Requiem mano 1990-1991 metų amerikiečiui didvyriui

ANTANAS DUNDZILA

AP žinių agentūra pranešė, kad š. m. rugsėjo 27 d. Washington, DC priemiestyje mirė žymus JAV spaudossafire darbuotojas, ilgametis įvykių komentatorius William Safire. Kritišku Lietuvai metu jis savo raštais ir mums gražiai pasitarnavo.

Kai kokia nors proga prisimenu 1990–1991 metų Lietuvos laisvinimosi įvykius, amerikiečių didžiojoje spaudoje iškyla Safire. Ypač esu jam dėkingas už vieną rašinį. (Čia geras pavyzdys, kai išliekančiam įspūdžiui pakanka vieno rašinio ar – kartais – net vieno žodžio.) Jame Safire ne tik taikliai, bet ir vaizdžiai, su amerikiečiams suprantamu JAV istorijos įžvalgumu, parodė tuometinėje JAV užsienio politikoje Lietuvos laisvinimosi aspiracijas slopinantį išsisukinėjimą. O to išsisukinėjimo aiškinimų buvo visokiausių, net dviveidiškų, net neįtikėtinų. Juk, atsimenate, reikėjo remti Gorbačiov, nes Sovietų Sąjungą tuo laiku alino sunki ekonominė padėtis, jos prasiskolinimas Vakarams (beveik tuometinių 100 mlrd. dol.) ir t.t., ir t.t.

Safire pavardę įsidėmėjau, kai jis didžiajame ,,New York Times” dienraštyje bei kituose JAV laikraščiuose 1990 ar 1991 metais paskelbė šmaikščią parodiją. Safire spaudos strėlė buvo ne tik principinga, aštroka JAV valdžios kritika, bet, manyčiau, ir Gogoliui prilygstantis literatūrinis šedevras. Savo rašinyje jis operavo ir faktais, ir humoru. (Teisingai kažkuris britų rašytojas yra teigęs, kad juokas yra labai rimtas dalykas.) Mums svarbu, kad Safire labai originaliai parėmė Lietuvos interesus! Dvigubai svarbiau, kad Lietuvos interesus JAV istorijos pavyzdžiu viešai rėmė amerikietis, ne lietuvis!

Savo rašinyje Safire tuometines Lietuvos laisvinimosi pastangas taikliai perkėlė į 1776-ųjų JAV revoliucijos prieš britus laikus, JAV paskelbus nepriklausomybę. Lietuvos interesų šviesoje jis pajuokė prezidento Bush (tėvo) politikoje naudotus argumentus apie sunkią Sovietų Sąjungos ekonominę padėtį bei kitus reiškinius. Palygindamas jis teigė, kad 1776 metais tos trylika britų kolonijukių privalėjo atsižvelgti į finansinius sunkumus patekusią Anglijos karaliaus Jurgio III valdžią ir laukti, mokėti mokesčius (bei Amerikoje šerti Anglijos kariuomenę), dar bent 1776 metais nesidraskyti dėl nepriklausomybės. Savaime suprantama, kiekvienam amerikiečiui tokia logika atrodė idiotiška ir juokinga. Niekas juk XX šimtmečio pabaigoje negalvojo, kad ne laiku, kad be reikalo anuomet nuo Anglijos atsiskirta.

Šis ir kiti Safire rašiniai, be abejo, daug prisidėjo, formuojant amerikiečių viešąją nuomonę kritišku Lietuvai laiku. Amerikiečių laikraščių redakcijoms bei Kongreso nariams visi išeivijos parašyti laiškai nesvėrė tiek, kiek Safire rašiniai, išbubninti per, spėju, šimtą Amerikos laikraščių. Safire buvo plačiai skaitomas komentatorius, drąsiai reiškiantis savo nuomonę ir jokiai valdžiai nepataikaujantis. Juk, atsimenate, kaip Safire užsukta mašina atkreipė dėmesį į demokrato Carter laikais sostinėn atsigabentą Georgia bankininką Bert Lance ir daug prisidėjo prie jo ištrėmimo atgal į provinciją? Arba, kai Sovietų Sąjungos braškėjimo laikais respublikonas prez. Bush apsilankė Kijeve ir ukrainiečiams patarė neskubėti išeiti iš Sovietų Sąjungos, Safire šią prezidento nuomonę pavadino restoranuose žinomu ,,Kijevo viščiuku” (A Chicken Kiev). Teigiama, kad po šio straipsnio Bush su Safire daugiau nebekalbėjo, čia jau buvo tas šiaudas, nulaužęs kupranugrio nugarkaulį... Vėliau Safire teigė, kad yra visiškai priimtina prieštarauti net didžiausiems autoritetams, jei jie klysta. Tai vertas įsidėmėjimo teigimas.

Safire į žurnalistinę stratosferą pradėjo kilti senokai. 1959 metais Pasaulinės parodos metu Maskvoje jis pasimaišė prezidento Nixon pašonėje, kai Nixon su Chruščiovu viešai špagavosi pagarsėjusiuose virtuviniuose debatuose. Safire tuomet pasirūpino garsiąja nuotrauka, kurioje Nixon ir Chruščiovas vienas kitą beveik bado pirštais. Kai Nixon tapo prezidentu, Safire atsirado Baltuose rūmuose, rašė ir redagavo prezidento kalbas. 1973 metais įsitaisė ,,New York Times” redakcijoje, tapo sindikuotu komentatorium, spaudoje pasirodė su keliomis knygomis. Kadangi jo dėmesys daugiausia buvo sutelktas į krašto politiką, gyveno Washington, DC apylinkėje. Per paskutinįjį dešimtmetį Safire viešai rodėsi rečiau, bet tebebuvo savo profesinėje aukštumoje, pvz., buvo vienas iš ,,Pulitzer” premijų komisijos pirmininkų, Syracuse University patikėtinių tarybos narių, o 2006 metais prez. Bush (sūnus) Safire apdovanojo Prezidentiniu laisvės medaliu (Presidential Medal of Freedom) ir kt. Savo dažnai kandų humorą jis taikydavo ir sau pačiam: ,,Aš atstovaujau universitete studijavusiems, bet nebaigusiems...”

Internete bei spaudos archyvuose Safire straipsnių – šimtai. Štai 2002 m. lapkričio 22 d. jis labai gražiai rėmė Baltijos kraštų kandidatavimą į NATO ,,A William Safire: Victory in the Baltics”. Straipsnį jis pradėjo prisiminimais apie disidentų ryšius 1989 metais apsilankymo Rygoje metu. Iš straipsnio neaišku, ar Safire skelbia V. Landsbergio, ar savo nuomonę: ,,Pagrindinis (tų laikų – A. D.) NATO tikslas yra sergėti, kad Rusija vėl nepasidarytų priešu.” Tuo metu tai buvo šviežiai suformuluotas, svarbus tarptautinis dėsnis. Savo straipsnį Safire baigia vakariečiams suprantama statistika apie Latviją (laisvas vertimas): ,,Su laisve ateina galimybės. Jau nebeokupuotoje Latvijoje (pabraukta mano – A. D.), ministrų amžiaus vidurkis yra 38-eri, o Prezidentė, Užsienio reikalų ministrė ir Seimo pirmininkė – moterys. Moteris yra ir įtakingiausio laikraščio ‘Diena’ redaktorė. Praėjo sunkūs, bet įdomūs laikai, teigia ji, ta mano 1989 metais sutikta disidentė, prisimindama rezistenciją tironijai. Šian dien mes tapome gana jaukiu, nuobodžiu, vakarietišku kraštu.” (Charakteringa, kad moterų valdžios amžių Lietuva išgyvena dabar: ir Prezidentė, ir Seimo pirmininkė – moterys.)

Savo žurnalistinėje karjeroje, aišku, Safire yra prašovęs ir pro šalį. Niekad neįrodytais skandalais yra kaltinęs Clinton šeimą, o 9/11 Komisija paneigė kai kuriuos jo teigimus apie tą 2001 metų nelaimę. Šalia politikos savo raštuose jis nagrinėjo anglų kalbos keistenybes bei piktnaudžiavimą, yra parašęs kelis romanus, pirmininkavęs šalpos fondui, remiantį smegenų anatomiją, imunologijos tyrimus, meną.

Safire buvo žydų kilmės, gimęs 1929 m., užsiangažavęs Izraelio rėmėjas. Nuo senų laikų palaikė ryšius su Izraelio valstybės vyrais. Washington, DC leidžiamas ,,Washingtonian” rašė, kad Safire laikas nuo laiko pasiskambindavo telefonu Izraelio premjerui Sharon – kartais net į namus. ,,Kodėl man neskambini dažniau?”, – sykį jo užklausęs Sharon. ,,Tai jau dabar čia man prikaišioji, kaip mano bobutė”, – Safire atsakęs... Pasaulyje, turbūt, mažai yra žmonių, taip galinčių kalbėtis su premjerais.

Lietuvos Respublika Safire nuopelnus Lietuvai viešai pripažino 2001 metų birželio 14 d. jam įteiktu valstybiniu apdovanojimu. Valdas Adamkus Safire (ir ,,FOX News” reporterį Britt Hume) apdovanojo 1-jo laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. Antrojo laipsnio Gedimino ordinu tuo pat metu buvo apdovanoti tuometiniai JAV senatoriai Trent Lott, Richard Lugar, Joseph Biden ir Kongreso narys Bobby Rush. Pirmojo laipsnio ordinai yra aukštesni už antrojo laipsnio. Kaip matote, apdovanotas Safire buvo visai geroje šitaip pagerbtųjų grupėje.