Žemelė sukasi,
nes yra menui besiaukojančių žmonių

XII Lietuvių teatro festivaliui artėjant

Artėja XII Lietuvių teatro festivalis, kuris šįkart vėl vyks Čikagoje. Lietuviškos dramos festivalius JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros taryba rengia nuo 1968 metų. Pirmasis festivalis vyko tų metų vėlyvą rudenį Čikagoje, o paskutinysis – 2004 metų rudenį vėl Čikagoje, savotiškoje Amerikos lietuvių teatro sostinėje.  Pirmajame festivalyje dalyvavo penkios trupės, o 2004 metais – jau tik trys teatro grupės: Čikagos ,,Žaltvykslė”, Los Angeles dramos sambūris ir naujai susikūręs New York ,,Baltic Theatre”.

Šiųmetiniame XII Lietuvių teatro festivalyje spalio 11–12 dienomis Čikagoje savo kūrybą ketina pristatyti net septyni teatrai! Rengdama Lietuvių teatro festivalius, JAV LB Kultūros taryba tęsia pirmojo festivalio rengėjo, rašytojo ir buvusio Kultūros tarybos pirmininko Anatolijaus Kairio tradiciją suteikti progą Šiaurės Amerikos lietuvių scenos mylėtojams parodyti savo meną.

Festivaliui jau ne už kalnų, norime būsimus teatro žiūrovus supažindinti su šiais metais dalyvausiančiomis JAV išeivijos teatro grupėmis. Spalio 10 ir 11 d. Jaunimo centre (5620 S. Claremont Ave., Chicago) savo kūrybą pristatys Toronto Prisikėlimo Parapijos teatro studija ,,Žalios lankos”. Ta proga sumanėme pakalbinti jų vadovę – režisierę Daivą Botyrienę.

– Kada ir kaip įsikūrė jūsų teatro grupė?

– Teatro studija ,,Žalios lankos” įsikūrė 2004 metais prie Prisikėlimo Parapijos Toronte. Studijos tikslas – pastatyti kuo daugiau spektaklių vaikams ir šeimai.

– Kokie žmonės vaidina jūsų teatre?

– Vaidina tie, kas tik turi norą ir jaučia meilę teatrui. Dažniausiai – vaikai, nes jie turi didžiausią norą. Aktorių amžius svyruoja nuo 4 metukų iki paauglių ir suaugusių. Mamos ir tėtės su malonumu taip pat prisijungia prie savo atžalų.

– Kas skatina jūsų teatro dalyvius burtis, statyti spektaklius?

– Meilė scenai skatina mūsų teatro dalyvius burtis kartu. Taip pat – pats kūrybinis procesas: spektaklių statymas, galimybė save išreikšti įvairiuose vaidmenyse, proga sutikti naujų draugų. Su niekuo nepalyginamas malonus jaudinimosi kutuliukas prieš pasirodymą, grimavimasis, rūbai, prisiminimai iš spektaklių, pasijuokimas iš klaidų, kurių žiūrovai net nepastebi. Bet turbūt stipriausias yra noras būti scenoje, būti tuo kitu charakteriu: nykštuku, princese, burtininku ar karaliumi.

– Kaip renkatės kūrinius savo pastatymams? Kokio žanro dažniausiai tai būna veikalai?

– Kūrinius dažniausiai renkuosi fantazijos, komedijos ir modernaus žanro, skirtus šeimai ar jaunesniems žiūrovams. Kūrinio sėkmę dažniausiai nulemia pati medžiaga (pjesė), kaip ji sudomina ir suintriguoja. Labai mėgstu įtemptus, pilnus veiksmo spektaklius. Tokie nenusibosta net ir patiems mažiausiems žiūrovams, kuriuos kartais sunku nulaikyti vieną valandą vietoje.

– Papasakokite, kaip sekasi repetuoti, vaidinti. Su kokiais sunkumais susiduriate?

– Repetuoti stengiamės vieną kartą per savaitę, renkamės vakarais. Kartais didžiausias sunkumas būna visus kartu vienu metu suburti į repeticiją. Kitas sunkumas – jaunieji aktoriai visuomet nori iš karto vaidinti. O kur scenarijaus ir charakterio nagrinėjimas? Todėl visuomet stengiamės pradėti nuo apšilimo ir įvairių etiudų, kurie vaikams labai patinka. Ir tie paprasti, žaidimo formos etiudai veikia: mažieji aktoriai ,,nutaiso” geležinius veidus, kad neprasijuoktų, kai juos juokina, pamėgdžioja kitų žmonių eiseną ar suvaidina, kad eina per vinis ar karštą ugnį. Būna labai įdomu stebėti vaikų reakciją, daromą pažangą ir atsipalaidavimą bendraminčių būryje.

– Kiek spektaklių esate pastatę?

– Spektaklių nesame pastatę tiek daug, kiek norėtųsi. Visi turime savo gyvenimus, darbus ir šeimas. Todėl savo pomėgiui skiriame tik atsiradusį laisvą laiką.

Esame pastatę Violetos Palčinskaitės ,,Aš vejuos vasarą”, Daivos Čepauskaitės ,,Bulvinė pasaka”, keletą naujametinių programų su šokiais ir eilėraščiais, esame su parapijos choru suorganizavę Užgavėnes.

– Kurie, Jūsų nuomone, buvo sėkmingiausi ir suteikė daugiausiai kūrybinio džiaugsmo?

– Labiausiai įsimintinas – pirmas mūsų studijos pastatymas pagal Daivos Čepauskaitės ,,Bulvinė pasaka”, kurį buvome atvežę ir į Čikagą. Manau, kad atsiras čikagiečių, atsimenančių mus ir mūsų vaidinimą. Šis pastatymas labiausiai įsimintinas, nes jame vaidino tėvai su vaikais ir jis įstrigo mūsų atmintyje kaip pirmasis pasirodymas.

– Kur teko vaidinti?

– ,,Žalios lankos” dažniausiai pasirodo Toronto apylinkėse. Kaip minėjau, esame buvę Čikagoje. Gal po šio festivalio surasime naujų draugų, užsimegs nauji ryšiai, tuomet nuvyksime ir toliau.

– Ar teko anksčiau dalyvauti Lietuvių teatro festivaliuose?

– Man pačiai teko dalyvauti su Toronto teatru ,,Aitvaras”. Festivaliai paliko nepaprastai gerą įspūdį, todėl kiekvieną kartą, išgirdusi apie vėl rengiamą festivalį, užsidegu didžiuliu noru važiuoti ten.

– Ko tikitės iš XII Lietuvių teatro festivalio: važiuojate laimėti ar tiesiog kartu su bendraminčiais dalyvauti  šventėje?

– Iš festivalio tikiuosi labai daug. Tikiuosi, kad mano teatro aktoriai, muzikantai, scenografai laimės nors kokį žymenį. Nepaprastai norėčiau, kad jiems šis festivalis paliktų gražius prisiminimus, kurie išliks visam gyvenimui. O gal net ir pakreips jų gyvenimo kelią… Laukiu ir važiuoju su nepaprastu nekantrumu, užsidegimu, su maloniu virpesiu ir tikiuosi neįmanomo. Tikiuosi ne sau, bet saviškiams. Kad sugrįžę į Torontą galėtume padėkoti visiems savo rėmėjams, prisidėjusiems prie šios kelionės, ir su nauju užsidegimu pultume vėl į naujus teatro darbus. Tikiuosi kiekvieną nedidelį pasiekimą įrašyti į mūsų studijos istoriją.

– Kokį spektaklį pristatysite festivalio žiūrovams?

– Pristatome du spektaklius, kuriuos paruošėme per labai trumpą laiką. Jaunieji aktoriai pasirodys su Daivos Čepauskaitės ,,Nauji karaliaus drabužiai” (komedija K. Anderseno pasakos motyvais).
Antras pasirodymas labai originalus, kas yra ypač madinga šiais laikais, – tai miuziklas. Likimas suvedė mane su gabiu muzikantu Valdu Ramanausku ir jis, susidomėjęs pasiūlymu, sukūrė muziką ,,Eglei – žalčių karalienei” (pagal Kazio Inčiūros eiliuotą pasaką). Tikiuosi, šis modernus muzikinis spektaklis patiks ir jums, kadangi išgirsite įvairių žanrų muziką (jazz, pop, liaudies ir t. t.). Taigi jeigu esate muzikos ir teatro mylėtojai, kviečiame ateiti ir pamatyti lietuvišką miuziklo variantą.

– Koks šūkis geriausiai apibūdintų jūsų teatro grupę?

– Tikiuosi, suprasite. Mūsų šūkis: ,,Žalgiris, Žalgiris”…

 Dar noriu pridėti, kad esu nepaprastai laiminga, jog vis dar išlaikome gyvuojančius teatro festivalius. Tai puiki proga mums, teatro mylėtojams, susitikti ir išlaikyti lietuvių kalbą ir savo tradicijas, kurias mūsų seneliai ir tėvai puoselėjo. Pastebimas lietuvių, ypač šiuo metu atvykusių iš Lietuvos, noras kuo greičiau įsijungti į angliškai kalbančių gretas. Bet nepamirškime ir kitų vertybių, kurios gyvenime palieka stipresnį įspūdį. Esu dėkinga visiems mūsų studijos aktoriams ir jų tėveliams, kurie skyrė savo laisvą laiką, daug paaukojo. Dėkinga teatro administratorei Reginai Choromanskis, kuri rūpinasi visais teatro administraciniais reikalais. O ypač – Valdui Ramanauskui, kuris su dideliu užsidegimu, nenuilstamai dirbo, paaukodamas savo atostogas, laisvą laiką ir pinigus. Gal todėl žemelė ir nenustoja suktis, kadangi dar yra tokių žmonių, nenuilstamai besiaukojančių menui.

Kalbino Loreta Timukienė