Nepriklausomybės laikų Kauno linksmintojai – restoranų ir kavinių orkestrų vadovai: Chanonas Ceitelis (,,Versalis”); Michelis Hofmekleris (,,Lituanika”); Bandas (,,Urbonas”); Abromas Stupelis (,,Aldona”);   Danielius Pomerancas (,,Konradas”), Zaidmanas (,,Metropolis”). Juozo Olinardo šaržas.
                        Iš Domo Šniuko asmeninio archyvo.

Ir jie kūrė Lietuvą

DONATAS JANUTA

Pažadėtoji žemė – LIETUVA, Lietuvos žydai kuriant valstybę 1918–1940 m., sudarytojas Vilius Kavaliauskas (2013 Vilnius, 283 psl.)
 
Vilniuje gyvenantis Nepriklausomybės kovų istorijos tyrinėtojas, daugiatomio „Lietuvos karžygiai” ir kitų knygų autorius Vilius Kavaliauskas, pateikia gausiai iliustruotą, išsamiausią ligi šiol medžiagos rinkinį apie Lietuvos žydų – „litvakų” – karinę, politinę, ekonominę ir kultūrinę veiklą  Lietuvoje 1918–1940 metais.   
Rinkdamas medžiagą šiai ir kitoms savo istorinėms knygoms, Kavaliauskas skersai ir išilgai išvažinėjo Lietuvą, išieškojo valdiškus ir privačius archyvus, susirado praeities liudininkus ir jų palikuonis. Knygoje, šalia paties Kavaliausko rašinių, – medžiaga iš įvairių archyvų ir įvairių autorių. Straipsniai su parinktomis tų laikų fotografijomis sklandžiai ir įdomiai skaitosi. Įžangą parašė Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius.             

Knyga susideda iš penkiolikos skyrių, – tokių kaip Žydų politinė veikla, Žydų frakcija Steigiamajame Seime, Žydai Lietuvos versle ir pramonėje, Žydai savanoriai Nepriklausomybės kare, ir pan.

Nepriklausomoje Lietuvoje gyveno apie 200,000 žydų, jie sudarė tarp 7 ir 8 procentų Lietuvos gyventojų. 1919–1927 metais žydai turėjo Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintą autonomiją, buvo žydų reikalų ministras. Po 1926 metų valdžios perversmo, Lietuvos politinėje veikloje žydų vaidmuo ryškiai sumažėjo. Bet jų įnašas į Lietuvos gyvenimą tęsėsi ligi pat 1940 metų okupacijos.  

Žydams Lietuva daug metų, dar nuo caro laikų ir anksčiau, buvo tapusi antra „Pažadėtąja žeme”, Vilnių jie vadino „Lietuvos Jeruzale”. Lietuvoje jie turėjo laisvę, kurios kaimyninėse Lenkijoje ir Rusijoje nerasdavo. Lietuvoje žydai laisvai vertėsi versle, amatuose ir profesijose, laisvai vystė savo kultūrą, tikybą ir papročius.   

Tuometinėje Lietuvoje buvo žydų gydytojų ir advokatų. Buvo menininkų, muzikų, sportininkų. Buvo ir turtingų žydų – pramonininkų ir pirklių. Tačiau eilinių žydų gyvenimas buvo skurdus. Bet visų luomų žydai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose ir prisidėjo prie Lietuvos kūrimo.

Daugiausia žydai vertėsi kaip smulkūs prekybininkai: gyvendami miestuose ir miesteliuose aplink turgaus aikštę, jie pardavinėdavo visokius smulkius reikmenis turgaus dieną suvažiavusiems Lietuvos ūkininkams. Visa žydų šeima laukdavo turgaus dienos, nerimaudama, kad tik lietus neužpultų, nes tada į turgų suvažiuos mažai pirkėjų – o dažnai visos savaitės uždarbis, visos šeimos pragyvenimas, priklausė nuo tos vienos savaitėje turgaus dienos.   

Daug buvo žydų amatininkų – batsiuvių, šaltkalvių, siuvėjų, įvairių meistrų. Kai kurie turėjo savo pastovią vietą, atskirą kambarį savo name, bet nemažai jų buvo keliaujantys amatininkai, kurie eidavo per ūkininkus siūlydami savo paslaugas. Sustoję pas kurį ūkininką, apsigyvendavo pas jį kelioms dienoms, kartu su jo šeima sėsdavo prie stalo. O kai darbas būdavo baigtas, žydas susidėdavo savo įrankius į maišą, maišą – ant kupros, ir išeidavo pėsčias, kartais ūkininko vežimu pavėžėtas, negrįstu kaimo keliuku ieškoti kur kitur bus reikalingos jo paslaugos.   

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, Lietuvos Nepriklausomybei auštant, ne vienas žydas – batsiuvys, pirklys, visuomenės veikėjas – stojo petys į petį su lietuviu prieš lenkus, bolševikus ir bermontininkus.   

Piliečiai!
Imkitės už ginklų,
aukokite pinigų, daiktų,
visa, kas tik gali palengvinti kariuomenei,
kas gali sustiprinti kraštą kovoje su priešais.

Tai yra Kauno advokato, žydų visuomenininko, Lietuvos Steigiamojo Seimo nario Ozerio Finkelšteino atsišaukimas jidiš ir lietuvių kalbomis į Lietuvos žydų visuomenę, 1920 m. spalio 9 d. lenkų Želigowskio divizijai užgrobus Vilnių ir pasikėsinus į visą Lietuvą.

Apie šimtas žydų žuvo Lietuvos savanoriais, keli šimtai buvo sužeisti. Vyties Kryžiaus ordinu už narsumą kovose buvo apdovanoti: batsiuvys Volfas Kaganas, kepėjas Barakovas Leiba, vežikas Kacas Motelis, ir septyniolika kitų – iš viso 20 žydų. Pasididžiuodami, kad prisidėjo prie Nepriklausomybės kovų, jie įkūrė Žydų karių sąjungą, kuri veikė ligi pat Nepriklausomybės praradimo 1940 metais.  

Prie Nepriklausomybės kovų žydai prisidėjo ir kitokiais būdais. Vyties Kryžiaus ir Nepriklausomybės medaliais apdovanota Liba Mednikienė, karo su lenkais metu pas savo tautiečius žydus rinko žvalgybinę medžiagą, siuntė lietuviams lenkų štabo dokumentus, savo namuose laikė lietuvių šovinių ir granatų atsargas.    



Generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis, pasižymėjęs kovose prieš lenkus, bolševikus ir bermontininkus, šitaip įvertino žydus prekybininkus, kurie prisidėjo prie 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų: Palaikyti naudingus mums ryšius su vokiečiais, supirkinėti ginklus, laikyti slapta nuo vokiečių sandėlius su kariška manta, gabenti ginklus ir pristatinėti (…) Šeinas, Zisle, Frankelis, Aronsonas ir kiti atlikinėjo šį ypatingą uždavinį su tikra tėvynės meile, statydami savo gyvybę pavojun, nesigailėdami nei lėšų, nei darbo.

Vėliau Simonas Rozenbaumas, pirmosios Lietuvos Tarybos narys, pelnęs Lietuvai Europos žydų simpatijas ir palaikymą, 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje energingai agitavo už Lietuvos Nepriklausomybę. Septyni žydai dalyvavo Lietuvos Steigiamajame Seime. Kai Želigowskio užimtame Vilniaus krašte Lenkija, siekdama prisijungti Vilniaus kraštą, suruošė rinkimus, žydai kartu su lietuviais ir gudais pasisakė prieš ir tuos rinkimus boikotavo.   Tarpukario Lietuvoje, garsiąją Kauno sporto halę, pastatytą Europos krepšinio pirmenybėms, suprojektavo gabus statybos inžinierius Anatolijus Rozenbliumas. Rozenbliumas taip pat suprojektavo Kauno apskrities savivaldybės rūmus (kartu su architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu), Kauno centrinio pašto rūmus (su architektu Feliksu Vizbaru), Kauno karininkų Ramovės rūmus (su architektu Stasiu Kudoku), ir daug kitų visuomeninių ir pramonės pastatų.   

Įnašo sporte pavyzdys – dviratininkas Isakas Anolikas atstovavo Lietuvą dviejose olimpiadose: 1924 metais Paryžiuje, ir 1928 metais Amsterdame.

Iš muzikinių linksmintojų geriausiai žinomas Lietuvos žydas Danielius Dolskis. Bet visi garsiausi Kauno restoranų ir kavinių orkestrų vadovai buvo žydai: „Konrado” kavinės orkestrui vadovavo Danielius Pomerancas, „Metropolio” – Zaidmenas, „Versalio” – Chanonas Ceitelis, taip pat žinomi buvo Michelis Hofmekleris, Abromas Stupelis, Bandas.

Michelis Hofmekleris, kilęs iš talentingų muzikų šeimos, už nuopelnus lietuvių muzikai Antano Smetonos buvo apdovanotas Gedimino ordinu. Jo šeima gyveno Suvalkuose. Lietuvos delegacija, 1920 metais atvykusi į Suvalkus deryboms su lenkais ir užėjusi į restoraną, buvo Hofmeklerių sutikta lietuviškomis melodijomis. Sužavėti lietuviai jiems tarė: „Ko jūs čia sėdite lenkų užkampyj. Ateikit pas mus į Kauną.” Kai Želigowskis tais pačiais metais užėmė Vilniaus kraštą, Hofmekleris kartu su grupe kitų Vilniaus krašto žydų menininkų persikėlė į Kauną.

Prie šios knygos prisidėjo ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, pateikusi tarpukario žydų atlikėjų įrašus – į knygą įdėta kompaktinė plokštelė su Michelio Hofmeklerio ir Danieliaus Pomeranco orkestrų muzika, Danieliaus Dolskio ir Josifo Stupelio dainoms.

 V. Kavaliausko kruopščiai surinkta medžiaga pristato daug Lietuvoje pasižymėjusių žydų biografijų, aprašo pavienių žydų ir jų organizacijų veiklą, jų švietimo įstaigas, jų įnašą į bendrą tarpukario Lietuvos gerovę. Pilno nepriklausomos Lietuvos vaizdo neįmanoma susidaryti ar suprasti, nesusipažinus su Lietuvos žydų gyvenimu, veikla, jų įnašu. Gausiai iliustruota Viliaus Kavaliausko knyga puikiai tą atskleidžia.


Frenkelių odų fabriko darbuotojai sutinka atvykstantį prezidentą Antaną Smetoną. Centre – įmonės savininkas Jokūbas Frenkelis. Šiauliai, apie 1928–1933 metus.
 Šiaulių ,,Aušros” muziejus



Žydai prekybininkai, obuolių pardavėjai Vabalninko turguje.
Lietuvos centrinis valstybės archyvas


Kauno centrinio pašto rūmai. Inžinierius-konstruktorius  Anatolijus Rozenbliumas.   
 Nuotr. iš Algimanto Nako archyvo



Lietuvos žydų karių, dalyvavusių nepriklausomybės kovose, sąjungos Jurbarko skyriaus vėliava.  1933 m.
   Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus