Gen. Vitkauskas ant žirgo veda Lietuvos kariuomenę į Vilnių 1939 m. spalio 28 d.
Gen. Vitkausko istorija ne jam vienam priklauso
DONATAS JANUTA
Negerai,
kai įsivelia klaidos rašant apie žmones. Dar blogiau, jeigu tas
atsitinka rašant apie Lietuvą ir sunkią Lietuvos istoriją. 1941
metų vyriausio Lietuvos kariuomenės vado generolo Vinco Vitkausko
istorija yra ir Lietuvos istorija.
Dana Stankaitytė (,,Draugas”, 2009 m. rugsėjo 18 d.,
laiškų skyrius) dar kartą klausia, lyg vėl teigia, ar ne pats
gen. Vitkauskas nusprendė įjungti Lietuvos kariuomenę į sovietinę?
Anksčiau Stankaitytė buvo rašiusi, kad tai buvo padaryta
,,išdaviko gen. Vitkausko dėka”(,,Draugas”, 2009 m.
birželio 20 d.)
Pirmiausia, reikia atsiminti, kad Lietuvos ateitis – ne tik
kariuomenės, bet ir visų Lietuvos žmonių – buvo nuspręsta dar
anksčiau. Tai buvo padaryta 1939 m. rugpjūčio 23 d., kada buvo
pasirašyta Molotov-Ribbentrop sutartis. Po to Maskvai nerūpėjo,
nei ką Vitkauskas, nei ką Smetona ar kas nors kitas galvos ar
norės, nes visus lemtingus sprendimus Maskva jau iš anksto buvo
padariusi ir pasiruošusi vykdyti.
Pulkininkas Kazys Ališauskas šitaip rašo apie
Lietuvos kariuomenės įjungimą į sovietų armiją: ,,1940 m. rugsėjo 27 d.
komisarų tarybos pirmininkas Gedvila paskyrė: ‘Krašto
apsaugos ministerijos vyriausiąją likvidacinę komisiją’
(…). Šios komisijos pirmininku buvo div. generolas V.
Vitkauskas, nariais brigados generolas A. ČepasČepauskas ir raudonosios
armijos atstovas generolas majoras Šliomin. Šiai
komisijai, komisarų tarybos nutarimu, buvo duotas uždavinys: Lietuvos
kariuomenę performuoti į raudonosios armijos lietuvių korpą (…).
Kaune likvidacinėje komisijoje, be gen. St. Raštikio, dar buvo
generolai Barzda-Bradauskas ir A. Gustaitis, pulk. Rajeckas, pulk. ltn.
Urbelis ir dar keletas karininkų. (…) Nei likvidacinė komisija,
nei gen. Raštikis Lietuvos kariuomenės nelikvidavo, nes Lietuvos
kariuomenė buvo rusų jau likviduota (pabraukta mano – D.
J.).”
Nors, kaip Ališauskas rašo, rusai jau buvo
,,likvidavę” Lietuvos kariuomenę, t.y. įjungę į savo,
vis tiek buvo likę įvairūs, galbūt biurokratiniai dokumentų sutvarkymo
ir kitokie reikalai, kuriuos likvidacijos komisija turėjo
atlikti. ,,Lietuvių archyve”, išspausdintame
Brooklyn, N.Y. 1952 m., Raštikis straipsnyje ,,Lietuvos
kariuomenės tragedija” rašo apie tą likvidaciją.
Jis rašo, kad gen. Vitkauskas buvo užimtas įvairiais darbais,
iš Vilniaus negalėjo išvykti, todėl
pagrindiniams likvidacijos darbams, kurie vyko Kaune,
Raštikis buvo paskirtas vadovauti kaip gen. Vitkausko
pavaduotojas. Jis taip pat aprašo, kaip sunku buvo jam
likvidacijos darbą vykdyti, ir kaip pareigingai jis jį atliko. Tik
vieną kartą pavyko sukviesti visos likvidacijos komisijos posėdį, į
kurį gen. Vitkauskas irgi neatvyko. Nelabai aišku, ar
Raštikis skundžiasi, ar giriasi, bet pareiškia, kad dėl
to Krašto apsaugos ministerijos likvidacijos klausimus teko
spręsti jam pačiam, kartu su brig. gen. Barzdu-Bradausku, plk. Rajeckum
ir plk. ltn. Urbeliu.
Vitkauskas su gen. Jonu Černium buvo artimi pažįstami nuo 1920 m., kai
kartu kovojo Lietuvos Nepriklausomybės kovose.
Širvintų-Giedraičių kovoje prieš lenkus 1920 m. spalio 16
d. Vitkauskas buvo sunkiai sužeistas ir perdavė Černiui kovos vado
pareigas. 1998 m. sausio 2 d. dienraštyje ,,Kauno diena”
buvo išspausdintas straipsnis, skirtas gen. Černiaus atminimui.
Apie 1940 m. bolševikų kariuomenės įvedimą Lietuvon ten
rašoma, kad gen. Černius yra pasakojęs šitaip:
,,Vitkauskas supratęs savo vaidmens beviltiškumą, net galvojęs
nusižudyti. Černius jam pasakė, kad tuo tautos
neišgelbės.”
Kad gen. Vitkauskas buvo nusprendęs nusižudyti, o ne vykdyti
bolševikų įsakymus ir pasisakė apie tai ne tik generolui
Černiui, bet ir savo žmonai, patvirtina Kaune gyvenanti Vitkausko duktė.
Stankaitytė taip pat klausia, ar ne gen. Vitkauskas įvykdė įsakymą
išsiųsti Lietuvos karininkus į Maskvą. Gen. Vitkausko duktė
Laimutė Vitkauskaitė-Matukonienė šitaip rašė apie pačio
Vitkausko ir kitų Lietuvos karininkų išsiuntimą į Maskvą,
Norilską ir kitus tolimus kraštus: ,,1941 m. birželio
14–15 d. naktį (apie 2–3 val.) gen. Vitkauskui buvo
perduota skubi telefonograma, kurioje buvo reikalaujama 7 val. ryto
būti Kauno geležinkelio stotyje dėl būtinumo skubiai išvykti į
Maskvą, nes VI.16. d. karo akademijoje prasidės pusės metų trukmės
pasitobulinimo kursai Pabaltijo respublikų aukšto rango
karininkams. (Taip buvo izoliuotos grupės generolų, pulkininkų
iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, dauguma kitų vėliau buvo
represuoti.) Su dideliu nerimu palydėjome savo Tėvą į stotį, kurios
perone nebuvo nė vieno civilio žmogaus. Seno tipo traukinio durys buvo
atidarytos, link kurių buvo paliktas takas, iš abiejų pusių
saugomas 10-ties rytietiškų veido bruožų enkavedistų su
šautuvais.”
Vitkauskaitė rašo ir apie kitą gen. Vitkausko kelionę į Maskvą:
,,Gen. V. Vitkauskas prieš savo norą buvo įtrauktas į
delegaciją, kuri 1940 m. liepos pabaigoje, turėjo vežti į Maskvą
vadinamojo, ‘liaudies seimo’ prašymą priimti Lietuvą
į Sovietų Sajungą. . . . Su juo traukiniu drauge važiavo ir mano
motina. (…) Apie 23 val. į Vitkauskų kupė pasibeldė šioje
delgacijoje buvusi ir poetė Salomėja Nėris. ‘Ar Jūs
neužsigausite, jeigu Jus sutrukdysiu?, – paklausė ji. –
Leiskit išsiverkti kartu su jumis’ (…) ir prapliupo
raudoti. Ji, kaip ir Vitkauskai, suprato padėties tragiškumą ir
beviltiškumą.”
NKVD archyvuose ir kituose šaltiniuose yra gen. Vitkausko
pokariniai laiškai ir raštai, kuriais mėgino padėti
represuotiems karininkams ir kitiems nukentėjusiems žmonėms. Vienas
istorikas yra įsitikinęs, kad gen. Vitkauskas buvo ir liko doras
Lietuvos patriotas. Anksčiau rašiau (,,Draugas” 2009 m.
liepos 4 d. ir rugsėjo 2 d.), kad gen. Kazys Musteikis savo
atsiminimuose rašė: ,,būčiau linkęs manyti, kad g. Vitkauskas
bolševiku nebuvo, bet, kaip daugelis labai garbingų lietuvių,
manė, jog su rusaisbolševikais bus galima sugyventi.”
Mes gen. Vitkausko pilno paveikslo neturime. Nėra taip paprasta
vertinti žmogų, jo veiksmus, ypač iš tolo. O kai to žmogaus
istorija yra ir dalis Lietuvos istorijos, turėtume būti dar atsargesni,
kad nesuklystumėm. Gen. Vitkausko istorija yra ir Lietuvos istorija,
kurią turėtumėm branginti.