Žmonės visokiais būdais stengiasi išlikti gyvi

DALĖ MEČKAUSKIENĖ


Gen. V. Vitkauskas įvykdė tik vieną prezidento Antano Smetonos ir A. Merkio vyriausybės nutarimą – „ginklu nesipriešinti rusų sovietinei kariuomenei”.

A. Smetonos, A. Merkio vyriausybės, dalyvaujant gen. S. Raštikiui, gen. Pundzevičiui, gen. V. Vitkauskui, paskutinis posėdis įvyko 1940 m. birželio 14–15 dienomis. Tuo metu A. Merkio vyriausybė atsistatydino. Naują vyriausybę bandė sudaryti gen. S. Raštikis, bet Maskvos valdžia nesutiko.

Prez. A. Smetona pasitraukė iš Kauno 1940 m. birželio 15 d. apie 16 val. Prieš pasitraukdamas, pasirašė aktą, kad palieka ats. pulk. leit. A. Merkį pavaduoti jį Respublikos prezidento pareigose. Prez. A. Smetona jokių nurodymų gen. V. Vitkauskui nepaliko, tik patarė iš Lietuvos pasitraukti.

1940 m. birželio 15 d. 14 val. buvęs užsienio reikalų ministras J. Urbšys atsiuntė iš Maskvos telegramą, jog Sovietų Sąjungos užs. reik. komisaras V. Molotovas įteikė reikalavimus Lietuvai: „(...) gen. Pavlovas su gen. V. Vitkausku susitiks Gudagoje birželio 15 d. 20 val. Nepageidaujamiems nesusipratimams ir konfliktams išvengti, Lietuvos valdžios organai tuoj įsako kariuomenei ir gyventojams netrukdyti Sovietų Sąjungos kariuomenės judėjimo Lietuvos teritorija.”

Gen. Vitkauskas nuo tada jau vykdė ne prez. A. Smetonos ir A. Merkio vyriausybės nutarimą, bet Sovietų Sąjungos užs. reikalų komisaro  V. Molotovo reikalavimus. Lietuvos vyriausybė jau buvo atsistatydinusi, o prez. A. Smetona išvyko iš Kauno už 2 valandų. Rusų okupantų reikalavimus vykdė jau ir buvęs vyriausybės min. pirm. A. Merkys. A. Merkys birželio 16 d. 16 val. per radiją liepė kariuomenei ir gyventojams ramiai laikytis rusų kariuomenės atžvilgiu.

J. Paleckio vyriausybės sudarymo patvirtinimas ir jos paskelbimas buvo paskutinis, ne savo noru, bet rusų okupantų prievarta išgautas A. Merkio „valstybinis” aktas. To ir bijojo prez. A. Smetona. Tai padaręs  A. Merkys atsistatydino.

Gen. Vitkauskas irgi įsakė kariuomenei ir gyventojams netrukdyti judėjimo rusų kariuomenei Lietuvos teritorijoje.  Vėliau jis elgėsi taip, kaip rusai okupantai ir Lietuvos komunistai norėjo.

Rusai okupantai vykdė, o gen. Vitkauskas daugiau ar mažiau prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės įjungimo į rusų sovietinę.

J. Paleckio vyriausybėje gen. Vitkauskas buvo krašto apsaugos ministru. Vėliau ėjo Lietuvos „liaudies kariuomenės” vado pareigas. 1940 m. rugpjūčio 30 d. liaudies kariuomenė pertvarkyta į Raudonosios armijos teritorinį šaulių 29 korpą. Korpo vadu tapo gen. Vitkauskas. Tose pareigose išbuvo iki 1941 m. liepos 23 d.

Vokiečiams pradėjus karą, pabėgo į Sovietų Sąjungą. Ten įstojo į komunistų partiją. Grįžo į Lietuvą 1945 m. 1942 m. Sovietų Sąjungoje buvo suformuota 16-oji „lietuviška” divizija, kurioje jis dalyvavo.

1958 m. „Švyturyje” (Nr. 6) ir 1960 m. „Švyturyje” (Nr. 12) išspausdinti gen. V. Vitkausko prisiminimai, kurie buvo perspausdinti ir komunistų laikraščiuose. Tuo metu jam buvo 68–70 metų, o maždaug už 5 metų jis numirė. Savo prisiminimuose jis bjauriai dergė Nepriklausomą Lietuvą ir jos vyriausybę. Tai daugiau aprašyta gen. Raštikio raštuose. Jeigu gen. Raštikis žinojo, ką gen. Vitkauskas darė Lietuvoje, tai ir K. Musteikis galėjo apie tai žinoti. Tik K. Musteikis švelniau prisiminimuose atsiliepė apie gen. Vitkauską: „O kai rusai paspaudė, neužteko drąsos pasipriešinti ir nuriedėjo į okupanto pataikūnų eiles.”

Ne pirmoji D.  Stankaitytė išvadino gen. Vitkauską išdaviku. Gen. S. Raštikis rašė „Įvykiai ir žmonės”: „gen. V. Vitkauskas pasitarnavo Lietuvos priešams komunistams ir Sovietų Sąjungai, nuėjęs net slidžiu išdaviko keliu.” Kanados Toronto miesto „Tėviškės žiburiai” 1965 m. rašė: „V. Vitkauskas nuo patrioto žengė iki tautos išdaviko.” Apie tai rašė ir kiti žmonės savo prisiminimuose.

Mano tėvelis St. Skeberdis, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapitonas, perskaitęs V. Vitkausko prisiminimus, prisimenu, tada pasakė: „rusai okupantai ir Lietuvos komunistai iš V. Vitkausko padarė šliaužiantį vergą ir tik dėl gardesnio duonos kąsnio ir kad galėtų gyventi Lietuvoje”.

Rusai okupantai jam nieko blogo nepadarė, o A. Merkį, kuris priverstas jiems pasitarnavo, ištrėmė į Sibirą, jis ten ir mirė. Tas pats atsitiko ir su Merkio sūnumi Gediminu Merkiu, kuris pasirašė (aišku, komunistų parašytą) straipsnį „Gyvoji Lietuva ir politiniai lavonai”. Ten jis šmeižia Nepriklausomą Lietuvą, jos vyriausybę, bet baisiausia – ir savo mirusį tėvą.

Pskovo kalėjimo lietuviai kaliniai  A. Iešmantas, Pečeliūnas ir V. Skuodis pasakė: „Mus griežtai nubaudė už tai, kad mylėjome savo tėvynę Lietuvą, už tai, kad troškome savo tautai laisvės, už tai, kad nesutikome tapti lietuvių tautos išgamos arba jos priešų vergai.” Žmonės laikosi įsikabinę į žemę ir visokiais – gerais ar blogais – būdais stengiasi išlikti gyvi.

Naudotasi prisiminimais ir raštais: gen. S. Raštikio, A. Merkelio, K. Škirpos, V. Šliogerio,  V.  Statkaus, J. Urbšio, J. Švobos, E. Turausko, J. Audėno, K. Musteikio, žurnalu „Naujoji viltis” Nr. 28 ir kt.