Dalinkimės lietuviška dvasia
Pokalbis su naująja Maironio lituanistinės mokyklos direktore Goda Misiūniene
– Nors trumpai papasakokite apie save.
– Į JAV su vyru Gintaru ir dukra Rūta atvykome prieš 15 metų. Sūnus Tomas ir dukra Laura gimė
Amerikoje. Pirmuosius ketverius metus gyvenome Wisconsin valstijoje.
Turėjome nedaug, bet labai gerų lietuvių draugų, pažįstamų. Gyvenant
Wisconsin, niekaip negalėjau susitaikyti su tuo, kad dukra Rūta su
kiekviena diena vis blogiau ir blogiau šneka lietuviškai.
Todėl, gavusi pasiūlymą tapti butų komplekso vadybininke Hinsdale,
Illinois valstijoje, tuoj pat sutikau, ir su visa šeima
persikraustėme arčiau lietuvių bendruomenės. Nuo tada pamažu pamažu ir
įsitraukiau į lietuvių bendruomenės veiklą. Pradžioje padėjau
,,Žiburėlio” mokyklėlei, po to – Pasaulio lietuvių centre,
neilgam buvau įsitraukusi į moterų klubo ,,Alatėja” veiklą. Labai
gaila, bet visiems padėti ir visur suspėti buvo tiesiog neįmanoma.
Todėl pasirinkau Maironio lituanistinę mokyklą (MLM), Lemont –
jaučiau, kad čia galiu nuveikti labai daug, be to, tuo metu šią
mokyklą lankė visi trys mūsų vaikai.
– Ar lengvai apsisprendėte priimti pasiūlymą tapti mokyklos direktore? Kokie planai sukasi jūsų galvoje?
– Nuspręsti, ar būti Maironio lituanistinės mokyklos direktore,
buvo labai sunku. Apsispręsti padėjo MLM tėvų komiteto, daugelio
mokytojų, draugų, žinoma, ir šeimos palaikymas. Ir kadangi į man
nežinomas užduotis žiūriu kaip į galimybę tobulėti ir išmokti
kažką naujo, šį pasiūlymą priėmiau. Kadangi ketverius metus
dirbau tėvų komitete, iš jų trejetą – komiteto pirmininke,
žinojau, kas manęs laukia, ko mokyklai reikia, kokie rūpesčiai ją
slegia. Puikiai supratau, kad tai yra daug energijos ir laiko
reikalaujantis darbas, bei suvokiau, kokia tai didelė atsakomybė.
– Kokios naujovės laukia mokyklos mokinių šiais mokslo metais?
– Dirbant tėvų komitete, jau porą metų teko gvildenti patalpų
trūkumo problemą. Sukome galvas, kaip sutalpinti visus norinčius
lankyti lietuvišką mokyklą, kaip sumažinti sportuojančių vaikų
praleistų pamokų skaičių. Atlikę tėvelių, mokytojų apklausą,
nusprendėme atidaryti penktadieninę pamainą.
– Viena iš naujovių – penktadieninė pamaina. Kaip sekasi su šiuo ,,projektu”?
– Penktadieninė pamaina – mūsų ,,kūdikėlis”. Nuo ko
pradėti, kokios problemos mūsų laukia ir kitų patarimų mums suteikė
lenkų išeivijos mokykla Lemont. Į šią pamainą
užsiregistravo 60 mokinių. Palyginti su MLM šeštadienine
pamaina, kurioje mokosi 542 mokiniai – tai tikrai nedaug, bet kai
pagalvoji, kad kitos mokyklos pradeda nuo 10–20 vaikų, tai
penktadieninė pamaina yra tikrai didelė. Šioje pamainoje
sunkiausia bus dirbti kai kurioms mokytojoms, kurios mokys jungtines
klases, pvz., trečiokus ir ketvirtokus kartu arba penktokus su
šeštokais. Taip atsitiko todėl, kad yra tik du
ketvirtokai ar trys penktokai, o dėl jų atidaryti naują klasę
finansiškai labai nuostolinga. Kalbant apie finansus, norėčiau
dar kartą padėkoti Kazickų šeimos fondui, kuris parėmė mūsų
penktadieninės mokyklos projektą. Daugiau informacijos galite rasti
www. maironis.org arba tel. 630-257-0888 (palikite žinutę).
– Mokykla gyvuoja daugiau nei 50 metų, kokią jos viziją jūs matote?
– Šį rudenį mokykla pradėjo savo 53-iuosius mokslo metus.
MLM – viena didžiausių išeivijos mokyklų. Mūsų uždavinys,
manau, kaip ir kitų išeivijos mokyklų – meilės ir pagarbos
Lietuvai ugdymas. Mums svarbiausia, kad vaikai noriai lankytų mokyklą,
kad jiems būtų įdomu, kad jie išmoktų rašyti, skaityti,
reikšti savo mintis lietuviškai, žinotų Lietuvos
istoriją, pažintų Lietuvos kultūrą.
– Kokie didžiausi rūpesčiai neduoda ramybės prasidėjus naujiems mokslo metams?
– Vasara – poilsio metas, bet MLM administracija turėjo
labai daug darbų ir ilsėtis nebuvo kada. Reikėjo paruošti
klases, kai kurias buvo būtina remontuoti, reikėjo sudaryti mokinių,
mokytojų sąrašus. Turėjome rasti naujus mokytojus, kurie pakeitė
išėjusius, sutvarkyti dokumentus. Stengėmės, kad mokykla kuo
sklandžiau pradėtų naujus mokslo metus.
– Kokios pagalbos mokykla tikisi iš Lietuvos?
– Labiausiai norėtųsi, kad Lietuva padėtų mums su vadovėliais,
vaizdine medžiaga. Nereikia, kad juos nupirktų, bet kad sukurtų
išeivijos mokykloms tinkamus. Dabar mums labai sunku, kai
naudojama knyga nebespausdinama, nepratęsiamas tiražas arba jau
išparduota ir mes negauname reikiamo kiekio. Ir, žinoma, kita
problema – brangus knygų persiuntimas.
Taip pat mums labai svarbu mokytojų tobulinimas. Būtų puiku, jei
mokytojai nuolat galėtų tobulėti, gauti naujų žinių, susipažintų su
naujais mokymo būdais ir t. t. Manau, tikrai neužtenka vienos JAV
Švietimo tarybos rengiamos konferencijos metuose. Būtų labai
naudinga turėti mokytojų seminarą naudojant ,,Skype” ar ką nors
panašaus, kurį tiesiogiai vestų specialistai Lietuvoje, o mūsų
mokytojai dalyvautų, būdami čia. Sutaupytume pinigų kelionėms ir ne tik
4–5 mokytojai iš visos JAV galėtų dalyvauti
konferencijojeseminare, bet 30–40 ir daugiau.
– Kas jūsų pagrindiniai pagalbininkai, tvarkant mokyklos reikalus?
– Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo pagalbininkėmis –
direktorės pavaduotojomis Asta Čuplinskiene ir Giedre Jonaitiene,
aukštesniosios mokyklos koordinatore Taiyda Chiapetta,
administratore Aušra Vyšniauskiene bei iždininke Irena
Hirt. Be jų man būtų labai sunku. Ir, žinoma, esu laiminga turėdama
tokį puikų mokytojų ir padėjėjų kolektyvą.
– Ko palinkėsite sau ir jūsų mokykos mokiniams, jų tėveliams, mokytojams naujų mokslo metų proga?
– Naujų mokslo metų proga visų mokyklų mokytojams noriu palinkėti
kantrybės ir stiprybės, įgyvendinant savo kūrybinius sumanymus, ugdant
pilietiškai aktyvią lietuvišką jaunuomenę.
Mokiniams norėčiau palinkėti jaunatviško veržlumo, smalsumo,
atkaklaus užsibrėžtų tikslų siekimo. Tėveliams linkiu
neišsenkančios energijos vežiojant vaikus į mokyklą kiekvieną
penktadienį ar šeštadienį. Ir visus visus kviečiu
prisidėti prie Lietuvių Bendruomenės veiklos. Dalinkimės
lietuviška dvasia, nes tik nuo mūsų pačių geranoriškumo
priklauso mūsų tautos išlikimas.
Kalbėjosi Loreta Timukienė