Ar nevertėtų pagalvoti apie Liustracijos komisijos veiklos baigtį?
ALGIMANTAS S. GEČYS
,,Draugo” š. m. rugsėjo 4 d. laidos pirmajame puslapyje
– antraštė ,,V. Adamkus neigia, jog buvo susijęs su
KGB”. Pasak buvusio prezidento Adamkaus, kartais jis nesuprantąs
liustracijos proceso Lietuvoje. Kai kurie buvę KGB bendradarbiai
Liustracijos komisijos nėra skelbiami, nors, prisipažino, tačiau tai
netrukdo jiems kaltinti išgalvotais dalykais kitus asmenis.
Tokie kaltinimai yra ,,išdava labai organizuoto, planingo
puolimo siekiant sumenkinti visą prezidentavimo laikotarpį”.
Paneigęs bet kokius kaltinimus, kad buvo susijęs su KGB, V. Adamkus LTV
laidoje ,,Teisė žinoti” sakė paliekąs tai kaltintojų sąžinei.
Keletą savaičių prieš prez. Adamkui išsakant savajį
nepasitenkinimą, Lietuvos žiniasklaida mirgėjo pranešimais, kad
Liustracijos komisijos pirmininko Algimanto Urmono užsipulta buvusi
Lietuvos premjerė, vėliau žemės ūkio ministrė prof. Kazimiera
Prunskienė svarsto galimybę teisybės ieškoti teisme. ,,Neatmetu
galimybės kreiptis į teismą, kad persekiotojai galų gale būtų
sutramdyti”, sakiusi K. Prunskienė. Jos manymu, apgailėtinai
atrodo A. Urmono melagingi ir neprofesionalūs aiškinimai per TV
apie esą jos nuslėptus Aukščiausiojo Teismo sprendimus ar kitus
dokumentus, kurie bylą atnaujinusiam Vilniaus apygardos teismui nebuvo
žinomi. K. Prunskienė teigia, jog ji ,,tradiciškai” esanti
persekiojama dėl jos esą tariamo bendradarbiavimo su KGB.
K. Prunskienės grasinimai teisybės ieškoti teisme Liustracijos
komisijos neišgąsdino. Š. m. rugsėjo 10 d. Komisija
vienbalsiai pripažino, kad buvusi premjerė K. Prunskienė slapta
bendradarbiavo su KGB, vykdė žvalgybos, kontražvalgybos ir ideologinės
žvalgybos užduotis ( ,,Draugas”, 2009 m. rugsėjo 11 d.).
Paskutiniuose Seimo rinkimuose K. Prunskienės vadovauta Valstiečių
partija nesurinko reikiamų 5 proc. balsų, tad atstovų Seime neturi.
Kandidatuodama vienmandatėje apygardoje ji taip pat patyrė
pralaimėjimą. Įtariama, kad K. Prunskienei dabartiniu metu formuojant
naują vidurio (centristinę) partiją, oponentų vėl bandoma joti ,,KGB
arkliuku”.
* * *
Būčiau neatkreipęs didesnio dėmesio į prez. Adamkaus ir prof.
Prunskienės pareiškimus liustracijos Lietuvoje klausimais, jei
tuo pačiu metu (žurnalisto Lauryno Misevičiaus dėka) į mano rankas
nebūtų papuolusi išeivijos visuomenininko, žurnalisto, ilgamečio
,,Į Laisvę” žurnalo redaktoriaus Juozo Kojelio parašyta ir
šiais metais 100 egzempliorių tiražu Kaune išleista 40
puslapių brošiūra ,,Vienos ‘liustracijos’
istorija”. Leidinio pavadinime žodis ,,liustracija”
parašytas kabutėse, kas rodo autoriaus nusivylimą Liustracijos
komisijos veikla. Lietuvon gyventi grįžęs J. Kojelis brošiūroje
išimtinai kritikuoja Komisijos vykdytą žymaus operos solisto
Vincento Kuprio liustracijos procesą ir Komisijos vienbalsiai priimtas
solistui nepalankias išvadas.
Būsimas solistas Vincentas Kuprys, jauniausias iš Krakių
bažnytkaimyje (Kėdainių apskrityje) Jadvygos ir Vincento šeimoje
augusių keturių vaikų, buvo ketverių metų, kai 1941 m. birželio 14 d.
jo visa šeima buvo ištremta. Motina su vaikais buvo
išvežta į Sibirą, o tėvas, atskirtas nuo šeimos, atsidūrė
Altajuje. Tėvas ištrėmime išgyveno vos
šešis mėnesius. Nežinoma, kokias jis patyrė kančias ir
kur palaidotas.
Motina Sibire dirbo sunkų fizinį darbą ir vis galvojo apie grįžimą
Lietuvon. 1947 m. ji savo planą įvykdė, su keturiais vaikais pabėgo
iš Sibiro ir laimingai pasiekė Lietuvą. Vaikai Lietuvoje buvo
apgyvendinti įvairiose vietose ir tik savaitgaliais susirinkdavo pas
motiną. 1949 m., kai motina su vaikais namuose buvo kartu, jie buvo
apsupti ir su tuo metu tremiamais lietuviais vėl išvežti į
Sibirą. Stalinui mirus, šeimos nariai, kaip ir daugelis kitų
ištremtųjų, 1956 m. galėjo grįžti, nors ir su kai kuriais
apribojimais. Sūnus Vincentas nuolatiniam gyvenimui Lietuvon sugrįžo
tik 1968 m., jau kaip Rusijoje pagarsėjęs solistas.
Grįžęs Lietuvon V. Kuprys, naudodamasis žinomo operos solisto statusu,
1977 m. pabaigoje kreipėsi į prokuratūrą su prašymu reabilituoti
tėvą. Atsiųstame atsakyme vyr. prokuroro padėjėjas J. Bakučionis sūnui
paaiškino, jog prokoratūra ,,neradusi galimybės jį reabilituoti.
Todėl tenkinti Jūsų pareiškimą negalime”. 1989 m. jau
laisvės vėjams dvelkiant, Lietuvos TSR vyr. prokuroras J. Jurkevičius
patenkino Jadvygos Kuprienės prašymą reabilituoti nužudytą vyrą
Vincą, priimtą sprendimą paaiškinęs fraze ,,nesant... (jo)
veiksmuose nusikaltimo sudėties”.
Praėjus vos devyniems mėnesiams po prokuratūros našlei nusiųsto
amnestinio laiško, buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.
Leiskime toliau kalbėti J. Kojeliui:
Ir štai penkioliktais atkurtosios Lietuvos valstybės gyvavimo
metais, praėjus 64eriems po Vincento Kuprio pirmo išvežimo į
Sibirą, 56riems – po antro ir 64riems po jo tėvo nužudymo Sibire,
Vincento Kuprio persekiojimai vėl atsinaujino, dabar jau – Dalios
Kuodytės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
gen. direktorės ir Liustracijos komisijos pirmininkės, iniciatyva.
Tačiau kas paskatino ją taip pasielgti? Manau, kad būtent draugystė su
Liūtu Mockūnu: taikyta į Juozą Kojelį, o sunkiai sužeistas Vincentas
Kuprys.
(...)
Taigi Dalia Kuodytė, artimai bendraudama su Liūtu Mockūnu, 2005 m.
pradeda akciją prieš Kuprį. Visoje Kuprio apkaltos medžiagoje
Juozas, Daina ir Linas Kojeliai minimi keliasdešimt kartų, bet į
teismo posėdį 2005 m. spalio 10 d. nė vienas nepakviestas, nors Kuodytė
labai gerai žinojo, kad aš nuolat atvykstu Lietuvon. Kojeliai
iš ,,galimų liudininkų” sąrašo, kaip
nereikšmingi, buvome išjungti. Sužinojęs apie įvyksiantį
teismo posėdį, pakviečiau savo vaikus Dainą ir Liną iš JAV
atvykti Lietuvon liudyti. Jie atvyko. Po tam tikrų derybų mums buvo
leista liudyti. (...) Teismo proceso metu mes, Kojeliai, buvome
traktuojami kaip nusikaltėliai, bet ne kaip savanoriškai atvykę
liudytojai. Vienam iš mūsų liudijant salėje, kiti du turėjo
sėdėti koridoriuje ir buvo saugomi (...).
* * *
Vieša paslaptis, kad Lietuvos okupacijos metais California
valstijoje veikęs ir visuomeniniais klausimais plačiai rašęs J.
Kojelis žiniasklaidoje kritiškai vertino
santariečių/akiratininkų veiklą bei jų peršamą
,,bendradarbiavimą su kraštu”. Visa tai Kojeliui dvelkė
kolaboravimu su Lietuvos okupantui pavaldžiomis tarnybomis ir okupantui
parsidavusiais asmenimis.
Tačiau gyvenime J. Kojelio būta idėjinio kovotojo, gebančio neiti į
konfliktus aštrinančius asmeniškumus. Vincas Trumpa, J.
Kojelio žmonos brolis, dirbęs ,,Amerikos balse” Washington, DC,
buvo veiklus santarietis ir ,,Akiračių” bendradarbis. Tačiau
šeimyniniai J. Kojelio santykiai su V. Trumpa išliko
artimi. Kiek liečia 2008 m. mirusį L. Mockūną, J. Kojelį erzino
pastarojo pašaipūs ,,Akiračiuose” komentarai apie visą
išeivijos Lietuvos laisvinimo pobūdžio veiklą. Mockūno kritika
ypač buvusi kandi Lietuvių Fronto bičiuliams. Nuolatinis L. Mockūno
operavimas populistiniu šūkiu ,,Veidu į Lietuvą” J.
Kojeliui skambėjo kaip priekaištas. Tartum kitaip mąstantys
savuosius užpakalius būtų atsukę okupuotos Lietuvos link. J. Kojelį
pykino L. Mockūno išleistoje knygoje ,,pavargusio
herojaus” titulo priskyrimas Lietuvos rezistencijos
išdavikui Jonui Deksniui. Nepritarė J. Kojelis ir Mockūno
Lietuvos priskyrimui ,,ne Vakarų, bet Rytų pasauliui”, jo
teiginiui, kad be rusų ,,būtų pražuvęs ir mūsų tautinis
atgimimas”.
Norint suprasti J. Kojelio pavartotą frazę ,,taikyta į Juozą Kojelį, o
sunkiai sužeistas Vincentas Kuprys”, būtina įsiminti Kojelių
giminystę su solistu Kupriu. Žymusis operos solistas yra J. Kojelio
žmonos ir jos mirusio brolio, santariečio V. Trumpos pusbrolis. Dviem
atvejais – 1976-siais ir vėliau 1980-siais – V. Kuprys
lankėsi JAV. Lankantis JAV 1976 m. spalio 12–27 d., grupę lydėjo
,,Gimtojo krašto” korespondentas S. Medekša. Atvykę
į Los Angeles, vieną vakarą V. Kuprys, rašytojas Vytautas
Bubnys, poetas Petras Keidošius ir KP Skuodo vykd. K-to pirmasis
sekretorius V. Kurmis aplankė J. Kojelio šeimą. Po kelių dienų
V. Kupriui buvo leista keletui valandų vienam pabuvoti Kojelių
šeimoje. Antrą kartą jau su žmona Melita V. Kuprys
viešėjo JAV ir Kanadoje 1980 m. gegužės 27 – liepos 27 d.
Iškvietėjas – V. Trumpa. Lankant California Kupriai buvo
apsistoję Kojelių šeimoje.
Pagal Liustracijos komisijos 2005 m. solistui V. Kupriui pateiktą
apkaltos medžiagą, jis ,,saugumo agento prašymu”
1978.03.05 pateikęs ,,agentūrinį pranešimą” apie pirmąją
viešnagę JAV. Taigi, praėjus beveik pusantrų metų po apsilankymo
Los Angeles. Pranešimą patvirtino KGB prie LSR MT 1 skyriaus 1
poskyrio viršininkas majoras Medekša. Liustracijos
komisija, V. Kuprį kaltindama bendradarbiavimu su KGB, taip pat naudojo
,,pranešimą”, rašytą 1980.07.18, patvirtintą LSRS 1
skyriaus viršininko pavaduotojo Skačkausko. Savo išvadose
Liustracijos komisija remiasi agentūriniais pranešimais,
pateiktais slapyvardžio ,,Vikentij”. V. Kuprys teigia niekad
nerašęs operatyvinių pranešimų, kad jam klaidingai
primetamas svetimas slapyvardis, kuris tėra vardo Vincentas vertimas į
rusų kalbą. Kuprys atkreipia Liustracijos komisijos dėmesį į faktą, kad
po 1980 metų išvykos jis daugiau nebebuvo išleistas į
užsienį.
J. Kojelis savo išleistoje brošiūroje atskleidžia ir
konfrontuoja daug melagysčių bei nesąmonių, kurias KGB informatoriai
sumedžiojo, siekdami pasirodyti vertingais samdiniais. Faktais jis
atremia pigias informatoriaus ,,Vikentij” kagėbistines pramanas
bei paskalas apie išeiviją: jos politinius darbuotojus, 1980 m.
birželio 8 d. Washington, DC JAV LB organizuotą politinę konferenciją,
tų metų pavasarį Los Angeles lietuvių jaunimo rengtą demonstraciją prie
Sovietų Sąjungos konsulato San Francisco mieste ir t. t. J. Kojelio
teigimu, ,,Visas tas jovalas pagamintas iš mano ir kitų
išeivijos spaudos darbuotojų straipsnių, juos
iškreipiant, falsifikuojant, papildant išgalvotais ir kai
kada, kad atrodytų patikimiau, nereikšmingais tikraisiais
faktais.” V. Kuprio apkaltai ,,pakankamų duomenų”
viršūnę pasiekė Liustracijos komisijos priimtos tokios V. Kuprio
,,sušnipinėtos” paslaptys:
,,a. Kojelis nori pasiekti, kad Kinija atidarytų radijo stotį lietuvių
kalba ir kad ji veiktų į Afganistaną. Tokiu būdu jis nori kviesti
lietuvius, tarnaujančius sovietų armijoje Afganistane, kad pasiduotų į
nelaisvę basmanų gaujoms.” Tuo tikslu jis (Kojelis – A. G.)
važinėjąs į Kiniją.
,,b. Frontininkai turi karo tarybą (vadovauja Edm. Arbas ir prel.
Tulaba). Ir politinę tarybą (vadovauja J. Kojelis). J. K. sakė, kad
frontininkai daug naujienų ir informacijos gauna iš kun.
Garucko.”(Kun. K. Garuckas nuo 1976 m. Lietuvos Helsinkio grupės
narys – A. G.)
,,c. Išeivių lietuvių kariniai daliniai įvesti į Pakistaną ir Afganistaną.”
J. Kojelis stebisi, kad D. Kuodytei ir jos bendražygiams per 16 metų V.
Kuprys neužkliuvo. Tartum iš kulkosvaidžio puolimai prieš
V. Kuprį prasidėjo 2005 metais. Iki tol jos akiratyje V. Kuprio nebūta.
Nepritildė puolimų J. Kojelio 2006 m. vasarį V. Kuprio reikalu
pasiųstas laiškas prez. Adamkui su nuorašu D. Kuodytei.
J. Kojelis laiške prašęs prezidentą sudaryti ad hoc
komisiją, kurion įeitų autoritetingi Lietuvos ir išeivijos
piliečiai. Prez. Adamkus į laišką neatsakė. Galbūt nematė. Tų
pačių metų lapkričio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
teisėjai, remdamiesi tais pačiais argumentais kaip ir D. Kuodytė,
Lietuvos Respublikos vardu pripažino V. Kuprį kaltu, atimdami jam teisę
apeliuoti sprendimą. J. Kojelio nuomone, Liustracijos komisijai ,,ne
tiesa rūpėjo. Juk jis (V. Kuprys) nei visuomeniniame, nei politiniame
gyvenime neužėmė pareigų, kurios galėjo sukelti partines ar ideologines
įtampas. Jis tik dainavo”.
* * *
V. Adamkaus, K. Prunskienės, solisto V. Kuprio patirtis su Liustracijos
komisija kelia abejonių dėl jos pajėgumo objektyviai spręsti
įsisenėjusias, Lietuvos žmonėms skaudžias okupacinių metų problemas.
Kai Komisijos konstatuojama, kad priklausymas KGB rezervui nėra slaptas
bendradarbiavimas, kai Lietuvai ilgus metus atitarnavę politikai
kaltinami bendradarbiavimu su KGB, kai buvęs KGB tardytojas
apdovanojamas Vyčio kryžiaus ordino medaliu, peršasi
išvada, kad Lietuvos Respublikos Seimas šią
išsigimusią biurokratinę įstaigą privalėtų skubiai panaikinti.
Ji primena JAV Teisingumo departamente veikiančią Specialių tyrimų
tarnybą (Office of Special Investigations), eikvojančią JAV mokesčių
mokėtojų lėšas dar vis ieškant Antrojo pasaulinio karo
koloborantų su naciais ir žydšaudžių. Lietuva, per 19
nepriklausomybės metų nesugebėjusi rasti tinkamos pabaigos, vedančios į
tautos susitaikymą, tepalieka nusikaltėliams sąžinės graužtį ir
ilgainiui atskaitomybę Aukščiausiajam.