APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Nupjausiu žolę, jei...

Juozas Gaila


gaila1@verizon.net


Internete skaitau: „Kai Amerikoje sutinku lietuvį jaučiuosi kaip į š... įlipęs”. Kitas rašo, kad pereinąs į kitą gatvės pusę pamatęs ateinantį lietuvį. Gal tai išimtys, gal tai rašo ir savo tulžį išlieja kokio savo tautiečio įskaudinti ar įžeisti? Bet mane stebina, kai kartas nuo karto kokioje nors parduotuvėje išgirdęs lietuviškai kalbančius, priėjęs sužinau, kad jie jau prieš kelis metus atvykę iš Lietuvos ir gyvena Baltimore miesto apylinkėse, nors jokiame lietuviškame renginyje nesu jų matęs. Aiškiai matau, kad nerodo jokio susidomėjimo, kai pasakoju, kad yra tokie Lietuvių namai, kad veikia lietuviška valandėlė internete, kad laikomos Mišios lietuvių kalba, ir pats pasijuntu, kaip tas, va, pradžioje minėtas iš ,,š” raidės daiktas.

* * *
O aš vis tiek negaliu atsidžiaugti, kad gyvenu vietovėje, iš kurios per valandą kitą galiu pasiekti lietuviussiluva, gyvenančius Baltimore, Washington, Philadelphia miestuose ar jų apylinkėse. Juk ir dirbdamas esu atsisakęs pasiūlymų keltis kitur, jei būtų reikėję atitolti nuo lietuviškos bendruomenės, nors tai ir būtų buvęs šuolis aukštyn karjeroje. Ką padarysi, kad man, kaip toje mano mėgiamoje dainoje, „mūsų meilė – kaip liga, nuo kurios išgyti negalėsi niekada”. Bet juk ne aš vienas toks. Į metinį seselių pikniką Putnam, Connecticut valstijoje suvažiuoja iš tolimiausių vietovių, kiti važiuoja net po dešimtį valandų ir daugiau.
Washington nuo mano namų – gera valanda kelio. Rugsėjo 21 d. pasukau ten į vadinamą Tautinės šventovės baziliką (Basilica of the National Shrine), kur esančioje Šiluvos koplyčioje minėjome Šiluvos 400 metų jubiliejų. Apie minėjimo Mišias, priėmimą ir rodytą filmą tikriausiai parašys Elvyra Vodopalienė, nes reportažų rašymo žanre jai neprilygstu, bet man tai buvo maloni popietė. Maloni, nes dažniausiai maišausi tarp savo amžiaus senų žmonių ir todėl smagu buvo išvysti jsiluvaaunas poras ir jų mažuosius. Graži ambasadoriaus Audriaus Brūzgos šeimynėlė. Juk jo žmona Imsrė Sabaliūnaitė, kurios motina – buvusi baltimorietė Ona Eringytė. Mano akį patraukia jauna moteris mėlyna jūrų skautės uniforma su keturiais mažais vaikučiais, du vyresnieji jau taip pat jūrų skautai. Visada lankausi skautų rengiamoje Kaziuko mugėje ir nesu ten matęs jūrų skautų, bet, pasirodo, prie gausios Washington lietuvių skautų šeimos prisijungė ir čia atsikėlusių Petraičių šeimos jūros skautai.

* * *

Štai buvusiame angliakasių rajone Pennsylvania valstijoje, Frackville vietovėje, senieji emigrantai arba pirmabangiai kasmet rengia festivalį, į kurį atvažiuoja ir iš Philadelphia, Baltimore miestų lietuviai, važiuoju ir aš iš savo miestelio. Man dviejų su pusės valandų kelionė rugpjūčio 16 d., užsikimšus keliui, truko keturias valandas. Mane visada stebina mūsų senųjų emigrantų patriotiškumas, juk tik jų seneliai buvo emigrantai iš Lietuvos, o čia jau jų anūkai, sunkiai ar visai nekalbantys lietuviškai, bet jie pasipuošę trispalvėmis ir prakalbinti su pasididžiavimu sakosi esą lietuviai. Sveikino jie atsilankiusį LR ambasadorių A. Brūzgą, entuziastingai plotortasjo jam už jo kalbą, įteikė įvairių dovanėlių ir tortą su įrašu „Welcome Ambassador”. Negaliu nepagirti Eugenijos Misevičienės, veikliojo Lauryno Misevičiaus žmonos, už jos paruoštą parodėlę apie pirmabangius, kurioje koliažų forma išdėstytos jų išleistų knygų, laikraščių, laiškų, įvairių dokumentų nuotraukos.

Prisižiūrėjęs eksponatų apie mūsų senųjų emigrantų veiklą, grįžęs namo, pradėjau kuistis savo archyve. Koks ten archyvas! Išskyrus Vokietijoje ir čia leistų žurnalų rinkinius ir įvairius asmeninius ir pusiau asmeninius laiškus ir knygas, maža kas tikrai vertingo. Bet va, radau pluoštą Vokietijoje leisto „Žiburių” savaitraščio iš 1947–1948 metų. Ak, koks skirtumas tarp šio ir dabar naujųjų ateivių leidžiamų prenumeruojamų ar veltui dalijamų savaitraščių! Švari, svetimžodžiais neužteršta kalba, jokių zodiakų ženklų, jokių nuo visko gydančių ponių Nainų, jokių Anatolijų, kalbančių su ateiviais iš kosmoso, jokių moterų, merginų, dovanojančių savo širdis vis naujiems, nors ir seniems, na, ir jokių paveiksliukų su pusnuogėmis, kažko beieškančiomis savo kelnaitėse. Šiandien tiesiog juokingai skamba tai, ką 1947 m. spalio „Žiburių” priede moterims, redaguotame P. Janutienės, skaitau: „Bet tikra lietuvė moteris turi būti svetimiems kitokia. Ji turi skirtis iš kitų; tegu ja gėrėsis kiti, nes ji į naująją šalį teįneš tik tai, kas gera, kas kilnu, garbinga, kultūringa. Teparodo, kaip Lietuva išauklėjo ją.” Laikai ir žmonės keičiasi, po šešiasdešimties metų kitoks lietuvis atsidūrė už tėvynės, kitokie ir dabartinių savaitraščių redaktoriai/leidėjai.

Bevartydamas 1947–1948 metų pageltusius ir bebyrančius „Žiburių” puslapius, ypač sporto skyrius, tartum grįžtu į savo jaunystę. Čia ir tuometinio Kempteno „Šarūno” tiesiog legendiniai krepšinio laimėjimai krepšiny prieš estus, latvius, amerikiečius karius. Randu ir savo pažįstamų, draugų ir klasiokų pavardes iš anglų zonos Greven, Uchte stovyklų, žaidžiusių krepšinį, kurie Amerikoje pasižymėjo moksle ir lietuviškoje veikloje: broliai Keziai, K. Keblinskas– Keblys, V. Marchertas, V. Valaitis (žuvęs motociklo avarijoje NY) ir kiti. ,,Žiburiuose” minimas ir baltimorietis, deja, jau išėjęs į Anapilį, Matas Brazauskas. Jis žaidė Vokietijoje laiklrastisuž Schw. Gmunde lietuvių šachmatų klubą, pasiekusį ne vieną pergalę prieš vokiečių šachmatininkus. Grąžinu ir Baltimore gyvenantį Vacių Laukaitį į jaunystę, apie jį 1947 m. lapkričio mėn. „Žiburiuose” rašoma: „Ypač maloniai nustebino Kempteno Margio jaunieji mokinukai Eidinas ir Laukaitis, kurie puikiai sugebėjo savo žaidimu prisiderinti prie senųjų krepšinio vilkų...”.

Pamenu, kaip Vokietijoje pabėgėlių stovyklose laukdavome lietuviško laikraščio, nes tai buvo vienintelė susižinojimo priemonė. Įpusėjus emigracijai pradėjau gauti iš Amerikos „Draugą”, atsiunčiamą V. Vyganto, o vėliau, tarnaujant JAV marinuose, atsiųsdavo man tėvai, jį skaitydavau sėdėdamas ant dulkėto tanko kokioje nors Karibų jūros saloje. Gal todėl man sunku suprasti, kaip senatvėje galėčiau jo atsisakyti. Bet atsisakoma. Paliegusių senelių namuose gyvenančiam senukui vaikai nutraukė „Draugo” prenumeratą. Per brangu. Mano pažįstamas senukas veda viduramžę trečiabangę. Ji juokdamasi man pasakoja, kaip jis gavęs „Draugą” kiša jai skaityti, ką „mūsų Gaila rašo”. Po metų senukas numiršta. Dabar sutikęs ją, beje, užklausiu, ar tebeskaitanti. Ne. Turinti du ar tris darbus ir nėra laiko skaitymui ir prenumeratos atsisakiusi. Viename pokalbyje su bendraamže našle išgirstu, kad užmiršusi pratęsti „Draugo” prenumeratą ir jo nebegaunanti. Negaliu patikėti, juk jos vyras į jį rašydavo, tą ir drožiu jai, o ji: „Nebark manęs, Juozai, tavo rašinius skaitau”. Jos pažįstama gauna „Draugą” iš sūnaus, kuris iš kažko gaunantis ir perskaičiusi atsiunčianti jai... Sužinau, kad ir kita našlė „Draugo” atsisakiusi. Paskambina ji man prieš porą dienų prašydama, kad atvažiuočiau nupjauti žolę, nes labai negaluojanti ir negali. Ne kartą esu nuvažiavęs pas ją ar tai vandens čiaupus pataisyti, ar lietvamzdžius nuo pušų spyglių išvalyti, ar traktoriuką žolei pjauti pataisyti. Tikrai neuždarbiaudamas, bet iš draugystės, nors brukamus dolerius už benziną paimu, nes nuvažiuoti gabalas kelio. Išklausau viską apie jos skausmus, negalias ir tariu: „Atvažiuosiu ir nupjausiu žolę, jei vėl užsisakysi ‘Draugą’”. Ne, ji neprenumeruos. Po kataraktų operacijos akys tiek ašaroja, kad nebegalinti skaityti. Jokie lašeliai nepadeda, o gydytojas tepasakęs „Tai neskaityk”. Vis tiek nuvažiuoju ir nušienauju dviejų akrų sklypą.