Žmonės visokiais būdais stengiasi išlikti gyvi
DALĖ MEČKAUSKIENĖ
Gen. V. Vitkauskas įvykdė tik vieną prezidento Antano Smetonos ir A.
Merkio vyriausybės nutarimą – „ginklu nesipriešinti
rusų sovietinei kariuomenei”.
A. Smetonos, A. Merkio vyriausybės, dalyvaujant gen. S.
Raštikiui, gen. Pundzevičiui, gen. V. Vitkauskui, paskutinis
posėdis įvyko 1940 m. birželio 14–15 dienomis. Tuo metu A. Merkio
vyriausybė atsistatydino. Naują vyriausybę bandė sudaryti gen. S.
Raštikis, bet Maskvos valdžia nesutiko.
Prez. A. Smetona pasitraukė iš Kauno 1940 m. birželio 15 d. apie
16 val. Prieš pasitraukdamas, pasirašė aktą, kad palieka
ats. pulk. leit. A. Merkį pavaduoti jį Respublikos prezidento
pareigose. Prez. A. Smetona jokių nurodymų gen. V. Vitkauskui nepaliko,
tik patarė iš Lietuvos pasitraukti.
1940 m. birželio 15 d. 14 val. buvęs užsienio reikalų ministras J.
Urbšys atsiuntė iš Maskvos telegramą, jog Sovietų
Sąjungos užs. reik. komisaras V. Molotovas įteikė reikalavimus
Lietuvai: „(...) gen. Pavlovas su gen. V. Vitkausku susitiks
Gudagoje birželio 15 d. 20 val. Nepageidaujamiems nesusipratimams ir
konfliktams išvengti, Lietuvos valdžios organai tuoj įsako
kariuomenei ir gyventojams netrukdyti Sovietų Sąjungos kariuomenės
judėjimo Lietuvos teritorija.”
Gen. Vitkauskas nuo tada jau vykdė ne prez. A. Smetonos ir A. Merkio
vyriausybės nutarimą, bet Sovietų Sąjungos užs. reikalų komisaro V.
Molotovo reikalavimus. Lietuvos vyriausybė jau buvo atsistatydinusi, o
prez. A. Smetona išvyko iš Kauno už 2 valandų. Rusų
okupantų reikalavimus vykdė jau ir buvęs vyriausybės min. pirm. A.
Merkys. A. Merkys birželio 16 d. 16 val. per radiją liepė kariuomenei
ir gyventojams ramiai laikytis rusų kariuomenės atžvilgiu.
J. Paleckio vyriausybės sudarymo patvirtinimas ir jos paskelbimas buvo
paskutinis, ne savo noru, bet rusų okupantų prievarta išgautas
A. Merkio „valstybinis” aktas. To ir bijojo prez. A.
Smetona. Tai padaręs A. Merkys atsistatydino.
Gen. Vitkauskas irgi įsakė kariuomenei ir gyventojams netrukdyti
judėjimo rusų kariuomenei Lietuvos teritorijoje. Vėliau jis elgėsi
taip, kaip rusai okupantai ir Lietuvos komunistai norėjo.
Rusai okupantai vykdė, o gen. Vitkauskas daugiau ar mažiau prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės įjungimo į rusų sovietinę.
J. Paleckio vyriausybėje gen. Vitkauskas buvo krašto apsaugos
ministru. Vėliau ėjo Lietuvos „liaudies kariuomenės” vado
pareigas. 1940 m. rugpjūčio 30 d. liaudies kariuomenė pertvarkyta į
Raudonosios armijos teritorinį šaulių 29 korpą. Korpo vadu tapo
gen. Vitkauskas. Tose pareigose išbuvo iki 1941 m. liepos 23 d.
Vokiečiams pradėjus karą, pabėgo į Sovietų Sąjungą. Ten įstojo į
komunistų partiją. Grįžo į Lietuvą 1945 m. 1942 m. Sovietų Sąjungoje
buvo suformuota 16-oji „lietuviška” divizija,
kurioje jis dalyvavo.
1958 m. „Švyturyje” (Nr. 6) ir 1960 m.
„Švyturyje” (Nr. 12) išspausdinti gen. V.
Vitkausko prisiminimai, kurie buvo perspausdinti ir komunistų
laikraščiuose. Tuo metu jam buvo 68–70 metų, o maždaug už
5 metų jis numirė. Savo prisiminimuose jis bjauriai dergė Nepriklausomą
Lietuvą ir jos vyriausybę. Tai daugiau aprašyta gen.
Raštikio raštuose. Jeigu gen. Raštikis žinojo, ką
gen. Vitkauskas darė Lietuvoje, tai ir K. Musteikis galėjo apie tai
žinoti. Tik K. Musteikis švelniau prisiminimuose atsiliepė apie
gen. Vitkauską: „O kai rusai paspaudė, neužteko drąsos
pasipriešinti ir nuriedėjo į okupanto pataikūnų eiles.”
Ne pirmoji D. Stankaitytė išvadino gen. Vitkauską
išdaviku. Gen. S. Raštikis rašė „Įvykiai ir
žmonės”: „gen. V. Vitkauskas pasitarnavo Lietuvos
priešams komunistams ir Sovietų Sąjungai, nuėjęs net slidžiu
išdaviko keliu.” Kanados Toronto miesto
„Tėviškės žiburiai” 1965 m. rašė: „V.
Vitkauskas nuo patrioto žengė iki tautos išdaviko.” Apie
tai rašė ir kiti žmonės savo prisiminimuose.
Mano tėvelis St. Skeberdis, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės
kapitonas, perskaitęs V. Vitkausko prisiminimus, prisimenu, tada
pasakė: „rusai okupantai ir Lietuvos komunistai iš V.
Vitkausko padarė šliaužiantį vergą ir tik dėl gardesnio duonos
kąsnio ir kad galėtų gyventi Lietuvoje”.
Rusai okupantai jam nieko blogo nepadarė, o A. Merkį, kuris priverstas
jiems pasitarnavo, ištrėmė į Sibirą, jis ten ir mirė. Tas pats
atsitiko ir su Merkio sūnumi Gediminu Merkiu, kuris pasirašė
(aišku, komunistų parašytą) straipsnį „Gyvoji
Lietuva ir politiniai lavonai”. Ten jis šmeižia
Nepriklausomą Lietuvą, jos vyriausybę, bet baisiausia – ir savo
mirusį tėvą.
Pskovo kalėjimo lietuviai kaliniai A. Iešmantas, Pečeliūnas ir
V. Skuodis pasakė: „Mus griežtai nubaudė už tai, kad mylėjome
savo tėvynę Lietuvą, už tai, kad troškome savo tautai laisvės,
už tai, kad nesutikome tapti lietuvių tautos išgamos arba jos
priešų vergai.” Žmonės laikosi įsikabinę į žemę ir
visokiais – gerais ar blogais – būdais stengiasi
išlikti gyvi.
Naudotasi prisiminimais ir raštais: gen. S. Raštikio, A.
Merkelio, K. Škirpos, V. Šliogerio, V. Statkaus, J.
Urbšio, J. Švobos, E. Turausko, J. Audėno, K. Musteikio,
žurnalu „Naujoji viltis” Nr. 28 ir kt.