir pasauliečius. Per
karą lenkų Armija Krajova toliau vedė naikinimo veiklą prieš
lietuvius. Ligi šiol lenkai, ta Adamkaus ,,broliška
tauta”, ne tik neatsiprašė už tas dideles lietuviams
padarytas skriaudas, bet jų net nepripažįsta.
Vilniaus užėmimas ir skriaudos yra dalis Lietuvos istorijos. Lenkai
niekuomet neturėjo nei istorinių etnografinių, nei juridinių teisių į
Vilnių ir į Vilniaus kraštą. Pagal 1863 m. Petrapilyje
išleistą Rusijos kariuomenės vyriausio štabo, kapitono R.
D’Erkert ,,Atlas of Historic Poland”, tuo laiku Vilniaus
krašte 60 proc. gyventojų buvo lietuviai, maždaug 12 proc., bet
ne daugiau kaip 20 proc. lenkų, o likusius sudarė rusai, gudai,
vokiečiai, totoriai, ir kiti. Karo štabo kapitono Korevos 1861
m. Petrapilyje išleisti duomenys pateikia tokius pačius
skaičius. Patys lenkai nesiginčijo ir buvo labai patenkinti, kada
Pirmojo pasaulinio karo Versalio taikos konferencijos tyrinėtojai
nustatė, kad tada Vilniaus gubernijoje lenkų buvo 20 proc.
Pagal vokiečių atliktus Antrojo pasaulinio karo meto
apskaičiavimus, 1943 m. Vilniaus mieste ir apskrityje lenkų skaičius ne
tik buvo padidėjęs, bet jau aiškiai viršijo lietuvių
skaičių. Iš kur tie lenkai atsirado? Faustas Kirša 1931
m., dar tik po 10 lenkų okupacijos metų, paaiškino
šitaip: ,,Pastatykite Vilniuje 3 divizijas kinų kariuomenės,
teužima kinai visas valdininkų vietas, teišdalija keleta dvarų
kinams, tepaskiria vyskupą kiną ir tepavaldo 10 metų. Vilniaus
nepažinsi, nes kas antras žmogus bus kinas.”
O dėl juridinių teisių į Vilnių, juk Rusija visą Vilniaus kraštą
pagal 1920 m. sutartį perleido ne Lenkijai, bet Lietuvai. Lenkai
iš pasalų, neva Želigovskio maištu, 1920 m. spalio 9 d.
užgrobdami Vilnių, tai padarė sulaužydami tik prieš dvi dienas
pasirašytą su Lietuva Suvalkų sutartį.
* * *
Žydai ne tik neužmiršta savo istorijos, bet ir neleidžia kitiems
jos užmiršti. Lenkai ne tik pažįsta savo istoriją, bet, kai
jiems patogu, ir klastoja ją. Gyvenkim su kaimynais draugiškai
– nors jie ir dažnai su mumis elgiasi ne visiškai
,,broliškai”. Linkėkim jiems ir mums laimės ir saulėtos
ateities. Bet nors mes patys neužmirškime savo istorijos.
Pagrindiniai šaltiniai panaudoti šiam straipsniui yra:
,,Apie Lenkų kalbą Lietuvos Bažnyčiose” (Kaunas, 1906); T. Norus
ir Jonas Žilius ,,Lithuania‘s Case for Independence”
(Washington, D.C., 1918); ,,Vilniaus krašto lietuvių
gyvenimas”, Danielius Alseika (Vilnius, 1935) ir ,,Karo
archyvas“ (Kaunas, 1938, X tomas).