Nepageidautinas kalbinis paveldas
BRONYS STUNDZIA
Slavų ir germanų tautų kaimynystė, istoriniai ir politiniai
ryšiai bei okupacijos lėmė tai, kad į lietuvių kalbą pakliuvo
nemažai slaviškų, iš dalies vokiškų ir ypač daug
lenkiškų žodžių, kurie išstūmė savus lietuviškus.
Praėjo daug laiko, kol buvo imtasi valyti lietuvių kalbą nuo primestų
svetimybių, kol pradėta kalbą vertinti.
Galima klausti, kodėl lietuvių kalba nepaplito. Gal svarbiausia
priežastis buvo ta, kad Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK)
sudarė tautų mišinys: lietuviai, gudai, rusai ir ukrainiečiai.
Valdovų raštininkai vartojo daugumos vartotą slavų kalbą, o su
vakariečiais susirašinėjo lotyniškai. Lietuvių kalbai dar
nebuvo sudarytas raidynas, nebuvo išsimokslinusių žmonių, be to,
gal ir reikalo nebuvo.
Kryžiuočių grėsmei ir Maskvai stiprėjant, LDK papuolė į lenkų glėbį.
Atrodo, kad kitos išeities nebuvo, teko prarasti dalį
valstybingumo ir įsivesti krikščionybę. Tol, kol Lietuva ir jos
valdovai buvo pagonys, tai rusų bajorams, matyt, buvo priimtina, bet,
priėmus krikščionybę ir pradėjus raginti rusų
kunigaikščius tapti katalikais, rusų žmonėms Maskva tapo
artimesnė.
Įvedus krikščionybę, prasidėjo Lietuvos lenkinimas. Lietuviai
bajorai, norėdami susilyginti su lenkų bajorais, stengėsi perimti lenkų
kalbą ir papročius. Lietuvių kalbą ginti ėmėsi Karaliaučiaus
universitete dirbantys lietuviai. Jų pastangomis 1547 m. buvo
išleista pirmoji lietuviška knyga. 1795 m. Lietuva buvo
prijungta prie Rusijos. Neapgalvoti lenkų vadovaujami 1831 ir 1863 metų
sukilimai Lietuvai atnešė daug žalos ir nelaimių.
Prasidėjus tautiniam atgimimui per laikraščius
„Aušra”, „Varpas”, „Tėvynės
sargas” stengtasi sustabdyti lenkinimą, rusinimą, valyti lietuvių
kalbą ir tvarkyti rašybą. Buvęs valstybės demokratinis
prezidentas dr. Kazys Grinius savo knygoje „Atsiminimai ir
mintys” rašė, kad carinės okupacijos laikais Suvalkijoje
beveik visi valdžios pareigūnai buvo lenkai ir tik svarbiausiose
vietose dirbo rusai. Bažnyčių klebonai – irgi lenkai arba
sulenkėję slaviškomis pavardėmis lietuviai. Pamokslai buvo
sakomi lenkiškai, o kai kurie kunigai reikalavo, kad ir
išpažintys vyktų lenkiškai. Lenkiškumas brovėsi ir
į šeimas, pavyzdžiui, mano senelis, pavarde Žiedelis, buvo
Želvos parapijos atstovas Vilniaus Didžiajame seime, o jo jaunesnis
brolis, tapęs Žiežmarių bažnyčioje vargonininku, savo pavardę pakeitė į
Kvetkovski. Filosofas Arvydas Šliogeris sako, kad per 400 metų
nuo Liublino unijos laikų Lenkijos okupacija kalbos srityje buvo nuožmi
ir pakirto lietuvių tautos šaknis. Ir dabar dar atrodo, kad
virš Lietuvos sklando Krėvos sutarties ir „Unijos
Liubelskos” šmėkla. Kasdieninėje kalboje iki šiol
išlikę žodžiai „dūšia”, „pekla”,
„bažnyčia”, „Velykos”, „subata” ir
t. t.
Su rusiška carine okupacija į kalbą ėmė skverbtis valdžios
įstaigose, mokyklose ir kariuomenėje vartojami rusiški žodžiai.
Šnekamojoje kalboje dar ir dabar pasitaiko tokie žodžiai kaip
„prietelius”, „blynai”, „durnas”,
„bulka” ir keletas kitų. Dabar dažnai spaudoje minima
kaimyninė valstybė Baltarusija. Kai mokiausi, iš Lietuvos
istorijos žinojau, kad LDK sudėtyje yra Gudija. Baltarusijos vardą
lietuviams įbruko sovietiniai rusai. Gal panašiai atsitiko ir su
tolimesne Olandija, kurią sovietai pakeitė į Nyderlandus. Per sovietinę
okupaciją kai kurie lietuvių kalboje vartoti žodžiai buvo
išmesti ar pakeisti, pavyzdžiui, žodis „tauta”
pakeistas į „naciją” (primena nacius), valstybinė
biblioteka tapo nacionaline biblioteka.
Jei lenkai stengėsi savo kalbą primesti per tikybą, tai rusai,
šalia kitų rusinimo būdų, to siekė per jūrininkystę ir laivybą.
* * *
Būdami sąjungoje su lenkais, lietuviai jūroje nepasirodė ir net
Klaipėdos nepasistengė atgauti. Carinės okupacijos laikais
Šventosios uoste kelerius metus veikė Jūreivystės mokykla.
Rusiškose jūreivystės mokyklose keliolika vyrų mokėsi laivedos
(navigacijos), sėmėsi karinio laivyno karininkų patirties.
1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, būrelis buvusių jūrininkų
svarstė, kokia bus Lietuva – ar jūrinė valstybė, ar tik valstybė
prie jūros. Vis dėlto 1923 m. Kaune buvo įsteigta Jūreivystės mokykla.
Joje visi dėstytojai vartojo olandiškus-rusiškus
jūreivystės įvardus (terminus), nes savų dar nebuvo. Lietuva,
šimtmečiais nustumta nuo jūros, tapo žemdirbių tauta ir nesukūrė
jūrinės kalbos. Tačiau kalbinį jūrinį paveldą mums paliko aisčių
giminaičiai kuršiai, iš dalies sembai, o jį
išsaugojo mažlietuviai. Kuršiai buvo geri žvejai,
jūreiviai ir, kaip vikingai, nevengė Baltijos jūroje plėšikauti.
Laikui bėgant, vieni jų tapo latviais, kiti žemaičiais.
Pirmosios respublikos laikais, kol nebuvo lietuviškos jūrinės
terminologijos, vargo T. Šulcas, rašydamas knygą apie
laivų statybą, taip pat ir Buriuotojų sąjunga, ruošusi
tarptautinio buriavimo taisykles lietuvių kalba. Jūrinių įvardų rinkimo
ėmėsi žurnalistas S. Vainoras. Jis užrašė Palangos žvejų
vartotus įvardus ir juos paskelbė JAV lietuvių spaudoje. Nemažai
jūrinių įvardų paminėjo J. Girulis ir Ch. Stang savo išsamiame
straipsnyje „Prūsų lietuvių žvejų tarmė”. Pirmą
lietuvišką jūrinį žodyną 1940 m. sudarė mokomojo karo laivo
karininkas R. Nakas. Deja, prasidėjus okupacijai, žodynas nebuvo
išspausdintas.
Sovietmečiu Klaipėdoje įsteigta Jūreivystės mokykla, sudarytas nemažas
žvejybos ir nedidelis prekybos laivynas. Ir mokykloje, ir laivuose
vyravo rusų kalba. Jūrinius įvardus Kuršių marių srityje rinko
prof. V. Gudelis. Jis sudarė žodyną, kuris irgi nebuvo
išspausdintas.
Atkūrus nepriklausomybę surastas R. Nako žodynas buvo papildytas
angliškai įvardais ir išspausdintas. Pasirodė ir nauji
didesni žodynai, kuriuose prie olandiškųrusiškų žodžių
buvo pridėtos lietuviškos galūnės. 1996 m. B. Stundžia
paruošė anglų-lietuvių kalbų jūrinių terminų žodynėlį, skirtą
buriuotojams ir jūrų skautams. 1999 m. tolimojo plaukiojimo kapitonas,
inžinierius V. Pakalniškis paruošė trumpą rusųlietuvių
kalbų žodynėlį. 2001 m. pasirodė J. Banaičio parengtas didesnės
apimties (730 psl.) anglų-lietuvių kalbų jūrinis žodynas su nemaža
olandiškų-rusiškų terminų priemaiša. Parengtuose
žodynuose lygiagrečiai pridedami ir angliški įvardai, nes tai
– tarptautinė laivininkystės kalba.
Didelį darbą atliko kapitonas inžinierius Vilius Pakalniškis,
paruošęs ir 2005 m. paskelbęs „Laivybos sąvokų
aiškinimas”. Šiame veikale iš įvairių
šaltinių surinkta ir kartu su naujadarais pateikta apie 3,500
jūrinių įvardų. Kapitonas taip pat paruošė ir šio
leidinio santrauką. Siekiant galutinai atsikratyti
olandiškorusiško paveldo, pradėta vartyti senus ir naujus
žodynus. Nemažai jūrinių įvardų rasta F. Kuršaičio 1883 m.
Karaliaučiuje išleistame veikale, taip pat G. Nesselmano žodyne.
Man į rankas pakliuvo 1987 m. išleistas kuršiųvokiečių
kalbų žodynas, kurio autoriai P. Kwuoka ir R. Pietsch, matyt, gyveno
Kuršių nerijoje. Peržiūrėjus latviškus įvardus atrodo,
kad prie jūros gyvenę aisčiai vartojo tuos pačius žodžius:
„jūra”, „laivas”, „burės”. Tik
vėlesniais laikais mažlietuviai vietoj „burių” perėjo prie
„žėglių” (pagal vokišką „segel”).
Sužinojau, kad baigiamas rengti iliustruotas anglų-lietuvių kalbų
jūrinis žodynas, kuriame vietos neras spaudoje, laivybos įstaigose,
jūreivystės mokykloje ir dalies bureivių vartojami įvardai, pvz.,
,,švartuotė” (liet. raištavimas), ,,ekipažas,
komanda” (įgula), ,,farvateris” (laivakelis),
,,terminalas” (prieplauka; uostas), ,,takelažas” (ranga,
įranga), ,,kruizas” (kelionė). Vienas kalbininkas siūlo vietoj
ilgo žodžio „buriuotojas” vartoti trumpesnį
„bureivis” (kaip „jūreivis”,
„upeivis”). Šis žodynas – tai galimybė
sugrįžti prie baltiškų jūrinių terminų. Šiuo klausimu
savo nuomonę gal būtų išsakęs ir Jonas Jablonskis.