Nepageidautinas kalbinis paveldas

BRONYS STUNDZIA

Slavų ir germanų tautų kaimynystė, istoriniai ir politiniai ryšiai bei okupacijos lėmė tai, kad į lietuvių kalbą pakliuvo nemažai slaviškų, iš dalies vokiškų ir ypač daug lenkiškų žodžių, kurie išstūmė savus lietuviškus. Praėjo daug laiko, kol buvo imtasi valyti lietuvių kalbą nuo primestų svetimybių, kol pradėta kalbą vertinti.

Galima klausti, kodėl lietuvių kalba nepaplito. Gal svarbiausia priežastis buvo ta, kad Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) sudarė tautų mišinys: lietuviai, gudai, rusai ir ukrainiečiai. Valdovų raštininkai vartojo daugumos vartotą slavų kalbą, o su vakariečiais susirašinėjo lotyniškai. Lietuvių kalbai dar nebuvo sudarytas raidynas, nebuvo išsimokslinusių žmonių, be to, gal ir reikalo nebuvo.

Kryžiuočių grėsmei ir Maskvai stiprėjant, LDK papuolė į lenkų glėbį. Atrodo, kad kitos išeities nebuvo, teko prarasti dalį valstybingumo ir įsivesti krikščionybę. Tol, kol Lietuva ir jos valdovai buvo pagonys, tai rusų bajorams, matyt, buvo priimtina, bet, priėmus krikščionybę ir pradėjus raginti rusų kunigaikščius tapti katalikais, rusų žmonėms Maskva tapo artimesnė.

Įvedus krikščionybę, prasidėjo Lietuvos lenkinimas. Lietuviai bajorai, norėdami susilyginti su lenkų bajorais, stengėsi perimti lenkų kalbą ir papročius. Lietuvių kalbą ginti ėmėsi Karaliaučiaus universitete dirbantys lietuviai. Jų pastangomis 1547 m. buvo išleista pirmoji lietuviška knyga. 1795 m. Lietuva buvo prijungta prie Rusijos. Neapgalvoti lenkų vadovaujami 1831 ir 1863 metų sukilimai Lietuvai atnešė daug žalos ir nelaimių.

Prasidėjus tautiniam atgimimui per laikraščius „Aušra”, „Varpas”, „Tėvynės sargas” stengtasi sustabdyti lenkinimą, rusinimą, valyti lietuvių kalbą ir tvarkyti rašybą. Buvęs valstybės demokratinis prezidentas dr. Kazys Grinius savo knygoje „Atsiminimai ir mintys” rašė, kad carinės okupacijos laikais Suvalkijoje beveik visi valdžios pareigūnai buvo lenkai ir tik svarbiausiose vietose dirbo rusai. Bažnyčių klebonai – irgi lenkai arba sulenkėję slaviškomis pavardėmis lietuviai. Pamokslai buvo sakomi lenkiškai, o kai kurie kunigai reikalavo, kad ir išpažintys vyktų lenkiškai. Lenkiškumas brovėsi ir į šeimas, pavyzdžiui, mano senelis, pavarde Žiedelis, buvo Želvos parapijos atstovas Vilniaus Didžiajame seime, o jo jaunesnis brolis, tapęs Žiežmarių bažnyčioje vargonininku, savo pavardę pakeitė į Kvetkovski. Filosofas Arvydas Šliogeris sako, kad per 400 metų nuo Liublino unijos laikų Lenkijos okupacija kalbos srityje buvo nuožmi ir pakirto lietuvių tautos šaknis. Ir dabar dar atrodo, kad virš Lietuvos sklando Krėvos sutarties ir „Unijos Liubelskos” šmėkla. Kasdieninėje kalboje iki šiol išlikę žodžiai „dūšia”, „pekla”, „bažnyčia”, „Velykos”, „subata” ir t. t.

Su rusiška carine okupacija į kalbą ėmė skverbtis valdžios įstaigose, mokyklose ir kariuomenėje vartojami rusiški žodžiai. Šnekamojoje kalboje dar ir dabar pasitaiko tokie žodžiai kaip „prietelius”, „blynai”, „durnas”, „bulka” ir keletas kitų. Dabar dažnai spaudoje minima kaimyninė valstybė Baltarusija. Kai mokiausi, iš Lietuvos istorijos žinojau, kad LDK sudėtyje yra Gudija. Baltarusijos vardą lietuviams įbruko sovietiniai rusai. Gal panašiai atsitiko ir su tolimesne Olandija, kurią sovietai pakeitė į Nyderlandus. Per sovietinę okupaciją kai kurie lietuvių kalboje vartoti žodžiai buvo išmesti ar pakeisti, pavyzdžiui, žodis „tauta” pakeistas į „naciją” (primena nacius), valstybinė biblioteka tapo nacionaline biblioteka.

Jei lenkai stengėsi savo kalbą primesti per tikybą, tai rusai, šalia kitų rusinimo būdų, to siekė per jūrininkystę ir laivybą.

* * *
Būdami sąjungoje su lenkais, lietuviai jūroje nepasirodė ir net Klaipėdos nepasistengė atgauti. Carinės okupacijos laikais Šventosios uoste kelerius metus veikė Jūreivystės mokykla. Rusiškose jūreivystės mokyklose keliolika vyrų mokėsi laivedos (navigacijos), sėmėsi karinio laivyno karininkų patirties.

1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, būrelis buvusių jūrininkų svarstė, kokia bus Lietuva – ar jūrinė valstybė, ar tik valstybė prie jūros. Vis dėlto 1923 m. Kaune buvo įsteigta Jūreivystės mokykla. Joje visi dėstytojai vartojo olandiškus-rusiškus jūreivystės įvardus (terminus), nes savų dar nebuvo. Lietuva, šimtmečiais nustumta nuo jūros, tapo žemdirbių tauta ir nesukūrė jūrinės kalbos. Tačiau kalbinį jūrinį paveldą mums paliko aisčių giminaičiai kuršiai, iš dalies sembai, o jį išsaugojo mažlietuviai. Kuršiai buvo geri žvejai, jūreiviai ir, kaip vikingai, nevengė Baltijos jūroje plėšikauti. Laikui bėgant, vieni jų tapo latviais, kiti žemaičiais.

Pirmosios respublikos laikais, kol nebuvo lietuviškos jūrinės terminologijos, vargo T. Šulcas, rašydamas knygą apie laivų statybą, taip pat ir Buriuotojų sąjunga, ruošusi tarptautinio buriavimo taisykles lietuvių kalba. Jūrinių įvardų rinkimo ėmėsi žurnalistas S. Vainoras. Jis užrašė Palangos žvejų vartotus įvardus ir juos paskelbė JAV lietuvių spaudoje. Nemažai jūrinių įvardų paminėjo J. Girulis ir Ch. Stang savo išsamiame straipsnyje „Prūsų lietuvių žvejų tarmė”. Pirmą lietuvišką jūrinį žodyną 1940 m. sudarė mokomojo karo laivo karininkas R. Nakas. Deja, prasidėjus okupacijai, žodynas nebuvo išspausdintas.

Sovietmečiu Klaipėdoje įsteigta Jūreivystės mokykla, sudarytas nemažas žvejybos ir nedidelis prekybos laivynas. Ir mokykloje, ir laivuose vyravo rusų kalba. Jūrinius įvardus Kuršių marių srityje rinko prof. V. Gudelis. Jis sudarė žodyną, kuris irgi nebuvo išspausdintas.

Atkūrus nepriklausomybę surastas R. Nako žodynas buvo papildytas angliškai įvardais ir išspausdintas. Pasirodė ir nauji didesni žodynai, kuriuose prie olandiškųrusiškų žodžių buvo pridėtos lietuviškos galūnės. 1996 m. B. Stundžia paruošė anglų-lietuvių kalbų jūrinių terminų žodynėlį, skirtą buriuotojams ir jūrų skautams. 1999 m. tolimojo plaukiojimo kapitonas, inžinierius V. Pakalniškis paruošė trumpą rusųlietuvių kalbų žodynėlį. 2001 m. pasirodė J. Banaičio parengtas didesnės apimties (730 psl.) anglų-lietuvių kalbų jūrinis žodynas su nemaža olandiškų-rusiškų terminų priemaiša. Parengtuose žodynuose lygiagrečiai pridedami ir angliški įvardai, nes tai – tarptautinė laivininkystės kalba.

Didelį darbą atliko kapitonas inžinierius Vilius Pakalniškis, paruošęs ir 2005 m. paskelbęs „Laivybos sąvokų aiškinimas”. Šiame veikale iš įvairių šaltinių surinkta ir kartu su naujadarais pateikta apie 3,500 jūrinių įvardų. Kapitonas taip pat paruošė ir šio leidinio santrauką. Siekiant galutinai atsikratyti olandiškorusiško paveldo, pradėta vartyti senus ir naujus žodynus. Nemažai jūrinių įvardų rasta F. Kuršaičio 1883 m. Karaliaučiuje išleistame veikale, taip pat G. Nesselmano žodyne.

Man į rankas pakliuvo 1987 m. išleistas kuršiųvokiečių kalbų žodynas, kurio autoriai P. Kwuoka ir R. Pietsch, matyt, gyveno Kuršių nerijoje. Peržiūrėjus latviškus įvardus atrodo, kad prie jūros gyvenę aisčiai vartojo tuos pačius žodžius: „jūra”, „laivas”, „burės”. Tik vėlesniais laikais mažlietuviai vietoj „burių” perėjo prie „žėglių” (pagal vokišką „segel”).

Sužinojau, kad baigiamas rengti iliustruotas anglų-lietuvių kalbų jūrinis žodynas, kuriame vietos neras spaudoje, laivybos įstaigose, jūreivystės mokykloje ir dalies bureivių vartojami įvardai, pvz., ,,švartuotė” (liet. raištavimas), ,,ekipažas, komanda” (įgula), ,,farvateris” (laivakelis), ,,terminalas” (prieplauka; uostas), ,,takelažas” (ranga, įranga), ,,kruizas” (kelionė). Vienas kalbininkas siūlo vietoj ilgo žodžio „buriuotojas” vartoti trumpesnį „bureivis” (kaip „jūreivis”, „upeivis”). Šis žodynas – tai galimybė sugrįžti prie baltiškų jūrinių terminų. Šiuo klausimu savo nuomonę gal būtų išsakęs ir Jonas Jablonskis.