Senovinė prūsų gyvenvietė atgyja Punsko žemėse
ALGIS VAŠKEVIČIUS
Specialiai „Draugui” iš Lenkijos
Visai netoli nuo sienos su Lietuva, Lenkijos Punsko miestelio
pašonėje, jau keleri metai dygsta prūsųjotvingių gyvenvietė.
Punskas – lietuviška salelė Lenkijoje, apie 80 proc. jo
gyventojų sudaro lietuviai, kurie stengiasi išlaikyti savo
protėvių kalbą ir papročius.
Petras Lukoševičius
– tas lietuvis, kuris savo žemėse nutarė atkurti tokią senovės
gyvenvietę. Istorikai neabejoja, kad šiose žemėse gyventa
jotvingių genčių, pati Sūduva kažkada taip pat buvo Jotvos dalis.
Ožkinių kaimas, kuris yra prie pat Punsko, puikiai tiko tokiai
gyvenvietei kurti.
„Iš vaikystės prisimenu savo tėvo pasakojimus apie
garbingą mūsų tautos praeitį, apie karius, žirgus ir raitelius.
Klausiau tų pasakojimų, gerai įsiminiau juos ir norėjau kažkaip tą
praeitį atgaivinti. Tiesiog pajutau, kad turiu tokią gyvenvietę
atkurti, turiu visiems parodyti šlovingą mūsų tautos
praeitį”, – pasakojo P. Lukoševičius.
Gyvenvietės statybos darbai pradėti 2001 metais, per tą laiką padaryta
jau labai daug. Kelių hektarų plote čia pastatyta įvairių statinių,
bokštų, tvorų, tiltų, iškasti tvenkiniai, supiltas
piliakalnis, atkuriama pilis. Čia yra ir netoliese rastas akmuo su
senovės runų raštu, ir šiose apylinkėse rastas akmeninis
stabas, kuriam gali būti apie trys tūkstančiai metų, ir dar vienas
ypatingas akmuo, kurį parsinešė pats statytojas.
„Šitas apie 40 kilogramų sveriantis akmuo –
iš mano senelės gimtinės. Ypatingą, apvalių formų akmenį aptikau
kitoje Punsko pusėje, miško tankmėje. Ten neįmanoma buvo
privažiuoti, tad tempiau šitą akmenį apie pustrečio kilometro
pėsčias per tankumyną, retkarčiais jį atremdamas į medį, ir vis sau
kartojau, kad pajėgsiu tai padaryti. Taip sau kartojau, kad pastatysiu
šitą gyvenvietę, ir viskas juda į priekį, nors ir trukdymų daug,
ir visokių kalbų bei vertinimų.”
Šeimininkas neslepia – ne visi aplinkui supranta, kam
tokių statybų reikia. Teko atlaikyti dešimt teismo posėdžių
Lenkijoje, kai P. Lukoševičius prieštaravo, jog
šalia nutiestu keliu važiuotų traktoriai ir kombainai. Viskas
praėjo, o nauji statiniai gyvenvietėje ir toliau kyla. Čia atvyksta vis
daugiau žmonių, kurie negali patikėti, kad tiek daug gali padaryti
vienas entuziastas su pagalbininkais.
P. Lukoševičius nėra baigęs jokių specialių mokslų, visus darbus
jam padeda atlikti jo sūnus Juozas, brolis Kazys. Punske P.
Lukoševičius turi nedidelę automobilių detalių parduotuvę ir
visus uždirbtus pinigus aukoja šiai statybai. Turi ir
pagalbininkų, kurie kartais atlieka sudėtingus darbus. Gyvenvietei
statyti lietuvis paaukojo visas asmenines santaupas, šie tiek
pinigų gavo ir iš Lietuvos 1000-mečio minėjimo programos.
Į gyvenvietę užsukę lankytojai galės pasivaikščioti tomis
vietomis, kur mūsų protėviai gyveno prieš tūkstančius metų, čia
bus galima pažvejoti ir išsikepti žuvies, apsigyventi jotvingių
piliavietėje, susipažinti su senovės amatais, daugiau sužinoti apie
mūsų protėvių gyvenimo būdą.
Gyvenvietėje jau sukurtos kelios atskiros zonos. Jos gale –
žemaitėliai – vieta, kur pastatyti keli namai, tiltai,
išvalyti užpelkėję tvenkiniai. Viename iš tų tvenkinių
šeimininkas rado tūkstančius metų išgulėjusius ąžuolus,
kurie visai nesutrešo, o nuo vandens tik sukietėjo. Šioje
teritorijoje lankytojai gali išsikepti sužvejotą žuvį.
Šalia yra ir amfiteatras, kur jau rengiami įvairūs koncertai,
šventės. Daug svečių čia laukiama ir per tradicinę Žolinių
šventę, kai iš Punsko centro į gyvenvietę bus galima
atvykti brikelėmis.
Netoliese P. Lukoševičius atkūrė ir vadinamąjį prūsų lauksą
– priepilį, kuriame būdavo įsikūrę prūsų ir jotvingių
amatininkai, čia ilsėdavosi kariuomenė, budėdavo pilies sargyba. Čia
jau atkurti keli mediniai namai, kuriuose galės apsistoti visi
pageidaujantys. Šalia yra ir dirbtuvės, kuriose galima pabandyti
ką nors sumeistrauti.
Visi pastatai ir laukse, ir kitose aplinkinėse vietose pastatyti
nenaudojant vinių, sienų balkiai tarpusavyje sujungti senoviniu būdu,
pakamšyti samanomis. Visų statinių stogai – iš
skiedrų. Juos padarė vietinis 72 metų meistras. Durų vyriai taip pat ne
bet kokie, o atkurti ir rankomis nukalti pagal prūsų genčių naudotas
formas.
Už laukso atkurtas piliakalnis su pilimi ant jo. Istoriniai
šaltiniai liudija, kad būtent šioje vietoje nuo Napoleono
armijos karių 1812 metais slėpėsi vietos merginos ir moterys.
Piliakalnis supiltas taip, kaip tai buvo daroma senovėje –
iš pradžių skersai ir išilgai vieni ant kitų suguldomi
rąstai, po to jie apkraunami šakomis ir viskas užpilama žemėmis.
Aplinkui iškastas vandens pilnas griovys. Čia rastas ir
senovinis šulinys, kurio dugne jį valę vyrai aptiko nemažai
bombų skeveldrų.
Senosios prūsų ir jotvingių gentys sodyboje įamžintos specialioje
alėjoje. Čia pastatyta 11 akmenų, įamžinant dešimties prūsų
genčių vadų ir vienos jotvingių atminimą. Ant kiekvieno akmens prūsų
kalba parašytas genties pavadinimas, iškaltas tos genties
vado portretas ir vardas, jei tik jis yra žinomas.
Prie įvažiavimo į sodybą iškasti du tvenkiniai – viename
gali maudytis suaugusieji, kitame – vaikai. Tvenkinius yra
sujungusios akmeninės arkos, šalia iš akmenų padarytas
žaltys. Visi daiktai čia turi savo prasmę ir reikšmę, viskas čia
yra svarbu ir paremta istorine medžiaga – P. Lukoševičiui
ne kartą patarinėjo istorikai, architektai.
„Šitą gyvenvietę, kuriai atidaviau jau nemažai metų,
įsivaizduoju kaip labai gyvą, lankomą, dėmesį traukiančią vietą.
Jaučiuosi atidavęs duoklę savo protėvių praeičiai, padaręs tai, ką
privalėjau padaryti”, – sakė unikalios sodybos kūrėjas P.
Lukoševičius.