vitkauskas
Gen. Vitkauskas ant žirgo veda Lietuvos kariuomenę į Vilnių 1939 m. spalio 28 d.

Gen. Vitkausko istorija ne jam vienam priklauso

DONATAS JANUTA

vaitNegerai, kai įsivelia klaidos rašant apie žmones. Dar blogiau, jeigu tas atsitinka rašant apie Lietuvą ir sunkią Lietuvos istoriją. 1941 metų vyriausio Lietuvos kariuomenės vado generolo Vinco Vitkausko istorija yra ir Lietuvos istorija.
 
Dana Stankaitytė (,,Draugas”, 2009 m. rugsėjo 18 d., laiškų skyrius) dar kartą klausia, lyg vėl teigia, ar ne pats gen. Vitkauskas nusprendė įjungti Lietuvos kariuomenę į sovietinę? Anksčiau Stankaitytė buvo rašiusi, kad tai buvo padaryta ,,išdaviko gen. Vitkausko dėka”(,,Draugas”, 2009 m. birželio 20 d.)
Pirmiausia, reikia atsiminti, kad Lietuvos ateitis – ne tik kariuomenės, bet ir visų Lietuvos žmonių – buvo nuspręsta dar anksčiau. Tai buvo padaryta 1939 m. rugpjūčio 23 d., kada buvo pasirašyta Molotov-Ribbentrop sutartis. Po to Maskvai nerūpėjo, nei ką Vitkauskas, nei ką Smetona ar kas nors kitas galvos ar norės, nes visus lemtingus sprendimus Maskva jau iš anksto buvo padariusi ir pasiruošusi vykdyti.
 
Pulkininkas Kazys Ališauskas šitaip rašo apie Lietuvos kariuomenės įjungimą į sovietų armiją: ,,1940 m. rugsėjo 27 d. komisarų tarybos pirmininkas Gedvila paskyrė: ‘Krašto apsaugos ministerijos vyriausiąją likvidacinę komisiją’ (…). Šios komisijos pirmininku buvo div. generolas V. Vitkauskas, nariais brigados generolas A. ČepasČepauskas ir raudonosios armijos atstovas generolas majoras Šliomin. Šiai komisijai, komisarų tarybos nutarimu, buvo duotas uždavinys: Lietuvos kariuomenę performuoti į raudonosios armijos lietuvių korpą (…). Kaune likvidacinėje komisijoje, be gen. St. Raštikio, dar buvo generolai Barzda-Bradauskas ir A. Gustaitis, pulk. Rajeckas, pulk. ltn. Urbelis ir dar keletas karininkų. (…) Nei likvidacinė komisija, nei gen. Raštikis Lietuvos kariuomenės nelikvidavo, nes Lietuvos kariuomenė buvo rusų jau likviduota (pabraukta mano – D. J.).”

Nors, kaip Ališauskas rašo, rusai jau buvo ,,likvidavę” Lietuvos kariuomenę, t.y. įjungę į savo,  vis tiek buvo likę įvairūs, galbūt biurokratiniai dokumentų sutvarkymo ir kitokie reikalai, kuriuos likvidacijos komisija turėjo atlikti. ,,Lietuvių archyve”,  išspausdintame Brooklyn, N.Y. 1952 m., Raštikis straipsnyje ,,Lietuvos kariuomenės tragedija”  rašo apie tą likvidaciją.

Jis rašo, kad gen. Vitkauskas buvo užimtas įvairiais darbais, iš Vilniaus negalėjo išvykti, todėl pagrindiniams likvidacijos darbams, kurie vyko Kaune, Raštikis buvo paskirtas vadovauti kaip gen. Vitkausko pavaduotojas. Jis taip pat aprašo, kaip sunku buvo jam likvidacijos darbą vykdyti, ir kaip pareigingai jis jį atliko. Tik vieną kartą pavyko sukviesti visos likvidacijos komisijos posėdį, į kurį gen. Vitkauskas irgi neatvyko. Nelabai aišku, ar Raštikis skundžiasi, ar giriasi, bet pareiškia, kad dėl to Krašto apsaugos ministerijos likvidacijos klausimus teko spręsti jam pačiam, kartu su brig. gen. Barzdu-Bradausku, plk. Rajeckum ir plk. ltn. Urbeliu.

Vitkauskas su gen. Jonu Černium buvo artimi pažįstami nuo 1920 m., kai kartu kovojo Lietuvos Nepriklausomybės kovose. Širvintų-Giedraičių kovoje prieš lenkus 1920 m. spalio 16 d. Vitkauskas buvo sunkiai sužeistas ir perdavė Černiui kovos vado pareigas. 1998 m. sausio 2 d. dienraštyje ,,Kauno diena” buvo išspausdintas straipsnis, skirtas gen. Černiaus atminimui. Apie 1940 m. bolševikų kariuomenės įvedimą Lietuvon ten rašoma, kad gen. Černius yra pasakojęs šitaip: ,,Vitkauskas supratęs savo vaidmens beviltiškumą, net galvojęs nusižudyti. Černius jam pasakė, kad tuo tautos neišgelbės.”

Kad gen. Vitkauskas buvo nusprendęs nusižudyti, o ne vykdyti bolševikų įsakymus ir pasisakė apie tai ne tik generolui Černiui, bet ir savo žmonai, patvirtina Kaune gyvenanti Vitkausko duktė.
 
Stankaitytė taip pat klausia, ar ne gen. Vitkauskas įvykdė įsakymą išsiųsti Lietuvos karininkus į Maskvą. Gen. Vitkausko duktė Laimutė Vitkauskaitė-Matukonienė šitaip rašė apie pačio Vitkausko ir kitų Lietuvos karininkų išsiuntimą į Maskvą, Norilską ir kitus tolimus kraštus: ,,1941 m. birželio 14–15 d. naktį (apie 2–3 val.) gen. Vitkauskui buvo perduota skubi telefonograma, kurioje buvo reikalaujama 7 val. ryto būti Kauno geležinkelio stotyje dėl būtinumo skubiai išvykti į Maskvą, nes VI.16. d. karo akademijoje prasidės pusės metų trukmės pasitobulinimo kursai Pabaltijo respublikų aukšto rango karininkams. (Taip buvo izoliuotos grupės generolų, pulkininkų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, dauguma kitų vėliau buvo represuoti.) Su dideliu nerimu palydėjome savo Tėvą į stotį, kurios perone nebuvo nė vieno civilio žmogaus. Seno tipo traukinio durys buvo atidarytos, link kurių buvo paliktas takas, iš abiejų pusių saugomas 10-ties rytietiškų veido bruožų enkavedistų su šautuvais.”
 
Vitkauskaitė rašo ir apie kitą gen. Vitkausko kelionę į Maskvą: ,,Gen. V. Vitkauskas prieš savo norą buvo įtrauktas į delegaciją, kuri 1940 m. liepos pabaigoje, turėjo vežti į Maskvą vadinamojo, ‘liaudies seimo’ prašymą priimti Lietuvą į Sovietų Sajungą. . . . Su juo traukiniu drauge važiavo ir mano motina. (…) Apie 23 val. į Vitkauskų kupė pasibeldė šioje delgacijoje buvusi ir poetė Salomėja Nėris. ‘Ar Jūs neužsigausite, jeigu Jus sutrukdysiu?, – paklausė ji. – Leiskit išsiverkti kartu su jumis’ (…) ir prapliupo raudoti. Ji, kaip ir Vitkauskai, suprato padėties tragiškumą ir beviltiškumą.”
 
NKVD archyvuose ir kituose šaltiniuose yra gen. Vitkausko pokariniai laiškai ir raštai, kuriais mėgino padėti represuotiems karininkams ir kitiems nukentėjusiems žmonėms. Vienas istorikas yra įsitikinęs, kad gen. Vitkauskas buvo ir liko doras Lietuvos patriotas. Anksčiau rašiau (,,Draugas” 2009 m. liepos 4 d. ir rugsėjo 2 d.), kad gen. Kazys Musteikis savo atsiminimuose rašė: ,,būčiau linkęs manyti, kad g. Vitkauskas bolševiku nebuvo, bet, kaip daugelis labai garbingų lietuvių, manė, jog su rusaisbolševikais bus galima sugyventi.”
 
Mes gen. Vitkausko pilno paveikslo neturime. Nėra taip paprasta vertinti žmogų, jo veiksmus, ypač iš tolo. O kai to žmogaus istorija yra ir dalis Lietuvos istorijos, turėtume būti dar atsargesni, kad nesuklystumėm. Gen. Vitkausko istorija yra ir Lietuvos istorija, kurią turėtumėm branginti.