Pajutome, kad esame neatsiejama savo tautos šventės dalis
Lietuvos Tūkstantmečio dainų šventei pasibaigus

Sunku patikėti, kad jau baigiasi tiek švenčių ir įspūdžių dovanojusi vasara, kad tų švenčių dalyviai ir žiūrovai tik prisiminimais gali grįžti ten, kur karaliavo šokis, daina, gera nuotaika. Šį kartą pasidalinti savo mintimis apie Tūkstantmečio dainų šventę paprašėme Darių Polikaitį, kuris šventės metu buvo atsakingas už užsienio lietuvių chorus. Jis iš Čikagos keliavo su gražiu būriu choristų – Lietuvos meno ansamblio ,,Dainava” ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos vaikų choro ,,Vyturys” dainininkais, kuriems vadovauja jau ne vienerius metus.

– Kaip jaučiatės po šventės, kokius įspūdžius parsivežėte?

– Grįžau iš Lietuvos su maloniausiais prisiminimais. Jau kelis kartus esu dalyvavęs šventėje, ir turiu prisipažinti, kad prieš išvykstant į Lietuvą kilo abejonių – ar po tiek kartų šventė nepraras žavesio? Bet Dainų šventė ir šį kartą neapvylė. Man ypač buvo malonu, kad šiais metais vykome į Lietuvą visa šeima (žmona Lidija ir trys vaikai), ir kad visi dainavome. Džiaugiuosi, kad jie grįžo patenkinti, patyrė nuostabių įspūdžių.

– Iš Čikagos į šventę vyko du chorai – mišrus suaugusiųjų choras ,,Dainava” bei vaikų ir jaunių choras ,,Vyturys”. Kaip jiems sekėsi?

– Dainų šventėje dalyvavo daugiau negu 1,000 užsienio lietuvių. Iš jų apie 350 buvo choristai. Atvyko chorai iš JAV, Kanados, Australijos, Anglijos, Airijos, Islandijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos. Šventėje dainavo 38 ,,Dainavos” ansamblio nariai ir 22 Palaimintojo Jurgio Matulaičio Misijos vaikų choro ,,Vyturys” nariai. Manau, kad jiems puikiai sekėsi. Žinojau, kad dainaviečiai (suaugę) be problemų įsilies į choristų gretas. Daug kas jau kelintą kartą dainuoja šventėje, visi atvyko į Lietuvą su nepaprastai pakilia nuotaika. Bet įdomiausia man buvo stebėti jaunuosius choristus – vaikus. Jiems reikėjo truputėlį apsiprasti. Pirmoje repeticijoje jie buvo šiek tiek nedrąsūs – galbūt truputį apstulbino tas tūkstantinis jaunuolių choras, į kurį reikėjo jungtis! Tačiau iki Dainų dienos viskas pasikeitė. Tą dieną jaunimas pajuto šventės dvasią – dainavo visom jėgom, pilni užsidegimo. Manau, kad ne vienam choristui – tiek vaikui, tiek suaugusiam – išliks nepakartojami prisiminimai.

– Gal galite apibūdinti Dainų šventės repertuarą (bent dainų)?

– Dainų dienos koncertas Vingio parke prasidėjo kaip visada Tautiška giesme, kuri šia Lietuvos vardo tūkstantmečio proga įgijo dar didesnę prasmę. Po to skambėjo šiai šventei sukurta Algirdo Martinaičio kantata ,,Gratulationes Lithuaniae” (,,Sveikinimai Lietuvai”) pagal Vlado Braziūno eiles. Tai kūrinys, kuris pamini tam tikrus Lietuvos istorijos momentus, susijusius su kalba ir raštu – Lietuvos vardo paminėjimas Kvedlinburgo analuose, popiežiaus dekretas, paskelbiantis Mindaugą Lietuvos karaliumi, pranciškonų užrašyta malda ,,Sveika, Marija”, M. Mažvydo ,,Katekizmas”, K. Donelaičio ,,Metai”, M. Daukšos ,,Postilė” ir liaudies daina, kuri net sunkiausiais laikais palaikė lietuvio dvasią. Po to skambėjo įvairūs kūriniai suaugusių chorams ir vyrų chorams. Chorams palikus estradą, pučiamųjų orkestrai sudrebino Vingio parką. Po to dainavo jaunimo chorai, moterų chorai. Pabaigoje jungtinis šventės choras sudainavo paskutines dainas. Skambėjo tradicinės ,,Kur bėga Šešupė”, ,,Kur giria žaliuoja”, ,,Lietuva brangi”, Ritos Kliorienės ,,Viena šeima, viena tauta”, Ginto Abariaus ,,Dieve, laimink Lietuvą”. O po šventės uždarymo visi nuotaikingai sudainavo Marijono Mikutavičaus ,,Pasveikinkit vieni kitus” (pats Mikutavičius dainavo kartu).

– Jums teko dalyvauti jau ne vienoje dainų šventėje. Kuo ypatinga ši?

– Dainų šventėje dalyvauju jau ketvirtą kartą – dalyvavau 1994, 1998, 2003 ir šiais metais. Kiekvienas kartas vienaip ar kitaip ypatingas. Tačiau šių metų Dainų šventė išskirtinė tuo, kad ji buvo skirta paminėti Lietuvos vardo tūkstantmetį. Turbūt ne mes vieni pajutome, kad Lietuvos žmonėms ši šventė buvo labai reikšminga. Žiūrovai renginius lankė ypatingai gausiai. Visuose renginiuose ir Vilniaus gatvėse viešpatavo draugystės ir vieningumo dvasia. Tikrai buvo gera tomis dienomis būti Vilniuje! Žinoma, pati Dainų diena buvo nuostabi. Bet ir repeticijos prieš Dainų dienos koncertą buvo įspūdingos. Pajutome, kad dalyvaujame Lietuvos gyvenime, kad esame neatsiejama savo tautos šventės dalis. O choristų nuotaikas taip pat veikė tai, kad šį kartą turėjome ir papildomų įpareigojimų.

– ,,Vyturys” ir ,,Dainava” giedojo šv. Mišiose šv. Kazimiero bažnyčioje. Kaip pavyko šis Jėzuitų gimnazijos renginys?

– Tai buvo mūsų su Vilniaus jėzuitų gimnazijos choro vadovu Leonidu Abariumi sumanymas. Mes su Leonidu jau seni draugai, o mūsų chorai yra pažįstami iš Dainų švenčių Lietuvoje ir Čikagoje. Tad kilo mintis paminėti Mindaugo karūnavimo šventę kartu sugiedant šv. Mišiose, tuo pačiu paremiant jėzuitų gimnazijas Lietuvoje. Į talką pasikvietėme Cleveland Ritą Kliorienę ir jos ,,Exultate” choro dainininkus. Šv. Mišiose dalyvavo daug žmonių. Po šv. Mišių gimnazija suruošė sutikimą ir vaišes. Tai buvo labai graži šventė – buvo daug jaudinančių akimirkų. Leonidas Abarius geriausiai apibūdino mūsų nuotaikas cituodamas B. Brazdžionį: ,,Kaip gera, kai turi kam pasakyti – Su tavim ...”

– ,,Dainava” Chorinės muzikos vakare Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pristatė užsienio lietuvių kompozitorių kūrybą. Gal galite plačiau papasakoti apie šį koncertą?

– Filharmonijoje vykęs chorinės muzikos vakaras ,,Šimtmečio dainos” buvo Lietuvos chorinės muzikos ,,retrospektyva”. Dešimt chorų atliko skirtingų istorinių laikotarpių kompozitorių kūrinius. Koncertas buvo iš tiesų netrumpas – jis truko 4 su puse valandos! Programos leidinyje buvo parašyta ,,Lietuvių chorinės muzikos vakaras ‘Šimtmečio dainos’ skiriamas chorinės muzikos amžininkams ir kūrėjams, tradicinės kultūros puoselėtojams, iki šių dienų išsaugojusiems ir išaukštinusiems liaudies dainą, kompozitoriams, poetams, chorų vadovams, mokytojams, muzikologams ir tyrinėtojams, dainininkams, visiems chorinės dainos mylėtojams.” ,,Dainava” kartu su Šiaulių ,,Polifonija” buvo pakviesta pristatyti užsienio lietuvių kompozitorius, kūrusius nuo XX a. pradžios. Tai buvo mums didelė garbė. Tuo pačiu – ir nemaža atsakomybė, nes dalis šių kompozitorių Lietuvoje nežinomi arba žinomi nedaug. O kaip atrinkti žymiausius kompozitorius ir kūrinius, kai laikas toks ribotas (mums, kaip ir kitiems chorams, buvo skirta vos 20 minučių)? Vis dėlto manau, kad pristatėme gerą ir tinkamą programą. Atlikome šiuos kūrinius: Vanagaičio ,,Vėjužėlis”, Budriūno ,,O, Nemune” (žodžiai B. Brazdžionio), Kačinsko ,,Terra Tremuit”, Jakubėno ,,Svyruoj, linguoj paukštelis” (liaudies daina), Mikulskio ,,Aviža prašė” (liaudies sutartinė), Fausto Strolios ,,Poeto svajonė” (žodžiai H. Nagio), Gaidelio ,,Šaltyšius” (liaudies daina) ir Govedo ,,Iš tavo rankos” (žodž. B. Brazdžionio). Klausytojai labai šiltai priėmė užsienio kompozitorių įnašą į Lietuvos chorinės muzikos paveldą. Esame dėkingi Liaudies kultūros centrui ir šio vakaro atsakingam vedėjui Juozui Mikutavičiui, kad pasitikėjo mumis. Taip pat dėkojame Šiaulių ,,Polifonijai” ir jos vadovui Gediminui Ramanauskui, kad taip šiltai mus priėmė ir sutiko mums padėti, nors patys Dainų šventės metu turėjo įvairių kitų įsipareigojimų.

– Jūs Vilniuje skaitėte paskaitą tarptautinėje choro dirigentų konferencijoje ,,Dainavimas ir muzikinis švietimas”. Apie ką buvo ši paskaita?

– Dainų šventės metu Vilniuje vyko International Federation of Choral Musicians (Chorinių muzikantų tarptautinės sąjungos) konferencija ,,Music Education and Singing” (,,Muzikinis švietimas ir dainavimas”). Dėl ekonominės krizės dalyvių buvo mažiau, negu tikėtasi. Tačiau atvyko chorvedžių iš įvairių Europos šalių ir net iš Šiaurės ir Pietų Amerikos (kalbu apie ne lietuvių kilmės dalyvius). Pranešimus skaitė tarptautiniame choriniame judėjime žinomos asmenybės – Doreen Rao (iš Čikagos, dabar dėstanti Toronto mieste), Kari AlaPollanen (Suomija), Viktor Jemeljanov (Rusija), Thomas Caplin (Norvegija), Romans Vanags (Latvija), Soili Perkio (Suomija) ir Ana Maria Raga (Venesuela), taip pat Lietuvos chorinės muzikos ir liaudies dainų specialistai Vytautas Miškinis, Arvydas Girdzijauskas, Eduardas Balčytis ir Zita Kelmickaitė. Malonu buvo, kad dalyviai, dieną išklausę pranešimus, vakare galėjo pasidžiaugti Dainų šventės renginiais, koncertais. Man teko garbė skaityti pranešimą ,,Maintaining Cultural Identity and Community Through Song and the Choral Art – Lithuanian Immigrants in North America”. Supažindinau klausytojus su Šiaurės Amerikos lietuvių imigrantų dainavimo ir chorinės veiklos tradicijomis (nuo pačių pirmųjų imigrantų bangų iki šios dienos). Bandžiau parodyti, kaip daina lietuviams išeiviams tapo kultūrinio identiteto ir bendruomenės išsaugojimo priemone. Po pranešimo vyko įdomios diskusijos. Europos atstovai susidomėjo tuo, kad lietuviai JAV ir Kanadoje kūrė savas parapijas, mokyklas, chorus, net jaunimo stovyklas. Juos domino tai, kad mūsų kraštų vietinė visuomenė tai daugiau ar mažiau priėmė ir nesipriešino, nes JAV ir Kanada yra ,,iš pamatų” imigrantų kraštai. O Europa kaip tik šiuo metu bando susidoroti su panašiu reiškiniu – pas juos dabar plaukia imigrantai iš rytų. Vienas norvegas provokuojančiai paklausė: ,,O kaip mes, norvegai, reaguotumėm, jeigu irakiečiai, iraniečiai mūsų krašte pradėtų steigti savas mokyklas, stovyklas? Ar mes tai priimtumėm kaip normalų reiškinį – taip, kaip yra JAV ir Kanadoje?” Įdomu buvo išgirsti tokias diskusijas, vykstančias šioje plotmėje. Džiugu, kad chorinis judėjimas Europoje ir bendrai pasaulyje gyvybingas ir aktualus, tarnaujantis savo visuomenių poreikiams.

– Kas padėjo pasirūpinti choristų viešnage Lietuvoje?

– Lietuvos liaudies kultūros centras repeticijų ir koncertų metu parūpino viešnagę bendrabučiuose ir viešbučiuose. Chorams tai reiškė, kad už tris nakvynės paras buvo sumokėta. Norintys ilgiau pasilikti bendrabučiuose tai galėjo daryti, bet turėjo patys susimokėti už nakvynę. Mūsų choristų apie pusė apsistojo viešbutyje ,,Gilė” (parūpintame Liaudies kultūros centro). Kiti apsistojo pas gimines. O dar kiti patys pasirūpino nakvyne. Dažniausiai tai buvo choristai, kurie Lietuvoje pabuvo ilgiau, paatostogaudami prieš arba po šventės.

– Kokie darbai ir šventės laukia Jūsų ir Jūsų choristų?

– Kadangi iš Lietuvos grįžome tik liepos viduryje, kaip tik šiuo metu planuojame kito sezono veiklą. Žinome, kad kitą vasarą (2010 m.) mūsų laukia Dainų šventė Toronte. Nors vos spėjome atsigauti po šios vasaros šventės, vis dėlto nekantriai laukiame kitos vasaros, kuri žada padovanoti panašius įspūdžius ir prisiminimus, kaip ir 2006 m. įvykusi šventė Čikagoje. Labai raginame čikagiškius nepatingėti ir atvykti į Torontą liepos 1–4 d. Daugiau informacijos galite rasti tinklalapyje www.dainusvente.org. Taip pat 2010–2011 m. planuojame trijų chorų koncertus Čikagoje, Toronte ir Cleveland su šių miestų lietuvių chorais ,,Volunge” ir ,,Exultate”. Be šių renginių bus ir kitų, apie kuriuos netrukus pranešime visuomenei.

Kalbino Loreta Timukienė