XII Lietuvių teatro festivaliui artėjant



,,Važiuojame kitų pasižiūrėti
ir savęs parodyti”

Iš Floridos pietvakarių į XII lietuvių teatro festivalį atvyksta dvi grupės – suaugusiųjų „Provincija” ir „Ąžuoliuko” lituanistinės mokyklėlės vaikų grupė. ,,Draugas” pakalbino šių dviejų teatro grupių režisierę Danutę Balčiūnienę.

– Kada ir kaip įsikūrė jūsų teatro grupė?

– „Provincija” susibūrė 2007 m. pavasarį. Tiesiog visą gyvenimą „degu teatru”, o sužinojusi apie rengiamą Teatro festivalį susiradau bendraminčių ir pasiūliau vaidinti ir, jei pavyktų pastatyti neblogą spektaklį, nuvažiuoti į festivalį.
Visada skaudėjo širdį, kad mūsų bendruomenė neturėjo galimybės suburti žmonių ir dalyvauti šokių ir dainų šventėse. Per mažai mūsų šioje Floridos pakrantėje.

– Kokie žmonės vaidina jūsų teatre?

– „Provincijoje” vaidina tie lietuviai, kurie nori vaidinti, o jau išmokyti juos šio meno mano, kaip režisierės, darbas. Jokių atrankų čia nepadarysi. Kaip jau minėjau, per maža bendruomenė. Džiaugiamės tais žmonėmis, kurie atėjo ir nuoširdžiai įsijungė į grupės veiklą. Tiesą sakant, mėgstu dirbti su niekada nebuvusiais scenoje žmonėmis ir stebėti bei džiaugtis, kaip žingsnelis po žingsnelio jie sėkmingai kuria savo vaidmenis.
Ir nežinau, ką daryčiau be grupės branduolio – Giedrės Avellino, Ingos Balčiūnienės ir Irenos Januškevičienės. Šios moterys su manimi, kaip lietuviai sako, „ir varge, ir džiaugsme”. Nuo pirmų dienų su mumis ir Tomas Izdonavičius, gaila tik, kad ateityje jis turi kitų planų. Kiti žmonės keitėsi. Džiaugiamės naujai įsijungusia į grupę Gintare Bulotaite ir ypač Violeta LeškyteCucchiara, nepabūgusia į repeticijas važinėti po 2–2,5 valandos. Beje, Violeta, skirtingai nuo kitų mūsų grupėje, tarp amerikiečių jau žinoma kaip dainų kūrėja ir atlikėja, net vaidino filme „The Price”, kur atlieka vieną iš pagrindinių vaidmenų. Tik Lietuvių Bendruomenėje ji iki šiol kažkodėl beveik nežinoma, todėl labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad tarp Violetos ir LB Kultūros Tarybos pirmininkės Dalės Lukienės neseniai užsimezgė nuoširdus ir dalykiškas ryšys. Violetos pasirodymas įtrauktas į festivalio programą ir galbūt Čikagoje tuo pat metu bus rodomas filmas „The Price”.

O „Ąžuoliuko” mokyklos vaikai vaidina nuo pat jos oficialaus atidarymo – 2005 m. rugsėjo. Matyt, taip atsitiko todėl, kad visos trys mokytojos „sergame” teatru.
„Ąžuoliuko” spektakliuke vaidina visi 5 vyresnieji mokiniai – Gabrielė Gedvilaitė, Urtė Izdonavičiūtė, Marius Tumasionis, Skirmantas ir Mindaugas Balčiūnai, epizoduose – visos trys mokytojos: Inga Balčiūnienė, Giedrė Avellino ir Danutė Balčiūnienė. Čia irgi nėra jokios atrankos. Beje, kai vaidiname namie, paprastai į sceną leidžiame ir mažuosius 2,5–5 metų mokinukus. Jie būna su kostiumais ir į sceną gali užlipti, kada jiems to norisi. Smagu stebėti, kaip kai kurie mažieji drugeliais plasnoja viso spektaklio metu, o kiti prisijungia tik tada, kai, pavyzdžiui, reikia apginti išdykėlį broliuką nuo piktos meškos.

– Kas skatina jūsų teatro dalyvius burtis, statyti spektaklius?

– Spektaklių statymas mokykloje ne tik ugdo vaikų meninius sugebėjimus, bet ypač tobulina šnekamosios lietuvių kalbos įgūdžius. Tai ir yra pagrindinis vaidinimų tikslas.
Suaugusius vaidinti, manau, skatina noras tokiu būdu išreikšti save. Į grupę ateina žmonės, kuriems neužtenka darbo ir televizoriaus ar kompiuterio. Jiems reikia kūrybiškesnio bendravimo, susitikimų su bendraminčiais.

– Kaip renkatės kūrinius savo pastatymams? Kokio žanro dažniausiai tai būna veikalai?

– Parinkti tinkamą pjesę yra labai sunku, nes kūrinį reikia pritaikyti atlikėjams. Padūsauji ir padedi puikų veikalą į šoną – gal kada nors, gal atsiras daugiau norinčių vaidinti... Kažkaip visada trūksta vyrų, o dramaturgai nenusiteikę rašyti pjesių, kur dauguma veikėjų – moterys. Vaidiname juk lietuviškai, tai ir pjesė turi būti tinkama parodyti netoliese gyvenantiems lietuviams – aiški ir suprantama kiekvienam. O ir patiems labiau patinka linksmi ir žaismingi veikalai.

Su kūriniais vaikams irgi nelengva, bet šiek tiek paprasčiau. Dažniausiai renkamės pasaką, atitinkančią mūsų mažos mokyklėlės galimybes ir ją pataisome taip, kad vaidmenų užtektų visiems vaikams.
O jeigu visai paprastai – tai šimtus kartų vis iš naujo peržiūriu savo bibliotekėlę, naršau pati ir kitų prašau panaršyti po internetą, ,,terorizuoju” Lietuvoje gyvenančius giminaičius, draugus ir pažįstamus, aukštyn kojomis apverčiau St. Petersburgo Lietuvių Klubo biblioteką. Ir paprastai randu ką nors jei ne mūsų grupėms šiuo metu tinkamo, tai labai įdomaus ateičiai.

– Papasakokite, kaip sekasi repetuoti, vaidinti. Su kokiais sunkumais susiduriate?

– Repetuoti ir vaidinti visada labai smagu – smagu matyti, kaip gimsta spektaklis, kaip tinkamai nukreipti žmonės sėkmingai kuria jiems patikėtus vaidmenis, ypač, kai pirmą kartą užlipę ant scenos tampa tikrais aktoriais. Smagu matyti scenoje gana laisvai besijaučiančius ir gražiai lietuviškai kalbančius vaikus. Dabar neretai prisimename, kokie susikaustę, nedrąsūs ir net juokingi buvome pirmų repeticijų metu. Ypač suaugusieji. Gaila, kad to proceso nenufilmavome. Man, kaip režisierei, labai svarbu, kad žmonės scenoje kurtų, nieko nevaidintų, o tiesiog pasistengtų pabūti tuo ar kitu veikėju. Kad būtų laisvi ir išradingi. Kad bendrautų tarpusavyje. Aš galiu tik patarti. Jei kuriam kas nors nesiseka, tariamės ir patariame visi.

Na, o sunkumai... Į vaikų grupę nesusirenka tik norintys vaidinti vaikai, o tiesiog vaidina visa mokykla. Suprantama, kad ne visi su dideliu noru tą daro, tiksliau, gal ir patiktų vaidinti, jei visi būtų panašaus amžiaus, o dabar jauniausiam artistui tuoj sueis septyneri, o vyriausiam – 17 metų. O juk vaidinant namie dažnai scenoje kartu būna ir ,,Giliukų” klasės mažieji.

Dirbant su suaugusiais pagrindinė problema – neatsakingi ir nežinantys, ko nori, žmonės arba tie, kurie jau po kelių repeticijų „sužvaigždėja”, stengiasi bet kokia kaina būti svarbiausi, nebesiskaito su kitais, nesuprasdami, kad tokiu būdu tampa paprasčiausiai juokingi. Mūsų lietuviška apylinkė nedidelė, pasirinkti nėra iš ko, priimame kiekvieną, pareiškusį bent menkiausią norą vaidinti, todėl ir problemų daug. Kvietėme į grupę daugybę žmonių, gerbiu tuos, kurie iš karto ar pagalvoję ir savo galimybes apsvarstę atsisakė, bet nesuprantu, kaip galima pradėjus nepadaryti iki galo, kaip galima vieną dieną su entuziazmu pulti repetuoti, ruoštis kelionei į Čikagą, o kitą jau nieko nebenorėti, apgaudinėti ir jaustis ramiai, žinant, kad kiti grupės nariai, atbėgę tiesiai po darbų, laukia būtent tavęs. Iš tiesų, jei Teatro festivalis, kaip iš pradžių buvo planuota, būtų vykęs 2007 m. rudenį, su tokiomis bėdomis nebūtume susidūrę – vaidinimą buvome ką tik pabaigę ir grupės krizė dar nebuvo ištikusi. Laimė, dabar vėl viskas susitvarkė, atėjo nauji šaunūs žmonės.

Tai kas, kad neturime patalpų ir kiekvieną kartą repeticijoms Giedrei Avellino ir Ingai Balčiūnienei tenka užsakyti tuo metu laisvą vienos ar kitos bibliotekos salę ar kitą patalpą ir sukviesti žmones, o šiems kaskart važiuoti repetuoti vis į kitą vietą, tai kas, kad patys rūpinamės ir gaminame dekoracijas, kad mokyklos vedėja Inga Balčiūnienė su draugiškai mums pasisiūliusios padėti Ritos Daščiorienės pagalba pati siuva rūbus vaikų spektakliukui, kad, nors ir gavus paramą iš festivalio rengėjų, labai trūksta lėšų kelionei į Čikagą, kad jau pamiršome, ką reiškia turėti laisvadienį, kurį gali paskirti vien sau ir šeimai, kad...

Ir vis dėlto labai skaudu, kai esi paprasčiausiai diskriminuojamas, kai, nebaigus repeticijos, iš salės išvaro vien už tai, kad kalbi kažkam nesuprantama kalba.

– Kiek spektaklių esate pastatę?

– Esame tik pradedantys. Su suaugusiais esame pastatę tik vieną spektaklį ir įpusėję antrą. Tiesa, statėme poezijos spektaklį, jau ir premjera buvo netoli, bet dėl tam tikrų priežasčių teko šio sumanymo atsisakyti.
Su vaikų grupe esame pastatę tris spektakliukus. Pirmuosius dvejus metus statėme spektaklius pagal tą pačią Rasos Varnienės pjesę „Trys paršiukai”, bet tai buvo du visai skirtingi vaidinimai. Trečiasis spektaklis yra tas, kurį parodysime Čikagos žiūrovams.  

– Kurie, Jūsų nuomone, buvo sėkmingiausi ir suteikė daugiausiai kūrybinio džiaugsmo?

– Spektaklių pastatėme dar nedaug, gal todėl kūrybinį džiaugsmą vienodai suteikė kiekvienas iš jų. Negalėčiau kurio ypatingai išskirti. Tiesiog dirbi, dirbi su vaikais, atrodo, nieko gero jau ir nebeišeis, o čia spektaklio metu kad pasistengia, net stebiesi, kaip čia taip neblogai pavyko.

Su suaugusiais, kaip jau minėjau, kol kas pastatėme tik vieną vaidinimą, mane labiausiai nudžiugino premjerinis spektaklis, kad vis dėlto padarėmė, sukūrėme ir kad žiūrovai gerai mūsų darbą įvertino. O šie vienu balsu teigė, kad jiems labai patiko ir kad visi aktoriai savo vaidmenis atliko puikiai.

– Kur teko vaidinti?

– Vaikų spektaklius rodėme tėveliams, savo lietuvių bendruomenei ir dar Floridos lietuvių regioninio suvažiavimo dalyviams. Suaugusiųjų grupė „Provincija” vaidino ne tik vietiniams, bet ir St. Petersburgo ir Palm Beach lietuviams.

– Ar teko anksčiau dalyvauti Teatro festivaliuose?

– Į Teatro festivalį važiuojame pirmą kartą, dalis iš mūsų net Čikagoje dar nėra buvę.

– Ko tikitės iš XII lietuvių teatro festivalio: važiuojate laimėti ar tiesiog kartu su bendraminčiais dalyvauti šventėje?

– Važiuojame kitų pasižiūrėti ir, nors ir labai bijodami, savęs parodyti. Tai ypač svarbu vaikams. Iš pradžių galvojome vežti tik suaugusiujų vaidinimą. Sumanymas nusivežti ir vaikų spektakliuką kilo po to, kai sužinojome, kad atvyksta vaikų teatras iš Toronto. Jau taip norėjosi parodyti saviškiams, kaip vaidina jų bendraamžiai. O važiuoti vien tik pasižiūrėti mums per toli ir per didelė prabanga, todėl, pasitarę su vaikų tėveliais, ir ėmėmės šio drąsaus ir labai rizikingo sumanymo. Labai tikimės, kad mūsų vaikai susiras draugų ne tik tarp torontiečių, bet ir tarp žiūrovų.

Suaugusiųjų gupei labai svarbu žinoti, kaip mūsų pasirodymas atrodys tarp kitų grupių pastatymų. Tikrai negalvojame apie jokius laimėjimus ar prizus, jei tokie bus. Didžiausias laimėjimas mums yra dalyvavimas šventėje ir galimybė susitikti su bendraminčiais.

– Kokį spektaklį pristatysite festivalio žiūrovams?

– Ir beliko paminėti, kad grupė „Provincija” festivalio žiūrovams suvaidins Milčiaus (Jono Katkevičiaus) 2jų dalių komediją „Provincijos aistros”, kurią ‚,atkapstėme” internete ir kuri mums tapo tam tikru simboliu. Mes gyvename iš tiesų provincijoje, iš provincijos važiuojame vaidinti į didelį miestą, ir grupės pavadinimą pasirinkome pagal gyvenamąją vietą.

,,Ąžuoliuko” lituanistinės mokyklos vaikai parodys vaidinimuką „Išdykėlis broliukas” pagal Anatolijaus Kairio pjesę „Du broliukai”. Iš tiesų, kai perskaitėme šį kūrinį, jis ir mokytojoms, ir vaikams taip patiko, kad nepaisant to, jog mūsų mokykloje vaikų mažiau nei veikėjų pjesėje, padedant suaugusiems, nusprendėme jį suvaidinti. Nuoširdžiai tikimės, kad ir suaugusių, ir vaikų pasirodymai nenuvils Čikagos žiūrovų.

– Koks šūkis geriausiai apibūdintų Jūsų teatro grupę?

– Vaikų grupę, manau, geriausiai apibūdintų mūsų jau tradiciniu tapęs šūkis „Lietuviais norime mes būt”, o suaugusių – „ Net ir iš blogiausios padėties rasime išeitį” arba „Sukąsime dantis, bet nepasiduosime”.

Ir dar. Iš visos širdies noriu padėkoti festivalio rengėjams, o ypač – gerbiamai JAV LB Kultūros Tarybos pirmininkei Dalei Lukienei už nuolatinę pagalbą ir rūpinimąsi, už atsakymus į visus mūsų klausimus, nes ruošiantis vykti į tokį svarbų renginį nėra nieko blogiau už nežinojimą.

Kalbino Loreta Timukienė