Remigijui Satkauskui apdovanojimą įteikia Illinois Rural Health Association prezidentė Mary Jane.
R. Satkausko asmeninio albumo nuotr.

Esu patenkintas gydytojo darbu kaime

Š. m. rugsėjo 15 d. Kon­fe­rencijų centre, Springfield, IL, 10 geriausių Illinois valstijos kaimo gydytojų buvo įteikti ,,Illi­nois Rural Health As­sociation” apdovanojimai. Tarp ap­dovanotojų ir lietuvis gydytojas Remigijus Satkauskas. Siūlome skaitytojams su juo susipažinti.

– Koks jausmas apėmė sužinojus, kad esate tarp 10 Illinois valstijos gydytojų, gavusių ,,Illi­nois Rural Health Association” (IRHA) apdovanojimą?

– Buvau maloniai nustebintas, kai išgirdau, kad man buvo paskirtas toks garbingas apdovanojimas. Tai labai didelis mano, kaip kaimo gydytojo, darbo įvertinimas. Apdova­no­jimui mane pasiūlė Henry-Stark apygardos Sveikatos apsaugos skyriaus ve­dėja Gail Ripka, su kuria aš jau 14 metų dirbu minėtos apygardos Svei­katos apsaugos skyriaus valdyboje.

– Gal galite trumpai pasa­ky­ti, kas tai per apdovanojimas ir už ką jis teikiamas?

– The Illinois Rural Health Asso­ciation (IRHA) – Illinois Kaimo Svei­katos susivienijimas – tai ne pelno sie­­kianti organizacija, įkurta 1989 m., vienijanti labai skirtingus šios valstijos narius: ligonines, kiekvienos apygardos Sveikatos skyrius, privačių gydytojų grupes, mokslininkus ir pedagogus, visus tuos, kurie dirba, kad pagerintų kaimo žmonių sveikatos būklę. Illinois valstijoje yra 64 kaimo ligoninės (iš viso valstijoje yra 185 ligoninės), iš kurių 51 yra Kritinės pagalbos ligoninė (Critical Access Hospitals), 210 kaimo Svei­katos klinikų ir 36 Sveikatos centrai. IRHA palaiko labai glaudžius ry­šius su Illinois Department of Public Health ir kitomis valstybinėmis, vi­suomeninėmis ir privačiomis organizacijomis. Jos tikslas – stiprinti svei­katos apsaugos sistemą visiems Illi­nois kaimo gyventojams. Ši organiza­cija jau šeštus metus kasmet apdo­vanoja 10 geriausių Illinois vals­tijoje dir­bančių kaimo gydytojų, įteikdama jiems ,,Physician of Excellence Award”. Apdovanojimui gydytojai siū­lomi už jų nuopelnus vietinėms bendruomenėms pilietinėje, kultūros ir sveikatos apsaugos srityse, už atsidavimą medicinos profesijai ir hu­ma­nitarinei veiklai.

Kaip buvo pasakyta per iškilmin­gą priėmimą š. m. rugsėjo 15 d. Kon­fe­rencijų centre, Springfield, IL, man šis apdovanojimas buvo įteiktas už sveikatos apsaugos paslaugų pageri­ni­mą mūsų apylinkės gyventojams, ypač nepasiturintiems, ir už aktyvų da­lyvavimą Stark apygardos Sveika­tos apsaugos skyriaus valdyboje bei darbą Kewanee li­goninėje bei šios li­goninės valdyboje.

– Jūsų kelias į šį apdovanojimą buvo sunkus ir ilgas. Baigęs medicinos mokslus sovietinėje Lie­tuvoje, buvęs vienu geriausiu Kauno medicinos akademijos (dabar – universitetas) studentų, staiga emigruojate į Vakarus. Ar ne­buvo baisu? Be penkių minu­čių gydytojas, išvažiuoja į neži­nią?

– Aišku, kad buvo truputį bai­su, nes išvažiavau į Kanadą, į nežinomą kraštą, beveik visai nežinodamas an­g­­lų ar prancūzų kalbos, dar vis gi­laus sovietmečio metu, 1987 metais, kai mil­žiniška propagandos mašina iš vi­sos gerklės rėkė apie ,,supuvusio Va­karų pasaulio” blogybes.

Taip, turėjau gydytojo diplo­mą, bu­vau atlikęs akušerijosgineko­lo­gi­jos internatūrą ir gavęs darbą Medi­cinos akademijos Akušerijos-gineko­lo­gi­jos katedroje. Visa tai išmainiau į nežinomybę profesinėje srityje. Tada tikrai tikėjau, kad ma­no bendramoksliai taps puikiais daktarais, o mano gyvenimas neaišku kaip pasisuks…

Kas įveikė mano baimę? Pir­miausia – tai supratimas, kad manęs laukia žmona Irena, su kuria mus ri­šo šešerių metų trumpų susitikimų ir ilgų laiškų draugystė.

Antra, po trumpų apsilankymų Lietuvoje ir pa­bendravimų su mano būsimų giminaičių Adamonių iš Mon­t­real šeima, aš žinojau daug daugiau nei kiti. Gir­dėjau apie labai aktyvų iš­eivijos gy­venimą Kanadoje ir Ame­ri­koje.

At­vykus į Kanadą, Adamoniai la­bai šiltai priėmė į savo šeimą ir vi­sokeriopai padėjo naujam imigrantui.

Trečia, aš tvirtai tikėjau, kad kalbos išmokimas ir pasiruošimas medicinos egzaminams – įveikiami daly­kai. Visada norėjau būti geru gydytoju.

– Apsispręsti imigrantui būti gydytoju tokioje šalyje kaip JAV – drąsus iššūkis. Kas jus palaikė tuo sunkiu metu? Kas padėjo eiti tuos ,,kryžiaus kelius” į pasirinktą tikslą?

– Aš niekad net nesvajojau, kad gy­vensiu JAV, nors mano senelis gal du dešimtmečius gyveno ir dirbo Ame­­rikoje. Prieš Antrajį pa­saulinį ka­rą sugrįžo į Lietuvą ir vedė mano mo­čiutę.

Kanadoje medicinos egzaminus išlaikiau labai greitai, bet niekaip ne­ga­lėjau gauti internatūros vietos, nes užsieniečių gydytojų vietų skaičių reguliuoja Kanados valdžia. Tuo pa­čiu metu laikiau ir Amerikos egzaminus. Tai buvo ilgas ir sunkus sa­va­rankiškų studijų kelias, užtrukęs ket­verius metus. Aš ištisas dienas pra­leisdavau vienoje žymiausių pasaulyje McGill University (Montreal, Que­bec) bibliotekoje, o žmona Irena dir­bo architekte. Ji buvo ta, kuri už­dir­bo duo­ną mūsų šeimai. Kol aš pradėjau šeimos gydytojo rezidentūrą Peoria, IL, ji morališkai padėjo pereiti pasi­ruo­šimo dirbti gydytoju Ameri­koje lai­kotarpį. Mums abiem tai buvo di­desnio vienas kito pažinimo ir prisi­tai­kymo prie amerikietiško gyvenimo metas.

Ir dabar Irena yra aktyvi mano pagalbininkė, įsitraukusi į mūsų praktiką. Ji atsakinga už materialinį tie­ki­mą, klinikos reklamą, pastatų prie­žiūrą. Irena, būdama architekte, su­pla­navo, o paskui prižiūrėjo mūsų nau­jos klinikos Kewanee statybą.

– Šiuo metu ne tik dirbate Ge­neseo, IL, ir Princeton, IL, li­go­ninėse, bet ir savo įkurtose trijose klinikose Kewanee, Wyo­ming ir Galva, IL. Ar lengva būti gydytoju? Ar patenkintas savo pasirinkimu?

– Bet kurioje šalyje būti gydytoju nėra lengva dėl didelės atsakomybės už pacientų sveikatą, bet JAV tik­riau­siai dar sunkiau dėl čia esančių taisyklių. Reikia labai gerai pasverti kiekvieną žodį, prieš pra­nešant ligoniui diagnozę ar gydymą. Daugelis pacientų yra labai gerai ap­si­skaitę. Prieš ateidami pas gydytoją jie yra internete išsistudijavę savo simptomus, net žino, kokius tyrimus turi paskirti gydytojas ir kokią pagalbą su­teikti. Dauguma žmonių labai šven­tai laikosi gydytojo patari­mų. Su tokiais labai malonu dirbti.

Aš labai patenkintas savo pasi­rin­kimu ir darbu kaimo vietovėje.

– Ar būta per Jūsų darbo metus didelių nesėkmių ir skau­džių klaidų?

–Dirbu ne tik šeimos gydytoju, bet ir gydytoju akušeriu. Kartu su kitais dviem bendradarbiais pri­ima­me gimdymus, atliekame įvairias ope­­­racijas. Tai labai rizikingas darbas. Net ir prie geriausių no­rų ne kiekvienas gimdymas bai­gia­si laimingai. Ypač kai jaunos merginos nesilaiko gydytojų patarimų – nėštumo metu toliau rūko, vartoja svaigalus…

Man asmeniškai labai skaudus buvo atsiskyrimas su Kewanee ligonine, kurioje aš išdirbau aštuonerius metus. Tačiau iš kitos pusės, apsisprendimas sukurti savo kliniką sus­tiprino mane ir visą mano šeimą, nes visus sprendimus turėjome priimti pa­tys. Šiuo metu, kaip jau minėjau, kartu su bendradarbiais atidaryta kli­nika yra išaugusi į tris klinikas ir joje dirba 38 darbuotojai.

– Kas, Jūsų nuomone, yra ge­ras medikas?

– Mano nuomone, geras medikas yra tas, kuris tikrai nori padėti savo pa­cientams, kuris prieš paskirdamas gydymą rimtai pagalvoja ką daro, ku­ris kiekvieną ligonį gydo kaip savo šei­mos narį. Geras gydytojas rūpes­tin­gai išklauso visus, kad ir keisčiausius, nusiskundimus, atkreipia dė­me­sį net ir į mažiausias detales. Jos dažnai padeda padaryti tolimesnius spren­dimus. Visa tai reikalauja daug laiko, bet daugelis ligonių labai įver­tina gydytojo atsidavimą.

– Žmonės dažnai pakalba apie gydytojų klaidas. Kaip tu­rėtų elgtis gydytojas, jei jis suklydo?

Taip, klaidų išvengti neįma­no­ma, bet jų dydis ir reikšmė yra labai svarbus dalykas. Būna nedidelių klai­dų, kai dėl klinikos darbuotojų kaltės nu­kenčia ligoniai, pvz., reikia pakartoti tyrimą, nes ligonis ne­buvo įspėtas, jog negali prieš tą tyrimą keletą valandų valgyti. Tačiau pačios skau­džiausios pasekmės, kai gydytojai yra neatidūs ir neatkreipia dėmesio į la­bo­ratorinių ar kitokių tyrimų rezultatus. Tada jie nepaskiria papildomų tyrimų, kartais dėl to vėluoja gydymas, ir liga toli pažengia. Amerikoje ne­retai tokie atvejai bai­giasi teis­muose. Todėl būtina kuo anks­čiau pra­nešti ligoniui ir jo šeimai apie įvy­kusią klaidą, kol pacientas nepasibel­dė į teisininko duris. Net ir ge­riausios išeities atveju ligoniai krei­piasi į ad­vo­katus, nes medicini­nių ieš­kinių su­mos yra astro­no­minės ir labai vilio­jan­čios.

– Nepaisant to, kad jau daug metų gyvenate JAV, vis dar esate lietuvis. Jūsų dukros lanko Čikagos lituanistinę mokyklą, priklausote Amerikos lietuvių gydytojų sąjungai. Kodėl Jums svarbu būti lietuviu?

– Mūsų šeimos šaknys yra Lie­tuvoje. Norėčiau, kad jos niekad ne­būtų nukirstos, kad ateityje kažkelintos kartos vaikaičiams nereikėtų jų at­rasti iš naujo.

Smagu, kad mano vaikai gali laisvai susikalbėti su savo seneliais ir ki­tais giminaičiais Lietuvoje bei Ka­na­doje lietuviškai, kad jie gali su kitais lietuvaičiais dalyvauti Dainų ir Šokių šventėse Lietuvoje ir išeivijoje, kad gali didžiuotis esą lietuviais.

Su žmona Irena esame įsitikinę, kad tos mūsų kelionės, už­trunkan­čios dvi su puse valandos į vie­ną pusę kiekvieną savaitgalį keliaujant į Či­ka­gos lituanistinę mokyklą, nepraeis be pėdsakų. Bendravimas su kitais vaikais ČLM ir Ateitininkų sąjungoje leidžia mūsų dukroms dar labiau pa­jausti savo tautos savitumą ir pa­si­semti jos lobių toli nuo tėvų ir se­nelių Tėvynės.

Man pačiam labai įdomu susitikti su lietuviais medikais. Be galo ma­lo­nu, kad išeivijos lietu­viai gydytojai labai mielai ir šiltai priėmė mus vi­sus, atvykusius iš Lietuvos, į savo bū­rį. Gaila, kad senųjų gydytojų gretos jau pradeda retėti.

– O ar bendraujate su Lie­tu­vos medikais, ar prisimenate savo dėstytojus, ar tarp jų yra tokių, kuriems galite pasakyti nuoširdų ,,ačiū”?

 – Visus tuos 23 metus stengiausi palaikyti ryšius su savo draugais ir ko­­legomis Lietuvoje. Čia pasitarnauja ir internetas. Jo dėka pastaraisiais metais pasidarė žymiai lengviau tai daryti. Lankydamasis Lietuvoje aš dar vis susitinku savo kolegas iš Kau­no medicinos universiteto Akuše­ri­jos-ginekologijos katedros. Norė­čiau, naudodamasis proga, pasakyti nuo­širdų ,,ačiū” profesoriui V. Sadauskui, docentei D. Baliutavi­čie­nei, profesoriui Mickiui ir dau­geliui kitų iškilių gydytojų. Aš labai vertinu šiame universitete įgytas medicinines žinias.

Taip pat esu labai dėkingas li­ki­mui, suvedusiam mane Lietuvoje, Ka­nadoje ir Amerikoje su tokiais žy­miais gydytojais kaip profesorius A. Dumčius, profesorius J. Brėdikis, pro­fesorius S. Pranskevičius, a. a. dr. R. Sidrys, a. a. dr. Jonas Valaitis, dr. Alėnas Pavilanis, su kuriais turėjau progos ir daugiau asmeniškai susipa­žinti. Beje, dr. A. Pavilanis iš Mont­real labai daug padėjo man tik atvy­kus į Kanadą ir nukreipė į šei­mos gydytojo specialybės pasirinki­mą. Tik jo dėka aš supratau, koks platus ir įdo­mus yra šeimos gydytojo darbas. Aš manau, kad daugelis atvykėlių iš Lietuvos, net ir gydytojai, to nesu­pranta, nes Lietuvoje šeimos gydytojai dirba kitaip.

– Smagu žinoti, kad Lietu­voje medikai yra tikri profesiona­lai (tą ne kartą esu girdėjusi iš už­sieniečių). Ką manote apie me­dikų emigraciją?

– Emigruoja iš Lietuvos ne tik me­dikai. Tai rimta problema Lie­tuvos valstybei. Kiek sup­ran­tu, dabar jau imta apie tai garsiai kalbėti. Kol nepasikeis ekonominė padėtis, tas ,,protų nutekėjimas” tęsis, nes Lie­tuva yra laisva šalis. Reikia tikėti, kad kiekvienas išvykęs iš Lie­tuvos, garsins jos vardą tik ge­rais darbais.

– O ką gydytojas veikia, kai nusivelka baltą chalatą? Kokie Jūsų pomėgiai?

– Laisvalaikio lieka mažai, nes vien kelionės į Čikagą atima daug laiko. Stengiamės jį išnaudoti kuo geriau. Mums labai pa­tinka ke­liauti, važinėti dvira­čiais ir slidinėti nuo kalnų. Abi mūsų dukros griežia smuikais. Smagu eiti į jų pasirodymus, ypač kad vyresnioji dukra Moni­ka koncertuoja su Čikagos jaunimo simfoniniu orkestru.

Mėgstu ,,pasikrapštyti” sa­vo gėlynuose. Visa šeima mėgs­ta­me fotografuoti. Jeigu kur ke­liaujame, tai visi keturi darome savas nuotraukas, paskui visi keturi dalyvaujame fotokonkursuose, pvz., kasmetiniame foto­konkurse Galva, IL, miestelyje liepos pradžioje. Dažniausiai bent vienas šeimos narys laimi. Šiemet aukščiausius įvertini­mus pelnė Irena ir jaunesnioji duktė Diana. Taigi, mūsų šei­mo­je vyksta tikras lenktyniavimas. Nors esu užimtas, bet ran­du laiko kartą per mėnesį lan­kyti mūsų vietinį fotoklubą Black Hawk kolegijoje. Sten­giuosi neatsilikti nuo savo žmo­nos ir vaikų.

–Ar galite pasakyti, kad Jums pavyko prisijaukinti laimės paukštę?

– Man atrodo, kad kol kas dar niekam nepavyko to padaryti. Mes visą gyvenimą siekiame to, bet kaip ir toje pasakoje, kelyje vis atsi­randa kliūčių, kurias rei­kia įveikti. Tik gyvenimo pa­baigoje daugelis gali pasakyti, kiek buvo priartėję prie tos lai­mės paukštės.

Nors šiemet gavau šį gar­bingą apdovanojimą, bet tikiuo­si, kad ateityje manęs vis dar laukia kiti pasiekimai ir darbai, kurie neliks nepastebėti, kurie atneš man profesinį pasitenki­nimą.

– Sveikiname su gražiu apdovanojimu, dėkojame už po­kalbį ir linkime sėkmės.

Kalbino
Laima Apanavičienė

Remigijui Satkauskui apdovanojimą įteikia Illinois Rural Health Association prezidentė Mary Jane.
R. Satkausko asmeninio albumo nuotr.