Leonidas Donskis. Jolantos Donskienės nuotr.

L. DONSKIS: 
Lietuvai turbūt kaip niekada reikia išeivijos sukauptos patirties

Š. m. spalio 14 d. Vašingtone (Washington, DC) lankysis filosofas, idėjų istorikas, politikos komentatorius ir kritikas prof. Leonidas Donskis. Čia jis Woodrow Wilson International Center for Scholars skaitys paskaitą ,,Amžiaus ir jo socialinės bei moralinės tvarkos litmuso popierėlis: Lietuva XX amžiuje”. Prof. Donskį ne vienas ,,Draugo” skaitytojas turbūt neakivaizdžiai pažįsta iš jo kritinių, analitinių straipsnių lietuviškoje spaudoje (Bernardinai.lt, Delfi.lt, ,,Vakarų ekspresas” ir kt.), jis yra daugelio knygų lietuvių ir anglų kalbomis autorius ir jau penketą metų per Lietuvos televiziją rengia ir veda autorinę laidą ,,Be pykčio”, skirtą pasiaiškinti Lietuvos gyvenimo reiškinių priežastis, diskutuoti be rėksmingų susidūrimų, išklausyti kito nuomones be pykčio.

Pasirinkti pokalbio su prof. L. Donskiu temą nėra lengva — su juo galima leistis į nesuskaičiuojamų temų įvairovę. Šįkart pokalbiui pasiūliau išeivijos temą, temą, kuria VDU profesorius ne taip dažnai kalba. Pats ne vienerius metus ragavęs emigranto duonos, kaip jis pats sako, gyvenęs akademinio klajūno gyvenimą, gyvenęs ir dirbęs JAV, Švedijoje, Anglijoje, Vengrijoje, Suomijoje ir kitur, jis štai jau keletą metų gyvena Kaune, dirba Vytauto Didžiojo universitete.

– Gerb. profesoriau, kieno kvietimu važiuojate į Vašingtoną?

– Vykstu dalyvauti Europos humanitarinio universiteto (EHU) valdybos posėdžiuose. EHU yra nepriklausomas ir privatus baltarusių universitetas, kurį Aleksandro Lukašenkos režimas už vakarietiškų idėjų sklaidą ir nepriklausomos edukacijos idėjas ištrėmė iš šalies kaip instituciją. Jam prieglobstį suteikė Lietuva, kurioje EHU veikia kaip vienas iš Lietuvos universitetų, bet sykiu jį, kaip tremtyje veikiantį universitetą, globoja Europos Sąjunga ir ypač Šiaurės šalių ministrų taryba. Valdyba yra tarptautinė, tad aš joje atstovauju Lietuvai. Kadangi valdyboje svarbų vaidmenį atlieka kolegos iš JAV, buvo nutarta spalio mėnesio darbo susitikimą rengti Vašingtone. Prieš tai dirbome Kopenhagoje ir Vilniuje. Bet Vašingtone ketinu ir dar šį bei tą nuveikti – skaitysiu viešą paskaitą Woodrow Wilson centre, taip pat laukiu susitikimo su savo kolegomis.

– Kurį laiką ir Jūs pats valgėte emigranto duoną. Kokiose šalyse teko ilgiau ar trumpiau gyventi, kuri šalis buvo svetingiausia, įdomiausia gyventi?

– Ilgiausiai gyvenau JAV – beveik ketverius pilnus akademinius metus (septynis semestrus praleidau JAV universitetuose). Daugiau nei metus gyvenau ir dirbau Švedijoje, vienerius akademinius metus – Anglijoje, pusę metų – Vengrijoje, tris mėnesius – Olandijoje. Beje, šiose šalyse ir dabar aš nuolatos lankausi, dalyvauju konferencijose ir dėstau. Sykiu dažnai po porą savaičių leidžiu Suomijoje ir Italijoje, šalyse, kurių universitetuose kasmet dėstau. Kuri šalis buvo svetingiausia? Kultūros ir atmosferos požiūriu dievinu Olandiją ir Italiją, dėl puikių draugų ir kolegų man itin artima Suomija, labai įdomi ir kartu keista šalis man visada atrodė Anglija. Vis dėlto atmetęs JAV mane kamavusią nostalgiją ir Europos ilgėjimąsi, turiu pripažinti, kad profesinio gyvenimo požiūriu pati geriausia ir atviriausia šalis man atrodo būtent JAV. Sykiu ji yra ir draugiškiausia emigrantams. Tik Amerikoje mano kaimynai, vos susipažinę su manimi, mane ir mano žmoną Jolantą kviesdavosi ne šiaip į svečius, o net į šeimos šventes. Tokio socialinio intymumo ir atvirumo svetimšaliams Europoje nėra ir turbūt niekada nebus. Metus gyvenau Anglijoje ir turiu puikių kolegų ten, bet niekas iš jų manęs nėra nors kartą pasikvietęs į namus (tik gerokai vėliau, vienam iš jų jau persikėlus gyventi ir dirbti į Glazgą (Glasgow), vieną vakarą praleidome jo naujuosiuose namuose – jis pats, būdamas anglas, tapo šiek tiek emigrantu Škotijoje, o aš šiuos elgesio ir motyvacijos kodus skaitau lengvai). Apskritai esu pastebėjęs gan įdomią tendenciją – tik Amerikoje aš iš tikrųjų artimai susibičiuliavau su tenykščiais žmonėmis, o Anglijoje ir Švedijoje mano bičiuliais tapdavo svetimšaliai. Kiek man teko girdėti, ir kiti žmonės Anglijoje paprastai susidraugauja ne su anglais, o su kitais emigrantais. Juokais esu sakęs, kad užsienyje puikiais bičiuliais tampa žmonės, kurių šalys nėra arba praeityje nėra buvusios Lietuvos draugės. Pavyzdžiui, visur užsienyje greitai susibičiuliauju su inteligentiškais rusais, ypač akademinės sferos žmonėmis. Užsienyje labai susidraugavau su vokiečiais – būtent svetur. Vargu ar tai būtų įvykę jų aplinkoje. Emigracijoje žmogus atsikrato kai kurių jo elgesį deformuojančių savo socialinio konteksto dalykų, tampa atidesnis bei jautresnis ir apskritai labiau brangina žmonių santykius. O štai JAV nebūtina siekti atsiriboti nuo amerikiečių, kad kas nors kitas tave geriau suprastų – amerikiečiai yra puikūs ir lojalūs draugai, tad visos kalbos apie jų tariamą šaltumą man tėra niekų tauškimas.
 
– Ar ta emigranto patirtis buvo (vis dar yra) vertinga? Jei taip, kuo ir kodėl?

– Taip, net labai vertinga. Geriau suprantu žmonių santykių reliatyvumą ir neįvardijamus jų aspektus, kuriuos gali pajusti tik gyvendamas ne savo šalyje. Tada daraisi jautresnis bet kokiam svetimšaliui, o kartu ir atidesnis kitoms kultūroms. Pavyzdžiui, kaip minėjau, Anglijoje gyvendami artimai susibičiuliavome su rusais ir vokiečiais – nuo tų laikų Vakarų Jorkšyre (West Yorkshire) gyvenančios ir su mumis susipažinusios vokietė ir rusė tapo mūsų artimomis draugėmis. Pagaliau emigranto patirtis mane pavertė profesionalesniu dėstytoju ir apskritai leido gerokai patobulėti profesijos sferoje. Nemanau, kad būčiau tapęs tikru tarptautinės akademinės sferos nariu, apgynęs antrąjį doktoratą Suomijoje ir pradėjęs rašyti bei leisti knygas anglų kalba, jei ne emigranto patirtis.

– Turbūt ne tik gyvenote užsienyje, bet ir turėjote progos iš arčiau pamatyti, kas ta lietuvių išeivija, ypač senesnioji, yra. Koks buvo ir yra Jūsų vertinimas apie išeiviją – tiek seną, tiek ir naują?

– Negalėčiau apibendrinti. Išeivija yra tikrai ne mažiau kontrastinga ir įvairi nei Lietuvoje gyvenantys lietuviai. Būta visko. Konservatyvesnei išeivijos daliai kliuvo ir nuolat klius daug kas – ir mano kilmė, ir ryšys su Santara-Šviesa, ir mano liberalios bei kosmopolitinės pažiūros, kurių neslepiu. Draugų ir artimų kolegų turiu daugelyje šalių, jie man yra nė kiek ne mažiau brangūs ir svarbūs už mano draugus Lietuvoje. Žinoma, išeivijoje man teko sutikti ir nuostabių žmonių, kurių niekada nepamiršiu ir kurie man padarė didelę intelektualinę ir moralinę įtaką. Pakanka paminėti Vytautą Kavolį ir Aleksandrą Štromą – du išeivijos mąstytojus, kuriuos laikau savo artimais draugais, autoritetais ir mokytojais. Puikių, talentingų ir šviesių žmonių netrūksta ir naujojoje išeivijoje – man teko su ja bendrauti JAV, Anglijoje, Airijoje. Bet ji daug kuo skiriasi nuo senosios išeivijos, kuri visada turėjo ypatingą moralinės bei politinės misijos ir dalyvavimo istorijoje pojūtį. Naujoji išeivija yra tiesiog laisvo pasaulio ir nesuvaržyto gyvenimo fenomenas – negi žmonės turi teisintis savo šaliai ir pasauliui už tai, kad gyvena ir dirba svetur? Pagaliau juk jei, neduokdie, kokia rimta bėda ištiktų Lietuvą, naujoji išeivija taptų tokia pat ryžtinga ir nekompromisine kovotoja už Lietuvą svetur, kokia buvo senoji išeivija.

– Kas paskatino grįžti į Lietuvą?

– Istorikas ir iškilus visuomenės veikėjas profesorius Egidijus Aleksandravičius. Mes su žmona ir taip ilgėjomės Lietuvos, tik mus persekiojo įtarimas, kad ten tektų pernelyg daug jėgų eikvoti kovai už savo asmens neliečiamybę bei orumą, o sykiu ir patirti nuolatinį aplinkos spaudimą daryti kompromisus, kurie mums būtų moraliniu požiūriu nepriimtini. Prof. Aleksandravičius, pats nuolatos gynęs savo ir kitų žmonių orumą ir niekada nepataikavęs sistemai bei biurokratams, 2001 metais mane pagaliau įtikino, kad Vytauto Didžiojo universitete galima būti nepriklausomu žmogumi, sykiu dirbant akademinės Lietuvos dabarčiai ir ateičiai. Tad prof. Aleksandravičiaus dėka baigiau akademinio klajūno gyvenimą, grįžau ir vėl pradėjau dirbti tėvynėje.

– Bendradarbiaujate su spauda ir televizija. Gal klystu, bet neteko Jūsų matyti/girdėti pasisakant tokiais išeivijai rūpimais klausimais, kaip dviguba pilietybė, menkas užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių dalyvavimas rinkimuose ir panašiai. Ar Jums tos temos nėra įdomios, o gal – vengiate jų?

– Prisipažinsiu, šitos problemos yra komplikuotos ir todėl stiprių ir supaprastintų nuomonių išsakymo vengiu. Puikiai prisimenu, kaip dvigubos pilietybės idėja pirmą kartą išgąsdino Lietuvos politikus apie 1995 metus, kada buvo paniškai bijoma, kad pirmiausia puls ir suvažiuos Amerikos bei Izraelio žydai reikalauti savo turto. Viskas baigėsi tuo, kad niekas nepuolė atsiiminėti turto, o dvigubos pilietybės atmetimas ir jos teikimas tik išimties tvarka mirtinai įžeidė išeiviją. Ir dabar manau, kad šis klausimas tik skaldys Lietuvą ir išeiviją. Kodėl? Todėl, kad jei užtikrini dvigubą pilietybę NATO ir ES valstybėse gyvenantiems lietuviams (tuo apsisaugodamas nuo Rusijos gyventojų dirbtinio antplūdžio į Lietuvą, kad Rusijai eilinį kartą būtų ką ginti Lietuvos teritorijoje nuo „lietuvių nacionalistų” teroro), nukenčia Pietų Amerikos, Baltarusijos, Rusijos lietuviai – jie tampa antrarūšiais žmonėmis savo tėvynainiams. Tad gal iš tikrųjų verta labiau branginti Lietuvos pilietybę ir nedaryti bandymų su dvigubomis pilietybėmis, kurios, dramatiškai pasikeitus šalies gyventojų sudėčiai, emigravus daugiau nei pusei milijono žmonių (ir atrodo, kad tai dar ne pabaiga) ir įvažiavus į ją daugiau rusakalbių žmonių, paverstų Lietuvą tokia pat pažeidžiama kaip Latvija ir Estija. Arba priimkime tokį dvigubos pilietybės įstatymą, kuris nerūšiuotų Lietuvos piliečių į tikrus ir netikrus ar daugiau ir mažiau lietuvius, bet sykiu numatytų saugiklius, neleisiančius dirbtinai pakeisti Lietuvos visuomenės etninės kompozicijos.

– Lietuvai atkūrus nepriklausomybę antrą kartą, išeivija, ypač JAV, jau ne vienerius metus bando įvairiais Nukelta į 11 psl. Atkelta iš 5 psl. būdais dalyvauti Lietuvos politiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Kokias tokio dalyvavimo formas Jūs įžiūrite? Kurios jų teigiamos ir kurios – neigiamos?

– Esama rimtų permainų šiuose išeivijos socialiniuose ir politiniuose vaidmenyse mūsų šalyje. Neužmirškime, kad šaliai vadovauja prezidentas Valdas Adamkus – iškilus išeivijos veikėjas. Lietuvos kariuomenės vadas dar visai neseniai buvo ilgametis aukštas JAV kariuomenės karininkas, išeivijos lietuvis generolas Jonas Kronkaitis. Priminčiau ir buvusius prezidento patarėjus – JAV lietuvius Raimundą Mieželį, Julių Šmulkštį ir kitus. Lietuvos interesų internacionalizacijos ir jos pozicijų užsienyje stiprinimo darbe išeivija darbuojasi puikiai – ypač diplomatai. Neigiamos formos? Yra tokia, turbūt visuotinai išplitusi, neigiama bet kokios šalies emigrantų pagalbos savo kraštui forma. Emigrantams kartais atrodo, kad jie viską geriau išmano ir giliau žino krašte, kuriame nuolat negyvena arba kuriame ilgą laiką negyveno. Jiems taip atrodo, nes fiziškai ir emociškai nutolus lengviau susiformuoja stiprios ir gan vienpusiškos nuomonės. Juk pakanka nutolti nuo turtingo Lietuvos teatrinio ir apskritai meninio gyvenimo, kad pasiduotum niūriam ir tiesiog juodam Lietuvos reikalų vaizdavimui mūsų šalies žiniasklaidoje. Kad ir kaip būtų, nenoriu apibendrinti – anaiptol ne visi senojoje išeivijoje puola vaduoti, moralizuoti ir „civilizuoti” vietinių lietuvių, nors tokio polinkio neabejotinai esama.

– Kokį vaidmenį, Jūsų nuomone, išeivija turėtų ar galėtų vaidinti Lietuvoje ir savo gyvenamose vietovėse? Ar visos nišos jau čia užpildytos?

– Esu įsitikinęs, kad daug daugiau akademinės sferos žmonių galėtų grįžti į Lietuvą. Mokytojų ir dėstytojų korpuso stiprinimas bei atmosferos keitimas vis dar išlieka tarp pačių problemiškiausių ir svarbiausių dalykų. Lygiai kaip ir nevyriausybinių organizacijų (NGO) kūrimo darbe išeivija gali nuveikti labai daug – tai ypač stiprintų bendruomenes ir pilietinę visuomenę Lietuvoje.
 
– Kaip vertinate Lietuvos pastangas įtraukti išeiviją į politinį, visuomeninį Lietuvos gyvenimą, bent dalį jų sugrąžinti atgal į Tėvynę?

– Teigiamai. Lietuvoje jau jaučiamos nuovargio ir politinės apatijos apraiškos, įvairios krizės ir mūsų silpnos demokratijos sukeltos nusivylimo šalimi bangos išvargino visuomenę. Todėl šiuo metu Lietuvai turbūt kaip niekada anksčiau reikia išeivijos sukauptos kūrybinės energijos, kompetencijų, socialumo ir visuomeninio darbo patirties.

– Ar tenka susitikti su lietuviais, gyvenančiais svetur. Kokį įspūdį, mintis tokie susitikimai palieka?

– Įvairias mintis ir įspūdžius. Pavyzdžiui, susitikimai su naująja išeivija Airijoje man patiko. Mačiau malonių ir, beje, laisvų bei išdidžių žmonių, kuriems paprasčiausiai nusibodo žemintis prieš arogantiškus ir plėšrius Lietuvos darbdavius ar valdininkiją, iki šiol beveik niekuo nesiskiriančią nuo sovietinės biurokratijos. Kita vertus, supratau, kad tai simpatinga ir šviesi dalis, bet akivaizdi mažuma – didžiajai masei naujųjų emigrantų dažniausiai nei šilta, nei šalta, kad atvažiuoja kažkas iš Lietuvos su jais pabendrauti. Ir aš juos suprantu. Greičiausiai ir aš pats jų vietoje nenorėčiau bendrauti su tais, kurie per daug primena tą, nuo ko norėjosi atitrūkti – įskaitant pokalbio temas ir kalbėjimo būdus. Vis dėlto vengčiau apibendrinimų, nes visko man teko matyti – pradedant tokiu elgesiu ir kalbomis ,,Ryanair” skrydžių lėktuvuose, pilnuose stipriai išgėrusių lietuvių, kurių po to ilgai nesinori nei matyti, nei girdėti, ir baigiant nuostabiais jaunais žmonėmis Vakarų Europos universitetuose, kurių sugrįžimas į Lietuvą, jei tik jis jų nepražudytų, gal pagaliau taptų lūžiu šalies intelektualinėje, o gal net ir politinėje atmosferoje.

– Ar lankydamasis Vašingtone žadate susitikti su vietine lietuvių bendruomene, jos nariais ar panašiai?

– Įtariu, kad visiškai neturėsiu laiko. Labai jau įtempta bus darbotvarkė. Gal kada ateityje, jei pavyks ilgesniam laikui atvykti į JAV – beje, šito norėčiau. JAV jau pasiilgau, nes nebuvau ten nuo 2002 metų gegužės, kada grįžau į Lietuvą.

Kalbino Dalia Cidzikaitė

Spalio 14 d., antradienį, nuo 12 val. iki 1 val. p. p. Woodrow Wilson International Center for Scholars Ronald Reagan Building and International Trade Center (Adresas: One Woodrow Wilson Plaza, 6th Floor Auditorium, 1300 Pennsylvania Ave., NW, Washington, DC 20004) įvyks prof. iš Lietuvos Leonido Donskio paskaita ,,A Litmus Test of the Century and its Social and Moral Order: Lithuania in the Twentieth Century”. Įėjimas nemokamas.

Daugiau informacijos adresu: http://www.vdu.lt/staff/PMDI/Donskis_en.htm ir www.wilsoncenter.org