Collinwood rajonas Cleveland, kur gyveno straipsnio autorės giminės.

Senelio sesers pėdsakais Amerikoje
arba kaip ieškoti giminių dokumentų Jungtinėse Valstijose

KARILĖ VAITKUTĖ

I dalis. Ellis sala

Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, bet, manau, kad nemažai žmonių, perkopusių 45 ar 50 metų slenkstį, ima domėtis kai kuriais dalykais, kuriais visai nesidomėjo jaunystėje. Vienas tokių dalykų – šeimos šaknų paieškos, senelių ir prosenelių istorijos. Žinoma, kai kuriose šeimose visi žino viską: iš kur kilę, kas buvo protėviai, ką veikė, kur gyveno. Tačiau tikrai nemažai yra tokių, kurie, sulaukę brandaus amžiaus, sako: ,,Gaila, kad nepasišnekėjau su seneliais ar proseneliais vaikystėje, jaunystėje, būčiau daugiau žinojęs. Gaila, kad jie nieko man nepasakojo, o jei pasakojo, tai neatsimenu. O dabar taip būtų įdomu žinoti, iš kur mes, kas įvyko su mūsų gimine, kokiuose kraštuose jie gyveno, ką veikė.”

Man irgi atsitiko panašiai. Atvykusi į Čikagą ir šiek tiek susipažinusi su lietuvių gyvenimu čia, prisiminiau, kad keli mano tolimi giminės į Ameriką išvyko XX a. pradžioje. Tačiau kur dabar rasti „atšalusius pėdsakus”? Iš vaikystės prisimenu plačią palangę senelių nedidukėje virtuvėje, viename Kauno kooperatiniame bute. Ant plačios baltai dažytos palangės išsikėtojęs augo senelių didžiai garbinamas alijošius, o šalia dažnai būdavo padedami senelio akiniai ir paštas – laikraščiai, žurnalai, laiškai. Kartas nuo karto ant palangės matydavau padėtus mūsų tuometiniams laikams neįprastai didelius ir neįprastai spalvotus Kalėdų ar Velykų atvirukus. Tai buvo sveikinimai iš Amerikos, kuriuos didžiųjų švenčių proga seneliui siųsdavo jo vyresnė sesuo Marijona.

Vaikystėje Marijona man tiek ir tebuvo „apčiuopiama’’ – spalvotas blizgučiais nubarstytas atvirukas. Vėliau teko pamatyti ir jos atvaizdus nuotraukose, tiesa, mažose, neryškiose. Nuotraukos buvo darytos, kai Marijona tarybiniais metais lankėsi Lietuvoje. Tarp pulkelio jaunesnių brolių ir seserų stovėjo mažutė moterėlė striuka krempleno suknele ir garbanotu peruku ant galvos. Iš Lietuvos išvykusi Marijona Česnavičiūtė po pusės šimtmečio gimtinės aplankyti sugrįžo kaip Mary Bruzas. Nežinia, kaip pati ji save vadino, bet dokumentuose ir ant vokų juodu ant balto tegali perskaityti: ,,Mary Bruzas.”

Tai štai šią senelio seserį ir atsiminiau, atvykusi į Ameriką. Senelis pasakojo, kad ji buvusi pati vyriausia iš aštuonių vaikų, o mano senelis, nors ir antras iš eilės, buvo už ją gerokai jaunesnis. Taigi kur pradėti ieškoti tų pėdsakų, jei žinai tik vieną kitą faktą: vardą, pavardę, apytikslią išvykimo datą ir gal paskutinės gyvenamosios vietos adresą.

Pradėti galima „nuo pradžios”, mąstant daugiau mažiau logiškai. Kokius dokumentus apie asmenį galima atrasti JAV archyvuose? Kaip ir Lietuvoje, taip ir čia: gimimo, santuokos, mirties liudijimus, teismo bylų dokumentus, ėmimo į kariuomenę įrašus. Tačiau imigranto gyvenimo Amerikoje pati pradžia – imigracijos dokumentai. Imigrantai į JAV plaukė nuo „neatmenamų laikų”. Na, ne nuo tokių jau labai neatmenamų, bet vis tiek – nuo seniai. Laivai atplaukdavo į įvairius uostus (Boston, Philadelphia, Baltimore, San Francisco ir Savannah, Miami ir New Orleans), tačiau iš jų dabar geriausiai žinomas – Ellis saloje (Ellis Island), New York, įsikūręs uostas, veikęs nuo 1892 iki 1954 metų.

1890 m. prezidento Benjamin Harrison parėdymu šis uostas tapo pirmąja Amerikos federalinės imigracijos stotimi. Prieš tapdama Ellis sala, ji buvo žinoma kaip Austrių (Oyster) sala, nes aplink ją vandenyne gerai veisėsi ir buvo žvejojamos austrės. 1770 m. salą įsigijo toks Samuel Ellis, o iš jo salą 1808 m. nupirko Amerikos valdžia. Tačiau buvusio savininko pavadinimas prilipo ir pasiliko.

Tikriausiai ne vienam matytas tradicinis paveikslėlis: laivo denyje stovi apšepusių pavargėlių imigrantų iš Rytų Europos minia su „venzliukais” rankose ir žiūri į šviesų rytojų, kurį skaisčiu deglu nušviečia Laisvės statula, esanti prie pat salos. Nuo 1880 m. iki 1930 m. į JAV atvyko daugiau nei 27 mln. imigrantų, iš jų 20 mln. atvyko per Ellis salos uostą. Atplaukusius imigrantus (išskyrus pirmos ir antros klasės keleivius) saloje suregistruodavo, apžiūrėdavo, patikrindavo sveikatą ir tik tuomet įleisdavo į miestą. Kai kuriems (2 proc.) tekdavo namo grįžti taip ir neįkėlus kojos į laisvą kraštą (visai panašiai kaip dabar, tik dėl kitokių priežasčių). Juk reikėjo įsitikinti, kad atvykėlis – ne koks nors visokiomis choleromis apsikrėtęs pusaklis, puskurtis ir puskvaišis šlubis, taikantis užsėsti ant valstybės pečių, o žydintis, sveikata trykštantis būsimasis šalies gerovės kūrėjas.

Daktarai išsekusius, dvi savaites laivo dugne nuo supimo ir jūros ligos vėmusius atvykėlius per kelias minutes apžiūrėdavo Registracijos kambaryje. Sakoma, kad nuo akylo žvilgsnio keliauninkai negalėjo paslėpti jokio trūkumo – nuo anemijos iki varikozinių išsiplėtusių venų. Taip pat būdavo patikrinami dokumentai, o imigrantai apklausiami ir informacija sutikrinama su tuo, kas ranka būdavo užrašyta angliškai vadinamame ,,List or Manifest for Alien Passengers for the United States of America’’. Šiame sąraše apie imigrantą būdavo surašomi šie duomenys: vardas, pavardė, amžius, lytis, šeimyninė padėtis, užsiėmimas, vieta, kurioje gyveno prieš išvykdamas, į kurį uostą atvyko, į kurią vietą JAV vyksta, ar anksčiau yra buvęs Amerikoje, kada ir kur, giminaičio, pas kurį vyksta vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta. Nuo 1903 m. pradėta įrašinėti ir imigranto rasę, nuo 1906 m. – apibūdinti išvaizdą ir nurodyti gimimo vietą, o nuo 1907 m. prašyta pasakyti, koks artimiausias imigranto giminė liko gimtinėje ir koks jo adresas (paprastai tik miestas ar kaimas).    

Nuo čia ir pradėsiu ieškoti. Internete randu Ellis salos svetainę ir bandau laimę paieškos langelyje įrašydama: ,,Marijona Cesnaviciute’’. Tokios nėra. Atsidūstu: kur tau, žmogau, su tokia pavarde Amerikoje! Visi liežuvį nusilauš, bandydami tokią tarti, ir jau tikrai nežinos, kaip užrašyti. Taip ir įsivaizduoju: vyksta Marijona į išsvajotą žemę, keleivių surašinėtojas klausia: ,,Pavardė?’’ ,,Česnavičiūtė’’ – sako Marijona. Taip ir užrašysim: ,,Czesnawitzute’’. Pamatau, kad pavardžių galima ieškoti ne tik pagal tai, kaip jos iš tikrųjų, t. y. taisyklingai, rašomos (nors tais laikais ir Lietuvoje jas rašė kitaip nei dabar), tačiau ir pagal tai, kaip pagal skambesį jas galėjo užrašyti anglakalbis registratorius. Įrašau: ,,Czesnawiczute’’. Logika paprasta: „cz” amerikietis taria kaip „č”. Na dar ir ,,v” į ,,w” pakeičiu. Dėl viso pikto – vis ,,angliškiau” atrodo. Ir randu! Tarp įvairių kitokių pavardžių matau: Mariana Czesnavicziute! Viltis, kad efemerinė „cukruotų” kalėdinių atvirukų siuntėja įgaus apčiuopiamesnius bruožus, stiprėja.

Žiūriu, kokią dar informaciją apie imigrantą atvykėlį pateikia sąraše. Skaitau, kad šiame sąraše surašyti tik „steerage passengers”, t. y. ne 1-os, ne 2-os, o 3-ios (kartais ir 4-os) klasės keleiviai. Pagal tai, kaip su jais elgdavosi, galima sakyti, kad jie ir apskritai buvę ,,be klasės”. Laivas, kuriuo atplaukė senelio sesuo, vadinosi ,,Noordam’’. Ellis salos internetinė svetainė siūlo pasižiūrėti ir laivo paveiksliuką, ir dar net šiek tiek laivo istorijos pasiskaityti. Įrėmintą laivo nuotrauką už šiokią tokią sumą galima ir užsisakyti ir vėliau ant sienos pasikabinti, kad amžinai būtų galima atsiminti, kokio laivo triume mirtimi vadavosi proseneliai, kol atplaukė į pasakų kraštą.


Noordam

Marijonos ,,Noordam’’ – nieko sau laivelis! Nors, kaminas tik vienas, tai gal tokį laivą reikėtų laikyti mažu? Skaitau, kad pastatytas Airijoje 1902 m., o keleivių jame tilpo iš viso 2,278. 1,800 iš jų – trečiosios klasės ,,beklasiai”. 1914 m. laiveliui nepasisekė – užplaukė ant minos (mat vyko Pirmasis pasaulinis karas) ir buvo apgadintas. Na, o senelio sesuo Marijona plaukė juo iš šauniojo Roterdamo uosto Pietų Olandijoje (Nyderlanduose) iki dar šaunesnio New York nuo 1913 m. spalio 25 d. iki lapkričio 5 d. Vadinasi, dvi savaites. Teko skaityti, kad šių „be klasės” keleivių padėtis laivuose būdavusi itin sunki patogumo, higienos ir maitinimo atžvilgiais, o jaunų merginų, kurios plaukdavo vienos, netgi tykodavo kitokie pavojai, nuo kurių jos dažnai gindavosi garsiai klykdamos.

Kaip surašyta laivo keleivių sąraše, atplaukusi į NY Marijona buvusi 17-kos metų, mėlynų akių ir 5 pėdų (arba pusantro metro) ūgio blondinė. Jos bilietas turėjo kainuoti apie 35 dol. kas mūsų laikais būtų apie 900. Kartu su ja (gal kartu plaukę, o gal kartu tik užsirašyti nuėję) buvo ir grupelė ūkininkų ar tiesiog kaimiečių lietuvių: 18-metė Anna Steponaitis, 27-erių Juozas Cziulkenis, 20-metė Ona Vitkauskiute, 23 metų Jozefa Viluszaite, 20-metis Alex Petrauskas. Visi iš įvairių vietovių Lietuvoje, tačiau sąraše visi pažymėti kaip atvykę iš Rusijos. Žinoma, 1913 m. Lietuvos pasaulio žemėlapyje dar nebuvo. Tačiau tautybę kai kurie keleiviai pasisakydavę teisingą ir kuo vėliau, tuo daugiau lietuvių būdavo užrašinėjami lietuviais, o ne lenkais ar rusais. O šalies „Lietuva” tuo metu nebuvo ir raštininkams nebuvo kaip tokios į sąrašus įrašyti.

Taigi skaitau, kad Marijona (amerikoniškai jau perkrikštyta į Mariana) atplaukė iš Nauziene, Suwalki. Gerai, kad iš senelio buvau girdėjusi ir ankstyvoje vaikystėje net aplankiusi tokį Naudžių kaimą neįžengiamuose miškuose prie Višakio Rūdos, kur Česnavičiai gyveno. Antraip, kažin ar būčiau įspėjusi, kad „Nauziene” yra Naudžiai. Na, o Suwalki – tai suprantama. Iki 1914 m. dabartinės Lietuvos teritorija buvo išskaidyta į tris dalis: dalelė kliuvo Kauno gubernijai, dalelė – Vilniaus ir dalelė – Suvalkų. Dabartinė Suvalkija ir priklausė Suvalkų guberni jai.

Taigi 17-metė iš Suvalkijos kaimelio Naudžių, vyriausioji duktė šeimoje plaukia į nežinią su lygiai nuliu dolerių kišenėje. Tačiau iš tikrųjų plaukia ne į nežinią, o pas dėdę. Taip užrašyta keleivių sąraše. Dėdės vardas – Antanas Gustaitis, o gyvena jis Spring Valley miestelyje, Illinois valstijoje. Kaip patikrinti, ar tikrai ji pas dėdę nukako? O gal pakeliui kas atsitiko? O gal NY paviliojo ir į jokį Spring Valley kaimą ji nevažiavo? Kur ieškoti, kaip surasti? Jei įdomu, papasakosiu kitą kartą.

Karilė Vaitkutė – Balzeko lietuvių kultūros muziejaus darbuotoja, ,,The Lithuanian Museum Review” redaktorė, vertėja (kariledalia@yahoo. com).