Ar nevertėtų pagalvoti apie Liustracijos komisijos veiklos baigtį?

ALGIMANTAS S. GEČYS

,,Draugo” š. m. rugsėjo 4 d. laidos pirmajame puslapyje – antraštė ,,V. Adamkus neigia, jog buvo susijęs su KGB”. Pasak buvusio prezidento Adamkaus, kartais jis nesuprantąs liustracijos proceso Lietuvoje. Kai kurie buvę KGB bendradarbiai Liustracijos komisijos nėra skelbiami, nors, prisipažino, tačiau tai netrukdo jiems kaltinti išgalvotais dalykais kitus asmenis. Tokie kaltinimai yra ,,išdava labai organizuoto, planingo puolimo siekiant sumenkinti visą prezidentavimo laikotarpį”. Paneigęs bet kokius kaltinimus, kad buvo susijęs su KGB, V. Adamkus LTV laidoje ,,Teisė žinoti” sakė paliekąs tai kaltintojų sąžinei.

Keletą savaičių prieš prez. Adamkui išsakant savajį nepasitenkinimą, Lietuvos žiniasklaida mirgėjo pranešimais, kad Liustracijos komisijos pirmininko Algimanto Urmono užsipulta buvusi Lietuvos premjerė, vėliau žemės ūkio ministrė prof. Kazimiera Prunskienė svarsto galimybę teisybės ieškoti teisme. ,,Neatmetu galimybės kreiptis į teismą, kad persekiotojai galų gale būtų sutramdyti”, sakiusi K. Prunskienė. Jos manymu, apgailėtinai atrodo A. Urmono melagingi ir neprofesionalūs aiškinimai per TV apie esą jos nuslėptus Aukščiausiojo Teismo sprendimus ar kitus dokumentus, kurie bylą atnaujinusiam Vilniaus apygardos teismui nebuvo žinomi. K. Prunskienė teigia, jog ji ,,tradiciškai” esanti persekiojama dėl jos esą tariamo bendradarbiavimo su KGB.

K. Prunskienės grasinimai teisybės ieškoti teisme Liustracijos komisijos neišgąsdino. Š. m. rugsėjo 10 d. Komisija vienbalsiai pripažino, kad buvusi premjerė K. Prunskienė slapta bendradarbiavo su KGB, vykdė žvalgybos, kontražvalgybos ir ideologinės žvalgybos užduotis ( ,,Draugas”, 2009 m. rugsėjo 11 d.). Paskutiniuose Seimo rinkimuose K. Prunskienės vadovauta Valstiečių partija nesurinko reikiamų 5 proc. balsų, tad atstovų Seime neturi. Kandidatuodama vienmandatėje apygardoje ji taip pat patyrė pralaimėjimą. Įtariama, kad K. Prunskienei dabartiniu metu formuojant naują vidurio (centristinę) partiją, oponentų vėl bandoma joti ,,KGB arkliuku”.

* * *

Būčiau neatkreipęs didesnio dėmesio į prez. Adamkaus ir prof. Prunskienės pareiškimus liustracijos Lietuvoje klausimais, jei tuo pačiu metu (žurnalisto Lauryno Misevičiaus dėka) į mano rankas nebūtų papuolusi išeivijos visuomenininko, žurnalisto, ilgamečio ,,Į Laisvę” žurnalo redaktoriaus Juozo Kojelio parašyta ir šiais metais 100 egzempliorių tiražu Kaune išleista 40 puslapių brošiūra ,,Vienos ‘liustracijos’ istorija”. Leidinio pavadinime žodis ,,liustracija” parašytas kabutėse, kas rodo autoriaus nusivylimą Liustracijos komisijos veikla. Lietuvon gyventi grįžęs J. Kojelis brošiūroje išimtinai kritikuoja Komisijos vykdytą žymaus operos solisto Vincento Kuprio liustracijos procesą ir Komisijos vienbalsiai priimtas solistui nepalankias išvadas.

Būsimas solistas Vincentas Kuprys, jauniausias iš Krakių bažnytkaimyje (Kėdainių apskrityje) Jadvygos ir Vincento šeimoje augusių keturių vaikų, buvo ketverių metų, kai 1941 m. birželio 14 d. jo visa šeima buvo ištremta. Motina su vaikais buvo išvežta į Sibirą, o tėvas, atskirtas nuo šeimos, atsidūrė Altajuje. Tėvas ištrėmime išgyveno vos šešis mėnesius. Nežinoma, kokias jis patyrė kančias ir kur palaidotas.

Motina Sibire dirbo sunkų fizinį darbą ir vis galvojo apie grįžimą Lietuvon. 1947 m. ji savo planą įvykdė, su keturiais vaikais pabėgo iš Sibiro ir laimingai pasiekė Lietuvą. Vaikai Lietuvoje buvo apgyvendinti įvairiose vietose ir tik savaitgaliais susirinkdavo pas motiną. 1949 m., kai motina su vaikais namuose buvo kartu, jie buvo apsupti ir su tuo metu tremiamais lietuviais vėl išvežti į Sibirą. Stalinui mirus, šeimos nariai, kaip ir daugelis kitų ištremtųjų, 1956 m. galėjo grįžti, nors ir su kai kuriais apribojimais. Sūnus Vincentas nuolatiniam gyvenimui Lietuvon sugrįžo tik 1968 m., jau kaip Rusijoje pagarsėjęs solistas.

Grįžęs Lietuvon V. Kuprys, naudodamasis žinomo operos solisto statusu, 1977 m. pabaigoje kreipėsi į prokuratūrą su prašymu reabilituoti tėvą. Atsiųstame atsakyme vyr. prokuroro padėjėjas J. Bakučionis sūnui paaiškino, jog prokoratūra ,,neradusi galimybės jį reabilituoti. Todėl tenkinti Jūsų pareiškimą negalime”. 1989 m. jau laisvės vėjams dvelkiant, Lietuvos TSR vyr. prokuroras J. Jurkevičius patenkino Jadvygos Kuprienės prašymą reabilituoti nužudytą vyrą Vincą, priimtą sprendimą paaiškinęs fraze ,,nesant... (jo) veiksmuose nusikaltimo sudėties”.

Praėjus vos devyniems mėnesiams po prokuratūros našlei nusiųsto amnestinio laiško, buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Leiskime toliau kalbėti J. Kojeliui:

Ir štai penkioliktais atkurtosios Lietuvos valstybės gyvavimo metais, praėjus 64eriems po Vincento Kuprio pirmo išvežimo į Sibirą, 56riems – po antro ir 64riems po jo tėvo nužudymo Sibire, Vincento Kuprio persekiojimai vėl atsinaujino, dabar jau – Dalios Kuodytės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gen. direktorės ir Liustracijos komisijos pirmininkės, iniciatyva. Tačiau kas paskatino ją taip pasielgti? Manau, kad būtent draugystė su Liūtu Mockūnu: taikyta į Juozą Kojelį, o sunkiai sužeistas Vincentas Kuprys.

(...)

Taigi Dalia Kuodytė, artimai bendraudama su Liūtu Mockūnu, 2005 m. pradeda akciją prieš Kuprį. Visoje Kuprio apkaltos medžiagoje Juozas, Daina ir Linas Kojeliai minimi keliasdešimt kartų, bet į teismo posėdį 2005 m. spalio 10 d. nė vienas nepakviestas, nors Kuodytė labai gerai žinojo, kad aš nuolat atvykstu Lietuvon. Kojeliai iš ,,galimų liudininkų” sąrašo, kaip nereikšmingi, buvome išjungti. Sužinojęs apie įvyksiantį teismo posėdį, pakviečiau savo vaikus Dainą ir Liną iš JAV atvykti Lietuvon liudyti. Jie atvyko. Po tam tikrų derybų mums buvo leista liudyti. (...) Teismo proceso metu mes, Kojeliai, buvome traktuojami kaip nusikaltėliai, bet ne kaip savanoriškai atvykę liudytojai. Vienam iš mūsų liudijant salėje, kiti du turėjo sėdėti koridoriuje ir buvo saugomi (...).
* * *

Vieša paslaptis, kad Lietuvos okupacijos metais California valstijoje veikęs ir visuomeniniais klausimais plačiai rašęs J. Kojelis žiniasklaidoje kritiškai vertino santariečių/akiratininkų veiklą bei jų peršamą ,,bendradarbiavimą su kraštu”. Visa tai Kojeliui dvelkė kolaboravimu su Lietuvos okupantui pavaldžiomis tarnybomis ir okupantui parsidavusiais asmenimis.

Tačiau gyvenime J. Kojelio būta idėjinio kovotojo, gebančio neiti į konfliktus aštrinančius asmeniškumus. Vincas Trumpa, J. Kojelio žmonos brolis, dirbęs ,,Amerikos balse” Washington, DC, buvo veiklus santarietis ir ,,Akiračių” bendradarbis. Tačiau šeimyniniai J. Kojelio santykiai su V. Trumpa išliko artimi. Kiek liečia 2008 m. mirusį L. Mockūną, J. Kojelį erzino pastarojo pašaipūs ,,Akiračiuose” komentarai apie visą išeivijos Lietuvos laisvinimo pobūdžio veiklą. Mockūno kritika ypač buvusi kandi Lietuvių Fronto bičiuliams. Nuolatinis L. Mockūno operavimas populistiniu šūkiu ,,Veidu į Lietuvą” J. Kojeliui skambėjo kaip priekaištas. Tartum kitaip mąstantys savuosius užpakalius būtų atsukę okupuotos Lietuvos link. J. Kojelį pykino L. Mockūno išleistoje knygoje ,,pavargusio herojaus” titulo priskyrimas Lietuvos rezistencijos išdavikui Jonui Deksniui. Nepritarė J. Kojelis ir Mockūno Lietuvos priskyrimui ,,ne Vakarų, bet Rytų pasauliui”, jo teiginiui, kad be rusų ,,būtų pražuvęs ir mūsų tautinis atgimimas”.

Norint suprasti J. Kojelio pavartotą frazę ,,taikyta į Juozą Kojelį, o sunkiai sužeistas Vincentas Kuprys”, būtina įsiminti Kojelių giminystę su solistu Kupriu. Žymusis operos solistas yra J. Kojelio žmonos ir jos mirusio brolio, santariečio V. Trumpos pusbrolis. Dviem atvejais – 1976-siais ir vėliau 1980-siais – V. Kuprys lankėsi JAV. Lankantis JAV 1976 m. spalio 12–27 d., grupę lydėjo ,,Gimtojo krašto” korespondentas S. Medekša. Atvykę į Los Angeles, vieną vakarą V. Kuprys, rašytojas Vytautas Bubnys, poetas Petras Keidošius ir KP Skuodo vykd. K-to pirmasis sekretorius V. Kurmis aplankė J. Kojelio šeimą. Po kelių dienų V. Kupriui buvo leista keletui valandų vienam pabuvoti Kojelių šeimoje. Antrą kartą jau su žmona Melita V. Kuprys viešėjo JAV ir Kanadoje 1980 m. gegužės 27 – liepos 27 d. Iškvietėjas – V. Trumpa. Lankant California Kupriai buvo apsistoję Kojelių šeimoje.

Pagal Liustracijos komisijos 2005 m. solistui V. Kupriui pateiktą apkaltos medžiagą, jis ,,saugumo agento prašymu” 1978.03.05 pateikęs ,,agentūrinį pranešimą” apie pirmąją viešnagę JAV. Taigi, praėjus beveik pusantrų metų po apsilankymo Los Angeles. Pranešimą patvirtino KGB prie LSR MT 1 skyriaus 1 poskyrio viršininkas majoras Medekša. Liustracijos komisija, V. Kuprį kaltindama bendradarbiavimu su KGB, taip pat naudojo ,,pranešimą”, rašytą 1980.07.18, patvirtintą LSRS 1 skyriaus viršininko pavaduotojo Skačkausko. Savo išvadose Liustracijos komisija remiasi agentūriniais pranešimais, pateiktais slapyvardžio ,,Vikentij”. V. Kuprys teigia niekad nerašęs operatyvinių pranešimų, kad jam klaidingai primetamas svetimas slapyvardis, kuris tėra vardo Vincentas vertimas į rusų kalbą. Kuprys atkreipia Liustracijos komisijos dėmesį į faktą, kad po 1980 metų išvykos jis daugiau nebebuvo išleistas į užsienį.

J. Kojelis savo išleistoje brošiūroje atskleidžia ir konfrontuoja daug melagysčių bei nesąmonių, kurias KGB informatoriai sumedžiojo, siekdami pasirodyti vertingais samdiniais. Faktais jis atremia pigias informatoriaus ,,Vikentij” kagėbistines pramanas bei paskalas apie išeiviją: jos politinius darbuotojus, 1980 m. birželio 8 d. Washington, DC JAV LB organizuotą politinę konferenciją, tų metų pavasarį Los Angeles lietuvių jaunimo rengtą demonstraciją prie Sovietų Sąjungos konsulato San Francisco mieste ir t. t. J. Kojelio teigimu, ,,Visas tas jovalas pagamintas iš mano ir kitų išeivijos spaudos darbuotojų straipsnių, juos iškreipiant, falsifikuojant, papildant išgalvotais ir kai kada, kad atrodytų patikimiau, nereikšmingais tikraisiais faktais.” V. Kuprio apkaltai ,,pakankamų duomenų” viršūnę pasiekė Liustracijos komisijos priimtos tokios V. Kuprio ,,sušnipinėtos” paslaptys:

,,a. Kojelis nori pasiekti, kad Kinija atidarytų radijo stotį lietuvių kalba ir kad ji veiktų į Afganistaną. Tokiu būdu jis nori kviesti lietuvius, tarnaujančius sovietų armijoje Afganistane, kad pasiduotų į nelaisvę basmanų gaujoms.” Tuo tikslu jis (Kojelis – A. G.) važinėjąs į Kiniją.

,,b. Frontininkai turi karo tarybą (vadovauja Edm. Arbas ir prel. Tulaba). Ir politinę tarybą (vadovauja J. Kojelis). J. K. sakė, kad frontininkai daug naujienų ir informacijos gauna iš kun. Garucko.”(Kun. K. Garuckas nuo 1976 m. Lietuvos Helsinkio grupės narys – A. G.)

,,c. Išeivių lietuvių kariniai daliniai įvesti į Pakistaną ir Afganistaną.”

J. Kojelis stebisi, kad D. Kuodytei ir jos bendražygiams per 16 metų V. Kuprys neužkliuvo. Tartum iš kulkosvaidžio puolimai prieš V. Kuprį prasidėjo 2005 metais. Iki tol jos akiratyje V. Kuprio nebūta. Nepritildė puolimų J. Kojelio 2006 m. vasarį V. Kuprio reikalu pasiųstas laiškas prez. Adamkui su nuorašu D. Kuodytei. J. Kojelis laiške prašęs prezidentą sudaryti ad hoc komisiją, kurion įeitų autoritetingi Lietuvos ir išeivijos piliečiai. Prez. Adamkus į laišką neatsakė. Galbūt nematė. Tų pačių metų lapkričio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai, remdamiesi tais pačiais argumentais kaip ir D. Kuodytė, Lietuvos Respublikos vardu pripažino V. Kuprį kaltu, atimdami jam teisę apeliuoti sprendimą. J. Kojelio nuomone, Liustracijos komisijai ,,ne tiesa rūpėjo. Juk jis (V. Kuprys) nei visuomeniniame, nei politiniame gyvenime neužėmė pareigų, kurios galėjo sukelti partines ar ideologines įtampas. Jis tik dainavo”.

* * *

V. Adamkaus, K. Prunskienės, solisto V. Kuprio patirtis su Liustracijos komisija kelia abejonių dėl jos pajėgumo objektyviai spręsti įsisenėjusias, Lietuvos žmonėms skaudžias okupacinių metų problemas. Kai Komisijos konstatuojama, kad priklausymas KGB rezervui nėra slaptas bendradarbiavimas, kai Lietuvai ilgus metus atitarnavę politikai kaltinami bendradarbiavimu su KGB, kai buvęs KGB tardytojas apdovanojamas Vyčio kryžiaus ordino medaliu, peršasi išvada, kad Lietuvos Respublikos Seimas šią išsigimusią biurokratinę įstaigą privalėtų skubiai panaikinti. Ji primena JAV Teisingumo departamente veikiančią Specialių tyrimų tarnybą (Office of Special Investigations), eikvojančią JAV mokesčių mokėtojų lėšas dar vis ieškant Antrojo pasaulinio karo koloborantų su naciais ir žydšaudžių. Lietuva, per 19 nepriklausomybės metų nesugebėjusi rasti tinkamos pabaigos, vedančios į tautos susitaikymą, tepalieka nusikaltėliams sąžinės graužtį ir ilgainiui atskaitomybę Aukščiausiajam.