Requiem mano 1990-1991 metų amerikiečiui didvyriui
ANTANAS DUNDZILA
AP žinių agentūra pranešė, kad š. m. rugsėjo 27 d. Washington, DC priemiestyje mirė žymus JAV spaudos darbuotojas, ilgametis įvykių komentatorius William Safire. Kritišku Lietuvai metu jis savo raštais ir mums gražiai pasitarnavo.
Kai kokia nors proga prisimenu 1990–1991 metų Lietuvos
laisvinimosi įvykius, amerikiečių didžiojoje spaudoje iškyla
Safire. Ypač esu jam dėkingas už vieną rašinį. (Čia geras
pavyzdys, kai išliekančiam įspūdžiui pakanka vieno
rašinio ar – kartais – net vieno žodžio.) Jame
Safire ne tik taikliai, bet ir vaizdžiai, su amerikiečiams suprantamu
JAV istorijos įžvalgumu, parodė tuometinėje JAV užsienio politikoje
Lietuvos laisvinimosi aspiracijas slopinantį išsisukinėjimą. O
to išsisukinėjimo aiškinimų buvo visokiausių, net
dviveidiškų, net neįtikėtinų. Juk, atsimenate, reikėjo remti
Gorbačiov, nes Sovietų Sąjungą tuo laiku alino sunki ekonominė padėtis,
jos prasiskolinimas Vakarams (beveik tuometinių 100 mlrd. dol.) ir
t.t., ir t.t.
Safire pavardę įsidėmėjau, kai jis didžiajame ,,New York Times”
dienraštyje bei kituose JAV laikraščiuose 1990 ar 1991
metais paskelbė šmaikščią parodiją. Safire spaudos strėlė
buvo ne tik principinga, aštroka JAV valdžios kritika, bet,
manyčiau, ir Gogoliui prilygstantis literatūrinis šedevras. Savo
rašinyje jis operavo ir faktais, ir humoru. (Teisingai kažkuris
britų rašytojas yra teigęs, kad juokas yra labai rimtas
dalykas.) Mums svarbu, kad Safire labai originaliai parėmė Lietuvos
interesus! Dvigubai svarbiau, kad Lietuvos interesus JAV istorijos
pavyzdžiu viešai rėmė amerikietis, ne lietuvis!
Savo rašinyje Safire tuometines Lietuvos laisvinimosi pastangas
taikliai perkėlė į 1776-ųjų JAV revoliucijos prieš britus
laikus, JAV paskelbus nepriklausomybę. Lietuvos interesų
šviesoje jis pajuokė prezidento Bush (tėvo) politikoje naudotus
argumentus apie sunkią Sovietų Sąjungos ekonominę padėtį bei kitus
reiškinius. Palygindamas jis teigė, kad 1776 metais tos trylika
britų kolonijukių privalėjo atsižvelgti į finansinius sunkumus
patekusią Anglijos karaliaus Jurgio III valdžią ir laukti, mokėti
mokesčius (bei Amerikoje šerti Anglijos kariuomenę), dar bent
1776 metais nesidraskyti dėl nepriklausomybės. Savaime suprantama,
kiekvienam amerikiečiui tokia logika atrodė idiotiška ir
juokinga. Niekas juk XX šimtmečio pabaigoje negalvojo, kad ne
laiku, kad be reikalo anuomet nuo Anglijos atsiskirta.
Šis ir kiti Safire rašiniai, be abejo, daug prisidėjo,
formuojant amerikiečių viešąją nuomonę kritišku Lietuvai
laiku. Amerikiečių laikraščių redakcijoms bei Kongreso nariams
visi išeivijos parašyti laiškai nesvėrė tiek, kiek
Safire rašiniai, išbubninti per, spėju, šimtą
Amerikos laikraščių. Safire buvo plačiai skaitomas
komentatorius, drąsiai reiškiantis savo nuomonę ir jokiai
valdžiai nepataikaujantis. Juk, atsimenate, kaip Safire užsukta
mašina atkreipė dėmesį į demokrato Carter laikais sostinėn
atsigabentą Georgia bankininką Bert Lance ir daug prisidėjo prie jo
ištrėmimo atgal į provinciją? Arba, kai Sovietų Sąjungos
braškėjimo laikais respublikonas prez. Bush apsilankė Kijeve ir
ukrainiečiams patarė neskubėti išeiti iš Sovietų
Sąjungos, Safire šią prezidento nuomonę pavadino restoranuose
žinomu ,,Kijevo viščiuku” (A Chicken Kiev). Teigiama, kad
po šio straipsnio Bush su Safire daugiau nebekalbėjo, čia jau
buvo tas šiaudas, nulaužęs kupranugrio nugarkaulį... Vėliau
Safire teigė, kad yra visiškai priimtina prieštarauti net
didžiausiems autoritetams, jei jie klysta. Tai vertas įsidėmėjimo
teigimas.
Safire į žurnalistinę stratosferą pradėjo kilti senokai. 1959 metais
Pasaulinės parodos metu Maskvoje jis pasimaišė prezidento Nixon
pašonėje, kai Nixon su Chruščiovu viešai
špagavosi pagarsėjusiuose virtuviniuose debatuose. Safire tuomet
pasirūpino garsiąja nuotrauka, kurioje Nixon ir Chruščiovas
vienas kitą beveik bado pirštais. Kai Nixon tapo prezidentu,
Safire atsirado Baltuose rūmuose, rašė ir redagavo prezidento
kalbas. 1973 metais įsitaisė ,,New York Times” redakcijoje, tapo
sindikuotu komentatorium, spaudoje pasirodė su keliomis knygomis.
Kadangi jo dėmesys daugiausia buvo sutelktas į krašto politiką,
gyveno Washington, DC apylinkėje. Per paskutinįjį dešimtmetį
Safire viešai rodėsi rečiau, bet tebebuvo savo profesinėje
aukštumoje, pvz., buvo vienas iš ,,Pulitzer”
premijų komisijos pirmininkų, Syracuse University patikėtinių tarybos
narių, o 2006 metais prez. Bush (sūnus) Safire apdovanojo Prezidentiniu
laisvės medaliu (Presidential Medal of Freedom) ir kt. Savo dažnai
kandų humorą jis taikydavo ir sau pačiam: ,,Aš atstovaujau
universitete studijavusiems, bet nebaigusiems...”
Internete bei spaudos archyvuose Safire straipsnių –
šimtai. Štai 2002 m. lapkričio 22 d. jis labai gražiai
rėmė Baltijos kraštų kandidatavimą į NATO ,,A William Safire:
Victory in the Baltics”. Straipsnį jis pradėjo prisiminimais apie
disidentų ryšius 1989 metais apsilankymo Rygoje metu. Iš
straipsnio neaišku, ar Safire skelbia V. Landsbergio, ar savo
nuomonę: ,,Pagrindinis (tų laikų – A. D.) NATO tikslas yra
sergėti, kad Rusija vėl nepasidarytų priešu.” Tuo metu tai
buvo šviežiai suformuluotas, svarbus tarptautinis dėsnis. Savo
straipsnį Safire baigia vakariečiams suprantama statistika apie Latviją
(laisvas vertimas): ,,Su laisve ateina galimybės. Jau nebeokupuotoje
Latvijoje (pabraukta mano – A. D.), ministrų amžiaus vidurkis yra
38-eri, o Prezidentė, Užsienio reikalų ministrė ir Seimo pirmininkė
– moterys. Moteris yra ir įtakingiausio laikraščio
‘Diena’ redaktorė. Praėjo sunkūs, bet įdomūs laikai, teigia
ji, ta mano 1989 metais sutikta disidentė, prisimindama rezistenciją
tironijai. Šian dien mes tapome gana jaukiu, nuobodžiu,
vakarietišku kraštu.” (Charakteringa, kad moterų
valdžios amžių Lietuva išgyvena dabar: ir Prezidentė, ir Seimo
pirmininkė – moterys.)
Savo žurnalistinėje karjeroje, aišku, Safire yra prašovęs
ir pro šalį. Niekad neįrodytais skandalais yra kaltinęs Clinton
šeimą, o 9/11 Komisija paneigė kai kuriuos jo teigimus apie tą
2001 metų nelaimę. Šalia politikos savo raštuose jis
nagrinėjo anglų kalbos keistenybes bei piktnaudžiavimą, yra
parašęs kelis romanus, pirmininkavęs šalpos fondui,
remiantį smegenų anatomiją, imunologijos tyrimus, meną.
Safire buvo žydų kilmės, gimęs 1929 m., užsiangažavęs Izraelio rėmėjas.
Nuo senų laikų palaikė ryšius su Izraelio valstybės vyrais.
Washington, DC leidžiamas ,,Washingtonian” rašė, kad
Safire laikas nuo laiko pasiskambindavo telefonu Izraelio premjerui
Sharon – kartais net į namus. ,,Kodėl man neskambini
dažniau?”, – sykį jo užklausęs Sharon. ,,Tai jau dabar čia
man prikaišioji, kaip mano bobutė”, – Safire
atsakęs... Pasaulyje, turbūt, mažai yra žmonių, taip galinčių kalbėtis
su premjerais.
Lietuvos Respublika Safire nuopelnus Lietuvai viešai pripažino
2001 metų birželio 14 d. jam įteiktu valstybiniu apdovanojimu. Valdas
Adamkus Safire (ir ,,FOX News” reporterį Britt Hume) apdovanojo
1-jo laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.
Antrojo laipsnio Gedimino ordinu tuo pat metu buvo apdovanoti
tuometiniai JAV senatoriai Trent Lott, Richard Lugar, Joseph Biden ir
Kongreso narys Bobby Rush. Pirmojo laipsnio ordinai yra
aukštesni už antrojo laipsnio. Kaip matote, apdovanotas Safire
buvo visai geroje šitaip pagerbtųjų grupėje.